Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugpjūčio 23d. 06:49 , atnaujinta: 2012 rugpjūčio 24d. 07:12

Mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo organizatorius Jonas Volungevičius: „Man tai reikšmingiausias iš Atgimimo mitingų“

Mitingo prie A.Mickevičiaus organizatorius Jonas Volungevičius po 25 metų
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo organizatorius Jonas Volungevičius po 25 metų

Jei reikėtų rasti metaforą istorinei 1987 metų rugpjūčio 23-iosios mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo reikšmei nusakyti, galėtume jį pavadinti Cezario pjūviu viešajai erdvei sovietinėje Lietuvoje atsirasti.

Jau iki tos dienos sovietmečio visuomenėje blykstelėdavo vienas kitas drąsesnis viešas žodis ar ryžtingesnis veiksmas, liudijęs apie subrendusį poreikį keistis, poreikį apie tai kalbėti. Po šio mitingo taip pat, jau su Sąjūdžiu, mitingai įgavo visai kitą mastą, galiausiai virtę kone visuotiniu viešu judėjimu.

Tačiau šiam judėjimui atsirasti iš giliai visuomenės viduje užslėpto poreikio reikėjo rizikingo ir skausmingo pjūvio. Rizikingo – nes nė vienas dalyvis nežinojo, kuo toks sumanymas baigsis. Skausmingo – nes tiek mitingo organizatoriai, tiek KGB užfiksuoti jo dalyviai vėliau buvo taršomi per partinius ar profsąjunginius svarstymus darbovietėse, net šeimos nariai sulaukdavo grasinimų ir perspėjimų.

Bet iš 25 metų perspektyvos galima teigti, kad Cezaro pjūvis buvo sėkmingas – 1987 m. rugpjūčio 23-iąją prie A.Mickevičiaus paminklo Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkti susirinkę žmonės savo tikslą pasiekė.

Apie šį istorinį įvykį, nuo kurio praėjo ketvirtis amžiaus, savaitraštis „15min“ kalbasi su vienu mitingo organizatorių ir Lietuvos laisvės lygos steigėjų Jonu Volungevičiumi.

1940 metais Kabelių kaime gimęs vyras, nesulaukęs 26 metų, už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir ištremtas kalėti į Mordovijos lagerius, iš kur grįžo po ketverių metų ir netrukus susipažino su kitais garsiais Lietuvos disidentais. Jis tapo 45 pabaltijiečių memorandumo dėl Molotovo–Ribentropo pakto padarinių likvidavimo signataru, talkino Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai.

Sprendimas per gimtadienį

– Kadangi susitikome prie A.Mickevičiaus paminklo, buvau sumanęs pirmiausia jūsų paklausti, ar ši vieta dabar jums kelia kokias emocijas, mintis. Bet paskui pagalvojau, kad juk po mitingo sekė visa virtinė įvairių reikšmingų įvykių, todėl galbūt ji nėra jums taip įsirėžusi į atmintį?

– Jeigu pasitaiko praeiti ar dalyvauti Mišiose šalia esančioje bažnyčioje, nepraeinu be jokios minties, visuomet prisimenu, kas čia vyko prieš 25 metus. Tikrai nepraeinu taip, kaip praeičiau pro bet kurį paminklą.

Pagalvoju, kad vis dėlto reikėjo tuo metu turėti drąsos dalyvauti šitame mitinge. Tuo labiau tiems, kurie jau buvo pro KGB mėsmalę praėję. Jie rizikavo nepalyginti daugiau, nes buvo KGB akiratyje, nuolat sekami.

– Jūs buvote vienas iš mitingo organizatorių?

– Taip. Vasarą kaip tik šventėme Vytauto Bogušio žmonos gimtadienį. Susirinkome pas jį sode, kažkur už oro uosto, Kirtimuose, ir būtent ten mes bepolitikuodami nusprendėme surengti šitą mitingą. Pokalbyje dalyvavo V.Bogušis, Andrius Tučkus, Antanas Terleckas, gal dar kažkas buvo.

– Bet mintis jau buvo kilusi anksčiau?

– Kada tik mes susirinkdavome, kalbėdavome apie politiką, įvykius, ką daryti ir kaip per stipriai nenudegti. Tad, be abejo, sode buvo priimtas galutinis sprendimas, o pokalbių buvo ir anksčiau.

