Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 25d. 09:00

Vroclavo legenda – iš Vilniaus kilęs kardinolas Henrykas Gulbinowiczius: „Vilniaus dvasia – ieškoti to, kas jungia, o ne kas skiria“

Kardinolas H.Gulbinowiczius (viduryje)
Dolnyslask.pl nuotr. / Kardinolas Henrykas Gulbinowiczius (viduryje)

Vroclavo arkivyskupijoje arba Vatikane, kaip kartais visą šį gražų kvartalą, kur bažnyčia prie bažnyčios, kur tūkstantmetė katedra ir net priešais stovintis viešbutis labiau skirtas dvasininkams, nei pasauliečiams, saulėtą lapkričio vidurio rytą mus pasitinka tik prieš mėnesį 89-ojo gimtadienio sulaukęs kardinolas Henrykas Gulbinowiczius.

„Gerą dieną, kaip sekasi?“ – sveikinasi lietuviškai ir linksmai priduria: „Daugiau užmiršau.“ 

Vilniuje gimęs ir čia kunigų seminarijoje savo kelią pradėjęs kardinolas Henrykas yra gyva ne tik Vroclavo, bet ir „Solidarnosc“ kovų laikų legenda. Jei ne arkivyskupo sumanumas, kažin kaip būtų sekęsi Lecho Walęsos profsąjungai pogrindyje. Iš visų pusių apsuptas skundikų ir saugumo šnipų H.Gulbinowiczius sugebėjo paslėpti ir išsaugoti 80 mln. zlotų, kuriuos judėjimui buvo suaukoję žmonės.

Žurnalistė Katarzyna Kaczorowska, knygos „80 milijonų“ autorė, sako, kad komunistinis saugumas neįvertino H.Gulbinowicziaus.

Jo išvaizda tokia apgaulinga, kad tai labai neturėtų stebinti. Jei ne kardinolo drabužiai, kurie, tiesą sakant, labai panešioti, atrodytų, kad mus į savo svetainę maloniai kviečia kaimo klebonas. Lenkijos čekistai taip pat manė, kad su tuo geraširdžiu kunigėliu, atkeltu į Vroclavą vyskupauti, galės daryti, ką  panorėję.  O jis juos taip apvyniojo apie pirštą, kad net dabar dar sunku tuo patikėti.

Tačiau tie, kam lemta jį pažinti, labai greit pamato, jog kardinolas tikrai yra paprastas, bet tikrai ne prastas. Laisvai įterpia į savo kalbą lietuviškų ir rusiškų sakinių, cituoja vokiškai ir prancūziškai. Padaręs ilgą kalbos pasažą, o kardinolas Henrykas yra tiesiog jų meistras, po kurio laiko vėl sugrįžta prie, regis, jau visam laikui pamestos pokalbio gijos.

Pokalbį su Vilniuje gimusiu kardinolu pradedame nuo garsiosios 80 mln. zlotų istorijos, apie kurią ne tik knygos rašomos, bet ir filmas jau sukurtas.

– Kaip jums pavyko paslėpti tiek pinigų ir dar išsaugoti juos? Kaip pavyko apgauti saugumo tarnybos agentus? Nejaugi aplink jus nebuvo skundikų?

– Aplink mane sukosi gausybė saugumo šnipų – ir dvasininkų, ir pasauliečių. Priešais arkivyskupiją gyvenusi 65-erių moteris fotografuodavo visus, kurie tik įeidavo į rezidenciją.

Prieš pat  karinės padėties įvedimą 1981-ųjų gruodį, banke „Solidarnosc“ turėjo 80 mln. zlotų, kuriuos buvo surinkę žmonės. Todėl didžiausias nuopelnas buvo banko direktoriaus, kuris „Solidarnosc“ žmonėms tuos pinigus leido pasiimti.

Taigi bankas pinigus opozicijos žmonėms išdavė, o šie – iškart pas mane. Atvažiavo tokiu mažu automobiliu ir į prieškambarį įnešė keturis lagaminus. Su pinigais.

Jau buvo pradėję temti. Aš tuo metu buvau viršuje. Vienuolė man skambina ir sako, kad ponai atnešė paketus ir prašo arkivyskupo. Vieną jų iš matymo pažinojau, kito – ne. Vyrai man sako: „Pinigai.“ O visoje vyskupijoje saugumo pasiklausoma. Tad aš jiems kaip galima garsiau sakau: „O iš kur tokių puikių kriaušių gavote“?

