Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugsėjo 12d. 20:14

Poetas Tomas Venclova: migracija – natūrali kraujotaka tarp šalių

Egidijus Aleksandravičius (k.) ir Tomas Venclova
Šarūno Bulotos / 15min nuotr. / Egidijus Aleksandravičius (k.) ir Tomas Venclova

Garsus Lietuvos poetas, intelektualas, vertėjas, vieno geriausių pasaulio Jeilio universiteto tikrasis profesorius (dabar – emeritas) Tomas Venclova 75-ąjį jubiliejų švenčia būdamas puikios nuotaikos ir, kaip visada, aštraus proto.

Trečiadienį vienas iškiliausių Lietuvos išeivių lankėsi Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kuriame dalyvavo paskaitoje-diskusijoje, pavadintoje „Koks universiteto misijos ir ateities vaizdas matosi nuo Jeilio kalvų?“ Nors prisipažino apie Lietuvoje veikiančių aukštųjų mokyklų sistemą žinantis nedaug, VDU garbės daktaras mielai dalinosi atsiminimais apie darbą Jeilyje, sutiktus įdomius žmones ir gausius pažįstamus.

Savo neįkainojamą patirtį ir mintis dažnai anekdotinėmis situacijomis ir linksmomis istorijomis sumaniai perteikęs T.Venclova su diskusijos moderatoriumi VDU profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi aptarė humanitarinio – šiais specializacijos laikais dažnai pavadinamo „nenaudingu“ – išsilavinimo svarbą ir naudą praplečiant savo proto galimybes, atveriantį naujus mąstymo ir veiklos horizontus.

Birželį į pensiją išėjęs ir šiuo metu interviu formos memuarus rašantis literatūrologas po paskaitos atsakė į klausimus apie universitetus, emigraciją ir lietuvybę, politiką, sportą.

Išlikti lietuviu – nelengva

– Kaip vertinate dabartine didžiulę emigracijos bangą iš Lietuvos? Ar sunku išlikti lietuviu emigracijoje? – žurnalistai paklausė T.Venclovos.

– Tai priklauso nuo žmogaus nuostatų. Aš buvau nusistatęs išlikti lietuviu ir, kaip matote, išlikau. Tebekalbu lietuviškai net ir turėdamas žmoną ne lietuvaitę. Su mano vaikais kiek blogiau, bet pats esu išlikęs lietuviu.

Išlikti lietuviu per tris-keturias kartas tikrai labai sunku, jei visą laiką gyveni emigracijoje. Reikia tam dėti dideles pastangas. Aš labai gerbiu žmones, kurie tas pastangas deda. Bet pats nepajėgiu, neužtenka jėgų ir kantrybės. Tačiau mano dukra, kuri dar iš bėdos susikalba lietuviškai, paprašė anūkėlei Katrytei parvežti lietuviškų dainelių rinkinį „Du gaideliai, du gaideliai“. Gal Katrytė irgi žinos, kas yra Lietuva, gal ir lankysis joje, o jei lankysis, tai pramoks ir lietuviškai.

Bet būna žmonių, kurie iš karto nusistato: „Ne, aš būsiu anglas ar amerikietis. Aš prasimušiu šitoje visuomenėje ir nuo šios dienos nebekalbu lietuviškai“. Tai jų teisė. Bet man tai, kaip ir daugumai, nėra labai simpatiška.

–  Tęsiant emigracijos temą, nematote grėsmės, kad dauguma aukšto lygio specialistų, mokslininkų pasirinks geresnes užsienio laboratorijas, darbo vietas?

–  Tai yra natūralus dalykas. Ne tik lietuvis, bet ir prancūzas pasirinks aukštesnio lygio laboratoriją: jei  Prinstone yra geresnė, jis kelsis iš Sorbonos į Prinstoną. Tačiau tai nereiškia, kad jis neliks susijęs su Prancūzija ir Prancūzijos mokslu.

