Dabar populiaru
Publikuota: 2013 liepos 4d. 21:27

Ar socializmas suderinamas su Bažnyčios mokymu? (Išlaisvinimo teologija ir Lotynų Amerikos katalikybė)

Išlaisvinimo teologija
Išlaisvinimo teologija veda į marksistų diktatūrą.

Pradedant pirmosiomis pontifikato akimirkomis, popiežius Pranciškus iš savo pirmtakų išsiskyrė ne tik pabrėžtinu kuklumu, bet ir dėmesiu visuomenės paribyje bei užribiuose esantiems žmonėms. Vardo pasirinkimas, limuzino iškeitimas į autobusą, kojų mazgojimas kaliniams – daugelį tai privertė spėlioti, ar išvysime radikalių pokyčių Katalikų Bažnyčios požiūryje į skurdo problemą.

Tai, kad pop. Pranciškus kilęs iš Lotynų Amerikos ir yra jėzuitas, kai kuriuos apžvalgininkus privertė spėlioti, ar nesulauksime prieš keturis dešimt­mečius šiame regione išplitusios išlaisvinimo teologijos įžengimo į Vatikaną – tą pačią vietą, iš kurios prieš tris dešimtmečius išlaisvinimo teologija buvo ištremta.

Tačiau nei popiežiaus kilmė, nei buvimas jėzuitu neleidžia tapatinti jo su išlaisvinimo teologais ir jų mokymais. Veikiau priešingai: būdamas Jėzaus Draugijos provincijolu Argentinoje, kunigas Jorge Mario Bergoglio kovojo su išlaisvinimo teologija ir dėl to tapo nepopuliarus tarp vietos jėzuitų.

Nors išlaisvinimo teologijos įžengimas į Vatikaną mažai tikėtinas, jos nagrinėjimas gali padėti suprasti autentišką pop. Pranciškaus požiūrį į socialinį mokymą ir marksizmą, juolab kad jam tai buvo ne teorinė prob­lema, o tokia, kuri palieka gilius pėdsakus žmogaus širdyje.

Kaip gali (ir kaip negali) Pranciškaus pontifikato metu pakrypti Bažnyčios pozicija dėl pagalbos skurdžiai gyvenantiems žmonėms.

Šiame tekste ir stengiamasi pasigilinti, iš kur kilo ir ko siekė išlaisvinimo teologija, kuo ji skyrėsi nuo Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo ir kodėl prieš tris dešimtmečius Bažnyčia šios teologijos teiginius pasmerkė. Kartu galbūt pavyks geriau suprasti, kaip gali (ir kaip negali) Pranciškaus pontifikato metu pakrypti Bažnyčios pozicija dėl pagalbos skurdžiai gyvenantiems žmonėms.

I. Išlaisvinimo teologija (Atsiradimo fonas Lotynų Amerikoje)

Priespauda ir skurdas, kuriuos tebepatiria šiandienės Lotynų Amerikos gyventojai, charakterizavo šį žemyną dar iki XV a., kai Kolumbas atrado Ameriką. Ikikolonijiniu laikotarpiu egzistavusioms Pietų ir Centrinės Amerikos civilizacijoms buvo būdingas griežtas visuomenės pasidalijimas į klases – siaurą privilegijuotų, turtingųjų sluoksnį ir itin platų sluoksnį priespaudą patiriančiųjų ir išnaudojamųjų.

Ši fragmentacija Lotynų Amerikoje išliko ryški iki pat XX a. Į žmogų būdavo žiūrima ne kaip į individą, bet kaip į sraigtelį didesniame mechanizme: teisės priskiriamos ne žmogui, o luomams, visuomenės grupėms.

Didžiausią priespaudą kolonijiniu laikotarpiu patyrė indėnų valstiečiai, į kuriuos vietos valdžia žvelgė tarsi į „organinę vienovę“3. Pagrindinė jų funkcija buvo apdirbti žemę arba triūsti kasyklose, idant jų darbo vaisiai atneštų naudos kolonistams iš Iberijos. Net ir tais atvejais, kai jiems būdavo skiriama žemės, tai vykdavo kolektyvinio susitarimo pagrindu, ne šeimoms ar žmonėms (čia nekalbama apie jėzuitų redukcijas).

Lotynų Amerikos teritorijoms atgavus nepriklausomybę nuo Ispanijos ir Portugalijos, žemiausių visuomenės sluoksnių patiriama priespauda neišnyko – pagrindinė to apraiška buvo turto koncentracija privilegijuotųjų rankose ir tebesitęsiantis skurdas tarp paprastų gyventojų.

Kolonijiniu laikotarpiu galioję ekonominės laisvės ribojimai nulėmė menką Lotynų Amerikos ekonominį išsivystymą ir sąlygų nebuvimą visuomenės gerovei augti. Ispanija draudė kitoms valstybėms prekiauti su jos kolonijomis, o prekes į kolonijas tiekti galėjo tik ispanų gamintojai.

Legalios prekybos uždraudimas paskatino didelio masto kontrabandą ir įtraukė vietos gyventojus į nelegalią veiklą bei ugdė korupciją. Ilgainiui įvairi nelegali veikla tapo institucionalizuota, ir iki šių dienų bergždžiai kovojama su kontrabanda, prekyba ginklais ir narkotikais. Ypač žalingas Lotynų Amerikos šalims buvo tarpkolonijinės prekybos draudimas, kuris neleido išsiplėtoti natūraliems ekonominiams ryšiams tarp kaimynų.

Tapusios politiškai nepriklausomos, Pietų Amerikos valstybės neskubėjo suteikti savo gyventojams ekonominės laisvės. Politikai duodavo įvairias privilegijas išskirtinėms pramonės šakoms, tad rinka buvo nuolat iškreipta dėl valdžios įsikišimų, o paprasti gyventojai negalėjo tikėtis jų gyvenimą palengvinančių sprendimų.

Šeimoms trūko ekonominio savarankiškumo, o pirmiausia – nuosavos žemės. Viešoji politika trukdė smulkiai žemdirbystei ir teikė pirmenybę pigią darbo jėgą įdarbinančioms haciendoms, o politikai neretai įgalindavo stambių haciendų susidarymą įsibraunant ir atimant iš vietinių indėnų bendruomenių žemes. Taigi neturtingiausiems gyventojams trūko nuosavybės, o tiems, kuriems pasisekė turėti nuosavos žemės, trūko jų nuosavybės teises užtikrinančios apsaugos.

