Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Profesorė Tina Haase: „Kaip knygos nedeginamos, taip ir skulptūrų išmesti negalima“

Prof.  Tina Haase
VGTU archyvo nuotrauka / Prof. Tina Haase
Šaltinis: 15min
0
A A

Žaliojo tilto skulptūros nuolat tampa diskusijų objektu. Kol nebuvo iškeltas jų saugumo klausimas, tol esantieji skirtingų barikadų pusėse ginčijosi dėl skulptūrų grožio, dekoratyvumo, simbolizmo ir politinės reikšmės. Miuncheno technikos universiteto profesorė, Dailės katedros vedėja Tina Haase, skaičiusi paskaitas ir vedusi kūrybines dirbtuves Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) architektūros studentams, tvirtina, kad jei Žaliojo tilto skulptūros bus pašalintos, tai ilgainiui lietuviai gali jų pasigesti.

„Kai kuriuos miestiečius piktinančios skulptūros – tautos randai, kurie tikrai neatlieka estetinės funkcijos, tačiau juos svarbu išsaugoti kaip laiko ženklus“, – sakė profesorė ir skulptorė ir T. Haase.

– Kokį įspūdį jums paliko Žaliojo tilto skulptūros?

– Tiesą sakant, mano santykis su Žaliojo tilto skulptūromis yra visai kitoks nei jūsų. Jums skulptūros simbolizuoja patirtį, o man jos – tik faktas apie jūsų istorijos dalį. Bent iš pirmo žvilgsnio, jos pristato laikmetį, apie kurį klaidingai pagalvoji, jog tai jau praeitis. Deja...

– VGTU vedate menines dirbtuves, kurių tema – erdvių suvokimas ir poveikis meninei kūrybai. Kaip šios skulptūros „bendrauja“ su aplinka ir atrodo bendrame miesto kontekste?

– Vilnius dėl savo architektūrinės įvairovės ir skirtumų man pasirodė kaip labai įdomus miestas. Jis tarsi atspindi visus išgyventus laikotarpius ir kultūras. Bendras Vilniaus tendencijas atspindi ir Žaliojo tilto erdvė: nors tiltas yra labai elegantiškas, apačioje kabo tie du gigantiški objektai – du susipynę žiedai, šiek tiek tolėliau – „Krantinės arka“, atspindinti landšafto reljefą. Panaši situacija ir su architektūros objektais: vienoje pusėje tilto – maža pilis ar pastatas su bokšteliais, kuriame įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga, kitoje pusėje – gigantiškas pajuodęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, sukeliantis panašias emocijas kaip ir skulptūros.

Matyti, kad erdvė, kurioje yra šios keturios skulptūros, yra kupina skirtingų vaizdų, tradicijų ir požiūrių. Dėl to tvirtinčiau, kad prie kraštovaizdžio jos dera ir tikrai nedominuoja.

Bendras Vilniaus tendencijas atspindi ir Žaliojo tilto erdvė: nors tiltas yra labai elegantiškas, apačioje kabo tie du gigantiški objektai – du susipynę žiedai, šiek tiek tolėliau – „Krantinės arka“, atspindinti landšafto reljefą.

– Dėl skulptūrų visuomenėje nuolat kyla daug diskusijų, o ką su jomis patartumėte daryti jūs?

– Suprantu, kad netylant politinėms diskusijoms apie Rusijos galios grėsmes, skulptūras galima palaikyti grėsmės simboliu. Jei tikrai taip yra, gal jas verta „paslėpti“ keletui metų, o vėliau grąžinti? Garantuoju, kad sugrąžintos ant Žaliojo tilto po penkerių metų jos jau bus vertinamos kitaip.

Egzistuoja galimybė nuolat atnaujinti skulptūrą ir pristatyti vis kitą požiūrį į ją. Tai įmanoma padaryti į pagalbą pasikvietus menininkus, kurie kas penkerius metus pristatytų vis kitą skulptūrų meninę interpretaciją, skirtą tai erdvei. Pavyzdžiui, gal kažkas sugalvos nukelti skulptūras nuo postamentų, kad praeiviai galėtų pažvelgti tiesiai į sovietinių žmonių akis? Tai tarsi padėtų pajausti skirtumą tarp to, kas buvo sovietiniais laikais, ir to, kas yra dabar, galbūt atskleistų naują požiūrį į praeitį.

Sprendžiant jų nuėmimo ar palikimo klausimą, tikrai nereikėtų svarstyti, ar tai yra menas, ar patyrusio ir garsaus kūrėjo darbas. Šios skulptūros – laiko ženklas. Siūlyčiau jį panaudoti savo tapatybės ir identiteto paieškoms: suinteresuotos šalys tikrai atrastų sprendimą, kaip šios skulptūros gali pasitarnauti šalies labui. Turiu įtarimą, kad kuo skulptūros bus senesnės, tuo labiau jas vertinsite.

– Vokietija – šalis, garsi objektais, kurie sąmoningai kelia įvairius klausimus apie tautos patirtis, išgyvenimus. Kokius pavyzdžius savo šalyje išskirtumėte?

– Išties labai daug svarstome ir diskutuojame, kaip elgtis su vienais ar kitais objektais, pastatais. Kaip pavyzdį galime paimti ir Miuncheną, kuriame yra labai daug išlikusių nacių laikų pastatų. Dažniausiai ilgai nerandame sprendimo, kaip su jais elgtis, tačiau kartais kyla genialių idėjų.

Pagrindinis pastatas, kuriame apsistodavo Hitleris, yra tapęs muzikos mokykla. Anksčiau jis buvo labai nejaukus dėl monumentalios ir gremėzdiškos architektūros, tačiau dabar pastatas pilnas gyvybės.

Tarkime, pagrindinis pastatas, kuriame apsistodavo Hitleris, yra tapęs muzikos mokykla. Anksčiau jis buvo labai nejaukus dėl monumentalios ir gremėzdiškos architektūros, tačiau dabar pastatas pilnas gyvybės: įžengiančius pasitinka visas mišinys garsų – būgnai dunksi iš apačios, tūbos ar smuiko skleidžiami garsai pinasi su solistų balsais. Tačiau ši transformacija patinka ne visiems, nes dabar pastatas daug kam kelia malonias emocijas.

Mano nuomone, į tokių ir panašių erdvių transformacijas verta investuoti. Džiugu, kai šiuose procesuose dalyvauja įvairios jaunų kūrėjų grupės, kurios įvykius interpretuoja jau kitaip. Dėl jų kultūros paveldo dalykai nušvinta naujomis spalvomis. Nesakau, kad panašių transformacijų turėtume siekti tokiose vietose, kaip koncentracijos stovyklos. Jos turi išlikti tokios pat baisios ir kelti nemalonias emocijas.

– Kokie bendri atminčiai skirtų skulptūrų ar viešųjų erdvių konstravimo principai?

– Vieno ir paties teisingiausio recepto, kaip elgtis su atminties objektais, nėra. Svarbiausia šias erdves konstruoti supratingai, diskutuojant. Santykis su panašiais objektais turi būti nuolat apgalvojamas, o pokyčiai pastebimi. Čia kaip su randu ant žmogaus kūno – tik iš pradžių jis dangstomas, vėliau tampa natūralia žmogaus istorijos dalimi, atsispindinčia kūne.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min