Šioje knygoje nagrinėjama krikščionių bendruomenių, pirmiausia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, vidinė raida, struktūrų ir sąmoningumo pokyčiai, sąveika su kitomis visuomenės institucijomis.
Svarstoma, kodėl ir kaip episkopatas rėmė didžiuosius politinius Lietuvos pasirinkimus (santvarkos pobūdį, demokratijos įgyvendinimo modelį, integraciją į ES ir NATO), pateikiama gausios informacijos apie religinį ugdymą, krikščioniškas kultūrines ir karitatyvines iniciatyvas, metropolitų kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus diarchijos, kardinolo Vincento Sladkevičiaus istorinio vaidmens interpretacija. Taip pat skelbiamas reprezentatyvus bažnytinių archyvų dokumentų, faksimilių ir istorinių fotografijų pluoštas.
15min skaitytojams siūlome skaityti ištrauką iš knygos „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai“.
Apie pamaldų kalbos dilemas Vilniaus arkikatedroje
Vilniaus arkivyskupijos pasidalijimas pagal tautinę kunigų ir parapijiečių kilmę, orientacija į Lenkiją ar tokio tapatinimosi su kita valstybe smerkimas iš lietuviškų pilietinių pozicijų visuomet turėjo kalbinį aspektą, tačiau šv. Mišių kalbos klausimas nusipelno specialaus aptarimo.
Netrukus po Vilniaus arkikatedros susigrąžinimo – dar iki jos atšventinimo – tiek ordinarą, tiek kard. Sladkevičių užplūdo dešimtys asmeninių ir kolektyvinių lietuvių laiškų, prašančių ar reikalaujančių jokiu būdu neleisti šventovėje pamaldų lenkų kalba. Kai kurie jų turėjo net po septynis–devynis šimtus signatarų [276, 1989-01-20; 276, 1989-02-02], o Kaišiadorių kurijos kancleris į Vilnių persiuntė bylą su laiškais, kuriuos pasirašė 2782 asmenys [276, 1989-02-01, Nr. 38]. Viename iš nuosaikesnių, bet labai simptomiškų Rumšiškių etnografinio muziejaus Sąjūdžio rėmimo grupės atstovų kreipimesi LVK pirmininkas buvo įtaigojamas:
Nenorėtume, kad Katedra pavirstų tautinių kivirčų ir nesusipratimų vieta. Tai kompromituotų katalikybę kitatikių ir netikinčiųjų akyse. O taip gali atsitikti, jei Katedroje bus laikomos ir lenkiškos pamaldos. Mes gerbiame lenkų tautą ir jos kultūrą, istoriją, aspiracijas ir nenorime jos įžeisti. Tačiau ar negalima būtų susitarti, kad vis dėlto Katedra liktų lietuvių religiniu ir tautiniu centru, kad tie, kurie kovojo už jos grąžinimą, nepasijustų nusivylę. [276, 1988-12-01].
Buvo plačiai – po keturis ir daugiau puslapių – argumentuojama valstybiniu lietuvių kalbos statusu, lenkinimo paliktomis žaizdomis, lenkų priešiškumu lietuvių tautiniam atgimimui bei laisvės siekiui, gausėjančių lenkų turistų skleidžiamomis didžialenkiškomis idėjomis, nesklandumais parapijose, kur pamaldos vyksta dviem kalbomis, primenama, kaip t. Aliulis negalėjo dirbti Šventosios Dvasios bažnyčioje etc.
Laiškai dėl pamaldų kalbos Vilniaus arkikatedroje buvo didžiausia bažnytinei vyresnybei adresuota lietuvių akcija per aptariamus dvidešimt penkerius metus.
Rašė ne tik vilniškiai (tarp jų – išsyk po susigrąžinimo suformuoto Arkikatedros bažnytinio komiteto nariai [276, 1989-01-04]), bet ir kitų vietovių gyventojai, Panevėžio vyskupijos kunigų grupė [276, 1989-01-22]; ypač daug dvasininkų bei pasauliečių laiškų ir parašų atėjo iš Kauno. Keliais atvejais kreiptasi ne (tik) į vyskupus, bet (ir) į laikraščius, Sąjūdžio Seimo Tarybą, LSSR Aukščiausiąją Tarybą ar Prezidiumą.