Išlaisvinimo teologijos rūpestis ir pag­rindai

Išlaisvinimo teologijos sąjūdį Lotynų Amerikoje įgalino du stiprūs postūmiai. Pirmasis – 1959 m. Kubos revoliucija, kuri skurde gyvenantiems žmonėms tapo pavyzdžiu ir sužadino viltį. Po Kubos revoliucijos iš šalies pasitraukė apie 70 proc. katalikų dvasininkų, ir tai skatino Bažnyčią nuosekliau ieškoti alternatyvų ir užkardų revoliuciniams scenarijams.

Antruoju postūmiu galima laikyti Vatikano II Susirinkimą, sukūrusį laisvesnę ir kūrybingesnę teologinę atmosferą. Lotynų Amerikos teologai pradėjo aktyvias diskusijas apie santykį tarp tikėjimo ir skurdo, Evangelijos ir socialinio teisingumo.

Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį radosi vis naujų lėtomis socialinėmis reformomis nusivylusių krikščioniškų grupių, kurių gretose prabilta ir apie revoliuciją.

Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį radosi vis naujų lėtomis socialinėmis reformomis nusivylusių krikščioniškų grupių, kurių gretose prabilta ir apie revoliuciją. Kaip rašė tuometis Lotynų Amerikos Vyskupų Konferencijos (toliau – CELAM) Socialinės veiklos departamento vykdomasis sekretorius kunigas Renato Poblete, šios grupės „priėmė marksistines kategorijas ir analizės metodus, marksistinį mąstymą, o galiausiai – ir marksistinę strategiją“.

Pirmasis autoritetingas Lotynų Amerikos teologų atsakas į regiono problemas buvo išdėstytas 1968 m. Medeline (Kolumbija) vykusio CELAM antrojo visuotinio susirinkimo metu.

Jo baigiamajame dokumente atsiskleidžia nevienareikšmis požiūris į visuomenės vienybę ir klasių kovą. Viena vertus, skelbiamas siekis vienyti visuomenę: Bažnyčia „nori tarnauti pasauliui, apšviesdama jį šviesa ir gyvenimu, kurie išgydo ir iškelia žmogaus orumą, sutvirtina visuomenės vienybę“. Kita vertus, dokumente pritariama priespaudą patiriančių žmonių kovai: „Turime stiprinti prievolės solidarizuotis su vargšais supratimą. [...] Šis solidarumas reiškia jų problemas ir jų kovas padaryti savomis. Tai reiškia susitelkti į neteisybės ir priespaudos pasmerkimą, į krikščionišką kovą prieš netoleruotiną padėtį, kurioje kenčia neturtingieji“.

Vis dėlto Bažnyčios hierarchai pasisakė prieš ginkluotas revoliucijas ir smurtą, kadangi „negalima kovoti su realiu blogiu dar didesniu blogiu“.

Daugiareikšmis požiūris į klasių kovą atvėrė kelią interpretacijoms: skirtingų pažiūrų grupės galėjo remtis tuo pačiu dokumentu, pasisakydamos už įvairaus pobūdžio veiklas ir strategijas. Po šio visuotinio susirinkimo susiformavo trys konceptualiai skirtingos srovės: politiniame dešiniajame sparne esantis katalikų integralizmas; oficialių Šv. Sosto dokumentų ir Lotynų Amerikos bažnytinių hierarchų įkvėptas katalikiškas progresyvizmas; aplink išlaisvinimo teologiją susiformavusi kryptis, kurios viena įtakingiausių atšakų vadinosi „krikščionys už socializmą“.

Nors paskirų išlaisvinimo teologų nuomonės nebuvo visais atžvilgiais identiškos, galima įžvelgti bendrus kertinius pamatus. Vienas svarbiausių šios teologijos plėtotojų buvo iš Peru kilęs dominikonų kunigas Gustavo Gutiérrezas, kurio 1971 m. pasirodžiusi knyga Teología de la liberación: Perspectivas (po kelių metų išversta į daugelį kalbų ir daug kartų perleista) laikoma manifestu, tarsi sėkla, kurios vaisiais tapo kitų pasaulinės ekonomikos periferijoje gyvenančių teologų darbai.

Konkreti Lotynų Amerikos istorinė aplinka Katalikų Bažnyčiai iškelia santykio tarp išganymo ir žemiškojo žmogaus išlaisvinimo problemą. Gutiérrezas apibrėžė tris išlaisvinimo aspektus: pirma, išlaisvinimas išreiškia priespaudą patiriančių žmonių ir visuomenės klasių troškimą išsivaduoti iš šios priespaudos; antra, jis svarbus istoriškai, nurodant išlaisvinimo dinamiškumą ir siekiant pamatyti galutinį laisvės rezultatą – naujos žmonijos sukūrimą; trečia, teologinis išlaisvinimo aspektas yra tiesioginė nuoroda į biblinius šaltinius ir į Jėzų Kristų, kuris žmogų padaro išties laisvu ir išvaduoja žmoniją nuo nuodėmių, kurios yra viso neteisingumo ir priespaudos giluminė priežastis.

Svarstydamas išlaisvinimo sampratą, kurios laikosi Bažnyčia, Gutiérrezas teigė, kad nors Bažnyčia ir kritikuoja susiaurintą išlaisvinimo viziją ir pasisako už jos išplėtimą, bet pati to nesiima. Tad reikią atsižvelgti į visus tris išlaisvinimo aspektus, nes tai leistų išvengti kelių spąstų – pirma, idealistinės arba dvasinės išlaisvinimo problemos sampratos, nes tai tesąs būdas išvengti grubios tikrovės, antra, paviršutiniškų nagrinėjimų ir programų, kurių įgyvendinimas teduotų trumpalaikių efektų.

Išlaisvinimo teologai rėmėsi ne teologine ant­ropologija, o socialinėmis ekonominėmis teorijomis.

Apmąstydamas išganymo ir žmogaus išlaisvinimo santykį Gutiérrezas pabrėžė, kad sukūrimas naujos visuomenės, kurioje visi žmonės galėtų gyventi solidariai, neišvengiamai apima visą žmogiškąją veiklą ir būtent šia plačiąja prasme ir derėtų suprasti politinę sferą. Toks supratimas reiškia, kad politinė Bažnyčios atstovų veikla esti pateisinama, o gal net ir būtina.

