TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Praeityje garsi krepšininkė, humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Kašelionienė (Vaičiulėnaitė): „Man niekada neužteko vien sporto“

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Nijolė Kašelionienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Nijolė Kašelionienė (Vaičiulėnaitė) – ilgametė Lietuvos rinktinės ir krepšinio komandos „Kibirkštis“ žaidėja, tris kartus iškovojusi Sovietų Sąjungos bronzos medalius, krepšinio nepamiršta. Baigusi profesionalės karjerą, moteris žaidžia veteranų komandoje „Kamanė“, keliauja po pasaulį ir nepaliauja skinti pergalių. „Pergalės skonis nesikeičia“, – sako 16 metų į profesionalų sportą patekusi ir daugiau nei dešimtmetį ten praleidusi N.Kašelionienė. Be atstovavimo „Kamanės“ ekipai, veteranė dėsto ir Lietuvos edukologijos universitete, domisi lietuvių ir prancūzų literatūromis.

– Laimėjote Europos veteranų krepšinio čempionatą, savo amžiaus grupėje iki 55 metų sutriuškinote latves. Koks pergalės skonis? Ar jis toks pats, kaip jaunystėje?

Pergalės skonis tikriausiai nesikeičia. Kiek teko žaisti krepšinį, pergalės skonio buvo nemažai. Man teko garbė ir laimė žaisti gerose komandose ir tikrai kartais laimėdavome ten, kur nė neįsivaizduodavom, kad galime laimėti.

Treneris Algis Gedminas 1965 metais Vilniuje subūrė „Kibirkšties“ komandą, po metų prisijungiau ir aš.  Jau tada jis kėlė didelius reikalavimus, tad tais pačiais metais „Kibirkštis“ pateko į aukščiausią tuometinės Sovietų Sąjungos lygą. Aš irgi kelis kartus buvau išleista į aikštelę.

Atsimenu, treneris buvo labai gabus – vienas iš pirmaujančių visoje Sovietų Sąjungoje. Jo strategijos priešininkų komandoms būdavo neįkandami riešutėliai. Po metų nuo komandos įkūrimo, „Kibirkštis“, būdama lygos naujoke, jau užėmė ketvirtąją vietą. Vėliau tris kartus TSRS čempionatuose laimėjome bronzos medalius (1969, 1971 ir 1972 metais). Tai labai aukštas pasiekimas moterų krepšinyje. Aukštesnis būti negalėjo, nes Rygos „TTT“ komanda  turėjo aukščiausią Tarybų Sąjungoje žaidėją Ulijaną Semionovą. Jos ūgis buvo 209 cm – tais laikais tai buvo įspūdinga.

Komanda žaisdavo per ją – metei, bet nepataikei, ateis U.Semionova ir „nuims“ kamuolį. Įveikti  „TTT“ buvo labai sudėtinga. Vis tik mums tai yra pavykę vieną kartą. Žinojome, jog antrą kartą to nebus.

Profesionalės karjerą baigėte, bet vis tiek nepamirštate krepšinio. Kuo ypatingas veteranų krepšinis?

Veteranų sportas mums yra stebuklas ir galimybė sugrįžti į jaunystę. Paradoksalu, jog  senukai žaidžia, bet tai reiškia, kad žmonės žaidžia bet kokiame amžiuje ir krepšinis vis dar gyvuoja. Sportuodamos  susitinkame su žaidėjomis, prieš kurias ir su kuriomis esame žaidusios anksčiau. Smagu susitikti, pabendrauti, žaisti, prisiminti varžybų jaudulį, pergales ir pralaimėjimus. Tai darome taip pat rimtai – norime laimėti ir kaunamės dėl to. Kartais nutinka, kad profesionaliame sporte dėl tam tikrų aplinkybių savęs nerealizavę žaidėjai tai padaro žaisdami su veteranais.

Be to, 1996-aisiais susirinkusios į veteranų komandą „Kamanė“, pirmą kartą nuvykome į Jungtines Amerikos valstijas. Galite įsivaizduoti – tiek metų, tiek jaunystės atidavėme krepšiniui, o už Atlanto vandenyno pirmą kartą pabuvome tik susibūrusios į veteranų komandą. Paskui sekė Australija, Kanada, Lotynų Amerika... Veteranų varžybos organizuojamos įvairiuose pasaulio kampeliuose.

O žaidžiant Tarybų Sąjungoje, keliavome tik po sąjungos šalis, į kapitalistinę Europą niekas nebūdavo išleidžiamas.

Kaip krepšinis atėjo į jūsų gyvenimą?

Negaliu sakyti, kad pasirinkau krepšinį, greičiau jis pasirinko mane. Būdama vaikas labai greitai augau, pralenkiau visus klasės draugus. Jie mane vadindavo „kartimi“. Mėgau šokti, mano mama Ligija Vaičiulėnienė buvo fizinės kultūros mokytoja. Ji atsivesdavo mane į salę, kur jau nuo kokių 7 metų žaisdavau su kamuoliu. Laikui bėgant išstypau dar labiau. Tai ir nuėjau į krepšinį.

Ar ši sporto šaka jums patiko, ar nuėjote tiesiog todėl, kad buvote aukšta?

