Dabar populiaru
Publikuota: 2012 birželio 16d. 12:21

Marijampolės brazilas Rafaelis Ledesma žavisi Palanga ir Lietuva: „Čia aš gyvenu geriau ir galiu pasiekti daugiau nei Brazilijoje“

Rafaelio Ledesmos vestuvės vyko Palangoje, kuria brazilas žavisi.
Nuotraukos iš asmeninio R.Ledesmos albumo / Rafaelio Ledesmos vestuvės vyko Palangoje, kuria brazilas žavisi.

Futbolininkas iš Brazilijos 29-erių Rafaelis Ledesma dar 2006 metais atvyko į Lietuvą. Per tą laiką jis pelnė pripažinimą futbolo pasaulyje, išmoko lietuvių kalbą, vedė lietuvę, susilaukė sūnaus ir net nesvarsto grįžti namo už Atlanto. „Čia aš gyvenu geriau ir galiu pasiekti daugiau nei Brazilijoje“, – drąsiai sako Marijampolės „Sūduvos“ žaidėjas, nors ir Lietuvoje jis pasiilgsta rimtesnio požiūrio į futbolą. 15min.lt pokalbis su R.Ledesma apie gyvenimą Lietuvoje.

- Kaip sekasi Lietuvoje?

- Teko pratintis prie gyvenimo nedideliame mieste, tokiame kaip Kaunas, bet dabar jaučiuosi gerai. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2006 metais. Po to trejus metus praleidau žaisdamas Baltarusijoje, tačiau net ir tada nuolat grįždavau į Lietuvą.

Brazilijoje gyvenau šalies pietuose – Porto Alegre. Tai yra didelis miestas, maždaug 1,5 mln. gyventojų. Tačiau jau pripratau gyventi ne Brazilijoje – prieš atvykdamas į Lietuvą dar gyvenau ir Portugalijoje. Šiuo metu negalvoju grįžti į Braziliją, net ir kai baigsiu futbolininko karjerą – noriu likti Europoje.

Mano planas – baigus futbolininko karjerą likti gyventi čia. Galbūt turėti savo verslą, susijusį su sportu. Žinoma, jeigu gaučiau gerą pasiūlymą iš kitos šalies, svarstyčiau. Bet šiuo metu ir man, ir mano šeimai čia yra gerai.

- Jau kuriate planus, ką veiksite baigęs karjerą?

- Negaliu pasakyti, kad apie ką nors konkrečiai svajoju. Aš nesivaikau svajonių – svajonės pačios ateina pas mane. Svarbiausia yra likti atviru ateinančioms galimybėms.

Tačiau dar iki karjeros pabaigos norėčiau išbandyti save geresnėje lygoje. Man greit bus 30 – norėčiau vėl patirti tą jausmą, kai žaidi tūkstantiniame stadione. Jau daugelį metų nejaučiau to  – tai buvo tik Brazilijoje ir Portugalijoje. Kai žaidi futbolą, to tikrai labai reikia.

- Lengviau žaisti, kai yra daug žiūrovų?

- Paskutinį kartą stadione, pilname žiūrovų, žaidžiau Kaune su Glazgo „Rangers“. O ar lengviau, priklauso nuo to, kaip sekasi žaisti (juokiasi). Jeigu laimi, tuomet puiku, o jeigu pralaimi – ne taip ir malonu. Tačiau vis tiek norėtųsi, kad Lietuvoje į rungtynes susirinktų daugiau žiūrovų – aš tuomet jaučiuosi labiau pasitikintis savimi kaip žaidėjas.

- Treniruojatės Marijampolėje, gyvenate Kaune. Nesvarstėte minties persikelti į Marijampolę?

- Jeigu atvirai, ne. Mano šeima – žmona ir vaikas – gyvena Kaune. Marijampolė nėra blogas miestas, bet jau pripratau gyventi Kaune. Galų gale, ten daugiau ką galima nuveikti.

Čia gyvenu geriau, galiu pasiekti daugiau nei ten. Brazilijoje gyvenimas yra kitoks: kai kurios vietos yra tikrai pavojingos, daugelis žmonių sunkiai verčiasi, jiems reikia itin sunkiai dirbti, kad galėtų padoriai gyventi. 

- Ko ilgitės iš Brazilijos?

- Oro! Šeimos, tėvų, draugų. Tačiau čia aš gyvenu geriau, galiu pasiekti daugiau nei ten. Brazilijoje gyvenimas yra kitoks: kai kurios vietos yra tikrai pavojingos, daugelis žmonių sunkiai verčiasi, jiems reikia itin sunkiai dirbti, kad galėtų padoriai gyventi. Futbolininkams gal šiek tiek lengviau, tačiau Brazilija yra labai brangi šalis – tu turi gauti tikrai neblogą algą, kad galėtum gerai gyventi.