Išlaisvinimo teologija nuo tradicinės akademinės teologijos pirmiausia skiriasi pasitelkta metodologija. Kaip rašė kunigas ir išlaisvinimo teologas Juanas Luisas Segundo, tradicinė teologija nėra atsiejama nuo mokslų, padedančių paaiškinti praeitį, tačiau ji nesiremia dabartį aiškinančiais mokslais, tuo tarpu išlaisvinimo teologas „jaučiasi priverstas kiekviename žingsnyje derinti praeitį atskleidžiančias disciplinas su disciplinomis, padedančiomis paaiškinti dabartį“. Segundo manė, kad į sąsają tarp praeities ir dabarties neatsižvelgianti teologija taptų pasmerkta dėl savo metodologinio naivumo.

Taigi išlaisvinimo teologai rėmėsi ne teologine ant­ropologija, o socialinėmis ekonominėmis teorijomis. Taip išlaisvinimo teologijos identifikuojamų problemų priežasčių ir jų sprendimų būdų teisingumas tapo priklausomu nuo to, kaip teisingai šias priežastis ir sprendimus paaiškina jų pasitelkta „dabartį aiškinanti discip­lina“. Jeigu pasirenkama klaidinga teorija, klaidingi bus ir teologų siūlymai, kaip išlaisvinti žmones ir išsivaduoti iš skurdo.

Išlaisvinimo teologų mokymas: tarp revoliucijos ir eschatologijos

XX a. viduryje buvo tikimasi, kad išbristi iš skurdo Lotynų Amerikai pasiseks atsiribojus nuo užsienio valstybių ir taip sudarius sąlygas vietinei ekonomikai plėtotis. Pasitelkus ekonomikos mokslo požiūriu neteisingą „importo pakeitimo teoriją“, buvo padaryta klaidinga išvada, kad tarptautinė prekyba neskatinanti ekonominės plėtros, todėl šalys atsisakė prekybos, neeksportavo žaliavų ir siekė pačios gaminti tas prekes, kurios anksčiau buvo importuojamos. Tačiau prekybos ribojimas tik dar labiau skurdino žmones, tad, šiai teorijai nepasiteisinus, imta ieškoti kitos.

Išlaisvinimo teologų dėmesys nukrypo į „priklausomybės teoriją“ (angl. dependency theory), kuri, kitaip negu „importo pakeitimo teorija“, įvertino istorinį šalių išsivystymą. Pasak Gutiérrezo, šioje teorijoje neturtingų šalių neišsivystymas atsiveria tikrojoje šviesoje – „kaip kitų šalių išsivystymo istorinis šalutinis produktas“.

Daug bendro su marksizmu turinti priklausomybės teorija dėstė, kad kapitalistinės ekonomikos dinamika neišvengiamai sukurianti ekonominį centrą ir ekonominę periferiją, kai turtai plūsta į centrą, o periferija pasmerkta atsilikimui.

Priklausomybės teorija susižavėjo daugelis Lotynų Amerikos mokslininkų bei teologų, tačiau jau tuo metu ji buvo kritikuojama ir paneigta.

Gutiérrezo teigimu, Lotynų Amerikos šalys negalinčios augti esamos tarptautinio kapitalizmo sistemos rėmuose, todėl „tampa vis labiau akivaizdu, kad Lotynų Amerikos gyventojai neišeis iš esamos padėties kitaip nei per visišką transformaciją, socialinę revoliuciją, kuri radikaliai ir kokybiškai pakeis jų šiandienio gyvenimo sąlygas“.

Priklausomybės teorija susižavėjo daugelis Lotynų Amerikos mokslininkų bei teologų, tačiau jau tuo metu ji buvo kritikuojama ir paneigta. Skirtingų šalių ekonominę istoriją analizavę tyrinėtojai priėjo prie išvados, jog šis modelis yra nevykęs ūkio istorijos požiūriu, kadangi juo nesugebama paaiškinti, kaip konkrečios šalys (pavyzdžiui, Honkongas) sugebėjo išaugti neatsiribodamos nuo tarptautinės ekonomikos ir be socialinės revoliucijos.

Tačiau išlaisvinimo teologai rėmėsi priklausomybės teorija, lyg ji būtų buvusi patikrintas ir patikimas metodas. Marksistinis šios teorijos užtaisas gerai derėjo su išlaisvinimo teologų skepsiu kapitalizmo atžvilgiu, tačiau negalėjo paaiškinti pasaulinės ekonomikos realijų.

Išlaisvinimo teologija pateisino plačiai suprantamą politinę veiklą: „Palaikyti socialinę revoliuciją reiškia panaikinti status quo ir siekti pakeisti jį kokybiškai nauju; tai reiškia sukurti teisingą visuomenę, paremtą naujais gamybos santykiais; tai reiškia siekti baigti vienų šalių dominavimą kitų atžvilgiu, vienų klasių, vienų žmonių viešpatavimą kitiems“.

Naujoje santvarkoje nebeliktų privačių gamybos priemonių – jos priklausytų visuomenei, patys žmonės būtų atsakingi už politinį procesą, visuomenė būtų solidari ir be socialinių nelygybių. Anot Gutiérrezo, „tik įveikę visuomenės padalijimą į klases, tik sukūrę politinio valdymo formą, pritaikytą tarnauti didžiajai daliai žmonių, tik eliminavę žmonių darbo dėka sukurto turto privačią nuosavybę galėsime padėti teisingesnės visuomenės pagrindus“.

Tiesa, pats išlaisvinimo teologas pripažino tokios idėjos utopiškumą: „politinio išlaisvinimo kelias veda link laisvesnio ir žmogiškesnio žmogaus utopijos, utopijos žmogaus kaip savo paties istorijos kalvio“.

XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje išlaisvinimo teologai jautė ir dvasininkų, ir pasauliečių simpatijas savo skelbiamoms idėjoms: „Išlaisvinimo teologijos įtaka buvo neabejotinai tokia, kad ji suteikė didesnę vertę tikram išlaisvinimo pasirinkimui, o ne neveikiančiai krikščioniškos vienybės kategorijai, kuri neturi jokio išlaisvinančio postūmio“.

Vargu ar reikėtų stebėtis, kad vienybės kategoriją neveikiančia laikantys išlaisvinimo teologai sukėlė pavojų ir pačios Bažnyčios vienybei ir vientisumui. Tuometiniai pasaulietiniai apaštališkieji sąjūdžiai rūpinosi teisingos visuomenės sukūrimu, tačiau neretai revoliucingesnių grupių nariai įsitraukdavo į konfliktus su bažnytine hierarchija ir netgi pradėdavo kvestionuoti savo buvimą Bažnyčioje.

