Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Algis Kuzmickas: 1941 metų birželio sukilimas daugeliui tebėra balta dėmė

Akimirka iš filmo „Pavergtųjų sukilimas“.
e2k.lt nuotr. / Akimirka iš filmo „Pavergtųjų sukilimas“.
Šaltinis: 15min
0
A A

1941 metų birželio lietuvių sukilimo prieš sovietų okupaciją 70-mečio proga publikai pristatytas lietuviškas istorinis dokumentinis filmas „Pavergtųjų sukilimas“. Jis liepos 5 d. bus rodomas ir Klaipėdoje.

15 min.lt su filmo režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Algiu Kuzmicku kalbasi apie šio sukilimo reikšmę, filmo tikslus, režisūrinių ir vizualinių sprendimų subtilybes, atkuriamosios dokumentikos žanrą.

Asmeninio archyvo nuotr./Algis Kuzmickas
Asmeninio archyvo nuotr./Algis Kuzmickas

– Kaip manote, kodėl viešojoje erdvėje šis sukilimas, net ir minint jo 70-metį, buvo menkai teprisimenamas?

– Nenuostabu, kad net ir dabar 1941 metų birželio sukilimas daugeliui Lietuvos gyventojų tebėra balta dėmė. Juk sovietmečiu vadovėliuose apie šiuos įvykius nebuvo nė menkiausios užuominos. Tai savaime suprantama, nes pats sukilimo faktas prieštarauja suformuotam teiginiui apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų sąjungos sudėtį. Užsienyje išleistos K.Škirpos, A.Damušio, J.Brazaičio bei kitų sukilimo dalyvių knygos buvo nepasiekiamos. Vaikystėje teko girdėti daug pasakojimų apie visai kitokią nei istorijos vadovėliuose aprašytą vadinamąją „Smetoninę Lietuvą“, o pas senelius kaime aptiktas albumas su tarpukario Lietuvos pašto ženklų kolekcija bei šūsnys žurnalų buvo puiki tų pasakojimų iliustracija.

Šiandien tokie konspiraciniai istorijos pažinimo metodai gali sukelti tik šypseną – knygų ir straipsnių skirtų 1941 metų birželio įvykiams tikrai nesunkiai galima surasti. Pradėjus darbą su filmo scenarijumi iškilo kita problema – kaip nepasiklysti informacijos gausybėje. O po filmo premjeros įsitikinau, kad ši tema tebėra kontroversiškiausia visoje XX a. Lietuvos istorijoje. Kaip nebūtų keista, vis dar yra žmonių, norinčių, kad šis sukilimas nebūtų net minimas.

– Kokie jūsų filmo tikslai?

– Paprasti – parodyti tikrą tiesą. Filmo scenarijus buvo parašytas per dvi savaites, tačiau prieš tai vyko dideli parengiamieji darbai, o jo metu ėmė aiškėti, kad šioje istorijoje visus taškus padėti sunkiai pavyks. Yra sukurti keli sukilimui skirti filmai. Šaunu, kad jie yra, tik gaila, kad plačiajai visuomenei nežinomi. Stebėdamas kolegų darbus pastebėjau, kad nieko apie sukilimą nežinančiam žiūrovui nelabai aišku, kodėl studentai, mokytojai, tarnautojai, ūkininkai ryžosi imtis ginklų ir stoti į kovą su sovietų kariuomene. Kodėl reikėjo skelbti nepriklausomybę, kelti trispalves, jei per šalį žygiuoja kitas okupantas?

Su kūrybine grupe svarstydami įvairias galimas siužetines linijas nusprendėme, kad labai svarbu ne tik papasakoti apie patį sukilimą, bet ir atskleisti jo priežastis ir tikslus. Teko plėsti siužeto chronologines ribas, todėl jis apima ne tik 1941, bet ir 1939–1940 metus. Tai laikotarpis, kai iš Europos žemėlapio išnyko Lietuva kaip nepriklausoma valstybė. Kas gali garantuoti, kad tai nepasikartos. 

– Kokiai auditorijai skirtas filmas?

Tai laikotarpis, kai iš Europos žemėlapio išnyko Lietuva kaip nepriklausoma valstybė. Kas gali garantuoti, kad tai nepasikartos. – Filmas dedikuotas visiems sukilimo dalyviams, tačiau nenorėčiau, kad aktualu būtų tik tam, kasmet vis retėjančiam, amžininkų ratui. Filmas turėtų pasiekti ir sudominti žmogų, kuris nieko nežino apie šį tragišką mūsų šaliai laikotarpį. Jis turėtų sudominti užsienietį, kuris apskritai nieko nežino apie Lietuvą. Visiškai nesvarbu, ar tai jaunas, ar brandaus amžiaus žmogus. Viena detalė į kurią kritikai jau atkreipė dėmesį: kodėl saugumo struktūros, tuo metu vadintos NKVD, pavadinimas pakeistas į KGB. Todėl, kad ši trijų raidžių kombinacija aiškesnė užsieniečiams. Scenarijus rašytas atsižvelgiant į tai, kad jis bus verčiamas į anglų kalbą ir rodomas bei platinamas užsienyje.          

– Kodėl nusprendėte filme naudoti atkuriamąją dokumentiką?

