Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

90-ieji Lietuvoje: informacijos badas ir komiški eksperimentai

90-ieji Lietuvoje
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. / 90-ieji Lietuvoje
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Spalvoti treningai, kioskeliai, pakuočių kolekcionavimas, kasetiniai grotuvai, reiverių ir urlaganų kovos... Dešimtmetis po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais buvo visoks. Buvo keistas. „Yra to gėdos jausmo. Informacijos stygius nestabdė žmonių, bet leido savaip interpretuoti, tad iš to gimė daug komiškų bei visai įdomių sprendimų. Tie eksperimentai buvo klaikiai smagūs, o šiais, visuotino gero įvaizdžio laikais, daug kas norėtų pamiršti savo darbus ir savo poelgius“, – sako XX a. 10-ąjį dešimtmetį (arba tiesiog „90-uosius“) tyrinėjantis komunikacijos specialistas Mantas Pelakauskas.

Sakoma, kad turi praeiti maždaug pora dešimtmečių, kol laikotarpis sugrįžta. Po tiek laiko žmonės jį vėl atranda. Prieš kurį laiką atėjo ir 90-ųjų eilė. M.Pelakauskas yra būtent vienas tų žmonių, su kuriuo galima apie tai kalbėti – jis prieš maždaug šešerius metus pradėjo tyrinėti 10-ojo dešimtmečio įdomybes ir apie tai rašyti. Dabar susidomėjimas išsiskleidė į tokius dalykus kaip tinklalapis „90 puslapių“, nostalgiškai cituojantis žmonių atsiminimus, taip pat verta paminėti ir jo atstovaujamą 90-ųjų estetiką propaguojančią reklamos agentūrą „Faksimilis“.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./90-ieji Lietuvoje
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./90-ieji Lietuvoje

Apie eksperimentus, vakarietiškų pakuočių kolekcionavimą, apie tai, kodėl daug kas nešiojo Šarlotės „Hornets“ kepurėles, apie tai, kaip dėl 15 sekundžių įdomaus siužeto tenka žiūrėti viso dešimtmečio žinių laidas, ko galime pasimokyti iš 10-ojo dešimtmečio ir ne tik – interviu su M.Pelakausku.

– Esate svetainės 90puslapiu.lt autorius, kurioje – žmonių atsiminimų nuotrupos iš to keisto periodo, kai „buvo visaip“. Kaip ir kada gimė puslapio idėja?

– Projektas „90puslapių“ yra atsiminimų archyvas, kolektyvinės atminties fragmentų kolekcija. Kolektyvas čia specifinis. Tai žmonės, kurie gimė „perestroikos“ laikais, matė ir išgyveno virsmą, augo jo metu. Tai dabartiniai 30-mečiai.

„90puslapių“ atsiminimai
„90puslapių“ atsiminimai

Projektas gimė kalbantis su bičiuliu. Kalbėjome apie vaikystę ir pastebėjome atsikartojimus, kurie buvo ir yra itin svarbūs. Apmąstai save ir prieini prie vaikystės. Neišvengiamai, nes tai svarus ir tvirtas visos asmenybės pagrindas. Daugiausia dėmesio skyrėme ne tam tikrų objektų prisiminimui (jais lengviausia skatinti atmintį, bet jie suteikia mažai naudos), o tam tikriems patyrimams ir pastebėjimams. Nuoširdžios frazės „nesiaukit, nesiaukit” ir po to atsakymas „nusiausiu, gražu čia pas jus“ įstrigo visiems. Tokių ir panašių pastebėjimų daug, tad į šį atsiminimų rinkimą įtraukėme visus norinčius, nors iš pradžių projektas nebuvo viešas, slapta rinkome atsiminimus ir tiek.

Tyčia vengiame kažkokių išvadų ir apibendrinimų. Nors ir įmanoma, bet nereikia.

„90puslapių“ atsiminimai
„90puslapių“ atsiminimai

– Atstovaujate šiek tiek mistiškai „Faksimilis“ reklamos agentūrai, kuri propaguoja to meto estetiką, socialiniame tinkle savotiškai simuliuoja 90-ųjų realijas. Papasakokite, kuo ši agentūra užsiima.