Man asmeniškai jis tarp visų Atgimimo mitingų reikšmingiausią vietą užima. Juk reikėjo pralaužti ledus

– Bet kodėl buvo priimtas sprendimas rengti mitingą? Susirinkę disidentai gali diskutuoti, tartis dėl pogrindinės veiklos, bet juk šiuo atveju buvo nutarta dėl visiškai kitokio – viešo veiksmo.

– Buvo priimtas sprendimas rengti mitingą viešai ir kilo klausimas tik dėl žmonių, ar jie susirinks. Aišku, kad mitingas įvyks, nebuvo slepiama. Tarp savų jau buvo pranešta ir vienas per kitą žinią skleidė.

Dar buvo sutarta, kad amžinatilsį kunigas Stanislovas Valiukėnas Šv.Mikalojaus bažnyčioje per mišias sekmadienį, kai būna daug žmonių, pakvies juos į mitingą. Bet atsitiko nelaimė – jis tų mišių metu mirė ir nebuvo pranešta. Todėl iš tos bažnyčios nedaug žmonių ir atėjo. Bet prie A.Mickevičiaus paminklo žmonių susirinko. Taip sakant, kas neišsigando. Kadangi informacija buvo paskleista tarp artimųjų, o gandai sklinda greitai.

O kaip buvo nuspręsta eiti į viešumą... Visą laiką ėjo pogrindinė spauda, pasirašinėjami ir siunčiami įvairūs pareiškimai, tas pats 45 pabaltijiečių memorandumas jau buvo nuskambėjęs, nors Lietuvoje galbūt mažiau nei visame pasaulyje, tad gal įsidrąsinome, kad per mažai popierinių pareiškimų, reikia visuomenei prabilti.

Be to, reikia pripažinti, kad tuo metu Sovietų Sąjungos vidury atšilimas jau vyko.

– Jau jutote tai? Nes kai kurie liudininkai ir istorikai tvirtina, kad 1986–1987 metais Lietuvoje jokia perestrojka nekvepėjo ir vyravo tas pats gūdus sovietmetis.

– Lietuvoje gal taip ir buvo. Kai sąlygas diktavo Maskva, Lietuvos valdžia visą laiką ėjo žingsniu atsilikusi. Nežinau, gal jie bijojo iniciatyvos, perlenkti lazdą, per didelę demokratiją parodyti, todėl atvirkščiai darė. Tad Lietuvoje nesijautė taip, bet Maskvoje tai jau jautėsi.

Didelis klaustukas

– O kodėl mitingui pasirinkta vieta prie A.Mickevičiaus paminklo?

– Iš dalies dėl to, kad šalia stovi Šv.Onos bažnyčia. Taip ir buvo: iš bažnyčios žmonės išeina ir mato, kad kažkas vyksta. Juk visi bėga pasižiūrėti, kas ten vyksta – gal bandeles pardavinėja, gal dovanų kokių duoda (juokiasi, – red. past.).

O ar buvo ideologiškai motyvuotas pasirinkimas, dabar jau nepasakysiu.

– Ar nebuvo baimės, kad niekas neateis?

– Baimės buvo. Galima sakyti, kad tai ir buvo pagrindinė baimė. Žinote, informaciją paskleidėme, bet atsakomojo ryšio nėra ir nežinai, ar žmonės nepabijos, ar išdrįs, ar ateis. Tad jautėme pakankamai didelę baimę, kad žmonės neateis ir susirinks, tarkime, tik dvidešimt. Tada, žinote, toks jau tas ir mitingas.

– Sakote, kad informacija sklido tarp žmonių. Bet ji pasiekė ir valdžią. Regis, „Komjaunimo tiesoje“ dar prieš mitingą pasirodė jį smerkiantis straipsnis.

– Sakoma, jei jau du žino, tai – ne paslaptis. O be to, mes ir buvome suinteresuoti, kad žinia pasklistų, nes jei rengi mitingą, reikia, kad kuo daugiau žmonių žinotų. Kad KGB nežinotų, buvo juk neįmanomas dalykas. Tarp mūsų pačių sukosi tokių, kurie jiems informaciją pateikdavo. Mes žinojome, kad tarp mūsų pasitaikė toks vienas. Jis trynėsi prie mūsų, bet kadangi mes žinojome, nieko rimtesnio prie jo nekalbėdavome.

– Kaip jums atrodo, kodėl KGB nesustabdė mitingo?

