Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 6d. 22:59

Desantininkai Antrajame pasauliniame kare – pamokos, kainavusios tūkstančius gyvybių

Vokiečių parašiutininkų kapai Kretoje
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr. / Vokiečių parašiutininkų kapai Kretoje
Prieš aštuonis dešimtmečius, 1941 metų gegužės antroje pusėje, prasidėjo nacistinės Vokietijos desantinė operacija Kretos saloje. Operacijos „Merkurijus“ sėkmė kitas šalis, dalyvaujančias Antrajame pasauliniame kare, privertė daugiau dėmesio skirti desantininkų daliniams.

Vis dėlto Adolfas Hitleris po pergalės Kretoje vokiečių parašiutininkams uždraudė ateityje vykdyti savarankiškas oro operacijas. Kodėl? Ko vokiečių išsilaipinimas Kretoje išmokė antihitlerinės koalicijos sąjungininkus? Kas amerikiečių ir britų kariuomenėms sutrukdė Berlyną pasiekti anksčiau už raudonąją armiją? Lenta.ru prisiminė pagrindines Antrojo pasaulinio karo oro desanto operacijas, padariusias įtaką visai karo eigai.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių parašiutininkai leidžiasi Kretoje (1941 m. gegužė)
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių parašiutininkai leidžiasi Kretoje (1941 m. gegužė)

1941 metų pavasarį Trečiasis reichas, sutriuškinęs Sąjungininkus Balkanuose ir besirengęs karui su Sovietų Sąjunga, susidūrė su būtinybe užvaldyti atramos punktą, iš kurio galėtų kontroliuoti rytinę Viduržemio jūros zoną. Tokiu punktu buvo Kretos sala, kurią gynė britų ir graikų kariai.

Salos užgrobimas vokiečiams būtų leidęs išspręsti kelis strateginius klausimus. Pirmiausia, būtų panaikinta naftos telkinių Rumunijos Ploještyje – vienintelės vietos, iš kurios nacistai galėjo gauti juodojo aukso savo blickrygui – bombardavimo grėsmė. Antra, smarkiai palengvėtų Vokietijos ir Italijos kariuomenių aprūpinimas Šiaurės Afrikoje. Trečia, užėmusi Kretą Vokietija ir jos sąjungininkai užsitikrintų viešpatavimą jūroje, kur iki tol karaliavo Britanijos laivynas.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Kurtas Studentas
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Kurtas Studentas

Vokietijos oro desanto kariuomenės kūrėjas, XI aviacijos korpuso vadas generolas Kurtas Studentas įtikino fiurerį, kad Kretą galima užimti surengus didelio masto oro desanto operaciją. Tuo metu parašiutininkai Trečiajame reiche turėjo rinktinių karių reputaciją – A.Hitleris nepamiršo, kaip 1940 metų gegužės 10-ąją sklandytuvais nusileidę 85 vokiečių desantininkai užgrobė neįveikiamą belgų Eben-Emaelio fortą ir atvėrė kelią vermachtui į šalies vidų.

Buvo manoma, kad Kretos įgulą sudaro ne daugiau kaip 15 tūkstančių žmonių, o gyventojai neva džiugiai laukia „išvaduotojų“. Iš tiesų Sąjungininkų pajėgų saloje vado Bernardo C.Freybergo žinioje buvo ne mažiau kaip 40 tūkstančių Didžiosios Britanijos, Graikijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos karių.

Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Bernardas C.Freybergas (dešinėje)
Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Bernardas C.Freybergas (dešinėje)

Anglai savo ruožtu buvo nusiteikę optimistiškai. Jie manė, kad Kretai nieko baisaus negresia – vokiečiai pamėgins išlaipinti jūrų desantą, o jį be vargo sutriuškins britų laivynas.

Prieš operacijos „Merkurijus“ pradžią liuftvafė tvirtai įsivyravo danguje virš Kretos, privertusi britus atitraukti visus likusius lėktuvus. K.Studento žinioje buvo apie 22 tūkstančiai karių ir karininkų. Ne tik parašiutininkų, bet ir kalnų jėgerių. Įsiveržimo pajėgos buvo padalintos į tris dideles grupes – vakarinę, centrinę ir rytinę. Transportinius lėktuvus „Junkers“ ir desantinius sklandytuvus dengė 430 bombonešių ir 180 naikintuvų. Pagrindiniu taikiniu pasirinktas Malemės aerodromas Kretos šiaurės vakarinėje dalyje.

Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių kalnų jėgeriai laipinami į transportinį lėktuvą „Ju 52“ prieš skrydį į Kretą.
Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių kalnų jėgeriai laipinami į transportinį lėktuvą „Ju 52“ prieš skrydį į Kretą.