Situacija Lietuvoje yra geresnė nei Brazilijoje. Tai – viena iš priežasčių, kodėl noriu gyventi čia. Čia geresnė gyvenimo kokybė, lengviau užsidirbti automobiliui, namui, lengviau įkurti nuosavą verslą.

- Tai gal lietuviai pernelyg skundžiasi gyvenimu čia?

- Žmonės visur vienodi – jie skundžiasi korupcija, politikais. Tuo, kad nėra pokyčių. Visur moki mokesčius ir matai, kad tie pinigai yra panaudojami ne taip, kaip turėtų būti, o politikai nesielgia taip, kad padėtų paprastiems žmonėms, iš kurių mokesčių jie ir gyvena.

- Ar buvo sunku apsispręsti atvykti į mažą šalį kažkur Rytų Europoje?

- Kai gavau pasiūlymą, klausinėjau aplinkinių, kur ta Lietuva yra, nes niekaip negalėjau prisiminti. Tačiau peržvelgiau informaciją internete, prisiminiau, ką mes mokėmės mokykloje apie Baltijos šalis. Vis dėlto pradžia buvo sudėtinga – nemokėjau nei angliškai, nei lietuviškai. Dabar jau bendrauju abejomis kalbomis.

- O išmokti lietuvių kalbą buvo sunku?

- O taip – tai labai sudėtinga kalba. Ir dabar negaliu sakyti, kad kalbu visiškai laisvai, nors pakankamai lengvai susišneku. Bet gyvenu čia ilgą laiką, žmona lietuvė. Kai kasdien girdi lietuvių kalbą, kažkas juk visuomet užsilieka galvoje. Be to, kasdien skaitau naujienas, žiūriu žinias, filmus, televizijos laidas. Aš suprantu beveik viską, tačiau man sudėtingiau lietuviškai išreikšti tai, ką galvoju.

Scanpix nuotr./Rafaelis Ledesma FBK Kauno klube žaidė 20062008 metais.
„Scanpix“ nuotr./Rafaelis Ledesma FBK „Kauno“ klube žaidė 2006–2008 metais.

- O kaip sūnus? Keliomis kalbomis šeimoje mokote jį kalbėti?

- Jam dabar pusantrų metų, tai kol kas aš su juo kalbu portugališkai, žmona – lietuviškai. Tačiau noriu, kad jis mokėtų ne tik šias dvi kalbas, bet ir anglų. Su žmona irgi stengiamės vienas kitą pamokyti savo kalbos. Pavyzdžiui, žiemą, kai atostogavome Brazilijoje, ji su mano šeima jau kalbėjo portugališkai.

Aš pats jaunystėje maniau, kad anglų kalba man nebus reikalinga, tačiau klydau. Futbolininkai turi būti visuomet pasiruošę – juk niekada nežinai, kur žaisi.

- Lietuviai mėgsta save pavadinti Baltijos pietiečiais. Ar matote lietuvių charakterio panašumų su brazilų?

- Net nežinau. Tik atvykęs iškart pajutau skirtumą tarp lietuvių ir brazilų bei portugalų – mes ten, pietuose, esame atviresni, labiau linkę užmegzti draugystes. Pavyzdžiui, jeigu dabar pamatyčiau brazilą, iškart užkalbinčiau – iš kur jis, ką veikia? O lietuviai labiau mėgsta stebėti ir klausyti, bet ne imtis kažkokių veiksmų, kad susirastų naujų draugų. Žinoma, ne visi tokie – aš turiu draugų, kurie nors ir lietuviai, tačiau elgiasi kaip brazilai (šypsosi).

- Kaip sekėsi jums susirasti draugų?

- Buvo sunku. Futbole yra didelė konkurencija. Kai atvykau iš kitos šalies, daugelis senųjų žaidėjų žiūrėjo į mane įtariai – galbūt aš atvykau pasiglemžti jų vietų. Paprastai tokiu atveju prasideda kalbos, kad atvykėliai uždirba daugiau. Tačiau praėjus kuriam laikui jie pagaliau pažįsta tave, supranta, kad esi geras žmogus, normalus, esi lygiai toks pats, kaip ir jie.

- Žaidėte ir Baltarusijoje. Nevaržė laisvės trūkumas?

- Tai – visai kitokia valstybė. Jie daro viską, ką jiems liepia prezidentas, kuris jiems – tarsi Dievas. Ten tikrai nesijaučiau taip laisvai, kaip čia.  Baltarusijoje galioja taisyklės, kurioms nevalia nusižengti. Nors jos atvykusiems futbolininkams nebuvo atvirai išdėstytos, visi žinojome, ką galima sakyti ir kaip galime elgtis, o kaip ne. Tačiau tai nebuvo problema – visi esame suaugę ir žinome, ką daryti.

