Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Prekybos žmonėmis ekspertė italė Esohe Aghatise: „Prostitucija nėra darbas“

Esohe Aghatise
Asmeninio archyvo nuotr. / Esohe Aghatise
Šaltinis: 15min
0
A A

Po narkotikų, prekyba žmonėmis ir nelegaliais ginklais dalijasi antra vieta didžiausių pasaulio nusikalstamos pramonės šakų sąraše. JT duomenimis, šiuolaikinės vergovės rinka vertinama 32 mlrd. JAV dolerių, o kasmet taip parduodama nuo 600 iki 800 tūkst. žmonių, iš kurių pusė – vaikai, 80 proc. – moterys ir mergaitės.

Esohe Aghatise, iš Nigerijos kilusi Italijos pilietė, jau daugelį metų dirba su prekybos žmonėmis aukomis, o jos organizacija „Koalicija prieš prekybą moterimis“ bendrauja su vyriausybėmis, kad ši problema būtų sprendžiama. Vilniuje įsikūręs Europos lyčių lygybės institutas ją išrinko viena įtakingiausių šioje srityje dirbančių moterų – ir jos atvaizdu papuošė kalendorių „Moterys ir vyrai, įkvepiantys Europą 2014“.

15min.lt E.Aghatise pasakoja apie prekybos žmonėmis tendencijas, prekeivių gudrybes ir kodėl, jos manymu, prostitucijos negalima laikyti darbu.

– Kokia prekybos žmonėmis geografija?

– Pirmiausia galėtume kalbėti apie tarptautinę prekybą, kai moterys gabenamos iš besivystančių neturtingų šalių į turtingas, pavyzdžiui, iš Nigerijos į Italiją, Ispaniją, Prancūziją arba dar šiauriau, Daniją, Suomiją, Norvegiją.

Iš esmės nėra pasaulyje šalių, kurių neliestų prekyba žmonėmis. Galbūt vienintelė išimtis – Vatikanas.

Moterys iš Filipinų vežamos į tokias šalis kaip Australija, kartais į Japoniją.

Dalis žmonių gabenami ir sunkiam darbui, ir seksualiniam išnaudojimui. Moterys vežamos taip pat ir priverstinėms santuokoms arba dėl jų organų.

Taigi kalbant apie geografiją, vienos valstybės yra kilmės šalys, kitos – galutinės šalys, o tarp jų yra tranzitinės šalys. Daugelis šalių yra ir tokios, ir tokios.

Iš esmės nėra pasaulyje šalių, kurių neliestų prekyba žmonėmis. Galbūt vienintelė išimtis – Vatikanas. Visos kitos yra arba kilmės, arba galutinės, arba tranzitinės šalys.

„Scanpix“ nuotr./Pusė prekybos žmonėmis aukų yra vaikai
„Scanpix“ nuotr./Pusė prekybos žmonėmis aukų yra vaikai

– Ar žmonių gabenimo kryptys pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius? Pavyzdžiui, ar gerėjant ekonominei situacijai Vidurio ir Rytų Europoje, prekyba žmonėmis šiame regione sumažėjo?

– Prieš dvidešimt metų Lietuva nebuvo ES dalis, tiesa? O dabar žmonės gali keliauti daug laisviau – iš dalies tai padeda paslėpti prekybos žmonėmis problemą, nes nebėra kontrolės kertant sienas. Nesakau, kad reiktų ją grąžinti, bet turėtume rasti kitų būdų, kaip pamatyti prekybą žmonėmis.

Jos apimtys nesumažėjo. Mūsų duomenimis, netgi priešingai – tiesiog keičiasi gabenimo maršrutai. Prekeiviai žmonėmis visada yra vienu žingsniu priekyje teisėsaugos agentūrų.

Iš pradžių Nigerijoje moterims, kurioms buvo žadamas darbas Europoje, būdavo parūpinamos grupinės vizos piligriminėms kelionėms į Romą. Kai policija tą pastebėjo ir užkirto kelią, prekeiviai ėmė gabenti moteris per vakarų Afriką.

Kai jie pamato, kad tam tikras kelias gali būti užkirstas, jie pasuka kitu.

Pavyzdžiui, iš pradžių Nigerijoje moterims, kurioms buvo žadamas darbas Europoje, būdavo parūpinamos grupinės vizos piligriminėms kelionėms į Romą. Kai policija tą pastebėjo ir užkirto kelią, prekeiviai ėmė gabenti moteris per vakarų Afriką.

Jie atveždavo moteris į tokias šalis kaip Dramblio Kaulo Krantas, kur jos būdavo išmokomos prancūzų kalbos pagrindų.

Joms tada būdavo duodama kieno nors iš Dramblio Kaulo Kranto tapatybė, nuperkamas bilietas į Prancūziją, iš kur jos vėliau traukiniu pasiekdavo Italiją.