Hitleris nebuvo patenkintas

Bet lengvas pasivaikščiojimas vokiečiams neišdegė. Kai ankstų gegužės 20-osios rytą virš salos pasirodė lėktuvai su kryžiais ir iš jų pasipylė parašiutininkai, Kretos gynėjai atidengė tokią galingą ugnį, kad daug desantininkų žuvo ar buvo sužeisti dar ore. Daugybė kitų nusileido tiesiai į priešo pozicijas ir buvo iš karto nukauti artimoje kovoje. Per operaciją „Merkurijus“ žuvo, buvo sužeista ar dingo be žinios per 6 tūkstančius Vokietijos karių. Buvo numuštas 271 lėktuvas.

Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Britų į nelaisvę paimti vokiečių parašiutininkai Kretoje
Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Britų į nelaisvę paimti vokiečių parašiutininkai Kretoje

Didžioji dalis aukų žuvo pirmą išsilaipinimo dieną. Gegužės 20-osios vakarą Vokietijos parašiutininkų situacija atrodė beviltiška – iš paskutinių jėgų laikydamiesi užimtose pozicijose, jie nepasiekė nė vieno iškelto tikslo. Trūko vandens, maisto, medikamentų ir amunicijos, nebuvo ryšio su vadovybe. Operacijos likimas kabojo ant plauko.

Vokiečius išgelbėjo tik tai, kad B.C.Freybergas nesiėmė ryžtingų veiksmų. Pavyzdžiui, jis taip ir nepanaudojo laivyno artilerijos, pagrindinių priešo desantininkų pajėgų laukdamas iš jūros pusės. Tai, kad pagrindinis generolo dėmesys buvo prikaustytas būtent jūroje, lengvai paaiškinama. Ten siautėjo vokiečių aviacija, Kretos mūšio metu paskandinusi beveik tris dešimtis Sąjungininkų laivų ir taip sunaikinusi apie du tūkstančius, jūreivių.

Dėl savo neryžtingumo britų pajėgų vadas iš rankų paleido galimybę pasiekti pergalę. Gegužės 21-ąją vokiečiai sulaukė pastiprinimo ir išvalė Malemės apylinkes. Netrukus užimtame aerodrome ėmė be perstojo leistis lėktuvai su kalnų jėgeriais ir artilerija. Vėlesnėmis dienomis britai mėgino kelis kartus atakuoti aerodromą, bet visos jų atakos buvo atmuštos. O po to desantininkai ėmė žingsnis po žingsnio skverbtis į visą salą.

Wikipedia.org nuotr./Vokiečių parašiutininkai leidžiasi Kretoje (1941 m. gegužė)
Wikipedia.org nuotr./Vokiečių parašiutininkai leidžiasi Kretoje (1941 m. gegužė)

Gegužės 30-ąją B.C.Freybergas lėktuvu išskrido iš Kretos. Į Egiptą pavyko evakuoti apie 15 tūkstančių Sąjungininkų karių. Žuvo arba buvo sužeista septyni tūkstančiai britų, į nelaisvę pateko dar 17 tūkstančių.

Nepaisant pergalės, A.Hitleris buvo nepatenkintas dideliais nuostoliais ir pareiškė K.Studentui, kad parašiutininkų laikas praėjo. Fiureris uždraudė bet kokias stambias oro desanto operacijas. Vokietijos armijos vadovybė padarė išvadą kad jų metu parašiutininkai yra pernelyg pažeidžiami priešo priešlėktuvinės gynybos ir šarvuotųjų sausumos pajėgų ugnies. Vėliau K.Studento pavaldinius vermachto vadovybė naudojo kaip elitinius pėstininkų dalinius labiausiai pažeidžiamuose karinių veiksmų teatrų ruožuose.

Wikipedia.org nuotr./Į Aleksandriją evakuoti sužeisti britų kariai
Wikipedia.org nuotr./Į Aleksandriją evakuoti sužeisti britų kariai

Šis A.Hitlerio draudimas sutrukdė vokiečiams užimti Maltą, kuri po Kretos kapituliacijos vaidino svarbų strateginį vaidmenį Viduržemio jūros centrinėje dalyje. Vertindamas Kretos mūšį Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pareiškė, kad tai buvo milžiniška A.Hitlerio kvailystė – šis dėl vienos salos paaukojo dalį savo elitinių pajėgų.

Kepštelėjimas išskėstais pirštais

Tačiau visiems antihitlerinės koalicijos sąjungininkams buvo lemta patiems savo kailiu patirti tai, ko Kretoje jau pasimokė vokiečiai. Sovietų Sąjunga buvo laikoma oro desanto kariuomenės kūrimo pioniere. Joje dar gerokai prieš karą buvo vykdomos didelės pratybos, per kurias vienu metu iš lėktuvų būdavo išmetama po kelis tūkstančius parašiutininkų. Tokios pratybos, pavyzdžiui, 1935 metais buvo surengtos Kijevo karinėje apygardoje, o 1936 metais Baltarusijos karinėje apygardoje.