Tokia yra migracija, kraujo apytaka tarp įvairių šalių. Nieko bloga tame neįžiūrėčiau. Net ir gyvenant diasporoje galima likti lietuviu, domėtis Lietuva ir atnešti Lietuvai šiokios tokios naudos, kartais netgi didesnės nei gyvenant Lietuvoje.

Tokia yra migracija, kraujo apytaka tarp įvairių šalių. Nieko bloga tame neįžiūrėčiau. Net ir gyvenant diasporoje galima likti lietuviu, domėtis Lietuva ir atnešti Lietuvai šiokios tokios naudos, kartais netgi didesnės nei gyvenant Lietuvoje.

Žmonės, kurie ten išvažiuoja dirbti fizinio darbo, bent jau padeda giminėms. Dažnai išvažiuoja tam, kad galėtų grįžti ir čia padoriai įsikurti. Bet tai dažnai baigiasi tuo, kad įsikuria tenai. Tačiau tai nėra smerktinas dalykas. Jie padeda likusiems čia.

Aš manau, kad tai yra vienas emigracijos privalumų. Mano mama, kuri buvo pratusi prie gana aukštų gyvenimo standartų, nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir daugelis pagyvenusių žmonių, pensininkų, tų standartų neteko. Bet, būdamas emigracijoje, aš galėjau užtikrinti tuos pačius standartus, kokius ji turėjo iki tol. Tuo didžiuojuosi. Tą patį daro daugelis emigracijoje esančių lietuvių. Ir teisingai daro. Tai ir krikščioniška, ir lietuviška, ir šeimyniška.

Sportininkai – Lietuvos ambasadoriai

–  Lietuviai mano, kad juos užsienyje geriausiai reprezentuoja šlovinga sena istorija, kalba, cepelinai ir sportas. Kaip yra iš tiesų?

– Daugiausiai – sportas, mažiausiai – istorija. Kaip ir užsiminiau šiandien, iš mūsų istorijos daugelis (užsienyje, – red. past.) prisimena juodesnius puslapius. Ir tai labai liūdna, tačiau su tuo reikia kovoti. Reikia, kad autoritetingi žmonės kalbėtų tais klausimais. Nereikia slėpti, nutylėti tų juodų puslapių. Jei nutyli, slepiesi ar teisiniesi, tai paprastai tik pablogini reikalą.

O dėl sporto – taip. Net ir Kinijoje tai žinoma. Mano senas amžiną atilsį bičiulis žurnalistas kartą buvo Serbijoje. Sako: „Klausiau – ar pažįstate Sabonį, Marčiulionį? O taip, žinoma. Ar girdėjote apie Tomą Venclovą? Ne, nieko negirdėjome. O apie Vytautą Landsbergį? Kažką girdėjome, bet jis turbūt iš antro sąstato, iš antros komandos“.

Sportininkai, deja, o gal ir laimei, yra geriausi savo krašto ambasadoriai. Krepšininkai gal jau mažiau, nes olimpiadoje nepasižymėjo. Bet Meilutytė (plaukikė Rūta Meilutytė, Londono olimpiadoje iškovojusi aukso medalį, – red. past.), be abejo, yra mūsų ambasadorė, dar svarbesnė už kitus, ir gerą pavardę turi (šypsosi, – red. past.).

Įspėja saugotis kraštutinės dešinės

– Esate minėjęs apie Lietuvai kylantį pavojų iš kraštutinės dešinės.

– Kraštutiniškumai visada blogai. Kraštutinė kairė, kurioje yra komunizmas, maoizmas, anarchizmas, žmonijai naudos nedavė, tik daug žalos. Yra ir kraštutinė dešinė – neonacizmas, fašizmas, kraštutinis ekstremalus nacionalizmas. Lietuvoje yra ir viena, ir kita. Algirdas Paleckis yra kraštutinė kairė. Bet, mano manymu, tai nėra  pavojinga, nes visi to yra atsikandę. Visi maždaug žino, kuo tai gresia.

