– Esate jaunas režisierius, todėl įdomu suvokti tavo požiūrį į kiną. Kas, tavo supratimu, yra kinas ir koks jo tikslas?
– Galima išskirti dvi ryškias kino mokyklas – europietišką ir amerikietišką. Europietiška orientuojasi į meninį kiną, kurį, galbūt, galima suvokti kaip eksperimentinę virtuvę – išbandomos įvairios inovacijos, nebijoma peržengti ribas. Tai gali būti kažkas labai intelektualaus, siekiančio gilią akademinę tradiciją. Amerikietiškas kino modelis labiau sietinas su realybės atvaizdavimu ir pasakojimu, kuris sukelia emocijas, atskleidžia aktualias socialines, politines idėjas. Galima skirstyti toliau – dar yra vaidnamieji holivudiniai „bajavykai“, kurie remiasi sekso ir smurto vaizdavimu ir yra grynai komerciniai.
Dvejus metus mokiausi Paryžiuje, metus – Niujorke, man pačiam patinka ir toks, ir toks kinas. Savo kiną suvokiu kaip abiejų šių dalykų mišinį, tačiau Lietuvos kontekste galima sakyti, kad kuriu pasakojimu paremtą kiną, kuris aktualus. Iš kino aš daug išmokau – kadangi esu gėjus, žiūrėdamas fillmus daug supratau apie savo seksualumą, suvokiau, kas yra visuomenė, kokios moalinės normos yra primestos, kokios vertybės – tikrosios. Kino dėka gali labai daug pakeliauti, pamatyti. Žodis „tolerancija“ nuvalkiotas, tačiau kinas labai praplėčia akiratį ir jos išmoko.
– Ar galima sakyti, kad kinas atlieka ne tik kultūrinę, bet ir švietėjišką, pažintinę funkcijas?
– Taip, galima. Kas yra menas galima diskutuoti šimtą metų, tačiau jis gali atlikti šias funkcijas.
– Kūrėjai kuria ne be reikalo, vadinasi, yra tikslas. Koks jūsų kūrybos tikslas?
– Dažnai menas pateikia save kaip betikslį, orientuotą į save ir reikalingą pačiam menui. Vartojama originalumo sąvoka ir geras kūrinys yra tiesiog tas, kuris nesiremia klišėmis ir parodo kažką naujo. Suprantu tai ir tuo vadovaujuosi, bet kitąvertus, daugkas pastebi, kad viskas jau yra sukurta, todėl tikslas „peržengti ribas“ kartais atrodo naiviai. Mano tikslas – sukurti istoriją, kuri būtų nevienareikšmiška.
Kol kas man įdomios tragiškos istorijos, kurios neturi vienareikšmiško sprendimo. Tokiu būdų noriu atskleisti sudėtingą problemą. Galima pasakyti ir paprasčiau – siekiu sukurti filmą aktualia tema ir perduoti kažkokią žinutę. Tačiau taip sakyti truputį pavojinga ir netikslu – taip, aš renkuosi sudėtingas ir aktualias temas ir man svarbu apie jas kalbėti, bet aš nesu kažkoks auklėtojas, kad galėčiau filmu pasakyti, kaip yra. Man įdomus tik tose problemose glūdintis tragizmas.
– Paminėjote temas ir problemas. Kokios yra jūsų filmų temos ir problemos?
– Pirmajame filme („Pornomelodrama“) problema tapo homofobiška Lietuvos visuomenė, nepriimanti gėjų poros. Viskas buvo perteikta per trijų žmonių tarpusavio santykius, labai konkrečius dalykus, tačiau metaforiškai kalbama apie visuomenę. Naujo filmo tema ir problema – nacionalizmas. Galbūt tarp žmonių tokios neonacistinės nuotaikos – nepakantumas svetimtaučiams ir panašiai – sustiprėja dėl ekonominės krizės... Tačiau vėlgi, tai nereiškia, kad mano filmas yra edukacine tema, mokantis, kaip toleruoti juodaodį žmogų. Ne – tai sudėtinga reali problema, paremta istorija, į kurią įdomu įsitraukti. Viskas veikia abipusiai – viena vertus man svarbu kalbėti aktualiomis temomis, kitavertus tos aktualios temos sukuria įdomias dramatines situacijas.
– Paminėjote homofobiją ir nacionalizmą. Neslėpiate savo homoseksualumo, mokėtėsi ir gyvenote užsienyje. Ar šios temos paremtos asmenine patirtimi?
