„Kai du išsigimėliai nužudo mergaitę, kai kurie veikėjai sako, kad kalta policija, tačiau jie nepagalvoja, kaip tie du išsigimėliai iki to priėjo, kur jie mokėsi, kas juos auklėjo, kaip jie pasiekė tokį išsigimėlių lygį. Jie nežino, kas yra kriminologija – tai mokslas, kuris nagrinėja nusikalstamumą, jo ryšį su socialiniais reiškiniais“, – portalui 15min.lt yra sakęs generalinis policijos komisaras Saulius Skvernelis.
Jis pabrėžė, kad policija viso labo susiduria su prevencijos nebuvimo produktu. Nusikalstamumą esą padėtų sumažinti socialinės apsaugos, šeimos stiprinimas, švietimo plėtojimas.
Jei tam nebus skiriamas deramo dėmesio, gatvėse ir toliau siautės neprognozuojami, įtūžio pilni žmonės, dievinantys jėgos kultą, agresiją ir problemas sprendžiantys smurtu.
„Šiandien gilindamiesi į klausimą, kur to dabartinio nusikaltėlio agresijos ištakos, kaip jos atsirado, pavėlavome kokius 15–20 metų. Tai, kad šiandienis jaunimas pertvinkęs agresijos – ne šios dienos padarinys. Toks elgesys pradėjo formuotis prieš daug metų, vadinasi, anuomet kai ką darėme ne taip“, – konstatavo psichologas, viešosios įstaigos „Vaikų linija“ vadovas dr. Robertas Povilaitis.
 |
| Tomo Lukšio/BFL nuotr./Robertas Povilaitis |
Tačiau ar iš tikrųjų Lietuvos jaunoji nusikaltėlių karta yra žiauresnė nei ankstesnės? Ar įmanoma išmatuoti visuomenės agresyvumo ir polinkio nusikalsti lygį? Ar smurto – fizinio ir psichologinio – lygis Lietuvoje pralenkia Europos vidurkį? Apie tai portalas 15min.lt ir kalbėjosi su R.Povilaičiu.
– Kokį žmogaus elgesį jau galima vertinti kaip agresiją?
– Agresijos formos labai įvairios. Mokslinėje literatūroje aprašoma vadinama žemo lygio agresijos forma, kuriai priskiriami net keiksmažodžiai. Po to seka užgauliojimai, stumdymai, žeminimas, kitaip tariant, patyčios.
Agresija – tai elgesys, kai vienas ar keli žmonės atlieka kokį nors veiksmą tam, kad kitas žmogus kentėtų. Tai – tyčinis, sąmoningas elgesys, norint įskaudinti – fiziškai ar psichologiškai.
Agresija dažnai neatsiejama nuo smurto. Smurto sąvoką Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) labai išplečia. Į ją patenka ir savižudybės (žmogaus savęs žalojimas, naikinimas), ir tarpasmeninis smurtas šeimoje, gatvėje, mokykloje, be to, tokie reiškiniai kaip kolektyvinis smurtas, apimantis karus, terorizmą, kai įsitraukia žmonių grupės, visuomenės ar valstybės. Kito žmogaus sunaikinimas – žmogžudystė – yra kraštutinė agresijos forma.
 |
| Visuomenės sveikatos biuro nuotr./ |
– Ar yra būdų objektyviai pamatuoti agresijos lygį visuomenėje?
– Agresiją galima klasifikuoti pagal tai, kur ji išreiškiama: artimoje aplinkoje, šeimoje, mokykloje, darbe, gatvėje ir t.t.
Skirtingose šalyse šio reiškinio mastai smarkiai skiriasi. Įvertinti, kiek agresija yra paplitusi visuomenėje, galima pagal įvairiausius rodiklius: pagal tai, kiek užregistruojama tam tikro elgesio, atliekant visuomenės apklausas. Tarkime, galima analizuoti žmogžudysčių, savižudybių, patyčių statistiką. Tačiau turime suprasti, kad į policijos suvestines patenka tik patys žiauriausi atvejai – tai yra ledkalnio viršūnė. O kiek atsitikimų, konfliktų, smurto atvejų, muštynių nepatenka į jokias statistikas?
Vadinasi, realybėje įvairios agresijos mastai yra nepalyginti didesni. Juos galime daugmaž nustatyti anoniminių apklausų metu. Analizuojant žmonių atsakymus anoniminėse apklausose aiškėja, kad žymiai daugiau žmonių yra patyrę agresiją, žeminimą, patyčias, psichologinį ar fizinį smurtą, seksualinę prievartą. Daugybė žmonių tai nuslepia ir niekur nesikreipia. Net ir anoniminėse apklausose kai kurie neatsiveria, nes bijo.