O kraštutinės dešinės yra atsikandę daug seniau ir mažiau žino, kuo ji gresia. Tai grėsmingiau, nes gali patraukti daug daugiau žmonių. Nesakau, kad juos reikia drausti, naikinti, bet bent jau labai griežtai pasisakyti apie tai. Seimūnas, palaikantis eiseną Gedimino prospekte, kuri kelia abejotinus šūkius, man negali būti simpatiškas.

Trūksta verslininkų indėlio

– Antradienį paskelbtame tarptautiniame universitetų reitinge – ir trys Lietuvos aukštosios mokyklos. Jos rikiuojasi žemiau pirmojo 500-uko. Ar turime galimybių kada nors patekti tarp pačių geriausių pasaulio universitetų?

Šarūno Bulotos/15min.lt nuotr./Egidijus Aleksandravičius (k.) ir Tomas Venclova
Šarūno Bulotos/15min.lt nuotr./Egidijus Aleksandravičius (k.) ir Tomas Venclova

– Lietuvai pirmauti pasaulyje sunku ir dėl savo mažumo ir dėl palyginti nedidelio pasirinkimo. Pavyzdžiui, Jeilio universitetas gali pasikviesti profesorių iš bet kur, nebūtinai iš Amerikos, o tiesiog geriausią tos srities specialistą pasaulyje. Jei reikia slavisto, gali pasikviesti iš Rusijos, Prancūzijos ar Skandinavijos ir užtikrinti jam atitinkamą gyvenimo lygį. Lietuva to, matyt, negali.

Galbūt galėjo tą daryti senojo Vilniaus universiteto laikais. Tuo metu jis buvo jei ne pirmame, tai antrame dešimtuke tikrai. Tiesa, tada ir universitetų buvo daug mažiau pasaulyje. Sunku to paties tikėtis dabar, bet reikia stengtis. Laikui bėgant, tai duos rezultatų. Žinoma, nereikia tikėtis, kad iš 600-osios vietos staigiai pašoksime į dešimtuką, bet į kokią trečiąją šimtinę turime vilties ir galime iškopti. O tai ne taip jau blogai.

– Lietuvoje kalbama apie būtinybę stambinti universitetus, t.y. juos apjungti, taip siekiant geresnių rezultatų. Jūsų manymu, geriau keli dideli ar daug mažų universitetų?

– Sunku pasakyti. Aš neturiu aiškios nuomonės. Amerikoje yra virš tūkstančio universitetų, bet daugelis jų yra Pašvitinio vidurinės mokyklos lygmens. Tačiau kartu yra ir Harvardas, Jeilis, Prinstonas. Tarp jų – didelis socialinis atotrūkis, kaip tarp Lubio ir eilinio pensininko.

Jei išsilaiko tie universitetai (dauguma – jų privatūs), tai viskas gerai. Iš ko išsilaiko Jeilis? Iš studentų mokesčių už mokslą, kuris yra didžiulis – apie 50 tūkst. JAV dolerių per metus. Ne kiekvieni tėvai sau gali tą leisti. Bet už tą mokestį studentas gauna bendrabučio kambarį, kuris atitinka viešbučio liuks kambarį. Ir gauna maitinimą.

Apie pusė studentų nuo mokesčio atleidžiami, jei yra įrodoma, kad tėvai neišgali tiek mokėti, o studentas labai gabus. Tada jį atleidžia nuo mokslo ir net stipendiją paskiria.

Jeilis tai pat išsilaiko iš universitetą baigusių verslininkų dosnių palikimų. Gali tapti milijardieriumi ir nebaigęs Jeilio, bet Jeilas pagerina tavo šansus, nes praplečia tavo protą. Verslininkas laiko savo garbės reikalu skirti nemažą dalį savo turto universitetui.

Jei mūsų milijonieriai ir milijardieriai savo pareiga laikys paremti ne simboliškai, o rimtai universitetą, kurį baigė, ar universitetą, kuriame mokosi jo vaikai, tai bus gražu. Nors kol kas to nėra.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min