Tačiau baltarusiai, palyginti su lietuviais, yra uždaresni, didesni nacionalistai, domisi tik savo šalimi ir nesidomi, kas darosi aplink. Nors jie ir turi informacijos, kaip gyvena kitos valstybės, jie nieko negali padaryti – tenka su viskuo susitaikyti. Galbūt, kai bus nuversta diktatūra, šalis taps kitokia.

- Ar skiriasi aplinkinių reakcija į jus Lietuvoje ir Baltarusijoje?

- Kaune iš pradžių daugelis žmonių žiūrėdavo į mane gatvėje – dabar jau mažiau, kadangi gyvenu ten nemažai metų, tad jau esu žinomas mieste. Tačiau jie pastebi, kad mano odos spalva kitokia... Baltarusijoje buvo dar blogiau. Lietuvoje žmonės mėgsta tik žiūrėti – jie nesako ko nors blogo tau į akis. Nors, aišku, kai aš einu su sūnumi mieste, matau, kad žmonės šnibždasi. Tačiau Lietuvoje tai nesukelia man jokių nepatogumų.

- Lietuvoje yra bent pora milijonų krepšinio ekspertų, kurie visada nori patarti, kaip reikia žaisti. O kaip su futbolu? Ar prieina sirgaliai su patarimais?

- Lietuvoje – ne, tačiau taip būdavo Brazilijoje, net ir Baltarusijoje kelis kartus pasitaikė. Po prastų rungtynių dažniausiai išgirsti vien tik kritiką.

- O pats sau duotumėte pylos už šį sezoną?

– Sunku pačiam vertini savo paties žaidimą. Kai anksčiau žaidžiau Lietuvoje, buvau jaunesnis – dabar kūnas su amžiumi tapo kitoks, todėl ir žaidimas keičiasi. Tačiau manau, kad neblogai žaidžiu šį sezoną – ir įvarčių įmušiau, ir rezultatyvių perdavimų nemažai atlikau.

- Tai ar iškovos „Sūduva“ pirmąją vietą A lygoje šiemet?

- Stengsimės, tačiau visi nori laimėti. Mes turime gerą komandą ir gerus žaidėjus. Pradėjome sezoną gerai – per pirmąsias keletą rungtynių parodėme savo galią. Tačiau nežinau, kas nutiko vėliau – kitos komandos, matyt, norėjo laimėti labiau (šypsosi).

- „Sūduvos“ vyriausiasis treneris Virginijus Liubšys viename interviu minėjo, kad ekipai trūksta nugalėtojų mentaliteto.

- Nemanau. Profesionalūs futbolininkai visuomet yra pasiryžę laimėti. Net ir žaisdami kortomis  mes nežaidžiame tik šiaip sau – net ir ten norime laimėti. O futbolas yra ir mūsų darbas – visi stengiamės dėl savęs, dėl savo šeimų, dėl to, kad gerbėjai negalvotų apie mus blogai. Mes visada norime parodyti žiūrovams gražų žaidimą aikštėje, kad, pavyzdžiui, gatvėje prieitų vaikas ir atpažintų.

- Atpažįsta? Prašo autografų?

- Kartais prašo autografų, tačiau Lietuvoje futbolas juk nėra toks populiarus kaip krepšinis. Tačiau tie, kurie juo domisi, žino žaidėjus ir juos atpažįsta. Kartais manęs prašo autografų gatvėje, restorane. Žinoma, malonu –  tai reiškia, kad jiems patinka, kaip tu dirbi.

- Kaip sekasi atstatyti kovinę dvasią po pralaimėjimų?

- Kai esi naujas žaidėjas, visų akys krypsta į tave: visi kaltina arba giria tave. Klubas investavo į tave pinigus, tai nori, kad tu jam atiduotum maksimumą. Po nepavykusių rungtynių būna be galo sunku – nuolat grįžta mintys prie žaidimo. Reikia arba laiko, arba pergalės kitose rungtynėse. Jeigu aš arba komanda žaidžiame blogai, taip lengvai to negali išmesti iš galvos – prieš užmiegant apie tai galvoji, dieną svarstai, kaip galima pagerinti žaidimą. Tačiau po kelių dienų pradedi jaustis geriau, nes neturi, kur dingti.

- Sunkiausias pralaimėjimas šį sezoną?

- Kai pralaimėjome „Žalgiriui“ Vilniuje 0:4. Tai buvo sunkus momentas – prieš tai žaidėme gerai, o tose rungtynėse atsitiko taip, kaip atsitiko. Visą savaitę komanda buvo dėl to nuliūdusi.