Vienuoles išsiunčiu į virtuvę, liepiu „tas kriaušes“ pastatyti prie kabyklos ir kviečiu į kambarį, kur imu teirautis, ar tai yra jų pinigai? Jei vogti, negalėčiau jų laikyti. Vyrai rodo banko čekį. Tada sakau: „Išeikite tuoj pat, nes bobutė nufotografuos.“

– Paslėpti paslėpėte, bet Lenkijoje prasidėjo neregėta infliacija. Ką darėte, kad „kriaušės“ nesupūtų?

– Taip, zlotas vis labiau nuvertėjo. Žmogus, atsakingas už tuos pinigus, jau buvo suimtas, sėdėjo kalėjime netoli Olštyno. O aš prieš tai 11 metų dirbau Olštyne – profesoriumi, o porą metų ir seminarijos rektoriumi. Buvęs mano seminaristas vaikščiodavo į kalėjimą išpažinčių klausyti. Liepiau surasti tą vyrą kalėjime, kad apsakytų, ką daryti.

Zlotus buvo nuspręsta iškeisti į JAV dolerius. O tai komunistinėje Lenkijoje ir dar karinės padėties metu nebuvo taip jau paprasta.

– Bet jums pasisekė?

– Tai, kad mums pasisekė, yra Dievo dovana, o ne mūsų, žmonių, nuopelnas. Išsaugoti pinigai buvo naudojami ne tik pogrindinei spaudai, bet ir kalinčių „Solidarnosc“ aktyvistų šeimoms remti.

– Į Vroclavą jus perkėlė iš Balstogės. O kaip atsidūrėte Balstogėje?

– Iš Vilniaus, tuoj po karo. Į pasaulį atėjau 1923-iaisiais. Gimiau šv. Jokūbo ligoninėje, kuri yra (dabar jau uždaryta, – red. past.) prie Dominikonų bažnyčios. O gimimo liudijime įrašyta: Šukiškių palivarkas, Buivydžių parapija.

Agencja Gazeta nuotr./Popiežius Jonas Paulius II (deainėje) H.Gulbinowicziaus vis klausdavo, kaip laikosi Lietuva
Agencja Gazeta nuotr./Popiežius Jonas Paulius II (dešinėje) Henryko Gulbinowicziaus vis klausdavo, kaip laikosi Lietuva.

Mane krikštijo lietuvių kilmės kunigas Aleksandras Dulko, labai inteligentiškas vyras. Šventos Dvasios apšviestas paliko Sankt Peterburgo kadetų mokyklą, kurioje mokėsi, ir pasuko į kunigystę. Buivydžiuose klebonavo iki  1936-ųjų. Kunigo Aleksandro įpėdinis buvo aistringas lietuvis Vincentas Miškinis, kurį  labai mylėjo visi parapijiečiai.

Kunigas Vincentas mane ir pastūmėjo į kunigystę.

–  O kaip pašaukimas?

– Mūsų giminėje nebuvo nei vienuolių, nei kunigų. Į Vilniaus kunigų seminariją įstojau 1944 metais, kai Vilnių jau buvo okupavę sovietai. Bolševikai gaudė jaunuolius į armiją. Man tuomet buvo 21-eri. Taigi galėjo sugauti ir nusiųsti patrankų mėsai į Berlyną. Kunigas V.Miškinis tuomet ir pasakė: „Būsi kunigas ar nebūsi, po to pažiūrėsim, bet bus geriau, jei seminarijoje pasislėpsi.“

Taip rugpjūčio 15-ąją nuėjau ten, kur gimiau, į šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kur buvo dominikonų vienuolynas. Apsirengiau kaip harceras, trumpomis kelnėmis, – kad jauniau atrodyčiau. Pasitiko seminarijos rektorius, ką tik ištrūkęs iš nacių lagerio: „Popierius turi gerus, bet atėjai su trumpomis kelnėmis.“ Teko paaiškinti, kad taip apsirengiau todėl, kad nepagautų į sovietų armiją.

Tuo metu mūsų, seminaristų, buvo 60: 45 lenkai ir 15 lietuvių. Susidraugavau su klieriku iš Vidurio Lietuvos, kuris nemokėjo nė žodžio lenkiškai.

– Kalbėjotės lietuviškai?

 – Taip. Paskaitos vykdavo lotynų kalba, bet buvo mokoma ir lietuviškai. 