– Jei pasikliautume žiniasklaidoje pateikiama informacija, atrodytų, kad Lietuva – savižudžių ir žmogžudžių kraštas.
– Susilaikyčiau nuo tokių apibendrinimų – priklauso, su kuo save lyginsime. Tarkime, vienoje PSO ataskaitoje pateikiama statistika apie 10–29 metų žmonių nužudymus Europos regione. Ataskaitoje suskaičiuota, kiek žmogžudysčių tenka 100 tūkst. gyventojų.
Pavyzdžiui, Vokietijoje 100 tūkst. gyventojų tenka 0,47 žmogžudystės. Tai mažiausias rodiklis visoje Europoje. Šalia Vokietijos rikiuojasi Armėnija, Austrija, Čekija, Didžioji Britanija, Prancūzija. Šiose šalyse žmogžudysčių skaičius 100 tūkst. gyventojų nesiekia net vieneto.
Jei save lygintume su Rusija, Lietuva būtų stulbinamai saugi šalis, tačiau jei lygiuotumėmės į Vakarų Europos valstybes – yra kur pasitempti.
Tačiau kuo labiau Europos žemėlapyje slenkamės į Rytus, tuo skaičiai labiau auga. Latvijoje ir Estijoje 100 tūkst. gyventojų tenka 4, Lietuvoje – 4,46 žmogžudystės. Kirgizijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje jau turime daugiau nei 6 nužudymo atvejus, o lentelės viršūnėje atsiduria Rusija, kur 100 tūkst. gyventojų tenka net 16 žmogžudysčių. Skirtumai dramatiški.
Apie situaciją šalyje turime spręsti ne iš vienetinių ar rezonansinių atvejų, o žvelgdami į visumą. Jei save lygintume su Rusija, Lietuva būtų stulbinamai saugi šalis, tačiau jei lygiuotumėmės į Vakarų Europos valstybes – yra kur pasitempti.
– Kaip ir sakėte, šiandienos problemų ištakų turime ieškoti kelių dešimtmečių praeityje. Tačiau ir dabar jų netrūksta: tyrimai rodo, kad mūsų vaikai patys nelaimingiausi. Vadinasi, užburtas ratas ir toliau sukasi.
– Vėlgi daug kas priklauso nuo požiūrio. Patyčių mastai valstybėse kardinaliai skiriasi nuo vos kelių procentų patyčias patiriančių vaikų Švedijoje iki maždaug 30 proc. Lietuvoje.
Labai įdomi yra tarptautinė, beveik 40 pasaulio valstybių aprėpianti, vaikų sveikatos ir elgsenos mokyklose studija. Šio tyrimo duomenimis, 11-mečių amžiaus kategorijoje per pastaruosius dvylika mėnesių bent tris kartus mušėsi 17 proc. berniukų ir 4 proc. mergaičių. Statistikos kreivėje lietuviai vienuolikmečiai patenka tarp tų, kurie mušasi mažiausiai. Kreivės viršuje – Belgija ir Armėnija. 13-mečių amžiaus kategorijoje, kalbant apie muštynes, atsiduriame diagramos viduryje.
 |
| 123rf nuotr./Moteris ir vyras |
Tačiau kai prieiname prie patyčių, Lietuvos rodiklis atsiduria tarp didžiausių. Greta mūsų rikiuojasi Latvija ir Estija. Į klausimą, ar patyrė patyčias bent du kartus per pastaruosius pora mėnesių, tarp 11-mečių teigiamai atsakė 27 proc. mergaičių ir 32 proc. berniukų, tarp 15-mečių – 17 proc. mergaičių ir 23 proc. berniukų.
Neretai girdžiu žmones sakant: „Susidaro įspūdis, kad patyčių tik daugėja.“ Mano atsakymas jiems: 1994 metais, kai Lietuva įsitraukė į tarptautinį tyrimą, patiriančių patyčias vaikų šalyje buvo apie 42 proc., o 2010 metais šis skaičius sumažėjo iki 29 proc. Tendencija akivaizdi: po truputį tiek patiriančių patyčias, tiek besityčiojančių vaikų skaičius mažėja.
Kai du išsigimėliai nužudo mergaitę, kai kurie veikėjai sako, kad kalta policija, tačiau jie nepagalvoja, kaip tie du išsigimėliai iki to priėjo, kur jie mokėsi, kas juos auklėjo, kaip jie pasiekė tokį išsigimėlių lygį.