Kai kurie kunigai siekė, kad Bažnyčia nutrauktų ryšius su „neteisinga santvarka“, o tokie kunigų reikalavimai neretai sukeldavo nesutarimų su vyskupais. Taip pat dalis kunigų buvo nusivylę, kad „grynai religinė“ veikla turi mažai ką bendra su tomis problemomis, kurias jie nori išspręsti. Išlaisvinimo teologai laikė Bažnyčios struktūras pernelyg atgyvenusiomis, nepakankamomis ir neadekvačiomis, idant Bažnyčios dalyvavimas išlaisvinimo procese būtų veiksmingas.

Kai kurie kunigai siekė, kad Bažnyčia nutrauktų ryšius su „neteisinga santvarka“, o tokie kunigų reikalavimai neretai sukeldavo nesutarimų su vyskupais.

Kai kurie kunigai įsitraukė į politinę veiklą, dalies jų veiksmai buvo laikomi „ardomaisiais“, dėl to jie buvo sekami savo šalių policijos arba įkalinami, o kai kurie netgi nužudomi teroristinių antikomunistinių grupių. Neteisingumą visuomenėje kritikuodavo ne tik kunigai, bet ir vyskupai, ypač veikę skurdžiausiose vietovėse.

Nagrinėdami išlaisvinimo ir išganymo motyvus Šv. Rašte, išlaisvinimo teologai pabrėžė politinį izraelitų išlaisvinimą iš Egipto. Anot Gutiérrezo, tai buvęs politinis veiksmas, „ištrūkimas iš plėšimo ir kančios būk­lės ir teisingos bei draugiškos visuomenės sukūrimo pradžia“.

Teologo teigimu, Jahvė politiškai išlaisvinęs žydų tautos žmones, idant padarytų juos šventa tauta, ir tokiu būdu Išėjimo Dievas tampa labiau istorijos ir politinio išlaisvinimo negu visatos Viešpačiu. Išlaisvinimo teologas įžvelgė paralelę tarp izraelitų vergijos Egipte ir skurdžiausios visuomenės dalies patiriamos priespaudos, tad Išėjimas tapo pavyzdžiu priespaudą patiriantiems Lotynų Amerikos gyventojams.

Šalia prigimtinės nuodėmingos būklės Bažnyčios mokymas pabrėžia asmeninį nuodėmės pobūdį, o išlaisvinimo teologai įžvelgė nuodėmėje esant ir stiprų visuomeninį aspektą. Gutiérrezo teigimu, nuodėmė nesanti tiesiog asmeninė ar vidinė tikrovė – kaip dvasinio atpirkimo sąlyga, ją reikią suprasti kaip „visuomeninį, istorinį faktą, draugystės ir meilės stoką žmonių santykiuose, draugystės su Dievu ir kitais žmonėmis nesilaikymą, tad ir vidinį, asmeninį trūkį“.

Tokia samprata atveria visuomeninį, kolektyvinį nuodėmės aspektą ir mastą, nuodėmė yra įžvelgiama engėjiškose visuomenės struktūrose, kurias išlaisvinimo teologai ir nori panaikinti. Visuomeninis aspektas neapsiriboja nuodėme – išlaisvinimo teologai įžvelgia jį ir išganymo procese.

Krikščionišką gyvenimą Gutiérrezas vadina perėjimu nuo nuodėmės prie malonės ir nuo neteisingumo prie teisingumo, tačiau jeigu teisingumui įsteigti pakaktų išlaisvinimo teologijos skatinamos socialinės revoliucijos, tai galima būtų klausti apie Kristaus vaidmenį šiame perėjime: ar Kristus išlieka krikščionio gyvenimo ašimi ir vieninteliu keliu teisingumui įsigalėti, o galbūt žmogiškų pastangų jau pakanka teisingumui žemėje įsteigti?

Gutiérrezo vertinimu, žmogaus išlaisvinimas ir Dievo Karalystės augimas turi tą patį tikslą, tačiau jų keliai nėra lygiagretūs ir netgi nesusieinantys. Teologo teigimu, „Karalystės augimas yra istoriškai išlaisvinime vykstantis procesas“ ir „be išlaisvinančių istorinių įvykių nebūtų Karalystės augimo“, tačiau išlaisvinantis įvykis „nėra Karalystės atėjimas, ne visas išganymas“. Taigi išlaisvinime Kristui lieka vis menkesnis vaidmuo.

Išlaisvinimo teologų politinė veikla: Nikaragvos pa­vyzdys

Išlaisvinimo teologų įsijungimas į politiką reikalavo dvejopos strategijos: pirma, Evangelija būdavo interpretuojama pabrėžiant socialinį konfliktą ir išnaudojimą, o ne harmoniją ir sutarimą, antra, radikalūs dvasininkai pradėjo telkti sekėjus politinei veiklai.

Dvasininkai padėjo formuotis krikščioniškoms bendruomenėms, kurias sudarydavo po 15–20 greta gyvenančių ir skurdą patiriančių šeimų, susirinkdavusių skaityti Biblijos, dalyvauti bendroje veikloje, taip pat įgyvendindavo švietimo, sveikatos ir panašias programas.

Manyta, kad tikrasis žmonių skurdas – savivokos, tad esminis šių grupių tikslas buvo išsilaisvinti iš engiamų žmonių mentaliteto, „suvokiant save kaip save gerbiančius moralius žmones“.

Vienas žymiausių ir plačiausiai analizuojamų išlaisvinimo teologų įsitraukimų į politinę-revoliucinę veik­lą įvyko Nikaragvoje. Paradoksalu, kad šis judėjimas gimė kontempliatyvioje bendruomenėje, kurią septintojo dešimtmečio viduryje įkūrė trapistų vienuolyne JAV studijavęs ir vėliau kunigu tapęs Ernesto Cardenalis.

Ilgainiui bendruomenėje vykusios diskusijos įgavo politinį pobūdį. 1977 m. dėl savo veiklos prieš dešimtmečius Nikaragvą valdžiusios Somozos šeimos diktatūrą Cardenalis buvo ištremtas į Kosta Riką ir prisijungė prie 1961 m. Nikaragvoje įsteigto sandinistų Nacionalinio išlaisvinimo fronto, marksistinio sąjūdžio, siekusio nuversti diktatūrą ir sukurti revoliucinę vyriausybę, skatinusio tiesioginį dalyvavimą politikoje.

