Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichoterapeutė Agnė Matulaitė: „Kam priklauso paciento kūnas – žmogui ar sveikatos apsaugai?“

Agnė Matulaitė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Agnė Matulaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Yra tokie žmonės baltais chalatais. Prieš juos mes daug negalvodami nusirengiame. Kartais rodome jiems liežuvį. Net leidžiame liesti intymias savo kūno vietas. Tačiau tik iš pažiūros atrodo, kad gydytojo ir paciento santykiai – paprasti ir betarpiški. Iš tiesų juos lydi visa puokštė jausmų. Tai veikia ir pacientą, ir gydytoją. Ar įmanomas gydymas (gijimas) be abipusio pasitikėjimo?

Kam priklauso kontrolė ir atsakomybė? Ar įmanoma gydyti tik kūną arba tik sielą? Ar įmanoma atsiriboti nuo žmogiškųjų emocijų gydymo procese ir ar to reikia?

Klinikinė psichologė-psichoterapeutė Agnė Matulaitė savo seminaruose nagrinėja kūniškumo temą, daug dėmesio skiria nėščiosios ir gydytojo santykiams, tyrinėja besilaukiančias moteris iš skirtingų pasaulio šalių. Ji – akredituota kūno psichoterapijos specialistė, mokėsi D.Britanijoje, dėstė Londono universitete (UCL).

Neseniai Kembridže vykusiame psichoterapeutų kongrese „Kūnas pasaulyje ir pasaulis kūne“, A.Matulaitė skaitė pranešimą „Vis dėl to, kieno tai kūnas? Subjektyvus savęs ir sveikatos priežiūros sistemos patyrimas“. Nuo šio klausimo pradedame ir pokalbį su psichoterapeute.

- Taigi kieno tas kūnas, kai kalbame apie paciento santykį su gydytoju?

- Norėtųsi tikėti, kad kūnas priklauso tam žmogui, kurio jis ir yra. Bet dažnai paciento kūnas tampa tarsi sveikatos sistemos nuosavybe. O valstybine prasme, žmogus ir jo kūnas neretai suvokiamas kaip valstybės nuosavybė, kaip ekonominis vienetas. Juk ir nauja gyvybė dažnai suvokiama tiesiog kaip naujas mokesčių mokėtojas, naujas vartotojas.

Nėra vienos priežasties, kodėl taip mąstoma. Konkretaus gydytojo lygyje, gydytojai jaučia, kad jiems užkraunama išskirtinė atsakomybė dėl žmogaus sveikatos. Tad nenuostabu, kad medikai  siekia maksimaliai apsidrausti ir iš karto imasi drastiškesnių gydymo priemonių, nei jos galbūt tuo metu būtinos. Taigi, jie griebia jautį už ragų iš esmės drebėdami dėl savo kailio. Tikro rūpesčio žmogumi šiuo atveju, deja, yra kur kas mažiau, nei norėtųsi.

Su tuo labai susijęs kitas dalykas, kuris pas mus galbūt likęs nuo sovietmečio, kad žmonės, taigi ir pacientai, yra suvokiami kaip nemąstanti minia. O iš psichologijos puikiai žinome, kad jei apie žmones galvosi kaip apie nemąstančią minią, tai jie tokiais ir taps.

Žmones bandoma kontroliuoti įstatymais, emociškai veikti socialine reklama. Įsivaizduojama – paslėpsime butelį vyno ir žmogus negers. Arba užrašykime ant cigarečių pakelio baisius žodžius, ir žmogus nerūkys. Manoma, kad tai suveiks tarsi elektros srovė ir kaip kokius gyvuliukus žmones atgrasys nuo blogų įpročių.

Iš tiesų kurią nors grupę žmonių tai gal ir paveiks, bet tai atskleidžia pernelyg žeminantį požiūrį į žmogų, nesuteikiant jam jokios atsakomybės už savo veiksmus. Žmogus pats turėtų būti suinteresuotas likti sveikas ir gyvas, suprasdamas, kad galiausiai jis pats atsakingas už tai, ką jis daro su savo kūnu.

