Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alicja ir Cezary Wasowskiai apie komunistus nušlavusius 1989-ųjų birželio 4 dienos rinkimus Lenkijoje: „Viskas vyko taip greitai, pokyčiai buvo išties revoliuciniai“

Solidarumo lyderis Lechas Walęsa
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Solidarumo lyderis Lechas Walęsa
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai prieš ketvirtį amžiaus komunistinė Lenkija surengė pirmuosius laisvus rinkimus, Cezary ir Alicja Wasowskiai, kurie tuo metu laukėsi antrojo sūnaus, tikėjosi, kad jų gyvenimai šiek tiek pagerės, tačiau didelių pokyčių nelaukė.

Kai po trijų mėnesių gimė mažasis Michalas, jau buvo akivaizdu, kad jis užaugs visiškai kitokiame pasaulyje, nei tas, kurį pažinojo jo tėvai. Lenkija buvo ką tik išrinkusi pirmosios nuo Antrojo pasaulinio karo demokratinės vyriausybės vadovą, o sovietinė imperija byrėjo akyse.

Šiandien Cezary, Alicja ir Michalas laisvai keliauja į užsienį, skaito kažkada cenzorių draustas knygas, o jų išreiškiamos pažiūros atspindi nemažą kartų skirtumą – kas irgi reiškia demokratijos triumfą.

Agentūra „Associated Press“ su Wasowskių šeima bendravo Lenkijai ruošiantis paminėti 25-ąsias istorinių rinkimų metines, kai į Varšuvą demokratijos Vidurio ir Rytų Europoje pradžios švęsti atvažiuos JAV prezidentas Barackas Obama bei Europos lyderiai, tarp jų ir Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė.

„Mes žinojome, kad kažkas keičiasi, bet iš pradžių net negalėjome įsivaizduoti pokyčių masto, – sako 56 metų Cezary Wasowskis. – Viskas vyko taip greitai. Pokyčiai buvo išties revoliuciniai.“

123rf.com nuotr./Varšuva per 25 metus pasikeitė neatpažįstamai
123rf.com nuotr./Varšuva per 25 metus pasikeitė neatpažįstamai

Kaip ir daugelio lenkų, jo ir Alicjos gyvenimas daugelyje sričių pastebimai pagerėjo. Valstybė, kuri kažkada gamino viską „nuo tankų iki prezervatyvų“, kaip sako Cezary, atvėrė erdvę privačiam verslui – dėl to ir jis pats, privačios inžinerijos firmos vadovas, galėjo pasinaudoti rinkos atvertomis galimybėmis. Jo žmonai nebereikėjo valandų valandas stovėti eilėse prie maisto produktų. Kiekvienoje gatvėje gausu prekėmis nukrautų parduotuvių.

Tačiau jie nemano, kad visi pokyčiai buvo tik į gera. Jų požiūriu, naujasis pinigų kultas ardo tradicines šeimos ir kultūros vertybes. Jiems nepatinka sukomercintos Kalėdos. Jiems atrodo, kad izoliacija už Geležinės uždangos leido daugiau dėmesio skirti draugystei ir žmogiškam bendravimui, ko jie dabar kartais pasigenda.

„Sunku pasakyti, ar dabar gyventi geriau, – sako Alicja. – Anuomet mes nebuvome nelaimingi.“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Generolas Wojciechas Jaruzelskis
AFP/„Scanpix“ nuotr./Generolas Wojciechas Jaruzelskis

Porai taip pat atrodo, kad Lecho Walęsos ir „Solidarumo“ tėvynėje pernelyg daug žmonių apėmė politinė apatija. Juos ypač nuliūdino, kad Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo mažiau nei 24 proc. rinkėjų.

„Žmonės skundžiasi, kad premjeras blogas, kad prezidentas blogas, – sako Cezary. – Jie tik skundžiasi, bet nebalsuoja.“

Galbūt ironiška, kad jų sūnus, kuris savo akimis nematė komunizmo, sovietmetį vertina daug griežčiau. „Žinau, kad tai buvo blogi laikai, nenorėčiau jais gyventi“, – sako jis.

Blogus prisiminimus apie Maskvos dominavimą sužadino ir įvykiai Ukrainoje. Kai Rusija aneksavo Krymą ir sutelkė karius prie Ukrainos sienos, Michalas ir daugelis lenkų ėmė svarstyti, ar Lenkija išties saugi nuo Rusijos agresijos.