Kai ir šis maršrutas tapo matomas, prekeiviai žmonėmis rado kitų. Jie keliauja sausuma, kerta Sacharos dykumą iki šiaurės Afrikos, dažniausiai Libijos. Ten moterys laipinamos į tuos sausakimšus laivus, kurie kartais nuskęsta prie Lampedūzos krantų.

Kai Libijoje kilo karas, tai privertė daugelį bėgti į Lampedūzą ir ten pasiprašyti politinio prieglobsčio.

Kai prekeiviai pamatė, kad ir šis kelias tampa sudėtingas, jie ėmė keliauti per tam tikras Rytų Europos šalis. Tikėtina, kad jie gauna tokių šalių kaip Rusija vizas, o iš ten toliau keliauja traukiniu.

Deja, vyriausybės visada vienu žingsniu atsilieka nuo prekeivių žmonėmis – dėl biurokratinių priežasčių, nepakankamo finansavimo. Be to, vyriausybės per mažai bendradarbiauja sprendžiant šias problemas.

„Scanpix“ nuotr./Amnesty International akcija
„Scanpix“ nuotr./Amnesty International akcija

– Ar jaučiama kokia nors pažanga?

– Italija buvo viena pirmųjų šalių, pripažinusių, kad čia įvežamos moterys ir verčiamos užsiimti prostitucija. Italija ilgą laiką buvo emigracijos šalis, imigracija prasidėjo palyginti neseniai. Italai pirmą kartą gatvėse pastebėjo daugybę iš Afrikos kilusių moterų – ir tai juos paveikė.

Tad vyriausybė iš pradžių nusprendė suteikti tam tikrą paramą tokioms moterims, kad jos galėtų duoti parodymus prieš prekeivius. Bet problema ta, kad jei priversi jas liudyti teisme, o tada išsiųsi atgal namo, joms ten bus nesaugu. Nieko nuostabaus, kad iš pradžių nė viena auka nesutiko duoti parodymų.

Tad valdžia tarė: gerai, mes jums duosime tris mėnesius pagalvoti, ar sutinkate bendradarbiauti. Šis laikotarpis buvo pratęstas iki šešių mėnesių. Žinoma, tuo nieko nebuvo pasiekta.

Daugeliu atvejų aukos verčiamos atskleisti, kas jas atvežė į šalį, o tai gali sukelti įvairių problemų. Dažnai tai būna jų šeimų nariai, kaimynai, draugai – tad jos atsiduria sudėtingoje situacijoje, bijo sukelti nesantaiką šeimoje ir tarp kaimynų.

Tada, 1998-aisiais, Italijos valdžia priėmė Imigracijos įstatymą, į kurį įtraukė garsųjį 18-tą straipsnį, kuris pirmą kartą teisiškai numatė vaidmenį policijai ir nevyriausybinėms organizacijoms teikiant pagalbą prekybos žmonėmis aukoms.

Tad policija ėmė bendradarbiauti su organizacijomis, tačiau svarbiausia aukoms buvo suteikta galimybė likti šalyje ir gauti leidimus gyventi. Tai turėjo milžinišką poveikį – dabar per 80 proc. aukų įduoda savo išnaudotojus.

Italijos pavyzdys vis dar yra vienas pažangiausių. JAV ir Europoje šalys turi įvairaus ilgio apmąstymo laikotarpius, paprastai iki vienerių metų, tačiau daugeliu atvejų po to moterys yra išsiunčiamos namo.

Daugeliu atvejų aukos verčiamos atskleisti, kas jas atvežė į šalį, o tai gali sukelti įvairių problemų. Dažnai tai būna jų šeimų nariai, kaimynai, draugai – tad jos atsiduria sudėtingoje situacijoje, bijo sukelti nesantaiką šeimoje ir tarp kaimynų. Kartais jos tiesiog nežino, kas jas pardavė, nes tiesiogiai bendravo tik su tarpininkais.

– Kokių priemonių imasi prekybos žmonėmis aukų kilmės šalys?

– Nigerijos vyriausybė, pavyzdžiui, 2003 metais įsteigė Nacionalinę prekybos žmonėmis draudimo agentūrą (NAPTIP). 2005 metais ji buvo sustiprinta ir priimtas svarbus nutarimas, leidžiantis konfiskuoti nuteistų prekiautojų žmonėmis turtą ir jį panaudoti kompensuoti aukoms. NAPTIP šioje vietoje pasiteisino.

Problemą pripažįsta ir kitos šalys, tačiau lieka aklos kai kurioms prekybos žmonėmis formoms. Pavyzdžiui, prievartinės santuokos – internetu užsakomos nuotakos. Daugelis šalių to nelaiko prekyba žmonėmis.