– Galima sakyti, kad paremtos, nes būdamas gėjus Lietuvoje jaučiu esančias problemas, tačiau negaliu sakyti, kad asmeniškai patyriau kažką, kas atvaizduojama filme. Dėl situacijos, kurioje esu, esu labiau jautrus toms problemoms, bet tiesioginių išgyvenimų nemanau, kad perkeliu. Tačiau visada mėgstu padaryti tokią paiešką – kai dariau „Pornomelodramą“, ėmiau interviu iš kokių septynių homoseksualių draugų apie jų situacijas – iš to „pavogiau“ kai ką. Naujam filmui apklausiau muzikinės scenos, kuri vaizduojama „Streike“, atstovus. Savo gyvenimu nesiremiu, tačiau jis suteikia motyvacijos.
– Dainininkai dažnai apdainuoja, ką jaučia, šokėjai pasirodymo metu bando atskleisti save. Koks jūsų santykis su savo filmais – ar galima juose pažinti Romą Zabarauską?
– Dažniausiai nejučiomis rašydamas scenarijų viską perteiki taip, kaip pats ir kalbi. Nors ir bandai sugalvoti, kaip kalba tavo personažai, tačiau tai vistiek persismelkia. Pavyzdžiui, visi mano personažai yra švelniai ironiški, provokujantys. Mano charakterio juose šiek tiek yra, tačiau tai nėra blogai.
– Ką turėtų jausti iš kino salės išėjęs žiūrovas, kad jūs pasijustumėte pasiekęs, ko norėjote?
– Abi mano istorijos yra sukrečiančios ir aš nepateikiu vieno sprendimo – tiesiog parodau, kad situacija yra sudėtinga, todėl žiūrovas pats turi palaužyti galvą, kaip jam atrodo, ką reikia daryti ir kaip problemas spręsti. Lengvų atsakymų nėra.
– Prieš kelerius metus pasirodžiusi „Pornomelodrama“, taip pat dar net nespėjęs išeiti „Streikas“ sulaukė nemažai neigiamų komentarų. Kaip jtai veikia kūrėją?
– „Pornomelodrama“ Lietuvoje sulaukė labai daug neigiamų recenzijų, neigiamų komentarų. Manau, taip nutiko ir dėl to, kad pasisakiau, jog esu gėjus, ir dėl to, kad mes apskritai sukėlėme labai daug triukšmo ir visi tuo buvo nepatenkitni. Nors jeigu sukeli daug triukšmo, vadinasi, žmonėms buvo įdomu, vadinasi, aktualu... Reaguoju skaudžiai, man nepatinka neigiama reakcija. Tokios neigiamos reakcijos net nesitikėjau, nes bent kritikai dažnai nepateikia jokių argumentų, kodėl tai yra blogai.
Man atrodo, kad kartais išsiskiria senosios kartos kritikų ir mano požiūris. Jie į kiną žiūri kaip į tokį elitinį meną, kuris tiesiog turi būti genialus modernizmo pavyzdys. Man tai neįdomu... O interneto komentatoriai... Manau, kad tuos komentarus rašo pavieniai liguisti žmonės. Netikiu, kad tai atspindi visuomenės nuomonę.
Kalbant apie naują filmą, sulaukėme nemažai palaikymo ir man labai smagu, kad atsiranda žmonių, kurie to filmo net nebesieja su manimi – domisi juo dėl muzikos, pačios istorijos. Džiugu, kad filmas ir aš imame gyventi atskirus gyvenimus. Sulaukiame palaikymo, susidomėjimo, tikrai negaliu skųstis.
– Kaip būdamas tokio amžiaus sugebėjote šokti taip aukštai?
– Tai todėl, kad aš pasakiau tai, ko kiti neišdrįso. Lyg ir yra gėjų teisių gynėjų, bet lyg ir nėra žmonių, kurie gali pasakyti „tvarkoj, aš gėjus, baikit mane diskriminuot“. Aš pasakiau paprastai, bet labai aiškiai ir griežtai. Tai žmones įsiutino ir patraukė dėmesį. Kiti kūrėjai padaro filmą apie tai, kas jiems įdomu, išvysto istoriją, o po to galvoja, kaip čia pareklamuoti – papasakoja kažką ir tiek. Nelabai įdomu. Aš jau prieš rašydamas scenarijų galvoju kažką įdomaus ir provokuojančio padaryti – tai, kas būtų įdomu ne vien man. Mane dažnai kaltina, kad mes viską per daug viešinam, bet kad viešiname tik konkrečius dalykus apie patį filmą... Kitiems irgi reikėtų „kurti“ įvykius, viešinti. O gal mes tiesiog jaunoji karta, kuri kitaip mąsto.