- Žaidėte ir FBK „Kaune“. Kuri komanda geresnė?

- „Sūduva“ kaip klubas tikrai geresnis. Stadionas, treniruočių aikštė, persirengimo kambariai – „Kaunas“ net negali su tuo lygintis. Sąlygos Marijampolėje – puikios. Manau, „Sūduva“ turi geriausias sąlygas Lietuvoje. Tačiau jei kalbame apie komandą ir žaidėjus, manau, „Kaunas“ buvo geresnis – mes tuo metu laimėjome titulus Lietuvoje, žaidėme Europoje.

- Ar žaidimo stilius Lietuvoje ir Brazilijoje labai skiriasi?

- Keletas žaidėjų Lietuvoje turi savybių, kurios būdingos brazilams, tačiau tik keletas. Europos futbolas kitoks – čia jis yra greitesnis, žaidėjai stipresni fiziškai, didesnį dėmesį skiria gynybai. Brazilai mėgsta labiau atakuoti, mušti įvarčius. Tačiau viskas priklauso nuo žaidimo ir nuo varžovo – netgi „Sūduvai“ kai kurias rungtynes kartais pavyksta sužaisti kaip brazilams.

- Trūksta Lietuvoje to dėmesio futbolui, koks įprastas Brazilijoje ar Portugalijoje?

- Brazilijoje, jeigu esi žinomas futbolininkas, negali net išeiti į gatvę – žmonės tave stabdys, kalbins. Čia gali laisvai vaikščioti, daryti bet ką. Čia nėra spaudimo futbolininkams, kaip Brazilijoje, kur po rungtynių tau prikiš dešimt mikrofonų. Toks dėmesys jauniems žaidėjams gali būti problema.

Nežinau konkrečiai apie kitų klubų futbolininkų algas, tačiau manau, kad didelei daliai žaidėjų Lietuvoje iš jų užtenka tik susimokėti mokesčius ir pavalgyti. 

Tačiau norėčiau, kad futbolas čia būtų populiaresnis – kad ateitų daugiau žiūrovų į stadionus, žmonės labiau mylėtų šį žaidimą, o Futbolo federacija užsiimtų rimtesne organizacija. Reikia, kad žaidėjai jaustųsi taip, kad jie tikrai yra profesionalūs futbolininkai – kai kuriose situacijose Lietuvoje mes tokiais toli gražu nesijaučiame.

Nežinau konkrečiai apie kitų klubų futbolininkų algas, tačiau manau, kad didelei daliai žaidėjų Lietuvoje iš jų užtenka tik susimokėti mokesčius ir pavalgyti. Jie negali net galvoti apie namo ar mašinos pirkimą. Apie 80 proc. žaidėjų gyvena būtent taip.

- Ar turite ritualų prieš ir per rungtynes?

- Kiekvienas žaidėjas turi. Aš meldžiuosi, prašau Dievo apsaugos ir sveikatos. Kai žengiu į aikštę, visada stengiuosi tai darytii dešine koja – tai smulkmena, tačiau dėl to jaučiuosi gerai. Visuomet stengiuosi daryti viską taip pat prieš rungtynes, o kai įmušu įvartį, stengiuosi net ir išreikšti džiaugsmą taip pat.

Nuotrauka ia asmeninio rafaelio ledesmos albumo/Rafaelis Ledesma su sūnumi.
Nuotrauka iš asmeninio Rafaelio Ledesmos albumo/Rafaelis Ledesma su sūnumi

- Per atostogas irgi gyvenate tik futbolu?

- Tiesą sakant, ne. Nesu mėgėjas žiūrėti futbolo rungtynes ar nuolat kalbėti tik apie futbolą. Kai nedirbu, stengiuosi jį pamiršti, atitrūkti, mėgautis kitais dalykais, pailsinti savo protą nuo futbolo, leisti laiką su šeima. Juk futbolas nėra toks paprastas – už jo slypi daug dalykų, kurių žmonės nemato. Kartais nuo to norisi pailsėti.

Mėgstame keliauti: žiemą buvome nuvykę į Braziliją aplankyti mano šeimos, gegužės pabaigoje trumpam nuvažiavome į Palangą.

- Kaip mūsų šalta Palanga brazilui iš Porto Alegre?

- Man ji labai patinka – ten net mano vestuvės juk vyko. Kai žiūri į Palangos paplūdimį, atrodo, kad viskas panašu į Braziliją. Tačiau vanduo iš tikrųjų šaltas, o ir žmonės kitokie. Bet gali pagalvoti, kad esi Brazilijoje – reikia tik užsimerkti akis ir įsivaizduoti (juokiasi).

Temos: 1 Rafaelis Ledesma
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min