„Scanpix“ nuotr./Prostitutės Paryžiaus Bulonės miške
„Scanpix“ nuotr./Prostitutės Paryžiaus Bulonės miške

– Kas tai yra prievartinės santuokos?

– Moterims pažadama, kad jomis bus pasirūpinta, suteiktos geresnės sąlygos – o iš tikrųjų jos parduodamos ir ištekinamos už vyrų. Jos tampa jų žmonomis, bet dažnai taip pat būna išnaudojamos viešnamiuose.

Kartais jos atiduodamos vienam vyrui, o jis vėliau jas parduoda kitiems ir išnaudoja seksualiai.

– Ar visais atvejais prekybos žmonėmis aukos – skurde gyvenančios moterys iš Trečiojo pasaulio šalių?

– Aišku tik vienas dalykas – nelygios galimybės ir skurdas vaidina svarbų vaidmenį. Bet, pavyzdžiui, iš Nigerijos gabenamos moterys, kilusios iš palyginti pasiturinčių šeimų, moterys su universitetiniu išsilavinimu, nors jų dalis ir nėra didelė.

Parduodamų žmonių – suaugusiųjų ir vaikų – 80 proc. sudaro moterys. Tai susiję su perkamo sekso paklausa turtingose šalyse. Kai socialinės ir ekonominės vietinių moterų sąlygos pagerėja, jos niekada jokiais būdais nesirenka prostitucijos.

Tad tai veikiau globalios tarptautinės sistemos klausimas, kur pastaruoju metu stebime augantį atotrūkį tarp tų, kurie turi daug, ir tų, kurie neturi nieko. Daugelyje besivystančių šalių Vakarai įsivaizduojami kaip rojus. Tad žmonės ten irgi nori gabalėlio rojaus. O kiti supranta, kad iš to noro galima uždirbti.

Parduodamų žmonių – suaugusiųjų ir vaikų – 80 proc. sudaro moterys. Tai susiję su perkamo sekso paklausa turtingose šalyse. Kai socialinės ir ekonominės vietinių moterų sąlygos pagerėja, jos niekada jokiais būdais nesirenka prostitucijos.

Tuo tarpu kultūra nuolat kalba apie seksą, vyrai stereotipizuojami kaip nuolat galvojantys tik apie savo seksualinius poreikius ir nieką daugiau. Tad turime vis didesnį poreikį naujiems, egzotiškiems dalykams, o šiam poreikiui tenkinti dirba tarptautiniai prekybos žmonėmis tinklai.

– Švedija ir Prancūzija priėmė įstatymus, kurie nedraudžia užsiimti prostitucija, bet baudžia prostitučių klientus. Tuo tarpu Vokietijoje prostitucija yra visiškai legali.

– Tokios šalys kaip Švedija žengė labai svarbų žingsnį – žmogaus pardavimas seksualiniams mainams yra nesuderinamas su lyčių lygybe ir su žmogaus orumu. Tiek vyro, kuris perka, tiek moters, kuri parduoda.

Mes prostitucijos nelaikome darbu, todėl nepripažįstame, kad prostitutės yra sekso darbuotojos. Vadindami prostituciją darbu mes ją legitimuojame.

„Scanpix“ nuotr./Siekdama kovoti su prekyba žmonėmis Nyderlandų valdžia išvalė garsųjį Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą
„Scanpix“ nuotr./Siekdama kovoti su prekyba žmonėmis Nyderlandų valdžia išvalė garsųjį Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą

Įvairios šalys renkasi skirtingus kelius, priklausomai nuo jų kultūrinės ir socialinės sąrangos. Bet pagalvokime, kad vos prieš keletą metų tokios šalies kaip Nyderlandai teisingumo ministras sakė, kad šalyje nepakanka vietinių moterų, norinčių užsiimti prostitucija, tad vertėtų nustatyti kvotas užsienietėms.

Kas privertė tokią šalį kaip Nyderlandai uždaryti dalį savo viešnamių? Nes jie pamatė, kad jie masina prekeivius žmonėmis. Šie atgabena moteris, kurios laikomos sekso darbuotojomis, ir valdžia neturi priemonių kontroliuoti ir užtikrinti, kad kiekvienu atveju nebūtų prievartos. O prievarta visada yra.

Yra kalbančių šitaip: na, šios moterys tiesiog tinkamai nesusiderėjo dėl darbo sąlygų. Tai nesąmonė. Kai kalbi apie derybas dėl darbo sąlygų, kalbi apie pasirinkimą.

Pasirinkimas galimas tik tuomet, kai renkiesi iš kelių vienodai adekvačių variantų. O kai vienintelis būdas išgyventi, vienintelis būdas išmaitinti vaikus yra eiti ir daryti, ką liepia kiti – su pasirinkimu tai neturi nieko bendra.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min