Jo pirmininko pavaduotoja Vanda Klikūnienė lydraštyje prie kard. Sladkevičiui persiunčiamų laiškų (vysk. Steponavičius komunistinės valdžios požiūriu dar neturėjo administravimo įgaliojimų) nurodė, kad į paklausimus dėl lenkų kalbos Vilniaus katedroje atsako, „jog tai Bažnyčios hierarchų kompetencija“ [276, 1988-12-07, Nr. 70-3003].
Apskritai laiškai dėl pamaldų kalbos Vilniaus arkikatedroje buvo didžiausia bažnytinei vyresnybei adresuota lietuvių akcija per aptariamus dvidešimt penkerius metus – įsitraukusiųjų skaičiumi ją pranoko tik lenkų parašų rinkimo akcija dėl Gailestingojo Jėzaus paveikslo perkėlimo (žr. 5.3.4.).
Nėra visai aišku, kas išprovokavo tokį sujudimą, nes sprendžiant iš šaltinių visumos vysk. Steponavičius nuo pat pradžių buvo nusiteikęs palikti Arkikatedrą grynai lietuviška. T. Aliulis siūlęs Arkikatedroje leisti vienerias šv. Mišias lenkų kalba, bet arkivyskupas atsakęs, kad vyskupo bažnyčia dalijasi viena teritorija su Šventosios Dvasios parapija, kurią sudaro lenkai, maža to, tuo laiku Šventosios Dvasios kunigai ir bendruomenė atsisakė ordinaro siūlymo įvesti savo bažnyčioje vienerias šv. Mišias lietuvių kalba [756; 1063].
Pastarąją aplinkybę patvirtina ir kiti liudijimai. Tikėtina, kad ankstyvą lietuvių reakciją sukėlė koks nors prasitarimas ar pasvarstymai žiniasklaidoje, kurių ištakos ir motyvo nebeįmanoma susekti – ypač, kad Vilniaus kurijoje atsakomybės 1988 m. pabaigoje buvo labai neapibrėžtos (kaip minėjome 2.1., vysk. Steponavičius į sostinę galėjo sugrįžti tik 1989 m. pradžioje).
Atšventinus Arkikatedrą ir paaiškėjus, kad joje nenumatytos pamaldos lenkų kalba, sukruto besikuriančios lenkų organizacijos. Pirmasis Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimas priėmė rezoliuciją Dėl tikinčiųjų poreikių tenkinimo, kurioje buvo kalbama apie rūpestį lenkų kunigų rengimu, religinės literatūros lenkų kalba leidyba ir šv. Mišių Katedroje „sąlygų užtikrinimo artimiausiu metu“ [204, 1989-04-15/16].
Kilusią įtampą sustiprino (nors, žinoma, norėjo paskatinti toleranciją) Tomas Venclova Gimtajame krašte paskelbtu Atviru laišku lietuviams ir Lietuvos lenkams, kuriame, be kita ko, buvo sakoma: „kelia nerimą žmonės, kurie nenori leisti lenkiškų pamaldų Vilniaus katedroje, grąžintoje tikintiesiems, nes visas kraštas to reikalavo. Šnekama apie ‘tautinę šventovę’, kur privalanti skambėti tiktai lietuvių kalba. Man rodos, pati ‘tautinės’ šventovės sąvoka yra nekrikščioniška“ [2450, 208].
Dar 1990 m. buvo lietuvių, laiškais raginusių arkivysk. Steponavičių į Arkikatedrą „įsileisti ir lenkus su savo pamaldomis. To reikalauja teisybė. [...] Taip darydami mes patrauksime lenkus prie lietuvių ir atplėšime nuo atėjistų [!]. Būkime gudrūs kaip žalčiai...“
Tekstas paskatino dar vieną kreipimųsi į ordinarą, prašančių, kad pamaldos Arkikatedroje būtų tik lietuvių kalba, bangą, nes pabūgta, kad autoritetingo rašytojo nuomonė gali lemti arkivyskupo nusiteikimą [204, 1989-07-14; 277, 1990-03-03].
Jis vargiai galėjo pasikeisti, nes tomis pat dienomis apie dešimt tūkstančių Rytų Lietuvos gyventojų pasirašė po rezoliucija, kurioje, viena vertus, buvo remiama Lietuvos Nepriklausomybės siekiui grasanti lenkų autonomija kaip „vienintelis kelias išspręsti įsisenėjusias problemas“, kita vertus, ultimatyviu tonu reikalauta „liautis diskriminuoti tikinčiuosius Katedroje“ ir atidaryti seminarijoje lenkišką grupę [204, 1989-06-18].