„Praėjo daugiau nei 20 metų ir daug kas pasikeitė, – sako Michalas. – Bet mes Rusiją vis dar laikome grėsme.“

Prieš 1989-ųjų rinkimus Lenkija kentė ilgą ekonominį sunkmetį, kuris visoje šalyje išprovokavo neramumus. 1980-ųjų streikai iškėlė Lecho Walęsos vadovaujamą „Solidarumą“. Režimas kitais metais bandė uždusinti šį judėjimą, generolas Wojciechas Jaruzelskis įvedė karo padėtį.

J.Morek/Forum nuotr./L.Walęsa „Solidarumo“ laikais buvo puikus maištininkas, bet dabar ragina išeiti iš muštynių epochos.
J.Morek/Forum nuotr./L.Walęsa „Solidarumo“ laikais buvo puikus maištininkas, bet dabar ragina išeiti iš muštynių epochos.

Tačiau lenkų siekio išsilaisvinti sustabdyti nebebuvo įmanoma. 1988-aisiais kilo nauja streikų banga, privertusi komunistinę valdžią susėsti prie apskritojo stalo su „Solidarumu“. Dialogą leido ir naujas Kremliaus lyderis, Michailas Gorbačiovas, SSRS satelitiniams režimams suteikęs iki tol neregėtą laisvę reformuoti socializmą iš vidaus.

Apskritojo stalo derybos baigėsi tuo, kad režimas sutiko legalizuoti „Solidarumą“ ir birželio 4 dieną surengti rinkimus. Taip pat buvo sukurti nauji parlamento rūmai, Senatas, o visos 100 vietų jame turėjo būti išdalintos laisvuose rinkimuose. Svarbesniuose žemuosiuose parlamento rūmuose, Seime, rinkimams buvo atiduota trečdalis vietų (161).

Apskritojo stalo derybos baigėsi tuo, kad režimas sutiko legalizuoti „Solidarumą“ ir birželio 4 dieną sušaukti rinkimus. Taip pat buvo sukurti nauji parlamento rūmai, Senatas, o visos 100 vietų jame turėjo būti išdalintos laisvuose rinkimuose.

Rezultatai nustebino net „Solidarumo“ veikėjus. Šie net savo ambicingiausiuose sapnuose tikėjosi išties laisvų rinkimų tik po ketverių metų. Tada „Solidarumas“ gavo 99 iš 100 vietų Senate ir visas rinkimams atiduotas vietas Seime.

Demokratijos maršo nebebuvo įmanoma sustabdyti ir iki kitų metų galo L.Walęsa buvo Lenkijos prezidentas.

Kaip ir daugelis jaunų lenkų, Michalas augo žinodamas sunkią savo šalies istoriją ir kaip jo gyvenimas skiriasi nuo jo tėvų jaunystės laikų.

Jis yra žurnalistas ir mano, kad profesiniame gyvenime dabar gerokai daugiau konkurencijos nei tada, kai valstybė visiems garantuodavo darbo vietą. Todėl dar studijų metais jis ėmė kaupti darbo patirtį. Jo tėvas mano kiek kitaip – Rytų bloko šalyse inžinerijos ir tiksliųjų mokslų studijos buvo aukšto lygio, todėl dirbti studentams nebuvo įmanoma.

Devintajame dešimtmetyje Cezary metus tarnavo socialistinės Lenkijos armijoje, o kontržvalgyba jį tardė, ar jis neturi kontaktų užsienyje. Po kiekvieno išvažiavimo į užsienį pasą reikėdavo priduoti valdžiai. Savo magistro darbą jis turėjo pateikti cenzoriams, nors jo tema apie baldų inžineriją su politika neturėjo nieko bendro.

Dabar šeima kasmet keliauja slidinėti į Austriją – ir tam pasų net nereikia.

Cezary ir Alicja prisimena, kaip komunizmo laikais didžiąją laiko dalį tekdavo rūpintis, iš kur gauti būtiniausių prekių. Jei pavykdavo gauti kokių nors prekių – cukraus ar degtinės – jie prisipirkdavo kiek galima daugiau, laikydavo po lova ir mainydavo į kitas prekes, kurių nebuvo parduotuvėse.

„Neprisimenu tokių laikų, kai visko, ko reikia, negalėdavai rasti parduotuvėse, – įsiterpia Michalas. – Niekada nepatyriau, ką reiškia nerasti kokios nors prekės, nes net jei jos nėra parduotuvėje, galima nusipirkti internetu.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min