Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Linas Slušnys: Švėkšnos ugdymo centre vaikų problemos ne sprendžiamos, o gesinamos vaistais

Linas Slušnys
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr. / Linas Slušnys
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Aiškėja vis naujų skandalingų faktų apie situaciją Švėkšnos specialiojo ugdymo centre. Vaikų prostitucija, specialistų piktnaudžiavimas vaistais, smurtas ir kita. Koks likimas laukia šios moraliai bankrutavusios įstaigos?

Pokalbis apie situaciją Švėkšnoje – laidoje „Dėmesio centre“ su vaiko teisių kontroliere Edita Žiobiene, vaikų psichiatru Linu Slušniu ir švietimo ir mokslo viceministre Natalja Istomina.

– Ponia Žiobiene, tyrimas dėl Švėkšnos specialiojo ugdymo centro pradėtas jūsų iniciatyva. Kas paskatino jus inicijuoti šį tyrimą?

– Tai įvyko 2014 m. rudenį. Mus paskatino įvairi informacija tiek iš žiniasklaidos, tiek iš globos namų direktorės, kuri lankėsi pas mus ir kalbėjo apie kai kurias problemas. Buvo nuspręsta nuvykti į instituciją ir pasikalbėti su pačiais vaikais. Kalbėjome praktiškai su visais vaikais, kurie norėjo, o jų buvo dauguma. Vaikai papasakojo įvairiausių dalykų. Kai kurie iš jų teigė, kad prieš juos yra fiziškai smurtaujama, taip pat skundėsi dėl prasto maisto ir nepakankamo jo kiekio. Kiti skundėsi gaunantys per stiprius vaistus, sakydami, kad juos greičiausiai slopina medikamentais ir jie nesugeba susikaupti mokykloje. Bet visa tai, pabrėžiu, yra vaikų vertinimai. Tuomet mes kreipėmės į teisėsaugą, yra iškeltos bylos. Atkreipėme dėmesį, kad 2013–2014 m. Šilutės PK duomenimis yra užregistruoti 77 pranešimai apie nusikalstamas veikas, kur nukentėjo vaikai arba jie patys yra įtariamieji.

– Yra iškelti įtarimai dėl piktnaudžiavimo vaistais. Kas tai per situacija?

Medicininis auditas nepasakė, kad buvo piktnaudžiauta vaistais, tačiau iš karto nurodė, kad vaikams trūksta kitokių priemonių – ne tik medikamentinių, bet ir kitokių terapijų.

E.Žiobienė: medicininis auditas nepasakė, kad buvo piktnaudžiauta vaistais, tačiau iš karto nurodė, kad vaikams trūksta kitokių priemonių – ne tik medikamentinių, bet ir kitokių terapijų. Turėtų būti ir psichologinė pagalba, vaistų dozės turėtų būti individualizuojamos.

– Pone Slušny, jūs prieš 8 metus dirbote šioje įstaigoje. Kaip vertintumėte tuos įtarimus, kad vaikai buvo „pumpuojami“ vaistais?

– Labai nenustebau, nes kai pats atvykau dirbti, pamačiau tokį vaizdą. Ten tikrai buvo vaistai, mane stebino tų vaistų skyrimo principai. Aš pradėjau bendrauti su tais vaikais ir jie nustebo, kad su manimi galima tiesiog pasikalbėti. Aš užėmiau tą poziciją, kad su manimi galima tiesiog kalbėtis. Dabar tame centre jau dirba du psichologai, anksčiau dirbo tik psichiatrai. Ir tai – suaugusiųjų, vaikų psichiatro ten nebuvo.

Taikomas metodas, kad, vaikui prabilus apie problemą, bandoma ne galvoti, kaip ją spręsti, kaip padėti vaikui, o tiesiog norima kuo greičiau ta problema atsikratyti. O šalinama problema labai paprastu būdu – naudojant vaistus. Aš visada juokiuosi, kad psichiatrai yra apginkluoti pačia sunkiausia artilerija – mes turime teisę skirti vaistus, kurie veikia smegenis, slopina ir turi rimtą poveikį. Tačiau visada reikia suprasti, kad vaistai, ypač vaikams, turi labai didelę įtaką ir gali nulemti netgi viso gyvenimo kokybę. Bet kokie psichotropiniai vaistai vaikams turėtų būti kraštutinė priemonė.