– Nieko naujo neišradome. Tai žinomas ir dažnai istorinėje dokumentikoje naudojamas metodas. To laikotarpio archyvinių kadrų nėra daug, nors tuomet tikrai netrūko nei operatorių, nei fotografų. Cenzūra dirbo visu pajėgumu. Pavyzdžiui, 1940 metų birželio 15 dieną į Lietuvą įžengiančius Raudonosios armijos karius dėl suprantamų priežasčių buvo uždrausta ne tik filmuoti, bet ir fotografuoti.  Todėl tos kelios nuotraukos, panaudotos mūsų filme, yra neįkainojamos vertės. Rekonstrukcija padėjo užpildyti trūkstamas spragas ir, be jokios abejonės, pagyvino filmą. Belieka pasidžiaugti, kad atsirado žmonės, sugebantys tai profesionaliai padaryti.

– Kodėl buvo svarbu filme viską taip tiksliai ir iliustratyviai parodyti? Pavyzdžiui, jei kalbama apie apavą, tai jis ir rodomas.

– Čia reikėtų pristatyti rekonstrukcijos autorius, karo istorijos klubo „Grenadierius“ vyrus. Jie sutiko dalyvauti filme, bet tik su viena sąlyga – jokių butaforijų ar su laikmečiu susikertančių detalių.  Matydami visas „Grenadieriaus“ vyrų pastangas, drąsiai galėjome filmuoti ir naudoti stambius planus. Lietuvoje nei kino studijos, nei televizijos sandėliuose nieko panašaus nerasite. Rūbai, skiriamieji ženklai, kad ir tie patys batai – visa tai yra tikra. Net daugelis ginklų – perėję tikro karo ugnį. Tiesa, jie dabar jau deaktyvuoti. Ar tai svarbu žiūrovams? Galbūt ne visiems, bet yra tokių,  kurie krizentų pamatę filme pristatomą vokiečių leitenantą, įspraustą į generolo uniformą. Esu įsitikinęs, kad jei imiesi atkuriamosios dokumentikos, tai privalai viską daryti preciziškai, kad  žiūrovas lyg laiko mašina būtų grąžintas į praeitį. Šiame žanre labai svarbu, kad kuo autentiškesnis vaizdas padėtų suvokti tekstą, padėtų atgaivinti istoriją.

– Režisierė Giedrė Beinoriūtė filme „Gyveno senelis ir bobutė“, pasakodama apie vieną iš istorinių Lietuvos skaudulių – trėmimus, greta dokumentinių kronikų ir fotografijų panaudoja animacinius intarpus, pasakoja iš savo pusės – šis subjektyvumas stipriai išskiria filmą iš kitų lietuviškų istorinių dokumentinių filmų. Gal jūs taip pat galvojote apie panašius filmo raiškos būdus?

Esu įsitikinęs, kad jei imiesi atkuriamosios dokumentikos, tai privalai viską daryti preciziškai, kad  žiūrovas lyg laiko mašina būtų grąžintas į praeitį.– „Pavergtųjų sukilimo“ idėja buvo aptarta dar praėjusių metų rudenį. Tik tuomet diskutavome ne tiek dėl raiškos būdų, kiek dėl galimų siužetinių linijų. Buvo svarstoma sukilimą vaizduoti per konkretaus asmens, amžininko, likimą. Buvo net keli kandidatai, tačiau kiek vėliau šios idėjos atsisakėme. Tokiu atveju, gal būtume ieškoję ir kitokių raiškos būdų. Neprieštarauju teigiantiems, kad filmas chrestomatinis, stokojantis tam tikrų subjektyvių meninės raiškos formų. Tačiau pasirinkome jau išmėgintą schemą.

– Dažnam istorija besidominčiam žiūrovui gali atrodyti, kad jūsų filmas tarsi praslysta paviršiumi, mat nepaaiškėja itin daug naujų faktų, neatsakoma į įdomius, gana pretenzingus klausimus, kaip, pavyzdžiui, kas kaltas dėl Vilniaus Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabo narių suėmimo. Toks buvo filmo sumanymas, ar taip pasielgta objektyvumo vardan?

– Kaip minėjau, filmas nėra skirtas vien tik to laikotarpio žinovams. Aišku, buvo galima stabtelėti ties kokiu nors faktu, kad ir Vilniaus štabo likvidavimo, ir išsamiau jį panagrinėti. Galima buvo aptarti visas šio įvykio aplinkybes ir versijas. Ar tai nacių ir sovietų sąmokslas, ar elementarus pogrindininkų neatsargumas? Net tik šis, bet ir daugelis kitų filmo momentų galėtų patekti į atskirą siužetinę liniją ar net į atskirą filmą.

Šis laikotarpis pilnas mitų, o jų kūrėjai ir dabar nesibodi mojuoti dokumentais, dėl kurių autentiškumo kyla abejonių. Tai dar viena įdomi tema. Manau, kad mums pavyko bent keletą tokių mitų sugriauti. Taigi tiems, kurie tvirtina, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų sąjungą, kad 1941 metų birželio sukilimas buvo inspiruotas nacių, o nepriklausomybę iš Kauno paskelbė tik grupelė pronaciškai nusiteikusių studentų, siūlau filmą pažiūrėti iš naujo.

Filmo „Pavergtųjų sukilimas“ nemokami seansai: Liepos 5 d., antradienį, 15.30 val. Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, ir 17 val. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“ .

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min