Bet atsakomybė tarsi paklodė tampoma į skirtingas puses. Kuo labiau žmogus jaučia, kad didžioji dalis atsakomybės vis tiek tenka gydytojams, tuo mažiau atsakomybės prisiima pats.

Vadinasi, aš galiu rūkyti ir gerti, galiausiai mano byrančioms kepenims vis tiek bus suteikiamas nemokamas gydymas. Nesvarbu, kad už tai moka ir kiti mokesčių mokėtojai, kurie stengiasi saugoti savo sveikatą. Tas, kuris visą gyvenimą rūkė ir gėrė, nesijaučia pats atsakingas, nors tai turėtų būti pirmiausia jo problema.

- O kas nutinka, kai mąstantis ir atsakingas žmogus susiduria su menkinančiu medikų požiūriu į jį?

- Gydytojai, kurie šiaip jau mokosi gydyti dirbdami su lavonais, praktikoje susiduria su gyvais pacientais, kurie turi savo nuomonę, tradicijas, patirtį su medikais.

Turi reikšmės net tai, kokia buvo paciento motina. Mat susitikimas su gydytoju yra žmogaus susitikimas su kitu besirūpinančiojo rolėje esančiu žmogumi, tam tikra alter mama. Tas, kuris turėjo perdėtai rūpestingą motiną, į gydytojo nurodymus gali reaguoti vienaip, tas, kurio motina būdavo labiau atsipalaidavusi, reaguos kitaip.

Žmogus nėra vien kūnas, kad ir kaip kai kuriems gydytojams to norėtųsi. Žmogaus sveikata yra kūno, emocijų, minčių ir net socialinių ryšių visuma. Tuo metu patiems medikams, kuriems pacientų emocijos trukdo dirbti, gal ir norėtųsi, kad žmogus gebėtų atskirti savo emocijas nuo kūno.

Žmogus nėra vien kūnas, kad ir kaip kai kuriems gydytojams to norėtųsi. Žmogaus sveikata yra kūno, emocijų, minčių ir net socialinių ryšių visuma.

Tokiems gydytojams geriausias pacientas būtų tas, kuris ateina, kantriai išklauso, klusniai perka nurodytus vaistus ir gydosi pagal mediko nurodymus. Ir priešingai, „blogiausias“ tas pacientas, kuris visko klausinėja, svarsto ir dvejoja po kiekvieno gydytojo sprendimo.

Tačiau iš paciento pozicijų, net gydymo veiksmingumas priklauso nuo to, ar žmogus tiki gydytoju, ar ne. Juk jei aš manau, kad šitas gydytojas netrokšta man gero, tai aš nepatikėsiu ir tuo, kad jo išrašyti vaistai man gali padėti. Paciento apsilankymas pas gydytoją turėtų būti dviejų protingų žmonių pasitarimas.

- Bet juk daug dažniau pacientai kalbėdamiesi su gydytoju pasijunta kaip vaikai?

- Viena vertus, gydytojai su pacientais neretai vartoja mažybinius žodelius – tarsi kalbėtų su vaiku, jį auklėja dėl niekų, pavyzdžiui, dėl higienos, taip sumenkindami žmogaus statusą. Kita vertus, jie nepakankamai aiškina, kokia procedūra siūloma, kas ir kodėl netrukus bus su juo daroma. Tai verčia žmones pasijusti bejėgiais.

Gydytojas tokiu būdu pozicionuoja save kaip ekspertą, medikui taip saugiau, tačiau kaina yra paciento vidinio pasitikėjimo gydytoju mažėjimas.

Dažnai su pacientu apskritai kalbama per trumpai, jis nesijaučia išgirstas. Įprasta teisintis, kad gydytojas neturi laiko skirti dėmesį vienam žmogui, atsakyti į visus jo klausimus, ir tai natūralu. Tačiau daug kur Vakaruose žemesnio rango medicinos darbuotojams suteikiama kur kas didesnė atsakomybės dalis, o gydytojai įsikiša tik esant iš tiesų ekstremaliai situacijai, iškilus komplikacijoms.