Tiesiog mes tapome atidesni, mažiau abejingi, pradėjome labiau pastebėti, kas vyksta aplinkui. Mokyklose kovojant su patyčiomis pasitelkiama vis daugiau priemonių, į šią problemą koncentruojamas tėvų, vaikų, mokyklos bendruomenės dėmesys. Be to, prieš dešimt ar penkiolika metų žiniasklaidoje tikrai nebuvo tiek daug kalbama apie patyčias, tačiau nereiškia, kad jų nebuvo. Šiandien apie tai kalbama daug, tačiau nereiškia, kad reiškinio mastai išaugo.
Realybėje gripo atvejų yra kur kas mažiau, tačiau apie jį labai daug kalbama, todėl liga atrodo labiau paplitusi. Jeigu patyčių būtų tiek, kiek gripo atvejų epidemijos metu, Lietuvos patyčių rodikliai būtų tarp mažiausių pasaulyje.
– Visuomenė mėgsta žmones skirstyti į gerus ir blogus. Tačiau juk niekas savaime nėra toks?
– Paaiškinimų, kaip atsiranda agresijos formos, yra įvairių, tačiau norėčiau labiau akcentuoti vieną. Agresyvaus elgesio didele dalimi yra išmokstama, jis neatsiranda staiga, netikėtai – kaip kokia iš dangaus nusileidusi skraidanti lėkštė. Esminis klausimas: iš kur vaikai to blogo elgesio išmoksta?
Mes labai daug dėmesio skiriame keliams, pastatams, didžiulių kapitalinių objektų statyboms. Visa tai tikrai reikalinga, tačiau, norint statyti visuomenę, prioritetus reikėtų sudėlioti kiek kitaip. Labai svarbu investuoti į žmogaus vaikystę ir tai, kas vyksta šiuo gyvenimo tarpsniu.
Moksliniais tyrimais įrodyta: tai, ką vaikai patiria vaikystėje, turi poveikį tam, kaip jie elgsis vėliau.
Tyrimas, kurį atlikome PSO užsakymu, parodė, kad vaikystėje sukauptos įvairios neigiamos patirtys – smurtas, patyčios, tėvų ar globėjų piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais, psichikos ligos, artimojo savižudybė, tėvų skyrybos – gali labai traumuoti vaiką. Nustatyta, kad tie, kurie patyrė keletą tokių skaudžių patirčių, vėliau bando žudytis apie 13-a kartų dažniau nei tie, kurie neturėjo tokių neigiamų patirčių vaikystėje.
Jei šeimoje konfliktai sprendžiami jėga, vaikui irgi tampa natūralu ginčus spręsti smurtu. Susikaupusią agresiją vieni gali nukreipti į save, o kiti – į aplinkinius.
 |
| Tomo Lukšio/BFL nuotr./Robertas Povilaitis |
– Atsitikus nelaimei, kai reikia ieškoti kaltų, žvilgsnis dažnai nukrypsta į švietimo sistemą, tačiau didžiausią atsakomybę vis dėlto turi prisiimti šeima?
– Šeima daro milžinišką įtaką, tačiau greta jos yra kiti veiksniai: mokykla, bendraamžiai, kompiuteriniai žaidimai, internetas. Vieno JAV atlikto tyrimo metu suskaičiuota, kad apie 8 tūkst. nužudymų ir apie 100 tūkst. kitų smurtinių veiksmų vaikas pamato per televiziją, dar nepradėjęs lankyti mokyklos.
Kartais mane stebina suaugusieji, negalintys atsistebėti, iš kur tas vaikų žiaurumas, lyg suaugusiųjų pasaulyje visai nebūtų agresijos. Priešingai: jos net labai daug, tik ji ne tokia atvira. Tarkime, mobingas – tai tos pačios patyčios, vykstančios darbovietėse tarp suaugusių žmonių, siekiant sukelti psichologinį skausmą. Tai visiškai tas pats reiškinys kaip patyčios, tik čia dalyvauja kiti žaidėjai, kita amžiaus kategorija, kitos formos.
Elementarus pavyzdys: vaikai kartais juokiasi iš kitų vaikų vardų ar pavardžių, jas iškraipo – o ar suaugusieji to nedaro?
Labai sunku prognozuoti, kokį tiksliai elgesį vaikas išmoks. Tačiau faktas tas, kad, jei jis smurtauja ir agresyviai elgiasi, labai tikėtina, kad smurtinio elgesio jau yra matęs pakankamai daug.
– Ar įmanoma įvesti kokius nors saugiklius, tarkime, jei vaikas gyvena socialinės rizikos šeimoje, vadinasi, daugiau dėmesio turėtų sulaukti mokykloje ir t.t.?
