Nors Jonas Lietuvoje – labai populiarus vardas, bažnyčių, pavadintų šiuo vardu, šalyje nėra daug. Savaitraštis „15min“ apie Jonines, jų šventimo būdus, simbolius ir komercinę šios šventės pusę kalbėjosi su atstatomos Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje ir Evangelikų liuteronų bažnyčios Vilniuje vyskupu Mindaugu Sabučiu.
– Joninių ištakos – Rasos šventė. Po krikšto ši šventė susieta su Šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Nepaisant to, papročiai liko tie patys. Kodėl Jonines švenčiame pagoniškai?
– Žiūrint, kas švenčia (juokiasi). Mes liuteronų bažnyčioje švenčiame krikščioniškai. Vyksta pamaldos, prisimename Šv. Joną Krikštytoją, kurio gimtadienis – tą dieną. Jis – viena svarbiausių asmenybių Jėzaus buvimo žemėje laiku.
Tai žmogus, kuris dėl tiesos buvo nukirsdintas; kuris pranešė tą žinią, kuria mes, krikščionys, ir džiaugiamės, rodydami į Kristų, ir sakome: štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Šv. Jonas Krikštytojas parodo mums į tą, kuris pas mus atėjo. Mums Joninės – krikščioniška šventė.
– Tai krikščioniškų Joninių šventimas – pamaldos?
– Taip, malda, Dievo žodis. Žinoma, sveikiname Jonus ir Janinas.
– Kodėl per Jonines pinami vainikai, degami laužai, buriama, ieškoma paparčio žiedo? Kam žmonėms to reikia? Ir kodėl ieškoma to, ko nėra?
– Turbūt pasaulyje dažniausiai taip atsitinka, kad ieškome to, ko nėra, arba ko surasti negalime. Tiesiog įprotis. Šiais laikais tai – dalis liaudies papročių. Latviai dar labiau nei lietuviai akcentuoja šią šventę. Ji komerciškai labai naudinga ir propaguojama, kadangi labai lengva renginius organizuoti, alkoholį parduoti.
Pavyzdžiui, ką gali parduoti per Sekmines? Nieko. Nieko ir nereklamuoja. Per Kalėdas – dovanas, per Velykas – bent kiaušinius. Žiūrėkit, kainos ir šokteli.
Užtat mes esame valstybė, kur Joninės – nedarbo diena. O per Didįjį penktadienį, kuris daugelyje krikščioniškų ir civilizuotų šalių yra laisvadienis, dirbame.
– Joninės aktyviai pradėtos švęsti atgavus Nepriklausomybę. Kokia šios šventės prasmė?
– Jeigu žvelgtume į pagonišką kultūrą, tai – ilgiausia diena, vasaros saulėgrįža. Panašią šventę turi visos kultūros, tai nėra mūsų išskirtinumas. O tai, kaip mes švenčiame ją ir kokie tie papročiai, iš kur jie atėję, nežinome. Kai kurie dalykai, sukurti sovietiniais laikais, vadinami folkloru ir laikomi giliausiomis tradicijomis. Dabar Joninės turbūt išvis nieko nereiškia, kaip ir ilgiausia diena. Tai – tik pramoga.
Anksčiau visame pasaulyje nuo gamtos reiškinių priklausė, ar šeima, net ištisa gentis išgyvens. Ilgesnė diena buvo susijusi su gyvenimu. O dabar gyvename miesto ritmu. Nebepriklausome nuo to, kada saulė leidžiasi ir kyla, nes turime žadintuvus, transporto priemones, kompiuterius...
Yra dar dalelė žmonių, kurie bando atgaivinti pagoniškus papročius. Tai romantiniai XIX a. ir XX a. pradžios įsivaizdavimai. Bet dauguma senajame pasaulyje buvusių dalykų, susijusių su gamta, dabar mums nebėra svarbūs.
– Ar bažnyčia atlaidžiai žvelgia į tai, kaip dauguma dabar švenčia Jonines?
– Be abejo, liaudis linksminosi ir linksminasi kas kaip išmano. Daugeliui žmonių tai šiaip proga švęsti. Aš manau, kad labai daug kam visiškai nesvarbu, ar tai Joninės, ar Nepriklausomybės diena. Nors dažniausiai per Jonines būna blogi orai, visi viliasi, kad bus šilta ir galės laiką leisti gamtoje.
– Kiekviena šventė suteikia progą apie ką nors susimąstyti. Apie ką reikėtų pagalvoti per Jonines?
– Pagrindinė mintis – tai, ką Šv. Jonas skelbia: po manęs ateina tas. Ir rodo į Kristų. O į patį Joną, kaip pavyzdį, žiūrint yra svarbi jo ištikimybė mokymui: jis nedarė jokių kompromisų nei turtingiems, nei vargšams. Kai juos šaukė atgailai, šaukė „atgailaukit, atsiverskit“ ir kartojo pranašų žodžius: „Tieskite Viešpačiui kelią“. Tai mums yra didelis priminimas, kaip Viešpačiui kelią mes tiesiame, kaip esame ištikimi savo tikėjimui, principams, vertybėms, kaip turime gyventi iki galo, gyventi taip, kaip tikime. Verta susimąstyti, ar mūsų gyvenimas atspindi, įkūnija tai, ką mes nešiojame savo širdyje. Tai vertybių pertvarkymas.
Šv. Jonas Krikštytojas – labai tvirto būdo žmogus. O pasaulyje, kuriame pilna kompromisų, kuriuos mes darome kiekvieną dieną arba esame skatinami daryti, kyla klausimas: kiek mes darome kompromisų santykyje su Dievu ir savo sąžine?
Tai paraginimas pasverti. Mūsų vertybės susijusios su tiesa, o ar tiesa yra lanksti? Šiandien turiu vieną tiesą, rytoj – pagal aplinkybes, kitą. Ar vis dėlto gyvenimas yra tame, ką Dievas yra pasakęs?
– Papartis – Joninių simbolis. Tikima, kad, radęs paparčio žiedą, žmogus bus visažinis ir dėl to laimingas. Kas krikščioniškame pasaulyje yra arba galėtų būti Joninių simboliu?
– Galėtų būti avinėlis su kryžiumi. Arba Jėzaus krikštas. Mes turime vaizdavimą, kaip Šv. Jonas krikštija Jėzų. Aišku, tas krikštas – kitoks nei mūsų. Juk niekur Šv. Jonas apie save nekalba visiškai – jis kalba ir rodo į ateinantį Dievą.
Už tiesą – mirties bausmė
Pranašo ir žydų pamokslautojo Šv. Jono Krikštytojo diena minima birželio 24-ąją. Ši diena daugelyje krikščioniškų kraštų sutampa su Rasomis – vasaros saulėgrįžos švente. Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra paskelbtas Kauno arkivyskupijos globėju.
Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis, Jėzaus pirmtakas, pažinojęs jį nuo vaikystės. Jonas Krikštytojas Jordano upėje pakrikštijo ne tik atgailaujančius, bet ir Jėzų ir pavadino jį Mesiju sakydamas: „Štai Dievo avinėlis“. Šio krikšto metu Šventoji Dvasia nusileido iš dangaus balandžio pavidalu. Jonas Krikštytojas skelbė žmonėms apie Mesijo atėjimą, atskleidė jo kilnumą.
Jonas Krikštytojas pasmerkė neteisėtas karaliaus Erodo Antipo vedybas su jo brolio žmona Erodiada. Už tai buvo karaliaus pasodintas į kalėjimą ir nukirsdintas. Jo galva buvo atnešta ant padėklo Erodo podukrai Salomei, troškusiai Jono Krikštytojo mirties.
