Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus kunigų seminarijos rektorius Žydrūnas Vabuolas: „Visų šventųjų diena yra kvietimas pamąstyti apie kiekvieno pašaukimą į šventumą“

Kapinės
123rf.com / Pirmieji krikščionys vieni kitus vadindavo šventaisiais
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuva švenčia Visų šventųjų dieną, rytoj minės Vėlines. Tai laikas, kai stengiamasi aplankyti artimųjų kapus, uždegti žvakelę ir pasimelsti už mirusiuosius. Apie tai, kaip derėtų paminėti šias šventes, kalbamės su Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi monsinjoru Žydrūnu Vabuolu

– Kodėl prireikė Visų šventųjų dienos? Juk atskirus šventuosius prisimename kitomis dienomis. Kuo ši diena skiriasi nuo Vėlinių?

– IV a. pradžioje, pasibaigus krikščionių persekiojimams Romos imperijoje, Rytų krikščionių bažnyčiose įvairiomis metų dienomis buvo švenčiama Visų šventųjų šventė, siekiant nepamiršti nė vieno iš daugybės kankinių. VII a. Romoje buvęs Panteonas – pagoniška visų dievų šventovė – buvo paverstas krikščionių bažnyčia, į ją sugabenti nežinomų kankinių iš įvairių Romos katakombų palaikai, o pati bažnyčia pavadinta Mergelės Marijos ir Visų Kankinių vardu. Ta proga popiežius įvedė ir kasmetinę Visų šventųjų šventę.

Šie trumpi istoriniai duomenys, kaip ir pats Visų šventųjų šventės pavadinimas, paaiškina jos prasmę: ji skirta paminėti visus šventuosius – tiek oficialiai paskelbtus, tai yra kanonizuotuosius, tiek ir tuos, kurių šventumas vienam Dievui težinomas.

Tokiu būdu prisimenamas šventųjų bendravimas – viena iš katalikų tikėjimo tiesų. Kartu ši diena yra kvietimas pamąstyti apie kiekvieno žmogaus pašaukimą į šventumą, apie kurį ypač daug kalbama II Vatikano Susirinkimo dokumentuose.

O Vėlinės yra mirusiųjų paminėjimo diena. Tądien meldžiamasi už visus mirusiuosius – be abejo, pirmiausia už anapilin iškeliavusius savo artimuosius. Tai taip pat labai sena, nuo pat Bažnyčios pradžios gyvuojanti tradicija, savo šaknis turinti dar Senajame Testamente.

– Kaip turėtų būti minima Visų šventųjų diena ir Vėlinės?

– Visų šventųjų diena yra katalikams privaloma šventė – kaip sekmadienis, taigi tą dieną dera dalyvauti Šv. Mišiose. Tai tarytum visų pakrikštytųjų šventė, nes nuplauti krikšto vandeniu, visi tapome šventi. Pirmųjų amžių krikščionys vieni kitus netgi vadindavo šventaisiais. Ir nors augdami ir gyvendami tą šventumą šiek tiek sutepame ir užtemdome, bet tai nepanaikina mūsų pašaukimo būti šventais. Todėl ši diena – tam tikra prasme, yra visų mūsų šventė, ir tikrai dera ją švęsti. Galime šią dieną vieni kitus pasveikinti ir palinkėti augti šventume.

Pirmųjų amžių krikščionys vieni kitus netgi vadindavo šventaisiais. Ir nors augdami ir gyvendami tą šventumą šiek tiek sutepame ir užtemdome, bet tai nepanaikina mūsų pašaukimo būti šventais. 

Per Vėlines irgi būtų gražu nueiti į bažnyčią, taip pat reiktų aplankyti kapines, uždegti žvakutes ir pasimelsti už mirusiuosius. Galima Vėlinių aštuondienio metu paaukoti per Šv. Mišias už savo mirusiuosius. Tiesa, daug kur, taip pat ir Lietuvoje, kapinės lankomos jau lapkričio 1-ąją, nes tai nedarbo diena, ir žmonės turi laiko nuvažiuoti aplankyti toliau esančių giminių kapų.