– PSO pateiktoje smurto mažinimo schemoje visa žmogų supanti aplinka yra padalijama į keturis lygmenis: smurtaujantis ar patiriantis smurtą vaikas, jo šeima ir artima aplinka (tarkime, draugai), bendruomenė – mokykla, darželis ir, galiausiai, visuomenė. Kiekviename iš šių lygių yra galimybė spręsti problemas.
Mobingas – tai tos pačios patyčios, vykstančios darbovietėse tarp suaugusių žmonių, siekiant sukelti psichologinį skausmą.
Tarkime, vaikui, augančiam nepalankioje aplinkoje, kur daug smurto, darželis ar mokykla gali stoti į pagalbą: mokyti kitokio elgesio, neleisti agresyviai elgtis, mokyti atpažinti ir reaguoti į savo bei kitų emocijas ir pan. Lietuvos patirtis rodo, kad mokyklos, kurios rimtai dirba su patyčių problema, sugeba ją sumažinti.
Grįžtant prie schemos, reikia paaiškinti, kad visos mokyklos ir darželiai yra visuomenėje, kurioje vyrauja tam tikros vertybės ir normos, kas yra gerai, o kas – blogai.
Šioje vietoje norėtųsi priminti viešą diskusiją apie vaikų auklėjimą be smurto ir iš Seimo nario lūpų nuskambėjusią frazę, kad fizinės bausmės – tai mūsų kultūrinis paveldas, kurį esą reikėtų saugoti. Jei didžioji visuomenės dalis mano, kad auklėti vaiką jėga yra normalu, tai ši nuostata, bendras fonas užgožia ir mokyklų, ir šeimų pastangas.
 |
| 123RF nuotr./Patyčios |
– Visuomenės pažiūros ir vertybės keičiasi, tačiau ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Ką daryti, siekiant sumažinti agresijos mastus?
– Jei mūsų tikslas, kad žmonės mažiau smurtautų vieni prieš kitus, kad būsimi suaugusieji nenaikintų vieni kitų, teks investuoti. Prioritetus tiesiog būtina peržiūrėti, jei norime, kad po penkiolikos metų būtų mažiau dramatiškų įvykių, kurie šiandien mus sukrečia. Sprendimus būtina priimti jau šiandien, pavyzdžiui, kai rudenį vėl bus svarstomas metinis valstybės biudžetas.
Kaip teigiamą pavyzdį paminėčiau Lietuvos darželiuose ir mokyklų pradinėse klasėse diegiamą puikią programą „Zipio draugai“, kuri moko vaikus socialinių įgūdžių ir to, kaip įveikti sunkumus. Socialiniai įgūdžiai, susiformavę ankstyvame amžiuje, išliks ir padės įveikti sunkumus paauglystėje bei suaugus.
Prioritetus tiesiog būtina peržiūrėti, jei norime, kad po penkiolikos metų būtų mažiau dramatiškų įvykių, kurie šiandien mus sukrečia.
Apie 200 šalies mokyklų yra įsitraukusios į Olweus patyčių prevencinę programą, kuri yra žinoma pasaulyje kaip labai efektyvi priemonė mažinant patyčias.
Pasaulyje sukurta daug daugiau veiksmingų priemonių, nutaikytų į tikslines specifines grupes ir tokiu būdu padedančių sumažinti agresyvumo ir smurtinio elgesio mastus.
Pavyzdžiui, programa „Funkcinė šeimos terapija“ sumažina nusikalstamumą, kriminalinį elgesį, narkotikų vartojimą, pagerina nusikalsti linkusio vaiko santykius su tėvais ir mokytojais. Programa skirta šeimoms, kuriose auga paaugliai, linkę į agresiją ir nusikalstamumą. Tiek paaugliams, tiek šeimoms tokiu atveju reikia intervencijos, įsikišimo iš šalies, nes patys jie jau nesugeba suvaldyti situacijos. Tai darbas su paaugliais, turinčiais rimtų elgesio problemų, tačiau dar neiškritusiais iš visuomenės. Prevencija apsaugo tuos jaunuolius nuo teistumo, patekimo į kalinimo įstaigas ar socializacijos centrus.
Kita sėkmingai veikianti programa yra skirta vienišoms pirmo vaiko besilaukiančioms moterims, kurios turi finansinių sunkumų ir piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais. Dalis tokių motinų dažnai neišlaiko įtampos, ima smurtauti, o kartais netgi nužudo kūdikius, tačiau laiku suteikus pagalbą tokios moterys žymiai mažiau smurtauja prieš savo vaikus. Tai – tik keletas efektyvių priemonių pavyzdžių, jų yra nepalyginti daugiau. Ar Lietuvoje tokios programos kur nors diegiamos?