– Čia ir man – klausimas! Iš principo jie galėjo prieš tai mus susemti. Tarkime, 1988 metų Vasario 16-osios mūsų rengtas paminėjimas. Prieš jį KGB suėmė A.Terlecką, Nijolę Sadūnaitę ir V.Bogušį. Tada tik aš vienas su grupe įsėdome į mašinas, nes tiesiog kitus žmones išsklaidė.

Mobiliųjų telefonų nebuvo, nebuvo įmanoma palaikyti ryšio. Mes nuvažiavome padėti gėlių ant J.Basanavičiaus kapo, lydimi, galima sakyti, KGB eskorto ir padarėme savo darbą. Arba, tarkime, kai irgi Vasario 16-osios vakare iš Šv.Mikalojaus bažnyčios išėjome. Taigi jie buvo apsupę, gaudė po visą Muziejaus (dabar – Vokiečių) gatvę, žmones tąsė ką kur, nes buvo pasiruošę.

O čia kodėl to nepadarė? Juk kad ir tuos išėjusius iš Šv.Mikalojaus bažnyčios galėjo susemti, ir mitingas būtų pasibaigęs.

Galime sakyti, kad jie išsigando didelio rezonanso Vakaruose, bet, Dieve brangus, jie ne tokius dalykus darė ir nebijojo Vakarų. Todėl man tai yra didelis klaustukas, kodėl šito jie nepadarė.

Bet, kaip aš paprastai sakau, jei ar žmogų, ar valdžią Dievas nori nubausti, jiems sumaišo protą. Juk Atgimimo įvykiuose buvo tiesiog stebuklingų dalykų. Pagaliau pačioje Maskvoje, kai vyko pučas, juk kariuomenė galėjo viską sutvarkyti, bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Tas pats ir čia.

Pralaužė ledus

– Prisiminkite mitingo dienos rytą. Ar iš karto susirinko žmonės, o gal atrodė, kad jis neįvyks? Kokia vyravo nuotaika?

– Iš pradžių buvo labai mažai žmonių, bet jie labai staigiai susirinko. Sakyčiau, kad greičiausiai daug žmonių, kurie jau buvo atėję, ne iš karto priėjo arčiau, o laukė mitingo organizatorių nuošaliau. O kai pamatė: „A, atėjo“, staigiai visi sugužėjo. Tad daug žmonių, be abejo, laikėsi atsargiai.

Kategoriškumas ne visada naudingas, bet jis buvo kaip stūmimo į Nepriklausomybę veiksnys

Kai kas sako, kad buvo susirinkę iki trijų tūkstančių. Man atrodo, kad toks skaičius – gal per didelis. Susirinko šiek tiek mažiau, bet tikrai pakankamai.

– Man įstrigęs vieno žurnalisto pasakojimas, kad jis taip pat ėjo į mitingą, bet dėl viso pikto pasiėmė tinklelį su pieno ar kefyro buteliu, kad jeigu ką, galės pasiteisinti, esą ėjo pro šalį iš parduotuvės.

– Taip, nes visi esame žmonės ir turime baimės jausmą. O ką, organizatoriai nebijojo? Aišku, bijojo. Pavyzdžiui, prisimenu, kai saugumas iškviesdavo. Nuteikdavai save, kad nebijai, bet ateini, atsisėdi, jie tave kalbina, klausimus užduoda ir apima toks drebulys... Nors atrodo, kad nebijai, bet organizmas savo daro. 

– Gerai žinomas V.Bogušio atvejis, kaip jį svarstė Jaunimo teatre po šio mitingo. Jūs dirbote Dailės kombinate, ar jums teko susilaukti panašių sankcijų?

– Man taip nebuvo, nes aš neatsidūriau pačiame mitingo centre. Aš, turbūt galima sakyti, nepakliuvau į tą dėmesio lauką, todėl rimtesnių problemų išvengiau, bet daugelį darbovietėse svarstė.

– Bet darbe tikrai turėjo žinoti, kad yra toks „aktyvistas“ J.Volungevičius.

– Be abejo, kad valdžia žinojo ir mane, ir mano praeitį. Aš ir darbe labai nesisaugojau. Pavyzdžiui, dalyvavau saviveikloje, dainuodavau kaip solistas, nes mokiausi muzikos ir dainavimo, tai kokią dainą apie partiją ir panašiai atsisakydavau dainuoti. Pats kombinato direktorius ne kartą piktai pastabų yra davęs, bet to nevengiau ir nebijojau.