– „Faksimilis“ reklamos firma – tai humoro projektas internete, fiktyvus veikėjas, įmonė, kuri galvoja ir veikia kažkur tarp 1992 ir 1998 metų. Su visa tuomete estetika, turiniu, forma, žodynu ir taip toliau.

Projektas gimė labai aiškiai užčiuopus 90-ųjų trendą ir tai buvo ne koks pokštas, o po itin rimto tyrimo, patikrinus kalną archyvinės medžiagos, gimęs Vilniaus dizaino kolegijos studentės baigiamasis darbas, kurio vadovu buvau aš. Mes susitarėme – jeigu ji apsigina ir gauna gerą pažymį, „Faksimilis“ gyvuoja toliau. Jis ir gyvuoja. Sėkmingai.

„Faksimilis“ pasakoja ir manipuliuoja hiperkapitalizmo idėjomis. Tai – totalinio kapitalizmo pavyzdys, vilnietiška reklamos firma, kuri gali viską.

Iš esmės „Faksimilis“ pasakoja ir manipuliuoja hiperkapitalizmo idėjomis. Tai – totalinio kapitalizmo pavyzdys, vilnietiška reklamos firma, kuri gali viską. Už pinigus, be abejo. Pagrindinė medija mums yra feisbukas, apie kurį visai nekalbame, o vis nustembame dėl Interneto (iš didžiosios raidės) galimybių ir naudos. Veikia keli herojai, tačiau aiškus tik pagrindinis – firmos šefas Gintas, kuris dalina patarimus bei demonstruoja prabangų ir pramogų kupiną gyvenimą. Naudojame daug archyvinės medžiagos, daug turinio kruopščiai kuriame patys, labai aktyviai įsitraukia auditorija, kuri žaidžia pasiūlytą žaidimą ir kartais tai daro netgi geriau nei mes (labai smagu dėl to).

– Ar šis laikotarpis Lietuvoje pakankamai išdiskutuotas?

– Trumpai tariant – ne. Bet diskusijos vyksta. Kol kas diskutuoti sudėtinga, nes visi diskusijos dalyviai vienaip ar kitaip susiję su tuo laikotarpiu, daugiau ar mažiau jį romantizuoja ar gėdijasi jo, tad viskas itin subjektyvu. Įdomu, kad į diskusiją veliasi žmonės, gimę po to. Gal jie ir galėtų kiek racionaliau viską apžvelgti, bet kol kas jie tik vartoja laikotarpio mados aidus ir plačiau apie jį nekalba.

– Kaip vertinti to meto dokumentaciją – kiek jos turime ir kokia ji?

– Dokumentacijos itin daug, tik ji labai fragmentuota ir nesuskaitmeninta arba labai asmeniška ir ne vieša. Labai smalsu būtų pamatyti žmonių nuotraukų albumus, pačių filmuotą medžiagą, kažkokius mėgėjiškus garso įrašus.

Kiekvienas, bandantis kurti šia tema, susiduria su rimtais iššūkiais. Tas pats Rimantas Kmita, išleidęs puikią knygą apie tuos laikus („Pietinia kronikas“), praleido beprotiškai daug laiko vartydamas senus laikraščius, albumus, kalbėdamasis, prisimindamas, nors knygą rašė lyg ir iš asmeninės patirties.

– 90-ųjų tendencijos vienaip ar kitaip ateidavo iš Vakarų. Kaip mums Lietuvoje sekėsi perimti tuos pavyzdžius?

Daug įtakos turėjo ir įvairūs atsitiktinumai, pavyzdžiui, paslaptinga Gariūnų pasiūla, kuri visą šalį padabino ne tik Čikagos „Bulls“ kepuraitėmis.