– Pasak etnologų, Vėlinių diena kilusi iš pagoniškų derliaus švenčių, kai užbaigus žemės ūkio darbus būdavo dėkojama dievams ir protėviams. Pasaulyje populiaru švęsti ir Heloviną, kuriam pradžią davė senovės keltų genčių Naujieji metai. Ar pastebite senųjų tradicijų persipynimą su katalikiškomis?

– Konkrečių senųjų tradicijų persipynimo su katalikiškomis apeigomis nežinau, nesu etnokultūros specialistas. Krikščioniškasis tikėjimas visose tautose yra perėmęs nemažai įvairių tautinių ir kultūrinių papročių ar elementų, jeigu tik jie tiesiogiai neprieštarauja krikščionių tikėjimo skleidžiamai žiniai, o suteikia tiems dalykams naują prasmę.

To nevadinčiau persipynimu ar susimaišymu. Paimkime pavyzdžiu ugnį: turbūt nėra religijos, kuri jos savo apeigose kaip nors nenaudoja. Jau senovės Romoje deivės Vestos šventykloje kūrenosi amžinoji ugnis, ją saugojo vestalės (panašiai kaip senovės baltų vaidilutės). Krikščionys taip pat naudoja ugnį – ji yra jiems Prisikėlusio Kristaus, taip pat ir ant apaštalų nusileidusios Šventosios Dvasios ženklas. Todėl jeigu dabar degame ant kapų žvakutes, nebūtinai reikia skubėti sakyti, kad tai pagoniško kulto liekanos – gal tai kaip tik gilaus krikščioniško tikėjimo išraiška.

Manau, svarbiausia, kad katalikas šią dieną ne tik ką nors matomo padarytų, pavyzdžiui, sutvarkytų kapą ar uždegtų žvakutes, bet ir pasimelstų už mirusiuosius.

Tikėjimas, kad dėl Kristaus aukos mūsų mirusieji yra pakviesti į amžinąjį gyvenimą, ir malda už juos yra tie dalykai, kurie skiria krikščionišką šios dienos minėjimą nuo prietarų ar pagonybės.

Iš Vakarų atėjęs ir vis labiau įsigalintis paprotys švęsti Heloviną, mano manymu, nedera nei prie Visų šventųjų šventės džiaugsmo, nei prie Vėlinių rimties.

– Kaip žmogus turėtų šią dieną išgyventi širdyje, o ne vien išoriškai – pirkdamas kuo daugiau žvakelių, gėlių ir stengdamasis greitosiomis aplankyti kuo daugiau artimųjų kapų?

– Kapų lankymas nėra vien išorinis veiksmas. Per Vėlines ir per visą jų aštuondienį galima laimėti atlaidus ir juos skirti už mirusiuosius. Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimas. Sąlygos atlaidams gauti yra visiems vienodos, viena jų – nuo lapkričio 1 iki 8 d. pamaldžiai lankyti kapines ir pasimelsti už mirusiuosius.

Vėlinių prasmė yra krikščionių tikėjimas amžinuoju gyvenimu. Bažnyčia tiki, kad gyvenimas po mirties „tik pasikeičia, bet nenutrūksta“. Nors su savo mirusiais artimaisiais nebegalime šnekėtis akis į akį, kaip kad jiems gyvenant žemėje, tačiau per Jėzų Kristų bendrystė su jais išlieka: mes meldžiamės už juos, o jie gali užtarti mus. Todėl dar kartą pasikartosiu, kad svarbiausia šią dieną pasimelsti už mirusiuosius – ar stovint prie jų kapo, ar bažnyčioje, ar namuose.

Ir galbūt dar prasminga būtų šią dieną, padėkojus Dievui už mirusiuosius, kuriuos jis jau pasišaukė iš šio pasaulio, vėl atkreipti dėmesį ir į gyvuosius, kuriuos dar turime šalia savęs.

Manau, Vėlinės visai tinkama diena pasiryžti dažniau lankyti savo senelius, senus tėvus ar krikštatėvius, rodyti daugiau meilės artimiesiems, šeimos nariams – kad kai jie iškeliaus, nereiktų gailėtis, kad per mažai su jais praleidome laiko, kad nepadarėme jiems gero, neparodėme pakankamai meilės ar nepasakėme to, ką svarbaus norėjome jiems pasakyti.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Mirtis
Parašykite atsiliepimą apie 15min