Sandinistų revoliucija prasidėjo 1978 m., kai buvo nužudytas opozicinio laikraščio leidėjas ir gyventojai surengė visuotinį streiką; Somozos diktatūra buvo nuversta 1979 m. liepą. Praėjus keliems mėnesiams po diktatūros nuvertimo, šalies vyskupų entuziazmas sandinistų fronto atžvilgiu pradėjo blėsti dėl „ideologinės indoktrinacijos ir spaudimo prieš religinius įsitikinimus“, suvokus, kad sandinistams Bažnyčia buvo tik instrumentas judant prie monolitinės, kitokių pažiūrų nepripažįstančios sistemos.

Nors sąjūdžio pradžioje sandinistai ir siekė suteikti visiems gyventojams daugiau teisių, atėję į valdžią jie ribojo žodžio laisvę ir cenzūravo laikraščius bei pažeidinėjo žmogaus teises. Sandinistų revoliucija kėlė nerimą JAV valdžiai, kuri, baimindamasi socialistinių „revoliucijų eksporto“ į gretimas valstybes, pradėjo atvirai, o vėliau slapta finansuoti kontrrevoliucines pajėgas.

Trijų kunigų dalyvavimas sandinistų vyriausybėje ir iš to kilę nesutarimai galiausiai lėmė susiskaldymą Nikaragvos Bažnyčioje.

Šių pajėgų veikla buvo nukreipta prieš sandinistų režimą, todėl galima pripažinti, jog sandinistai buvo prieš savo valią įvelti į kone karinį konfliktą.

Trijų kunigų dalyvavimas sandinistų vyriausybėje ir iš to kilę nesutarimai galiausiai lėmė susiskaldymą Nikaragvos Bažnyčioje. Jono Pauliaus II vizito į Nikarag­vą 1983 m. metu Managvos oro uoste popiežius perspėjo Cardenalį bei viešai išpeikė šį kunigą, kad jo buvimas kultūros ministru suteikia Danielio Ortegos sandinistų vyriausybei dvasininkijos palaikymo įspūdį.

Sunku vienareikšmiškai įvertinti išlaisvinimo teologiją skelbusių kunigų dalyvavimą Nikaragvos politikoje: viena vertus, Somozos diktatūros nuvertimas reiškė, kad jų veikla buvo politiškai sėkminga, kita vertus, ji nulėmė nesutarimus ir susiskaldymą pačios Nikarag­vos Bažnyčioje. Užuot atnešę žmonėms lauktą išlaisvinimą ir teisingumo įsigalėjimą, kunigai politikai įsivėlė į sistemingus žmogaus teisių pažeidimus. Kunigų dalyvavimas Ortegos vyriausybėje pasibaigė 1990 m. sandinistams pralaimėjus rinkimus ir pasitraukus iš valdžios.

II. Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo bruožai

Išnarplioti, kiek ir kuo konkrečiai išlaisvinimo teologija prieštarauja Evangelijai mums padės Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, kuris remiasi krikščioniškąja etika, teologine antropologija ir žmonijos išganymo samprata. Moderniojo Bažnyčios socialinio mokymo pradžia laikoma Leono XIII 1891 m. enciklika Rerum Novarum.

Kapitalizmo ir socializmo palyginimas

Popiežių enciklikose socialinėmis temomis įžvelgiama kapitalizmo kritika, tačiau ji nėra absoliuti ir nesiūlo atsisakyti šios sistemos. 1931 m. ekciklikoje Quad­ragesimo Anno pop. Pijus XI dėstė, kad dėl kapitalo kaupimo, ir kai tai susilaukdavo privilegijų iš valdžios, atsirado didžiulių skirtumų tarp saujelės itin turtingų ir nesuskaičiuojamos daugybės žmonių be jokios nuosavybės, iš ko padaryta išvada, kad sukauptas turtas tuometinėje visuomenėje nebuvo teisingai pasiskirstęs.

Leonas XIII nubrėžė, kad susiskaldžiusi visuomenė gali būti suvienyta Bažnyčiai padedant – būtent per Evangelijos žinios skleidimą matytas potencialus klasių suvienijimas ir harmoningas skirtingų žmonių sugyvenimas visuomenėje.

Daug rimtesnė kritika teko socializmui. Leonas XIII teigė, kad parašyti Rerum Novarum jį paskatinęs siekis paneigti neteisingą mokymą – socializmą. Įgyvendinus šios ideologijos tikslus ir privačią nuosavybę pavertus vieša, paprastas dirbantis žmogus taptų pirmąja naujosios santvarkos auka.

Socialistų siūlomas „klausimo sprendimas ne tik neišsklaido ginčo, bet ir patiems darbininkams žalingas; be to, jis labai neteisingas, nes skriaudžia teisingus savininkus, iškreipia valstybės pareigų supratimą ir veda net prie visiško valstybių suirimo“38. Socialistų siūlymas panaikinti privačią nuosavybę atimtų iš kiekvieno darbininko esminę priežastį, dėl kurios jis dirba – juk žmogus dirba tam, kad pragyventų jis ir jo šeima. Kartu iš darbininko būtų atimta ir viltis bei galimybė užsidirbti didesnes pajamas ir pagerinti savo padėtį. Popiežiaus teigimu, įsigalėjus socializmui, būtų atvertos durys pavydui ir tarpusavio užgauliojimams, o žmonėms neturint pagrindo įdarbinti savo talentus ir būti darbštiems, turto šaltiniai išsektų.

Esminis Bažnyčios kritikos socializmui elementas yra tas, kad socializmas ir bendra nuosavybė nėra tinkama priemonė užsibrėžtiems tikslams pasiekti, kad pasek­mės būtų visiškai priešingos.

Esminis Bažnyčios kritikos socializmui elementas yra tas, kad socializmas ir bendra nuosavybė nėra tinkama priemonė užsibrėžtiems tikslams pasiekti, kad pasek­mės būtų visiškai priešingos: „toji gi lygybė, apie kurią jie [socialistai, – K. L.] svajoja, būtų ne kas kita, kaip tik lygus visų žmonių skurdas ir vargas“39. Įvairias nelygybes panaikinti norintys socialistai bando eiti prieš gamtą, kurioje žmonės skiriasi visais aspektais – ir fiziniais bei protiniais gebėjimais, ir sveikatos būkle ir t. t.

Šie skirtumai lemia, kad niekuomet nebus pasiekta, jog visiems vienodai sektųsi gyvenime ir visi turėtų vienodas pajamas ir turėtų po lygiai turto. Kartu šie skirtumai toli gražu nėra nenaudingi visuomenei – priešingai, visuomeninis gyvenimas kaip tik yra palaikomas to, kad žmonės užsiima skirtinga veikla. Pijus XI galiausiai prieina prie išvados, kad socializmas ir krikščionybė yra tarpusavyje nesuderinami: „niekas vienu metu negali būti geru kataliku ir tikru socialistu“ (QA, 120).