Taip kad žinoti žinojo, bet šį kartą darbe praėjo be didelio svarstymo.

– Kaip mitingą jūs, organizatoriai, įvertinote iš karto po jo?

– Iš karto po mitingo nuvažiavome pas A.Terlecką, apsvarstėme ir džiaugėmės, kad mitingas tikrai pasisekė. Lūkesčius tikrai pranoko, nes tiek žmonių nesitikėjome. Žinojome žmonių baimę, prisitaikėliškumą. Žiūrėkite, netgi dabar, Nepriklausomybės metais, kai gali nebijoti ginti savo teisių, žmonės moja ranka: „Ai, tegul nueis kitas, aš geriau pasėdėsiu namuose.“

– O dabar kaip vertinate šią viešą manifestaciją?

– Aš nuoširdžiai sakyčiau, kad man asmeniškai jis tarp visų Atgimimo mitingų reikšmingiausią vietą užima. Juk reikėjo pralaužti ledus.

Aš, mano bendražygiai, mes tikrai pykstame ant Sąjūdžio veikėjų. Jie su mumis nesiskaitė, kartais netgi šiurkštokai. Mes norėjome ir su jais dalyvauti mitinguose, bet jie kratėsi.

Tačiau juk iki didžiųjų mitingų buvo kiti (organizuoti Lietuvos laisvės lygos, – red. past.). Kas pralaužė ledus? Dabar, galima sakyti, tai jau pripažįsta, bet anksčiau to neminėjo. Sąjūdžio aktyvistai, kurių dalis ir dabar yra valdžioje, pripažino tik Sąjūdį.

Bet,mano giliu įsitikinimu, šitas mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo buvo svarbiausias. Kai pamatė, kad nieko nesusodino, nesusėmė, išskyrus tuos svarstymus, žmogus iš karto drąsos įgavo. Tauta troško Nepriklausomybės, bet niekas netikėjo, kad taip bus. Net mums buvo sunku patikėti, kad tokią galybę galima nugalėti.

– Tada dar leiskite jūsų paklausti apie drąsaus ar drastiško veiksmo reikšmę sovietinėje visuomenėje. Jūs, ko gero, gerai žinote teiginį, kad nepriklausomybė Lietuvos laisvės lygos stiliumi nebūtų iškovota, nes reikėjo daugiau nuosaikumo, diplomatijos, komunistų, autoritetingų inteligentų įtraukimo. Kaip jums tai atrodo iš šių dienų perspektyvos?

– Šituo klausimu aš kategoriškas nesu. Kad po Nepriklausomybės atgavimo Desovietizacijos įstatymas nebuvo priimtas, blogai, aš ir šiandien taip sakau. Bet dėl kitko... Ne paslaptis, kad A.Terleckas buvo kategoriškai prieš dalyvavimą SSRS Aukščiausios Tarybos rinkimuose. Aš, pavyzdžiui, buvau kitokios nuomonės, nes reikia eiti visur, kur įmanoma, ir daryti. Dabar su A.Terlecku jau nepadiskutuoju atvirai (nors kartais norisi), bet mano įsitikinimu, aš buvau teisus.

Prisimenu, tuomet turėjau galimybę atspausdinti pareiškimus ir pan. Prieš rinkimus A.Terleckas pasikviečia mane ir paduoda atsišaukimą, kuriame agituojama nedalyvauti SSRS Aukščiausios Tarybos rinkimuose. Aš jam sakau: „Antanai, nesutinku“. O jis: „Esi šūdas, nieko nenusimanai!“ (juokiasi, – red. past.). Antanas turi savybę su tais žodeliais. Bet aš ir nedauginau to atsišaukimo.

Aš sutinku, kad kategoriškumas ne visada naudingas, bet jis buvo kaip stūmimo į Nepriklausomybę veiksnys. Nes iš tikrųjų daugelis iš Sąjūdžio nuoširdžiai norėjo, taip sakant, tos demokratijos, bet Sovietų Sąjungos sudėtyje: „Ir užtenka mums“. O Laisvės lyga buvo kategoriška ir spaudė Sąjūdį, kad reikia daugiau siekti.

Tad komunistų visiškas atstūmimas iki Nepriklausomybės gal ir nebūtų buvęs labai naudingas, bet atgavus Nepriklausomybę per švelniai su jais pasielgta. Reikėjo juos bent dešimčiai metų nuo politikos nušalinti.