– Ateidavo pakankamai greitai, visų pirma per televiziją ir žurnalus (ypač lenkiškus apie muziką – „PopCorn“, „Bravo“ ir kitus), o su įgyvendinimu reikėdavo pasukti galvą. Tekdavo daug ką išrasti, pasidaryti pačiam. Daug įtakos turėjo ir įvairūs atsitiktinumai, pavyzdžiui, paslaptinga Gariūnų pasiūla, kuri visą šalį padabino ne tik Čikagos „Bulls“ kepuraitėmis (kas buvo logiška, nes tai buvo stipriausia pasaulio krepšinio komanda), bet ir Šarlotės „Hornets“, kurios nė vieno žaidėjo nežinojo tas kepuraites nešiojęs pilietis. Sunku logiškai suprasti, kodėl „Hornets“? Todėl, kad prekeiviai atsivežė iš Turkijos. Matyt, tik tiek.

– Galbūt dar mažai laiko praėjo, bet kartais atrodo, kad mes tą laikotarpį ignoruojame. Gal šiek tiek gėdijamės?

– Yra to gėdos jausmo. Informacijos stygius nestabdė žmonių, bet leido savaip interpretuoti, tad iš to gimė daug komiškų bei visai įdomių sprendimų. Tie eksperimentai buvo klaikiai smagūs, o šiais, visuotino gero įvaizdžio laikais, daug kas norėtų pamiršti savo darbus ir savo poelgius.

Kita vertus, manyčiau, gėda yra lietuvio varomoji jėga ir pagrindinė motyvacija. Kiemai gražūs ir puošti gėlėmis, kad gėda prieš kaimynus nebūtų. Pasipuošę į miestą einam tik tam, kad gėdos išvengtume. Dirbame stipriau ir uždirbti norime daugiau, matyt, irgi dėl to.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus gatvės stilius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus gatvės stilius

Dar mes labai susikoncentravę į ateitį, nes tikime, kad rytoj bus geriau, tai gal nėra to laiko dairytis atgal, reikia dirbti, judėti į priekį. Lietuviui nėra kada atsiminimus ar eilėraščius rašyti, reikia malkas kapoti, ruoštis šildymui.

– Karta, apie kurią kalbame, – žmonės, gimę 198* metais. Šiek tiek užkabinę sovietmečio pabaigos, bet augę ir brendę jau besikeičiančios santvarkos eroje, kai daug kas buvo nauja ir keista. Esate sakęs, kad visada save įvardijote kaip eksperimentinės kartos žmogų. Išplėskite šią mintį.

– Eksperimentinė, nes taip jau nutiko, kad viskas vyko keičiantis santvarkoms, tad viskas buvo nuolatos nauja, viskas buvo ne iki galo patikrinta, viskas buvo išbandoma. Net ir internetas gimė tuo pačiu metu, tad ir jį mes atradome, išbandėme, eksperimentavome.

Visą savo gyvenimą girdžiu tą patį: „Šita programa yra išbandoma „ant jūsų“ – ką jūs turite pasakyti, kad ją patobulintumėme? Šie vadovėliai yra eksperimentiniai, netrukus pasirodys nauji. Ši knyga yra sovietinė, neskaitykite prakalbos. Ši knyga yra skirta amerikietiškai mokyklai, tad nenustebkite, jeigu ne viską suprasite. Šis gaminys yra eksperimentinis – sėskite ant jo.“

Mūsų karta ypatinga nebent tuo, kad daugeliu atvejų mes neturėjome kito pasirinkimo. Dalyvavome visuose eksperimentuose, tiesiog būdami konteksto aukomis.

Mes nuolatos tiriame mums siūlomą pasaulį, o vėliau jis tobulėja. Šis procesas yra nuolatinis ir nekintamas. Mūsų karta ypatinga nebent tuo, kad daugeliu atvejų mes neturėjome kito pasirinkimo. Dalyvavome visuose eksperimentuose, tiesiog būdami konteksto aukomis. Dėl baisaus informacijos trūkumo patys savarankiškai eksperimentavome ir daug ką darėme taip, kaip supratome, ir iš čia gimsta puikus turinys, puiki Vakarų ir Rytų susikirtimo sintezė. Iš čia ir makaronai su pienu. Viskas stebino, viską norėjome išbandyti ir išbandėme. Eksperimentavome, buvome kantrūs, susikaupę ir disciplinuoti. Ir tuo pačiu į viską žiūrintys labai atsargiai.

Kaip pats ieškote to meto įdomybių?