Kadangi po žmogaus nuopuolio Dievas pasmerkė žmones vargti, stengiantis prasimaitinti žemėje, Leo­nas III darė išvadą, kad bet kokie priešingai žadančių asmenų pažadai esantys melagingi. Būtent prieš tokius netikrus pranašus įspėjo ši enciklika: „O kurie skelbiasi galį tai padaryti [pašalinti vargus iš žmonių gyvenimo, – K. L.] ir prižada vargstančioms minioms jas išvaduoti nuo skausmų bei vargų ir sukurti joms ramų bei nuolatos malonų gyvenimą, tie iš tikrųjų tik vilioja ir apgaudinėja žmones, iš to paskiau kils tiktai dar didesni vargai“.

Šią encikliką galime vertinti kaip perspėjimą apie neišvengiamas socializmo pasekmes, pranašystę, kurios neišgirdo ne tik pasauliečiai, bet ir dalis kunigų.

Privati nuosavybė, darbas ir kapitalas

Išlaisvinimo teologai pasisakė už gamybos priemonių nacionalizaciją, kas būtų lygu kapitalizmo pamatų sugriovimui. Tokiam žingsniui prieštarauja Bažnyčios socialinis mokymas, kuris privačios nuosavybės egzistavimą grindžia prigimtine teise. Žemėje yra apstu gėrybių, kurių dėka žmogus gali išgyventi, tačiau tam jis turi apdirbti žemę, panaudoti savo gebėjimus bei įdėti pastangų.

Leono XIII teigimu, tai, kad žmogaus apdirbtos žemės vaisiai tampa jo nuosavybe, yra teisinga, o prieštaraujantys šiam teiginiui atima iš žmogaus teises į tai, ką jis uždirbo. Nagrinėdamas teisę į privačią nuosavybę, Leonas XIII pasitelkia vieno iškiliausių Bažnyčios mokytojų ir teologų Tomo Akviniečio mintis.

Pasak jo, „žmogui turėti privačią nuosavybę yra teisinga. Maža to, tai yra būtina žmonijai egzistuoti“. Akvinietis vienas pirmųjų pastebėjo, kad žmonės labiau linkę rūpintis privačia negu vieša nuosavybe. Būtent privačios nuosavybės turėjime mąstytojas įžvelgė taikesnės visuomenės padėties galimybę, tuo tarpu kivirčai būna daug dažnesni nuosavybei esant bendrai.

Išlaisvinimo teologai įžvelgė darbo ir kapitalo klasių priešpriešą, kurią peržengti, anot jų, įmanoma tik per darbo klasės revoliuciją ir kapitalo klasės nuvertimą. Tuo tarpu Leonas XIII rašė, kad skirtingų klasių suvienijimas ir harmoningas jų būvis yra įmanomas.

Priešingai nei teigė sistemingą klasių kovą įžvelgiantys mąstytojai, pontifikas nurodė į neatmezgamą darbo ir kapitalo ryšį, kadangi ekonomikoje esantis kapitalas yra ankstesnio žmogaus darbo vaisius.

Jonas Paulius II darbui skirtoje enciklikoje „Laborem Exercens“ perspėjo, jog kai kas klaidingai suprato darbo ir kapitalo santykį ir vertino jį kaip „socialinį ekonominį klasinio pobūdžio konfliktą“ ir „tuo būdu realus konfliktas tarp darbo pasaulio ir kapitalo pasaulio perėjo į sistemingą klasių kovą, vedamą ne tik ideologinėmis, bet dar labiau politinėmis priemonėmis“. Priešingai nei teigė sistemingą klasių kovą įžvelgiantys mąstytojai, pontifikas nurodė į neatmezgamą darbo ir kapitalo ryšį, kadangi ekonomikoje esantis kapitalas yra ankstesnio žmogaus darbo vaisius.

Darbo ir kapitalo priešpriešinimą Jonas Paulius II pavadino ekonomizmo klaida, kadangi klasių kovą identifikuojantys asmenys į darbą žvelgia tik kaip į ekonominę kategoriją. Pontifiko teigimu, šią klaidą „reikia vadinti ir materializmo klaida, nes ekonomizme tiesiog ar ne tiesiog glūdi įsitikinimas, jog pirminis ir svarbiausias dalykas yra tai, kas materialu, o kas dvasiška bei asmeniška (žmogaus veikimas, moralinės vertybės ir pan.) tiesiog ar ne tiesiog pajungiama materialinei gerovei“.

 Kitaip negu marksizmas Katalikų Bažnyčia darbą ne tik vertina kaip materialų dalyką, bet ir įžvelgia jame gilesnį dvasinį matmenį (darbu žmogus dalyvauja Kūrėjo veikloje), tad Bažnyčios socialinis mokymas paneigia priešpriešą tarp darbo ir kapitalo.

III. Išlaisvinimo teologija Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo šviesoje

Kreipdamasis į Lotynų Amerikos vyskupus 1979 m. CELAM trečiajame visuotiniame susirinkime Puebloje (Meksika) Jonas Paulius II teigė, kad būtina atskirti krikščionišką išlaisvinimą nuo to, kuris yra pagrįstas konkrečia ideologija, nepaliekančia vietos evangelinei žmogaus sampratai45. Išlaisvinimas Bažnyčios misijos rėmuose nėra redukuojamas į siaurą ekonominę, politinę, socialinę ar kultūrinę dimensiją ir nėra paaukojamas dėl konkrečios strategijos arba trumpalaikio sprendimo.

Šiuose Jono Pauliaus II žodžiuose slypi susirūpinimas, kad, skelbdami savo mokymą, išlaisvinimo teologai nukrypo nuo giliosios, evangelinės išlaisvinimo prasmės, skirdami didesnį dėmesį socialiniam ekonominiam bei politiniam Lotynų Amerikos gyventojų išlaisvinimui.

Devintąjį dešimtmetį įtampa Bažnyčioje pasiekė tokį lygį, kad šiuo klausimu žodį turėjo tarti Tikėjimo mokslo kongregacija, tuo metu vadovaujama kardinolo Josepho Ratzingerio. Dėl išlaisvinimo teologijos sklaidos ir poveikio Bažnyčia turėjo susisteminti savo poziciją socializmo klausimu. Neturintiems laiko skaityti visų popiežių enciklikų socialinėmis temomis 1984 m. buvo paskelbta „Instrukcija apie kai kuriuos išlaisvinimo teologijos aspektus“ ir 1986 m. „Instrukcija apie krikščionišką laisvę ir išlaisvinimą“, ir tai puikūs šaltiniai Bažnyčios pozicijai suprasti.