Į Švėkšną atvežami vaikai, kurie patyrė daug problemų namuose, mokykloje.

Dirbant Švėkšnoje man krito į akis, kad tai anaiptol ne kraštutinė, o greičiau pirmoji priemonė, siekiant susitvarkyti su tais negerai besielgiančiais vaikais. Į Švėkšną atvežami vaikai, kurie patyrė daug problemų namuose, mokykloje. Atrodo, atvežti čia, jie turėtų pasijusti geriau, pajusti, kad kažkas juos supranta, o išeina priešingai – gauna dar didesnį spaudimą.

– Nuo dabar ši įstaiga pereina Švietimo ir mokslo ministerijos atsakomybei. Kiek per metus skiriama lėšų šiai įstaigai, kiek ten vaikų ir kiek darbuotojų?

N.Istomina: iš viso šiuo metu įstaigoje yra 77 vaikai ir dirba 87 darbuotojai. Švėkšnos ugdymo centras yra gana brangus: vienam mokiniui yra skiriamos ugdymo lėšos (krepšelis) ir ūkinės lėšos. Iš viso – 8 868 eurai per metus vieno mokinio išlaikymui.

– Ar tokia suma ir toks darbuotojų skaičius – logiškai skamba, ponia Žiobiene?

– Kad darbuotojų reikia nemažai – tai yra faktas. Tai – specifinė įstaiga. Man labiau kelia nerimą pats vaikų skaičius, kodėl jis toks? Tai yra nerealu ir nenormalu, jų turėtų būti žymiai mažiau. Geriau turėti kelis centrus skirtinguose regionuose, negu visus sukoncentruoti vienoje vietoje. Galiausiai kyla klausimas, kodėl būtent Švėkšna? Koks stebuklas ten yra? Negi nėra specialistų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje?

L.Slušnys: kažkada pamaniau, kad vietoj Švėkšnos galėtų atsirasti trys vaiko raidos centrai visoje Lietuvoje. Tai yra panašaus tipo įstaigos. Kai yra sunkus vaikas, labai daug pastangų turi būti įdėta būtent tai resocializacijai, tam tikrų gyvenimo įgūdžių suformavimui, vertybinių nuostatų suformavimui. Tam reikia specialaus pasirengimo darbuotojų, o jie, natūralu, turėtų brangiai kainuoti. Paprastos įstaigos neįperka rimtų specialistų.

– Viceministre, suprantu, kad dabar, po viso to, kas aiškėja, moraliai ši įstaiga yra bankrutavusi. Ką su ja daryti ir kur dėti tuos vaikus?

– Visų pirma reikia orientuotis į vaikų gerovę – ne į pinigus, ne į pastatus. Ministerijoje dabar yra sudaryta darbo grupė, kuri spręs šį klausimą. Kol kas akivaizdu viena – tiek vaikų vienoje įstaigoje gyventi ir mokytis negali. Bus įsteigti centrai arčiau reikiamų specialistų. Šie vaikai turėtų gauti kompleksinę pagalbą: ir socializacijos įgūdžių, ir Sveikatos apsaugos ministerijos teikiamos reabilitacijos paslaugas, sveikatos paslaugas. Vaikai į Švėkšną patenka tik po gydytojo paskyrimo. Kol kas apie šios įstaigos uždarymą nekalbama, tačiau reorganizuoti ją būtina.

E.Žiobienė: šie vaikai neturi intelekto problemų. Jie protingi, kaip ir visi vaikai, taigi, galbūt jie galėtų mokytis specialiose klasėse normalioje mokykloje. Žinoma, jie turi gauti specialias paslaugas, specialų gydymą, bet negalime jų eliminuoti iš visuomenės.

L.Slušnys: manau, kad, jeigu mokykloms duotų panašią sumą, kurią skiria valstybė tokiam vaikui išlaikyti, ir aiškias gaires, kaip elgtis ir dirbti, specialių poreikių vaikai galėtų mokytis bendro lavinimo mokykloje. Norvegija šiuo atveju labai geras pavyzdys – tikrai sunkaus elgesio vaikas klasėje šalia savęs visą laiką turi padėjėją. Ji visą laiką stebi šį vaiką. Jeigu tik prasideda kokios nors problemos klasėje, padėjėja su tuo vaiku išeina, pabūna, nuramina ir vėl grįžta. Nėra jokios problemos.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min