Arkivyskupo pareigas pradėjus eiti Bačkiui, Katalikiškosios Lietuvos lenkų draugijos vadovas Władysław Mackiewicz teiravosi jo nuomonės apie reguliarių pamaldų lenkų kalba Arkikatedroje galimybę [274, 1992-12-08, Nr. 48-92 ZG], o po poros metų prašyti šv. Mišių lenkų kalba, „ypač išeiginėmis dienomis“, nutarė ataskaitinė draugijos konferencija [206, 1994-02-26]. „Tuo tarpu tą klausimą tenka atidėti ateičiai“, – diskretiškai rašė atsakyme vysk. Tunaitis [206, 1994-11-15, Nr. 822].
Kiek vėliau atsakydamas į lenkiškos spaudos klausimus arkivysk. Bačkis paaiškino gana tiesiai: „Į ją [Arkikatedrą] įsmeigtos visų lietuvių akys, ir manome, kad šiandien lietuvių visuomenė nesuprastų, jei įvestume į Arkikatedrą Mišias ne valstybine kalba“ [206, 1995-?].
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad dar 1990 m. buvo lietuvių, laiškais raginusių arkivysk. Steponavičių į Arkikatedrą „įsileisti ir lenkus su savo pamaldomis. To reikalauja teisybė. [...] Taip darydami mes patrauksime lenkus prie lietuvių ir atplėšime nuo atėjistų [!]. Būkime gudrūs kaip žalčiai...“ [277, 1990-03-01].
XXI a. pradžioje radosi būrelis jaunosios kartos lietuvių katalikų inteligentų, LKMA narių, kurie privačiai ordinarui pareiškė nuomonę, jog žvelgiant grynai bažnytiškai nėra pagrindo – todėl ir neteisinga – pagrindinėje arkivyskupijos, kurios didelė dalis tikinčiųjų meldžiasi lenkiškai, šventovėje riboti pamaldų lenkų kalba įvedimą. Jie buvo nedidelė mažuma, ir šios knygos rašymo metu ordinarui laukiant, kol istorinės žaizdos pasimirš, viskas liko status quo.
Priešingai, prašymas įvesti pamaldas lenkų kalba Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje [206, 1995-01-23], kur statybos metu laikinoje koplyčioje šv. Mišios laikytos vien lietuviškai, ordinaro ir klebono Medardo Čeponio sutarimu netrukus patenkintas.
Minėtina, kad jokio dekreto nei arkivysk. Steponavičius, nei arkivysk. Bačkis dėl pamaldų lenkų kalba draudimo Arkikatedroje, kaip tvirtinta lenkų skunduose Šventajam Sostui, nebuvo išleidęs [206, 1994-06-22]. Šventovėje nebuvo tik nuolatinių, pagal tvarkaraštį vykstančių pamaldų lenkiškai; kartas nuo karto, pirmiausia atvykus piligrimų grupėms iš Lenkijos su lydinčiu kunigu ir kreipusis į kleboną (administratorių), nebuvo prieštaraujama norui laikyti šv. Mišias pageidaujama kalba Šv. Kazimiero ar kurioje kitoje koplyčioje – toks buvo arkivysk. Steponavičiaus patvarkymas [1063, 201].
Vienas lenkiškų pamaldų atvejų 1996 m. vasarą sukėlė nemažą rezonansą, tačiau ne dėl pačios kalbos. Rugpjūčio 3 d. iš Vilniaus arkikatedros kriptos į Varšuvos kariuomenės ordinariato katedrą buvo perkelti vysk. Władysławo Bandurskio (1865–1932) palaikai. Tai padaryta Lenkijos kariuomenės vyskupo Sławojaus Leszeko Głуdźo iniciatyva ir prašymu tarpininkaujant Lenkijos ambasadoriui Lietuvoje Janui Widackiui [277, 1996-02-28; 276, 1996-06-18].