Klaidinga metodologija ir teorija

Išlaisvinimo teologų metodologija rėmėsi „socialinėmis-ekonominėmis teorijomis, aiškinančiomis dabartį“, konkrečiai – marksistine analize, o ne teologine antropologija. Tikėjimo mokslo kongregacija pabrėžė, kad ne visos „mokslinės“ žinios išties yra mokslinės, tad kruopšti epistemologinė kritika turi būti atlikta prieš pasiskolinant svetimus metodus tikrovei aprašyti, o tai nebuvo padaryta išlaisvinimo teologijos atveju.

Bandymai remtis vien Marxo analize negalėjo būti sėkmingi; kartu su analize neišvengiamai turėjo būti priimta ir visa po ja slypinti ideologija.

Ši teologija naudojosi marksistine analize, o Marxo analizė yra neatsiejama nuo jo filosofinės ir ideologinės struktūros: „ideologiniai principai buvo pirmesni už socialinės realybės nagrinėjimą ir yra šio nagrinėjimo prielaidos“. Taigi bandymai remtis vien Marxo analize negalėjo būti sėkmingi; kartu su analize neišvengiamai turėjo būti priimta ir visa po ja slypinti ideologija. Kongregacija priminė tikintiesiems, jog marksistinės teorijos šerdyje glūdi ateizmas ir žmogaus ir jo laisvės bei teisių paneigimas, todėl pastanga į teologiją integruoti analizę, kurios interpretacijos kriterijai paremti šia ateistine samprata, tapati įsitraukimui į akivaizdžius prieštaravimus.

Išlaisvinimo teologai vartojo „klasių kovos“ sąvoką visuomenei apibūdinti; engiamieji gyventojai buvo pristatomi kaip kovotojai už vienybę, o jų kova už teisingos visuomenės sukūrimą buvo laikoma išganymo proceso dalimi. Tikėjimo kongregacija kritikavo marksistinę klasių kovos sampratą, nes ji suponuoja, jog visuomenės pamatas esanti prievarta. Su klasių kova glaudžiai susijęs ir tiesos klausimas: „marksistui tiesa yra klasės tiesa: nėra jokios kitos tiesos, tik tiesa revoliucinės klasės kovoje“. Taigi universalios tiesos nelieka, ją pažinti gali tik Marxo šalininkai bei įsitraukusieji į klasių kovą.

Kaip nurodo instrukcija, Evangelijai prieštarauja ir tai, jog išlaisvinimo teologai siekį mylėti artimą nepriklausomai nuo jo padėties visuomenėje paskelbė duodančiu priešingus rezultatus ir prieštaraujančiu meilei, o galimybę universalios meilės dėka pakeisti esminius kapitalizmo dėsnius laikė iliuzija.

Šitaip išlaisvinimo teologijoje „artimo meilės ir brolystės visuotinumas tampa eschatologiniu principu, kuris turės prasmės tik „naujam žmogui“, atsirasiančiam po pergalingos revoliucijos“. Bažnyčia taip pat pastebėjo, kad išlaisvinimo teologai sutapatino Evangelijos vargšus su Marxo proletariatu ir šitaip iškreipė krikščionišką varguolių sampratą.

Nuodėmės vergija ir išlaisvinimas: sampratos ribos

Išlaisvinimo teologai išryškino politinius ir socialinius ekonominius žmonių priespaudos ir vergijos aspektus, nuo kurių ir siekė išlaisvinimo. Tuo tarpu Tikėjimo mokslo kongregacija pabrėžė, kad Jėzus Kristus išlaisvino žmoniją „iš nuodėmės ir vergijos Įstatymui ir kūnui“, o tai nurodo, jog „radikaliausia vergystės forma yra vergystė nuodėmei“.

Esminė išlaisvinimo prasmė yra išganomoji – žmogus yra išlaisvinamas nuo blogio ir nuodėmės vergovės. Bažnyčia teigia, kad net ir būdamas laisvas, žmogus yra Dievo atvaizdas ir ši „jo būties tiesa parodo, [...] kokios giliai klaidingos yra teorijos, kurios mano išaukštinančios žmogaus laisvę ar jo „istorinį veikimą“, padarydamos šią laisvę absoliučiu jo būties ir tapsmo principu“.

Į žmogaus išlaisvinimą būtina žiūrėti Evangelijos šviesoje, o tikro išlaisvinimo pagrindas yra visiška tiesa apie žmogų. Tuo tarpu išlaisvinimo teologų užsibrėžtas išganymo susiaurinimas iki ekonominės ir politinės prasmės bei apskritai naujoji tikėjimo ir krikščioniškos egzistencijos interpretacija ne tik nukrypsta nuo Bažnyčios tikėjimo, bet ir jį paneigia.

Išlaisvinimo teologai suteikė politinį atspalvį ir Kristaus asmeniui.

Išlaisvinimo teologai Išėjimą pasitelkė kaip pavyzdį revoliuciniams socialistiniams sąjūdžiams Trečiajame pasaulyje. Tikėjimo mokslo kongregacija pabrėžė, kad politinis išlaisvinimo aspektas negali būti atskirtas nuo religinio – „jis turi būti vertinamas religinės prigimties plano šviesoje, kurio sudedamoji dalis jis yra“.

Išlaisvinimo teologai suteikė politinį atspalvį ir Kristaus asmeniui: kaip pastebima Kongregacijos instrukcijoje, viena vertus, šie teologai paneigė kristologinę tradicijos doktriną dėl konkrečios klasės poreikių, kita vertus, jie sutinka „istorijos Jėzų“, kuris atsiranda revoliucinėje patirtyje, kovodami už priespaudą patiriančių žmonių išlaisvinimą54. Tokiu būdu išlaisvinimo teologai paneigia tikėjimą Įkūnytu Žodžiu ir pakeičia jį simboline figūra, o Kristaus mirtį interpretuoja išimtinai politiškai, paneigdami išganymo ir atpirkimo vertę55. Po šių pastabų bet kokia simpatija išlaisvinimo teologijai bei marksizmui tampa nesuderinama su katalikybe.