Krepšinis man patiko. Šiaip man patiko judėti, buvau labai aktyvus vaikas. Taip pat mėgau ir skaityti. Mokykloje ramiau negalėdavau išsėdėti visos pamokos. Praėjus pusei jos laiko, pradėdavau judėti, trukdyti klasės draugams, muistytis. Turėjau energijos – ją reikėjo išnaudoti. Krepšinis man „prilipo“, žaidžiau neblogai, mane pradėjo imti į jaunučių, jaunių rinktines. Galiausiai į Kretingą atvažiavo A.Gedminas su Vilniaus jaunių komanda žaisti draugiškų varžybų. Jos žaidė puikiai, naudojo  įvairius derinukus. O mūsų strategija buvo paprasta – aš bėgu nuo vieno aikštės galo iki kito ir metu į krepšį.  Jei nepataikau, duodu kamuolį kitai. Toks ir buvo mūsų krepšinis.

Po varžybų A.Gedminas atėjo įkalbinėti manęs važiuoti į Vilnių. Parodė tuometinės Europos jaunių čempionės Larisos Vinčaitės nuotrauką, papasakojo apie ją, pasakė, kad ir aš galiu tokia būti. Jis nupiešė svajonę, o man, paauglei, to labai norėjosi.

Ką tėvai manė apie šią idėją?

Jie aiškinosi, kaip viskas bus, ką darysiu su mokslais – į tai žiūrėjo kritiškiau nei aš. Taip, pasiūlymas buvo gražus, bet jis buvo nupieštas rožine spalva ir ne viskas buvo taip, kaip žadėta. Gyvenau Vilniuje, internate. Bet ten buvo ne sportininkai, o vaikai iš asocialių šeimų, ar tėvų palikti vaikai. Aplinka paprasta nebuvo. Kambaryje gyvenome dešimt merginų. Tas laikas buvo intensyvus – žaidžiau dvejose komandose, mokiausi. Net pasimatymams laiko nebuvo.

Kaip pasikeitė krepšinis nuo to laiko, kai jūs žaidėte?

Mano laikais krepšinis formavosi kaip intelektualus žaidimas. Tada buvo svarbi žaidimo taktika, deriniai, strategijos. Taktiniai sprendimai lemdavo rezultatą. Individualus meistriškumas nebūdavo tiek akcentuojamas, kaip dabar. Šiandien žaidėjo pasiruošimas turi būti nepaprastai geras, kad įgyvendintų jam keliamus trenerio uždavinius.

Mūsų laikais atrodė, kad reikia idėjos, minties. Tuomet treneris buvo svarbiausias. Mums žaidžiant priešininkių komandos būdavo šokiruotos nuo mūsų trenerio sumanymų.

Kaip sekėsi įsilieti į gyvenimą, kai nebeliko krepšinio?

Krepšinio turėjau atsisakyti po Achilo sausgyslės operacijos, kuomet mane pradėjo kamuoti įvairūs skausmai ir traumelės.

O kalbant apie įsiliejimą į gyvenimą... Savo laikais žaisdama studijavau. Ryte turėdavau individualias treniruotes, vėliau – paskaitas ir vakare – vėl sportas. Viską galėjau suderinti. Sudėtingiau būdavo, kai išvykdavome į treniruočių stovyklas, ar varžybas. Kartais nepasirodydavau egzaminuose.

Manęs netenkina viena sritis. Gal manyje buvo užprogramuotos jos dvi, nes mano tėvelis Leonas Vaičiulėnas buvo lietuvių kalbos mokytojas, visą gyvenimą kažką rašė, o mama – sportininkė. Tai taip ir linkau – tai į vieną, tai į kitą.

Kai sprendėme, kur galėčiau stoti, rinkausi iš lituanistikos ir užsienio kalbų. Tėvelis man sakė – „studijuotum kalbas, tau praverstų, juk sportuoji ir važinėji po kitas šalis“. Taigi baigiau prancūzų kalbą. Dabar dirbu Lietuvos edukologijos universitete, lyginamosios literatūros katedroje.

Krepšinis ir literatūra – labai nesusijusios sritys...

Atsimenu, A.Gedminas juokdavosi:  „Metimas gali būti kaip eilėraštis. Gali būti meniški judesiai...“ Taip, sportas ir literatūra – skirtingi pasauliai. Galima ieškoti jungčių, ir jų galima rasti. Pavyzdžiui, kaip mes sakome „pergalės skonis“... Viską galime poetizuoti.

Iš pirmo žvilgsnio, šios sritys atstovauja skirtingiems poliams, rodos, įneša tokią sumaištį ir neleidžia atrasti harmonijos.  Nagrinėjant rašytojo Tomo Mano kūrinius, viename jų buvo kalbama apie herojų, kurio tėvas ir motina priklausė skirtingiems pasauliams. Tas veikėjas dalino save jiems abiems, bet nė vienas jam nebuvo tapęs namais.

Pabuvęs viename ir prisisotinęs, pradeda jausti būtinybę pereiti prie kito. Atsiradęs ten, irgi negali ilgai išbūti. Tai jis suprato kaip asmenybės tragediją, bet aš savo studentams sakau tai nėra tragedija. Jeigu jis yra kūrėjas, šie du pasauliai jam yra būtini, kad galėtų kurti.

Panašiai, kaip ir jums?

Tikrai galvoju, kad ir man taip. Manęs netenkina vien sportas. Taip pat žinau, kad ilgai tarp menininkų, mokslininkų negaliu išbūti. Kartais tas buvimas atrodo per daug protingas ir norisi paprastumo, atsiranda energija, kurią noriu išeikvoti kažkur kitur.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min