Pažadino tautos sąmonę

1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvą sudrebinęs mitingas Vilniuje, prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo buvo organizuotas Lietuvos laisvės lygos, kuri buvo įkurta 1978 metais. Mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus, kuriais 1939 metais dviejų agresyvių valstybių diktatoriai – Hitleris ir Stalinas – pasidalijo Rytų ir Vidurio Europos šalis į įtakos sferas. Mitingo dalyviai pasmerkė šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalavo pakto pasekmių likvidavimo.

Į mitingą susirinko daug žmonių, ypač daug buvo jaunimo. Beveik 3 000 susirinkusiųjų skandavo „Laisvės, laisvės!“, giedojo „Lietuva brangi“, nepriklausomos Lietuvos himną. Tai buvo drąsus ir reikšmingas iššūkis, pažadinęs lietuvių sąmonę, kviečiantis atsikratyti baimės, sakyti tiesą. Mitingas turėjo platų atgarsį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Mitingas nebuvo išvaikytas, tačiau tuometinė valdžia pasmerkė akcijos dalyvius, okupacinės represinės struktūros už šią viešą istorijos pamoką lietuvių tautai mitingo organizatorius persekiojo, tardė ir įspėjo kelias dešimtis žmonių.

Minint šio mitingo 25-metį Seime vakar surengtas forumas „Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją“, atidaryta paroda „Kelio į laisvę pradžia – prie A.Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.“. Lietuvos Sąjūdis taip pat surengė eitynes nuo Šv. Mikalojaus bažnyčios iki A.Mickevičiaus paminklo, kur įvyko renginys 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo 25 metų sukakčiai paminėti.

Žlugusios vestuvės

Dėl mitingo, skirto pasmerkti Ribentropo ir Molotovo paktą, prieš 25 metus žlugo vieno iš mitingo organizatorių Vytauto Bogušio jaunesniojo brolio vestuvės, svečiai vietoj puotos buvo pakviesti į mitingą.

Ketvirtadienį kalbėdamas per Seime surengtą forumą, skirtą mitingui paminėti, V.Bogušis prisiminė, kad jį ir kitus mitingo rengėjus mėginta paveikti, jog akcija neįvyktų. Anot V.Bogušio, pas jo mamą ir seserį lankėsi KGB darbuotojai, o dėl mitingo buvo sužlugdytos jo jaunesniojo brolio vestuvės.

„Mitingo išvakarėse turėjo įvykti mano jaunesniojo brolio vestuvės. Jaunosios dėdė Vladimiras Beriozovas, dirbęs Lietuvos komunistų partijos Centro komitete, vertė jaunąjį prikalbinti vyresnįjį brolį nedalyvauti mitinge, parašyti į „Tiesą“ straipsnį, smerkiantį mitingą, antraip vestuvės neįvyks. Vestuvės tikrai neįvyko – jaunoji Santuokų rūmuose nepasirodė. Tačiau vestuvių svečiai gausiu būriu papildė mitingo dalyvių gretas ir po šiai dienai didžiuojasi turėję progą dalyvauti istoriniame mitinge“, – prisiminė V.Bogušis.

Permainų ženklas

Pirmas antisovietinis mitingas Vilniuje prieš 25 metus buvo neišvengiamų permainų ženklas ir įkvėpė laisvės siekiui, ketvirtadienį sakė valstybės vadovai.

„Prieš 25 metus prie A.Mickevičiaus paminklo susirinkusių žmonių drąsa mus visus įkvėpė laisvės siekiui“, – teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Tai buvo ženklas, kad permainos visoje sovietinėje imperijoje, taip pat ir Lietuvoje, yra neišvengiamos, ir laisvo žodžio niekas negali sustabdyti“, – pažymėjo premjeras Andrius Kubilius.

Prieš 25 metus prie A.Mickevičiaus paminklo surengtas pirmas viešas antisovietinis mitingas buvo savotiškas perversmas, kai atmesta baimė ir pavaldumas, sako buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Anot jo, pasipriešinimas okupantams brendo dešimtmečius, o 1987 m. rugpjūčio 23 d. jis pratrūko viešo protesto ir reikalavimo forma.

Pasak V.Landsbergio, šis mitingas davė pagrindą Sąjūdžiui. „Iš ištryškusio šaltinio išsiliejo didžiulė upė ir išnešė nelaisvės ledus“, – kalbėjo V.Landsbergis.

Temos: 3 Istorija Mitingas KGB
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min