– Kino moktės užsienyje. Koks jjūsų požiūris į lietuvišką kiną?
Sunku kalbėti apie lietuvišką kiną, nes bendros mokyklos ar bangos nematau, tačiau pavienių atvejų yra. Štai Šarūnas Bartas turi gerą karjerą, dokumentinio kino režisieriai – Matelis ir Stonys... Man patinka jų filmai. Tiesiog... Gaila, kad lietuvių kine nėra gerų filmų žiūrovams, kurie sudomintų, nebūtų banalūs. Trūksta žmonių, kurie norėtų kažką pasakyti, pakeisti. Žmonės neišnaudoja kino medijos galimybių. Tačiau galimybių kurti kiną yra – čia labai daug entuziazmo, žmonės nori daryti kiną, dirbti prie jo nemokamai. Galbūt Lietuvoje ne tiek galimybių, kiek asmenybių, norinčių daryti kažką įdomaus.
– Tačiau dažnas kūrėjas Lietuvoje skundžiasi, kad kinui paprasčiausiai trūksta finansavimo. Tuo tarpu jūs per trumpą laiką kuriate antrą filmą ir žadat trečią.
– Aš tik pradedu. „Streikas“ yra minimalaus biudžeto, žiūrėsime, ar jis atsipirks. Šansų atsipirkti turi – jis tiesiog daug nekainavo. Jei atsipirks, karjerą tęsiu tokiu būdu. Bandome gauti valstybinį finansavimą, jis prie to prisidėtų. Tačiau Europoje filmai dažnai finansuojami taip: viena šalis gauna nacionalinį finansavimą, tada kita, tada jos gauna europinį finansavimą ir turi nemažą biudžetą. Ne vienas toks filmas yra ir Lietuvoje. Kad tie režisieriai, kūrėjai dažnai skundžiasi, kad nėra pinigų, nes čia toks būdas pasakyt, kad reikia dar pinigų. Taip, gal jų nėra daug, bet jų niekur nėra labai daug. Prancūzija – išskirtinis atvejis, jie turi daug pinigų kinui.
Manau, trūksta ne tiek pinigų, kiek aiškių kriterijų, kam jie skiriami, ir gal net suskirstymo, jog kažkuri dalis – pasakojimu paremtam kinui, kita dalis – vaidybiniam. Tada gal visiems būtų aiškiau ir ramiau. Bet dabar daug vilčių sieju su naujai atsidariusiu kino centru. Kol kas neaišku, kaip ir kas ten bus, tačiau daug kas tikisi, kad finansavimas taps aiškesnis.
– Esate tarsi žmogus be sienų. Kaip su kūryba – filmai Lietuvai ar Amerikai ir Europai?
– Žiūrėsim. „Streiką“ siųsime į tarptautinius festivalius, tikiuosi, kad jis sudomins ir tarptautinę auditoriją. Maždaug 80 proc. kalbos jame – anglų, nes pagrindinis herojus – amerikietis – su visais kalba angliškai. Vis dėlto man labai svarbu, kad žmonės jį žiūrėtų ir Lietuvoje. Ne todėl, kad jis – lokalus projektas. Tiesiog man svarbu tas idėjas perteikti Lietuvoje. Tarptautiniams festivaliams, pasauliui jis bus įdomus – galbūt nutiks stebuklas ir jis kažkur „užsikabins“, bus kur plačiau parodytas, tačiau kad būtų žiūrimas Lietuvoje yra vienas svarbesnių mano tikslų.
– Socialiniame tinkle paskelbėte pažadą šįmet sukurti trečią filmą.
– Pažadėjau parašyti scenarijų. Turiu maždaug tris idėjas ilgometražo filmams Lietuvoje, jau esu vieną parašęs, tačiau noriu šįmet galutinai jį išvystyti, perrašyti. Bet negaliu išduoti, apie ką – tai bus dar vienas skandalas, kuriam kol kas neatėjo laikas.
– Tai skandalus vis dėlto planuojate?
– O kaipgi ne. Kitaip neįdomu. Aš planuoju pasakyti kažką svarbaus, o Lietuvoje labai daug svarbių ir man elementarių dalykų bus suvokta kaip skandalingi, todėl skandalų bus.