Lietuvos lenkai dėl to ir proginių apeigų lenkų kalba karštai protestavo, organizavo piketus, nukreipdami kritiką tiek į Vilniaus ordinarą, tiek ir į juos „apleidusią“ Bažnyčią Lenkijoje bei Lenkijos pasaulietinę valdžią: „Jei iš čia paima mirusiuosius, tai ir gyviesiems duodama suprasti, kad jie irgi turi ruoštis išvykimui“; „Viršūnių įžymybės pasienio gyventojus dažnai laiko kvaileliais, kuriais galima manipuliuoti. Jiems neduota suprasti, kad vilnėnai – tai žmonės, kurių krūtinėse plaka lenkų širdys. Niekas neturi moralinės teisės tuos žmones nurašyti į nuostolius“ [276, 1996, Nr. 8, Nr. 9].
Savo ruožtu, Vilniaus kuriją periodiškai pasiekdavo į savivaldą išrinktų lietuvių, tautinių draugijų ir jų organizuotų konferencijų prašymai, kad absoliučiai visose Rytų Lietuvos bažnyčiose vyktų pamaldos ir lietuvių kalba, būtų iškelti „antilietuvišką propagandą“ vykdantys kunigai, o naujai paskirtieji „kiekvienoje parapijoje burtų lietuviškas bendruomenes“ ir pan. [275, 1995-11-23; 275, 1996-04-20]. Kita vertus, radosi labai pozityvių, nors ir bandančių nurodinėti, ką dvasininkams daryti, laiškų. Pavyzdžiui, Salininkų gyventojai lietuviai apie 1997 m. rašė:
Manome, kad bažnyčia [!] privalo išaiškinti „politikų“ kvailinamiems žmonėms, kad nei lenkai lietuvių, nei lietuviai lenkų niekada neišvarė ir neišvarys iš Vilnijos krašto. Tą akivaizdžiai įrodo kelių šimtmečių istorija. Teks gyventi drauge ir sugulti drauge į gelsvą Vilnijos smėlį ir Sinkievič ir Sinkevičiui, Mincevič ir Minkevičiui, Pavlovski ir Paulauskui, Svetlikovski ir Svetlauskui...
Mūsų nuomone, bažnyčia negali likti nuošalėje ir pirmoji privalo ištarti visuomenei: „Palinkėkime vieni kitiems sandraugos ir ramybės!“ [206, s. d.]
1992 m. Vilniaus arkivyskupijoje iš 97 veikiančių bažnyčių trisdešimt keturiose nebuvo pamaldų lietuvių kalba, nors dvidešimt vienoje iš pastarųjų parapijų tuo metu veikė lietuviškos mokyklos ar klasės [204, s. d.], – ši kurijoje parengta lyginamoji medžiaga buvo atskaitos taškas vizitacijų metu aiškintis, kokie yra realūs pastoraciniai poreikiai ir kur į juos neatsižvelgiama.
Po metų bažnyčių, kuriose šv. Mišios būtų laikomos tik lenkų kalba, sumažėjo dviem [204, 1993-08-05], 1997 m. jų buvo dvidešimt devynios [206, 1997-10-07, Nr. 12]. Ši tendencija išliko – laikotarpio pabaigoje bažnyčių su vien lenkiškomis pamaldomis liko dvidešimt trys (neskaičiuojant viešų koplyčių), o dar aštuoniose kunigai žmonių sutikimu praktikavo šv. Mišias, kuriose abi kalbos vartotos pramaišiui, idant visa bendruomenė susirinktų kartu, o ne skaidytųsi į tautines grupes. Jau po Krikščionybės Jubiliejaus metų vizitacijų arkivysk. Bačkis liudijo: „Nepasitaikė, kad lietuviai skųstųsi kunigu dėl jo tautybės ar lietuviškų pamaldų stoka“ [1994, 400].
Atvykę iš kitų šalių dvasininkai stebėjosi, kad net per didžiąsias iškilmes pagrindinės pamaldos daugumoje mišrių parapijų vis dėlto vyko atskirai lietuvių ir lenkų kalbomis, pavyzdžiui, buvo dusyk švenčiama Rezurekcija, einama Velykų procesija.