SSRS ir Vokietijos karo pradžia smarkiai pakeitė prieškarinę raudonosios armijos koncepciją, kad kovoti teks „svetimoje teritorijoje, mažu krauju“. Penki tuo metu egzistavę oro desanto korpusai buvo kaip pėstininkų junginiai panaudoti stabdyti vokiečių blickrygo spaudimą. Žiaurus karas su stipriausia tuo metu pasaulyje armija nenumaldomai diktavo savo sąlygas, tad visi nauji formuojami desantiniai daliniai į frontą buvo siunčiami kaip šaulių brigados ir divizijos.

1942–1943 metais raudonosios armijos vadovybė vis dėlto surengė dvi dideles oro desanto operacijas, kurios baigėsi nesėkmingai.

Pirmoji iš jų buvo Viazmos operacija (1942 metų sausio 18–28 dienos), kurioje, vadovaujami generolo Aleksejaus Levašovo, dalyvavo 4-ojo oro desanto korpuso junginiai su jiems priskirtais daliniais. Jiems buvo iškelta užduotis užimti kelią ir geležinkelį piečiau Viazmos. Tai turėjo padėti Vakarų fronto divizijoms lengviau išvaduoti miestą.

Wikipedia.org nuotr./Raudonosios armijos desantininkai (1941–1942 metų žiema)
Wikipedia.org nuotr./Raudonosios armijos desantininkai (1941–1942 metų žiema)

Po vermachto pralaimėjimų Rostove prie Dono, prie Maskvos ir Tichvino Josifas Stalinas nusprendė, kad kare atėjo ilgai lauktas lūžis ir dabar reikia kuo greičiau smogti visuose frontuose besitraukiančiam priešui, kol jis neatsitokėjo. Tačiau iki tikro lūžio kare dar buvo labai toli.

Rengiantis Viazmos operacijai oro erdvę visiškai kontroliavo vokiečių aviacija. Vokiečiai netrukdomi sunaikino dalį sovietų transporto lėktuvų, skirtų desantininkų pergabenimui. Parašiutininkų pergabenimo procesas labai išsitempė, buvo prarastas netikėtumo faktorius. Kariniai kroviniai ir parašiutininkai buvo išmėtyti per dideliame plote ir planuotas smūgis „kumščiu“ dėl to virto kepštelėjimu išskėstais „pirštais“. Daugelis desantininkų buvo nukauti dar besileisdami žemyn. Žuvo ir A.Levašovas, o vadovavimą perėmė jo štabo viršininkas pulkininkas Aleksandras Kazankinas.

Iš viso į priešo užnugarį buvo išmesta apie dešimt tūkstančių žmonių. Dažnai likę be vadų, ginkluoti lengvaisiais pėstininkų ginklais, išbarstyti nedideliais būriais, desantininkai, kartu su generolo Pavelo Belovo kavaleristais ir vietiniais partizanais, kelis mėnesius įnirtingai kovėsi priešo užnugaryje ir su saviškiais susijungė tik 1942 metų birželio 24-ąją.

VIDEO: Propagandinė sovietų kino kronika apie „sėkmingą“ Viazmos desanto operaciją

„Masinės bereikalingos aukos“

Antrą kartą J.Stalinas oro desanto operaciją sankcionavo jau po Kursko mūšio, kai kare iš tiesų įvyko esminis persilaužimas ir raudonoji armija perėjo į strateginį puolimą.

Dnepro oro desanto operacija (1943 metų rugsėjo 24 – lapkričio 28 dienos) turėjo padėti Voronežo fronto kariams užimti ir išlaikyti placdarmus kitame plačios upės krante. Užduoties įvykdymui buvo pasitelktas generolo Ivano Zatevachino vadovaujamas oro desanto korpusas iš dešimties tūkstančių karių.

Viazmos operacijos klaidos nebuvo išmoktos. Operacijos planas buvo rengiamas paskubomis, būsimose desanto išmetimo vietose žvalgyba nepastebėjo stambių vokiečių tankų junginių ir gerai įrengtos priešlėktuvinės gynybos, kariai nespėjo susipažinti su savo užduotimis, ir instruktažas vykdytas jau skrendant lėktuvuose. Be to, desanto išmetimas vykdytas tamsiu paros metu, apgraibomis, be kokių nors signalų ant žemės.

Wikipedia.org nuotr./Raudonosios armijos desantininkai rengiasi skrydžiui.
Wikipedia.org nuotr./Raudonosios armijos desantininkai rengiasi skrydžiui.