Pavyzdžiui, psichoterapijos grupes veda psichoterapijos slaugytojos, gimdymus priima akušerės. Žemesnio lygio medicinos specialistai turi daugiau laiko kalbėti su pacientais, be to, jų statusas leidžia bendrauti su kiekvienu žmogumi pagarbiai, kaip su sau lygiu, ko dažnai nenori gydytojai.

- Su kokiais jausmais gydydamas pacientą susiduria pats gydytojas?

- Gydytojui sunku priimti tai, kad kitas žmogus yra toks pat, kaip ir jis. Jį tai gąsdina, nes tokiu atveju reikėtų pripažinti, kad ir jis pats yra sergantis, pažeidžiamas, o galiausiai – mirtingas. Tai nukelia mediką nuo pjedestalo, jis nebesijaučia ekspertas. Pasirodo, jis nėra niekuo iš esmės pranašesnis už pacientą. Na, tik tuo, kad praleido daug metų mokydamasis medicinos dalykų. Bet juk kitas žmogus irgi mokėsi kažko, galbūt tiek pat metų ir taip pat yra ekspertas – tik kitos srities.

Kai vedžiau seminarą rezidentams akušeriams-ginekologams, mane pribloškė jų prašymas per keletą dienų išmokyti, kaip priversti gimdyvę klausyti, kaip padaryti, kad ji neisterikuotų, kaip nuo savęs nusimesti emocijų naštą – pavyzdžiui, pranešti moteriai žinią, kad vaisiaus širdelė nesivysto, kad gimė negyvas vaikelis, ir dar pačiam nesusijaudinti.

Pasiūliau pakalbėti apie tai, kokios akušerės būsimosios medikės norėtų pačios. Žinoma, beveik visos seminaro dalyvės nurodė, kad tai turėtų būti joms pažįstamas žmogus, jautrus, suprantantis, suteikianti joms laiko.

Gydytojui būtinos psichologinės žinios, kad jis žinotų, kaip elgtis stresinėje situacijoje. Tačiau jei, pavyzdžiui, ant panikuojančio paciento gydytojas imsi rėkti, jis ne tik nenusiramins, o savo sunkius jausmus nustums gilyn, jausis sugniuždytas, nors gal išoriškai ir paklus reikalavimui.

Tai, kas patogu gydytojui, gali traumuoti ir žaloti jo pacientą. Mediko tikslas – sugrąžinti išsigandusį žmogų į pusiausvyrą, padėti jam nusiraminti. Nuraminti padeda paties gydytojo ramus kalbėjimas, lygiavertis santykis, paaiškinimas pacientui, kas vyksta.

Tai, kas patogu gydytojui, gali traumuoti ir žaloti jo pacientą.

Kalbant apie neigiamus jausmus, su kuriais susiduria medikai darbe, svarbu nuo jų  ne atsiriboti, o juos išgyventi. Mūsų gynybinė sistema tokia, kad jei jau atsiribojame, tai nuo visko – ir nuo blogų, ir nuo gerų išgyvenimų. Tada gyvenimas tampa pilkas.

Žinoma, susikaupusių emocijų nereikia laikyti savyje. Sprendimas gali būti kolegų susitikimai, pasitarimai, kaip tai daro psichologai ar psichoterapeutai. Kai susirenkama su kolegomis „nuleisti garo“, pasikalbėti apie tai, kaip jautiesi, kai pacientas vis kirbina žaizdą, kuri yra ir mano žaizda.

Tokios savitarpio pagalbos grupės, mano manymu, būtų naudingos visų sričių gydytojams, tačiau, kiek žinau, to nėra. Būna formalūs susitikimai, kuriuose pateikiamos ataskaitos, tačiau to mažai.

- Medikai tarpusavio pokalbiuose apie pacientus naudoja ir cinišką žargoną. Ar tai yra kaukė, bandymas „nuleisti garą“ pasitelkiant juodąjį humorą?