Pasak vokiečio kun. Fischerio, „tai juk priešinga pačiai Rezurekcijos esmei. Manau, kad reikia siekti kompromiso, idant būtų bendra parapijos šventė. Kokia nors proga privalu išreikšti mintį – esame visuotinė, o ne lenkiška, lietuviška ar vokiška Bažnyčia“ [1549, 475]. Tam tikru mastu pokytis prasidėjo, kai buvo įvesta atnaujinta Didžiojo Tridienio liturgija – Velyknakčio pamaldų, prasidedančių Didžiojo Šeštadienio vakarą, kartoti dviem kalbomis buvo neįmanoma, todėl imta derinti abiejų tautinių bendruomenių dalyvavimą. Pamažu radosi parapijų, kur Kalėdų vigilija irgi nebesiskirstė pagal kalbas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus arkivyskupijoje vyko ne tik lenkų–lietuvių, bet ir lenkų–gudų (baltarusių) susidūrimas dėl giedojimo ir pamokslų kalbos; pal. Jurgis Matulaitis po ingreso Vilniuje pirmasis pripažino pastarųjų teises melstis savo kalba [1834, 111, 156–158]. Sovietmečiu baltarusių tautinis judėjimas Lietuvoje vos ruseno; iš po prostu vartojančių šeimų kilę kunigai su tikinčiaisiais bendravo ir šiuo dialektu, tačiau platesnės šios kalbos sklaidos ar bažnytinių tekstų vertimo į ją nebuvo.
Ankstyviausias baltarusių katalikų prašymas Vilniaus arkivyskupui suteikti atskirą bažnyčią jų pamaldoms arba leisti turėti šv. Mišias savo kalba lietuviškoje parapijoje, nes lenkai kunigai jų nepripažįsta, pasiekė kuriją 1989 m. pavasarį [209, 1989-03-20].
Kad poreikis egzistuoja, liudijo Daugėliškio, Strūnaičio, Tverečiaus ir kitų vietovių klebonų užsakymai Liturginės komisijos pirmininkui t. Aliuliui atspausdinti jų parapijoms, taip pat iš Baltarusijos atvykstantiems katalikams 100–500 egz. katalikų kalendoriaus „baltgudžių kalba“ [209, 1991-06-28; 209, 1991-07-27]. 1992 m. įsisteigusi Pranciškaus Skorinos baltarusių kalbos draugija pranešė Vilniaus kurijai, kad personalinės katalikų baltarusių bendruomenės įregistravimas ir bažnyčios su pamaldomis baltarusių kalba atidarymas yra svarbiausias jų uždavinys [209, 1992-04-30].
Tuo pačiu reikalu rūpinosi ir Lietuvių–gudų draugija bei klubas Siabryna, siūlydami apsiimti tvarkyti kuriuos nors nenaudojamus maldos namus (buvo nusitaikę į Šv. Mykolo, kur tebeveikė Architektūros muziejus, Šv. Kryžiaus, kur tebebuvo Filharmonijos koncertų salė, bažnyčias) [1994-11-04]. Kelerius metus neatsirado dvasininko, kuris galėtų tokio reikalo imtis, pagaliau Minsko vyskupijos kunigas Jan Šutkievič 1997 m. atvyko į Vilnių ir buvo paskirtas Šv. apašt. Baltramiejaus bažnyčios Užupyje rektoriumi suteikiant šią šventovę baltarusių bendruomenei, o kiek vėliau įkuriant ir parapiją.
Didžiausias pamaldų kitomis kalbomis poreikis irgi buvo Vilniuje. Savaime suprantama, kad Rytų apeigų katalikų bendruomenę Švč. Trejybės bažnyčioje daugiausia sudarė ukrainiečiai, tad čia melstasi šia kalba.
Neviešų misijų į Rytus nuo Lietuvos patirtį turintys jėzuitai, sostinėje atgavę Šv. Kazimiero bažnyčią, joje įvedė šv. Mišias rusų kalba. Jas lankė tiek negausūs rusakalbiai konvertitai, tiek į Lietuvą sugrįžę antrosios–trečiosios kartos tremtiniai.
Eucharistija angliškai kas sekmadienį švęsta Bernardinų bažnyčioje – čia rinkosi pirmiausia ambasadų darbuotojai ir kiti laikinai atvykę užsieniečiai. Proginė daugiakalbystė apėmė dar daugiau tautinių tradicijų. Pavyzdžiui, 2009 m. Aušros Vartų – Gailestingumo Motinos Globos – atlaidų oktavos metu koplyčioje aukotos šv. Mišios ne tik lietuvių ir lenkų, bet ir prancūzų, rusų, vokiečių, baltarusių, ukrainiečių ir italų kalbomis [1120]. Piligrimų grupėms su savo kunigu įvairiose bažnyčiose buvo leidžiama, o Dievo Gailestingumo šventovėje – ir skatinama švęsti Eucharistiją ar Žodžio liturgiją savo kalba.