Išlaisvinimo teologai įžvelgė nuodėmę tveriant engėjiškose visuomenės struktūrose, todėl manyta, kad kova su jomis leistų sukurti teisingą visuomenę. Tikėjimo mokslo kongregacija pabrėžė, kad negalima nustatyti, jog blogio ištakos esti vien tik blogose socialinėse, politinėse ar ekonominėse struktūrose, tarsi visos kitos blogybės kiltų iš šių struktūrų, o „naujo žmogaus“ sukūrimas priklausytų nuo kitokios aplinkos sukūrimo.

Pripažindama, kad esama blogų struktūrų ir kad iš jų gali kilti blogis, Kongregacija teigė, jog geros ar blogos struktūros yra žmogaus veiksmų pasekmės, o ne priežastys. Bažnyčia mato galimybę sukurti naują žmogų veikiant Jėzaus Kristaus malonei; tuomet žmonės gyventų kaip naujos būtybės, mylėdamos artimą, siekdamos teisingumo bei būdamos dorybingos. Tuo tarpu reikalavimas įgyvendinti radikalią revoliuciją yra tapatus žengimui keliu, „kuris veda į žmogaus ir jo transcendencijos prasmės paneigimą“ ir „suardo etiką ir jos pagrindą“, tad nebeįmanoma atskirti gėrio nuo blogio.

Taigi Katalikų Bažnyčia mano, kad tikėtis, jog naujos struktūros pagimdys naują žmogų, yra iliuzija – net ir esant naujoms struktūroms, blogis išliks tol, kol žmonių širdys nebus perkeistos Jėzaus Kristaus malonės.

Pabaigai

Išlaisvinimo teologija siekė žmonių išlaisvinimo socialinės revoliucijos keliu, tačiau šios teologijos pasitelkta marksistinė analizė ir neišvengiama ateistinio marksizmo mąstymo inkorporacija nulėmė Bažnyčios nepritarimą šių teologų siūlymams. Vargu ar stebina tai, kad, kaip 1986 m. įžvelgė Kongregacija, daug vilčių sukėlusių išlaisvinimo judėjimų rezultatas buvo tokie režimai, kuriuose piliečių laisvė ir ypač religijos laisvė tapdavo didžiausiu priešu.

Dabartiniam popiežiui tai buvo daugiau nei teologinė problema – kunigų įsitraukimas į aktyvią politinę veiklą buvo jo kontinento realybė, o rezultatas būdavo priešingas pradiniam siekiui išlaisvinti žmones. Jeigu pop. Jono Pauliaus II asmeninė patirtis kaip veikia socializmas paskatino jį būti šios sistemos kritiku, yra pagrindo tikėtis, kad pop. Pranciškus taip pat įspės Bažnyčią ir pasaulį apie neišvengiamai skaudžias marksistinės ideologijos įgyvendinimo pasekmes.

www.nzidinys.lt

Kaetana Leontjeva – ekonomikos analitikė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė, domisi socialiniu Bažnyčios mokymu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Remontui lombarde pasiskolinusi pora liko ir be buto, ir su skolų našta

24sek

Perimtas žalgiriečių ginklas: kaip „Barca“ suvystė „Žalgirį“?

Vardai

V.Siegel švenčia 24-ąjį gimtadienį: „Didžiausias džiaugsmas – dukra. Mano „aš“ nuėjo į antrą planą“

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: „GAZ M-21/22 Volga“

Sportas

Geriausias planetoje Ricardinho panašumų į L.Messi mato daugiau nei su C.Ronaldo

„Vieni vartai“: (Ne)prarasta karta, E.Jankauskas ir Lietuva – Rumunija

Sportas

Pamatykite: Egidijus Kavaliauskas nokautu iškovojo du čempiono diržus

Aktualu

Orai.lt: šaltuko sulauksime vis dažniau

24sek

Už Atlanto – dvigubas D.Sabonio dublis ir apmaudi J.Valančiūno nesėkmė

Aktualu

Tragedija pasibaigusios regatos tyrime įtariamųjų kol kas nėra

24sek

Kai kurių žaidėjų pasigedęs Šaras kelia „Žalgiriui“ esminį klausimą

Gyvenimas

57 kv. metrų butas Kaune: dizainerė sukūrė stilingą interjerą porai

Maistas

Duetas savaitgaliui – menkė pomidorų „jūroje“ ir pyragas-staigmena

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Pasaulis kišenėje

Lietuvio kelionė Tibete: patekimas į uždraustus vienuolynus ir 5 tūkst. m aukštis

Vardai

Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

Gazas

Renkame „Tautos automobilį 2019“: „Kia Optima“

Aktualu

Santaupas ir alkoholį Naujosios Akmenės gyventojas slėpė garaže, bet vagys tai suuodė

24sek

Prakeiksmas namuose tęsiasi: „Žalgiris“ po pratęsimo krito prieš „Barcelona“

Naujienos

Verslas

Remontui lombarde pasiskolinusi pora liko ir be buto, ir su skolų našta

24sek

Perimtas žalgiriečių ginklas: kaip „Barca“ suvystė „Žalgirį“?

Vardai

V.Siegel švenčia 24-ąjį gimtadienį: „Didžiausias džiaugsmas – dukra. Mano „aš“ nuėjo į antrą planą“

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: „GAZ M-21/22 Volga“

Sportas

Geriausias planetoje Ricardinho panašumų į L.Messi mato daugiau nei su C.Ronaldo

„Vieni vartai“: (Ne)prarasta karta, E.Jankauskas ir Lietuva – Rumunija

Sportas

Pamatykite: Egidijus Kavaliauskas nokautu iškovojo du čempiono diržus

Aktualu

Orai.lt: šaltuko sulauksime vis dažniau

24sek

Už Atlanto – dvigubas D.Sabonio dublis ir apmaudi J.Valančiūno nesėkmė

Aktualu

Tragedija pasibaigusios regatos tyrime įtariamųjų kol kas nėra

24sek

Kai kurių žaidėjų pasigedęs Šaras kelia „Žalgiriui“ esminį klausimą

Gyvenimas

57 kv. metrų butas Kaune: dizainerė sukūrė stilingą interjerą porai

Maistas

Duetas savaitgaliui – menkė pomidorų „jūroje“ ir pyragas-staigmena

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Pasaulis kišenėje

Lietuvio kelionė Tibete: patekimas į uždraustus vienuolynus ir 5 tūkst. m aukštis

Vardai

Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

Gazas

Renkame „Tautos automobilį 2019“: „Kia Optima“

Aktualu

Santaupas ir alkoholį Naujosios Akmenės gyventojas slėpė garaže, bet vagys tai suuodė

24sek

Prakeiksmas namuose tęsiasi: „Žalgiris“ po pratęsimo krito prieš „Barcelona“

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie 15min