- Gali būti. Taip, šioje vietoje daug skaudulių. Nes tai, ką nuslopiname – grįžta. Nemažai medikų patys sunkiai serga, jaučia neaiškias baimes – pavyzdžiui, eiti per tiltą, skristi. Yra medikų, kurie įklimpsta į alkoholį ar kitas priklausomybes. Kiti galbūt nusineša tas problemas į šeimą, tampa agresoriais. Treti sapnuoja košmarus.

Dar kitiems gal vystosi somatinė liga. Susikaupusios emocijos kerta per silpniausią vietą – kam kosuliais, kam nugaros ar pilvo skausmais. Žinote, kaip būna, žmogus slopina savo emocijas, sako – „man viskas gerai“, bet skrandį kažkodėl skauda ir sunku nustatyti skausmo priežastį. Tai  psichosomatiniai susirgimai. Patiems medikams labai trūksta psichologinio parengimo.

- Vadinasi, psichika labai svarbi gydant kūną. O kuo svarbus kūnas gydant sielą?

- Seniau kūnas psichoterapijoje buvo ignoruojamas – S.Freudas sėdėdavo už paciento, jo dukra net megzdavo arba ausdavo, niekas net nežiūrėdavo į žmogų.

Padaroksalu: medikai atsiriboja nuo psichikos, o psichologai ir psichoterapeutai atsiriboja nuo kūno, bet tai – neteisinga, nes juk nėra kitokios psichikos – tik įkūnyta psichika. Ji neegzistuoja be kūno. Ignoruodami kūną, prarandame daug vertingos informacijos.

Kūno psichoterapijos pradininkas W.Reichas sakė, kad viskas tarsi įrašyta kūne. Pavyzdžiui, jei žmogus užsispyręs, bando sutvardyti sunkius jausmus, jo žandikaulis gali būti tarsi surakintas, jei žmogus jaučia nuolatinį globos trūkumą, jo viršutinė kūno dalis gali būti prastai išsivysčiusi, silpna, pečiai tarsi nusvirę žemyn.

Kūno psichoterapija nebūtinai siekia „išgydyti“ tuos pasireiškiančius požymius. Svarbu, kad pacientas tiesiog suvoktų, kas su juo darosi ir kodėl.

Migrena, skrandžio skausmai, nevaisingumas, neaiškios kilmės nugaros skausmai – tai ligos, kurioms įveikti kiti gydymo metodai gali pasirodyti bejėgiai. Terapija gali pakeisti patį somatinį simptomą, bet taip pat gali padėti jį tiesiog suprasti, ką jis reiškia konkrečiam žmogui.

- Kuo ypatingi jūsų tyrinėjami besilaukiančių moterų ir gydytojų santykiai?

- Nėščia moteris – tai tarsi du pacientai viename. Motina ir vaikas. Pavyzdžiui, tyrėme lankstinukus nėščiosioms. Atrodo, kad jie skirti ne visai protingoms būtybėms. Pastojusi moteris, medikų akimis, – tarsi infantili. Jai aiškinama, kodėl svarbu plautis rankas ir valytis dantis. Bet juk kalbame apie suaugusią moterį, kurios higienos įgūdžiai seniai susiformavę.

Kitas svarbus momentas – visur teigiama, kaip svarbu sukurti gerą terpę kūdikiui. Net nėščiosios siluetas lankstinukuose vaizduojamas neryškus, o kūdikis – su visomis detalėmis. Vaikas atrodo pats svarbiausias, o motina atlieka tik inkubatoriaus funkciją. Žinoma, vaikas jokiu būdu nėra nesvarbus. Bet juk moteris turi ir jausmų, į kuriuos būtina kreipti dėmesį, nes jie daug gali pasakyti ir apie vaikelio būklę.

Iš motinos atimama galimybė pačiai pasikliauti savo žinojimu.