– O kaip atrodė gyvenimas Vilniuje iškart po karo?

– Seminarijoje buvo šalta. Juk Vilniuje minus 30 – tai normalu, ar ne? Bet tik du kartus kūrendavo krosnis. Tad kokia ten šiluma. Gal +12 ir buvo.

Dolnyslask.pl nuotr./89 metų kardinolas H.Gulbinowiczius kur buvęs kur nebuvęs vis grįžta mintimis į prieakario bei karo metų Vilnių
Dolnyslask.pl nuotr./89 metų kardinolas Henrykas Gulbinowiczius kur buvęs kur nebuvęs vis grįžta mintimis į prieškario bei karo metų Vilnių.

Atėjo pažįstamas jaunuolis, kuris buvo išėjęs į partizanus. Iš po skverno ištraukė revolverį ir sako: „Paslėpk, o jei po mėnesio negrįšiu, išmesk į Viliją (Nerį, – red. past.).“  Grįžo po trijų dienų, pasiėmė pistoletą ir sako: „Seminarija – ne mano kelias, palieku.“ Šis jo apsisprendimas paveikė ir mane. Ėmiau svarstyti, kad gal ir man reikia palikti seminariją.

– Kodėl likote?

– Lapkričio 10-oji, vakarinės pamaldos koplyčioje, dvasinis tėvas sako: „Rytoj lapkričio 11-oji, Lenkijos Nepriklausomybės diena, melsimės už Lenkijos ir Lietuvos laisvę.“ Po šių žodžių  vyresnieji seminaristai atsigulė kryžiumi. Šis gestas mane išgelbėjo – apsisprendžiau likti seminarijoje.

Bet jau kitais metais valdžia visus seminaristus ir profesorius suvarė į salę ir pasakė: „Sovietinėje Lietuvoje bus tik viena kunigų seminarija – Kaune. Iki vakaro turite apleisti patalpas: kas nori, tevažiuoja  į Kauną, o kas nenori – į Lenkiją. Rektorius po to tepasakė: „Tai Aušros Vartų Dievo Motinos stebuklas, kad mūsų neišvežė į Sibirą.“

– Kada paskutinį kartą buvote Vilniuje?

– Buvo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos karūnavimo jubiliejus. Išvykau po to iš Vilniaus labai pakilios nuotaikos. Žinote, kodėl? Devintą ryto pamaldos vyko lietuviškai, visi Lietuvos vyskupai dalyvavo, o jau 11 valandą kardinolo Audrio Bačkio prašymu aš laikiau mišias lenkiškai. Tačiau visi lietuvių vyskupai liko.

Ir tai yra Vilniaus dvasia – ieškoti to, kas jungia, o ne to, kas skiria.  Vilniuje buvo stačiatikių, žydų, katalikų, protestantų, ir mes visada su visais taikoje sugyvendavome.

– Ar Vroclavas panašus į Vilnių?

– Taip. Mes irgi ieškome to, kas jungia, o ne skiria. Vroclave yra Draugystės kvadratas. Jame stovi keturios skirtingų konfesijų ir religijų šventovės – šv. Mikalojaus bažnyčia, stačiatikių cerkvė, liuteronų bažnyčia ir sinagoga.

Tai štai sinagoga buvo atiduota konservatorijai. Davė jai pinigų, bet rektorius juos išleido kitur. Tuomet ateina vaivada ir klausia manęs, ką daryti, nes žydai nori susigrąžinti savo sinagogą. 

Po to pas mane ateina žmonės iš turtingos „Miedź“ įmonės ir klausia, ar reikia pinigų. Aš jų ir klausiu: „O stačiatikiams davėte?“ Davėme. O protestantams? Davėme. O žydams? Ne? Tai duokite. O kiek jiems duoti? Na, be 50 tūkstančių neapsieisi. Tai jie davė sinagogai 200 tūkstančių.

Norėjo tai pavadinti tolerancijos rajonu. O aš sakau: nejau kiti Vroclavo rajonai nėra tolerantiški? Arba keturių šventovių, arba draugystės.

Agencja Gazeta nuotr./Solidarnosc lyderis Lechas Walęsa (kairėje) amžinai dėkingas H.Gulbinowicziui už iasaugotus profsąjungos milijonus
Agencja Gazeta nuotr./„Solidarnosc“ lyderis Lechas Walęsa (kairėje) amžinai dėkingas Henrykui Gulbinowicziui už išsaugotus profsąjungos milijonus.