– Dažnas klausia to, manydamas, kad internete yra slaptas archyvas, kuriame viskas gražiai sudėta. Ne, tenka pasitelkti ir banalius, bet sunkius kelius turinio paieškai ir gamybai. Pavyzdžiui, kelionės į archyvą ar bibliotekas. Internete to turinio nėra daug, visas jis žinomas, tad tenka pavargti norint surasti unikalios medžiagos.

„YouTube“ kanale vienas asmuo yra sudėjęs viso dešimtmečio žinių laidas, blokais po keturias valandas, tai tenka ir jas pažiūrėti dėl 15 sekundžių įdomaus siužeto. Taip pat padeda medžiaga vokiečių, lenkų, rusų kalbomis, tų laikų turistų vizitai į Lietuvą, fotografavimas, filmavimas ir stebėjimasis. Juk mes irgi keliaudami fiksuojame tik tai, kas labai gražu arba labai keista. Tas labai keista ir domina.

– Prasidėjus kapitalistinei erai, daug dalykų parduotuvėse ar kioskuose, labiausia, aišku, vaikams, atrodydavo kone muziejiniai (rinkdavome įvairias vakarietiškas pakuotes ir pan.). Ką populiaru rinkti buvo jūsų aplinkoje?

– Mūsų kartos santykis su daiktais yra mažų mažiausiai įdomus. Mes turėjome mažai, tad daiktų troškimas ir vis dar gana didelis deficitas pavertė mus kolekcionieriais. Tuo metu rinkome viską, kas buvo reta ir nematyta: tuščias alaus ir limonado skardines (98 proc. kurių jau gaudavome tuščias), cigarečių pakelius, kramtomosios gumos popierėlius, lipdukus, praktiškai viską, kas buvo vakarietiška. Pavyzdžiui, per vienas Kalėdas prašiau Kalėdų senio „Snickers“ arba „Mars“. Gavau „Mars“, buvo pasaka. Popierėlio neišmečiau, įsidėjau į knygą „Čipolino nuotykiai“.

Per vienas Kalėdas prašiau Kalėdų senio „Snickers“ arba „Mars“. Gavau „Mars“, buvo pasaka. Popierėlio neišmečiau, įsidėjau į knygą „Čipolino nuotykiai“.

Ir tą patį bruožą esame atsinešę iki šių dienų. Mes norime būti savininkais (butų, mašinų, daiktų), tai mus ramina. O jaunesnė karta linksta ne į turėjimą, o naudojimą: dalinimasis mašinomis, „Uber“, buto nuoma.

– Kaip manote, ko dabar galime pasimokyti iš to savotiško laikotarpio?

– Didelio noro ir saiko jausmo. Man atrodo, kad šiais laikais žmonės gyvena neribotų galimybių laikais, visos tos galimybės atrodo pasiekiamos ir daugelis pradeda mėtytis, nebežino ko siekti ir nieko nesiekia, galiausiai nebeturi jokių svajonių ir norų.

Kita vertus, labai svarbu turėti saiko jausmą. Tiesiog dėl geresnės emocinės ir psichinės sveikatos.

– Ar dabartinis, pavadinkime, socialinių medijų ir startuolių laikmetis bus atsimintas taip pat nostalgiškai kaip ir 10-asis dešimtmetis? Mes, aišku, šališki šio periodo atžvilgiu, bet pabandykime pasvarstyti.

– Bijau, kad ateityje turėsime rimtų problemų su dabartinių laikų atsiminimais, nes dėl milžiniškų informacijos kiekių, aktyvaus gyvenimo bei pasitikėjimo technologija jau turime rimtų atminties problemų.

Pati technologija (pavyzdžiui, programėlė „Snapchat“) kuria bendravimą be archyvo, taigi ir be atminties. Visiems rekomenduoju pasikliauti jau patikrintais būdais ir laukti patikimesnių sprendimų. Patikrintas būdas yra, pavyzdžiui, ranka rašyti dienoraštį ne tik apie tai, kas įvyko, bet ir apie tai, kaip šiandien jautėmės.

– Pabaigai – penki dalykai, su kuriais jums asocijuojasi 10-asis dešimtmetis Lietuvoje.

– Naivumas, smalsumas, noras, saikas ir drąsa.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min