Galiausiai pačios moterys skundžiasi, kad su jomis net nekalbama, tik atliekami tyrimai. Daug kas įspraudžiama į lenteles, rėmus ir būsimas motinas tai gąsdina. Iš motinos atimama galimybė pačiai pasikliauti savo žinojimu. Man, kaip psichologei psichoterapeutei tenka raminti sunerimusias savo klientes, išversti gydytojų nurodymus į joms suprantamą kalbą, priminti, kad jos yra savo nėštumo patirties ekspertės, skatinti jas remtis savo intuicija ir pojūčiais.

- Kas nutinka moteriai, kuri per nėštumą jaučiasi tik savo vaiko inkubatorius?

- Tokiai įbaugintai, į taisyklių rėmus įspraustai moteriai ir per gimdymą medikai aiškins, kada stumti. Pagimdžius grupė specialistų mokys, kaip paimti kūdikėlį, kaip jį žindyti. Taip moterį gali apimti jausmas, kad visi yra ekspertai, išskyrus ją pačią.

O viso to pasekmes pastebime mes, psichologai ir psichoterapeutai, nes moterys atsiriboja nuo savo kūno. Tokiai moteriai, kuri jautė, kad kūnas jai nėštumo metu nepriklausė, kad su juo buvo elgiamasi kaip su mėsos gabalu, kad tas kūnas sukėlė daug traumų, kyla noras nuo jo atsiriboto, jį ignoruoti.

Toks kūnas sunkiau gyja po gimdymo, moteriai būna sunku susigrąžinti ankstesnes kūno linijas, kyla problemų dėl žindymo. Trauminės situacijos pasekmių gali likti visam gyvenimui. Tai trukdo ir poros santykiams, nes moteris gali nebenorėti lytinių santykių arba kur kas lėčiau grįžti prie įprasto lytinio gyvenimo.

Tačiau žmonės yra skirtingi. Vieni kuo ramiausiai atiduoda savo kūną medikams kartu su visa atsakomybe. O kiti siekia išsaugoti savo privatumą, nori patys būti situacijos šeimininkai.

Mano tyrimas atskleidė, kad vienos gimdyvės trokšta visiškos narkozės ir pabusti tik tada, kai viskas bus baigta bei gauti vaiką į rankas. Kitoms svarbu dalyvauti, jausti savo kūną, glostyti išlendančią kūdikio galvutę ir pan. Mes skirtingi. Mums reikia ir skirtingo santykio. Todėl klaidinga apie pacientus galvoti kaip apie masę. Nors sutinku, kad taip būtų paprasčiau.

- Iš ko kyla tas savanoriškas atsiribojimas nuo savo kūno?

- Nėra vienos formulės. Vienas moteris apima siaubas dar nėštumo metu, kai vis mažėja savo kūno kontrolė – galbūt patirta persileidimo grėsmė, kažkokios komplikacijos. Tokiu atveju moteris vaizduojasi, kad per gimdymą bus dar blogiau, ir tarsi pasiduoda, nebenori su tuo turėti nieko bendro. Kitos kaip tik jaučiasi vis labiau susipažįstančios su savo kūnu, jo poreikiais.

Be to, gimdymas, kaip instinktyvus ir natūralus procesas, kuris išlaisvina gyvulišką moters prigimtį – ne kiekvienai yra priimtinas. Seniau būdavo sakoma, kad gimdydama ledi tik švelniai pasako „o!“ ir daugiau nieko neištaria. Tam tikra prasme, narkozė suteikia galimybę išlikti ledi. Nesi prakaituota, nešūkauji, „neišeini iš savęs“.

Tačiau nereikia pamiršti, kad Cezario operacijos metu tiek moters psichika, tiek kūnas traumuojami kur kas labiau nei per natūralų gimdymą. Dažnai operaciją išgyvenusios moterys kalba apie išaugusį nusivylimą savimi, dar labiau sustiprėjusį įspūdį, kad kūnas – kito žmogaus, o ne tavo pačios nuosavybė. Po Cezario pjūvio gali būti dar sunkiau grįžti į savo įprastas gyvenimo vėžes.