Iš kur visa tai man į galvą atėjo? Todėl, kad tai yra mano kraujyje, to aš išmokau Vilniuje. Kiekvienas kalba savo kalba. Tegu kalba. Svarbu, kad vienas kitą suprastume.

– O sovietų okupacijos metais ar teko lankytis Lietuvoje?

– 1969-aisiais – buvau pas vieną kunigą. Jo pavardės jau neprisimenu. Bet prisimenu, kad jis turėjo seniausią Lietuvos pašto ženklą. Ir man jį rodė, bet į rankas nedavė (juokiasi). Bjauri situacija tuomet buvo Lietuvoje – kolchozai, visur tikintieji persekiojami. Išspausdinau 10 tūkst. egz. katekizmo. Vatikano radijo redaktorius davė lietuvišką katekizmą, pagal jį ir atspausdinau. Ir per kelerius metus tai pamažu pervežėme į Lietuvą.

– Kaip?

– Slaptai. Paštu juk negalėjau į Lietuvą pasiųsti tų katekizmų. Kai kas nors į Lietuvą važiuodavo automobiliu, tai katekizmų įduodavome. Aš pats irgi vežiau. Traukinyje pasidėjau ant lentynos. Pasieniečiai atėjo, bet nekreipė dėmesio. Tikriausiai todėl, kad nenorėjo. Tai buvo Gardine.

– Ar teko girdėti apie sovietų okupacijos metu pogrindyje leidžiamą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką?

– Nuolat ją gaudavau jau išverstą į lenkų kalbą. Nuveždavau šv. Tėvui į Romą. O kai popiežiumi tapo Jonas Paulius II, tai jis ypač domėjosi, kaip Lietuva laikosi. Vis manęs klausdavo.

Beje, kai aš čia atvažiavau, Vroclave vykdavo pamaldos lietuviškai. Šv. Vaitiekaus bažnyčioje. Buvo kunigas Alfonsas Jurkevičius. Dabar jis emeritas. Taip pat yra ir Aušros Vartų Dievo Motinos kultas. Ar žinote, kodėl pakraščių žmonės atsispyrė rusifikacijai? Todėl, kad tikėjo.

– Ar norite pasakyti, kad tikintis žmogus yra geresnis už netikintį?

– Dievas yra su kiekvienu žmogumi nuo pat jo gimimo. Aš Vilniuje išmokau gerbti visus žmones. Niekada nedariau skirtumo tarp tikinčių ar netikinčių. Kiekvieną žmogų gerbiu, nes kiekvienas turi nemirtingą sielą ir su kiekvienu iš jų susitiksiu amžinybėje. Tad kaip į netikintį galima žiūrėti kreivai?

***

Dar ilgai kalbėjomės su guviu kardinolu, kuris kur buvęs, kur nebuvęs vis mintimis grįždavo į prieškario ir karo metų Vilnių. Į tėvų sodybą, kurioje ramiai ūkininkavo jo tėvai ir kurią komunistai nugriovė, perkėlė į Nemenčinę ir iš jos surentė muziejų.

Kardinolas kalbėjo apie to meto papročius – kaip reikėjo įėjus į kambarį pasisveikinti su tetomis: „Kulnais sumušti ir pasakyti: „Sveikinu mylimą tetą, prašom leisti ranką pabučiuoti“. Ir kaip jis pirmą kartą susimovė tetų pasveikinimo ceremonialą bandydamas pritaikyti kunigui.

– Ką Kristus pirmiausia pažadėjo paimti į rojų? – linksmai mirkteli kardinolas.

Ir pats atsako: „Latrą!“ Taigi, Virgi, neprarask tikėjimo, šypsosi gyvenimo džiaugsmą ir meilę žmonėms išsaugojęs kardinolas. Ir, žinoma, Vilniui. Nes viskas, kas gera, anot kardinolo, yra iš Vilniaus.

Kardinolo H.Gulbinowicziaus gyvenimas
  • 1923 m. spalio 23 d. – gimė Vilniuje.
  • 1944 m. – įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.
  • 1950 m. – Balstogėje įšventintas į kunigus.
  • 1955 m. – teologijos daktaras.
  • 1970 m. – vyskupas, valdantis Balstogę ir Vilnių.
  • 1976 m. – Vroclavo arkivyskupas.
  • 1985 m. – kardinolas.
  • 2004 m. – arkivyskupas emeritas.
Savaitraštis „15min“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min