Moterims susidaro įspūdis, kad medicina gali viską. Bet tai nepagrįsti lūkesčiai. Vaikai miršta nuo ligų, nepaisant medicinos ir technikos laimėjimų. Kartais medicina būna bejėgė.

- Kaip medicinos laimėjimai, technologijos keičia moterų požiūrį į gimdymą, nėštumą?

- Atliktas tyrimas, kaip moterys reaguoja į tyrimą ultragarsu. Kol jo nebuvo, vizualinio kontakto su vaiku tėvai neturėjo iki jam gimstant, o dabar galima pamatyti jo atvaizdą dar mamos pilve ir net gauti nuotrauką. Tarsi atsiranda ankstesnis ryšys, galimybė kūdikėlį pamatyti ir būsimam tėčiui. Be to, mūsų kultūra – labai vizualinė kultūra.

Kita vertus, moterims susidaro įspūdis, kad medicina gali viską. Bet tai nepagrįsti lūkesčiai. Vaikai miršta nuo ligų, nepaisant medicinos ir technikos laimėjimų. Kartais medicina būna bejėgė.

Kai atsirado galimybė pamatyti dar negimusį kūdikį, kyla pavojus, kad nukentės vidinis mamos ir kūdikio ryšys, kurį galima užmegzti tik per lytėjimą, judesių pajautimą, įsivaizdavimą. Dabar santykis nukreiptas į išorę, bendraujama su nuotrauka, o vaikelis juk – viduje.

Tada vėlgi galvojama, kad visos medicinos technologijos tokios galingos, kad su savimi galime daryti, ką norime, ir mus išgelbės. Ir su tuo susijęs milžiniškas nusivylimas, kai suvokiam, kad galiausiai taip nėra.

- Medikams dažnai turime pasakoti intymių dalykų apie save, leisti apžiūrėti savo kūną. Ar mes į gydytojus žiūrime kiek kitaip ir jų drovimės mažiau, nei bet kurio kito žmogaus?

- Medikai dažnai galvoja, kad jų santykiuose su pacientu lytiškumas ir intymumas negalioja. Kad pacientui nėra jokių problemų prieš jį nusirengti – nesvarbu, vyras tai ar moteris. Kad nereikia niekuo prisidengti.

Tačiau kai kuriems žmonėms net ir dėl jų fizinių galimybių gali būti sunku nusirengti, kiti galbūt turi randų, ar tiesiog labai jaudinasi dėl savo kūno. Pavyzdžiui, moteris, dėl operacijos netekusi krūties ar labai apkūnus, savo kūno besigėdijantis vyras. Galbūt tiems žmonėms nėra taip paprasta nusirengti pagal komandą. Ką jie tuo metu turi išgyventi?

Žinoma, nuo vaikystės įprantame, kad su žmonėmis baltais chalatais mes darome visokius keistus dalykus, todėl tas barjeras tampa kiek mažesnis. Juk kitiems suaugusiems vaikystėje tėvai neleidžia rodyti liežuvio, o gydytojui parodyti liepia.

Vis dėlto tarp gydytojo ir paciento turėtų būti bent jau užmezgamas kontaktas, bent į akis pasižiūrima. Juk vis tiek medikas yra pirmiausia žmogus. Ir mums kyla įvairiausių jausmų.

Norisi tikėti, kad pozityvių pokyčių yra. Jei pažiūrėtume istoriškai, žmonės tampa sąmoningesni. Buvo laikai, kai buvo manoma, kad sielą turi tik vyrai. Ir tik baltieji. Ilgai buvo tikima, kad kūdikiai nieko nejaučia, juos galima operuoti, apipjaustyti, nes kol jie nekalba, jiems neskauda, o jų verksmas nieko nereiškia. Dabar tokios mintys atrodo absurdiškos. Galbūt mūsų proanūkiai suvoks tokių dalykų, kurių kol kas nesuprantame ar net neįtariame mes.
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min