Dėl stiprios zenitinės ugnies buvo išmesti tik 4575 parašiutininkai, 230 iš jų – virš savo teritorijos. Tie, kurie nusileido priešo teritorijoje, neretai papuldavo tiesiai į vermachto pozicijas ir būdavo iš karto nukaunami. Jau per pirmą operacijos parą žuvo arba papuolė į nelaisvę per 900 raudonarmiečių. (per visą operaciją – apie 3,5 tūkst.)

Kitoje Dnepro pusėje esantys saviškiai niekaip negalėjo padėti desantininkams. Voronežo fronto vadovybė į vokiečių užnugarį pasiuntė tris radistų grupes, bet jos visos žuvo. Neturint informacijos apie tai, kas vyksta, buvo nuspręsta operaciją nutraukti. Parašiutininkų likučiai prisijungė prie vietos partizanų ir toliau užsiėmė diversiniais veiksmais.

J.Stalinas operaciją įvertino kaip fiasko, kuris pareikalavo, pasak jo, „masinių bereikalingų aukų“. Jis perėmė likusias oro desanto brigadas į savo rezervą ir iki karo pabaigos panašių operacijų nebevykdė.

Apniukęs Sicilijos dangus

JAV ir Didžioji Britanija savo parašiutininkus panaudojo jau antroje karo pusėje. Debiutu tapo operacija „Haskis“, kai Sąjungininkams išsilaipinant Sicilijoje (1943 metų liepos 9 – rugpjūčio 17 dienos) maždaug du tūkstančiai 82-osios amerikiečių oro desanto divizijos ir britų 1-osios oro desanto brigados karių ir karininkų buvo išmesta salos gilumoje.

Wikipedia.org nuotr./Amerikiečių desantininkai pakeliui į Siciliją.
Wikipedia.org nuotr./Amerikiečių desantininkai pakeliui į Siciliją.

Dėl stipraus vėjo ir prastos žvalgybos parašiutininkai išsibarstė po visą Siciliją. Kai kuriuos iš jų nusileidusius iš karto kontratakavo vokiečių tankų daliniai, nuostoliai buvo dideli. Maža to, britų laivyno zenitininkai nebuvo įspėti apie saviškių transporto lėktuvus, dėl to 1943 metų liepos 11 dieną jie per klaidą numušė 12 lėktuvų su 300 amerikiečių.

Per išsilaipinimą Normandijoje (operacija „Viešpats“) 1944 metų birželio 6-ąją, likus kelioms valandoms iki pagrindinio jūrų desanto išsilaipinimo Prancūzijos pakrantėje, su parašiutais ir sklandytuvais virš Prancūzijos teritorijos buvo išmesta 24,5 tūkstančio amerikiečių, britų, kanadiečių ir prancūzų karių. Desantininkai leidosi kartu su karine technika, taip pat ir tankais. Naudodamiesi sumaištimi priešo užnugaryje, desantininkai jungėsi į didelius būrius ir aktyviai vykdė diversinius veiksmus, stiprindami chaosą ir sėdami paniką tarp vokiečių. Jiems padėjo ir tai, kad ore vyravo Sąjungininkų aviacija, o jūroje – jų laivynas.

Wikipedia.org nuotr./Generolas Dwightas D.Eisenhoweris kalbasi su amerikiečių parašiutininkais išsilaipinimo Normandijoje išvakarėse.
Wikipedia.org nuotr./Generolas Dwightas D.Eisenhoweris kalbasi su amerikiečių parašiutininkais išsilaipinimo Normandijoje išvakarėse.

Antrojo fronto atidarymas Normandijoje buvo sėkmingas. Bet už tai teko sumokėti didelę kainą. Bendras žuvusių, patekusių į nelaisvę ir dingusių be žinios amerikiečių parašiutininkų, kurie sudarė didžiąją oro desanto dalį, skaičius viršijo aštuonis tūkstančius.

Nesėkmingas prasiveržimas Berlyno link

Tačiau nei „Haskis“, nei „Viešpats“ nebuvo savarankiškos oro desanto operacijos – desantininkai buvo tik nedidelė dalis operacijose dalyvavusių karių. Visiškai kitokia buvo strateginė operacija „Market garden“, kurią Vakarų Sąjungininkai Nyderlandų teritorijoje surengė 1944 metų rugsėjo 17–25 dienomis. Ši operacija tapo didžiausia jų desantininkų nesėkme Antrajame pasauliniame kare.

Tuo metu vokiečiai traukėsi savo sienos link ir gerokai sustiprino pasipriešinimą. Amerikiečių ir britų puolimas įstrigo. Tada gimė akiplėšiškas planas – apeiti vokiečių įtvirtinimus iš šiaurės, užimti Olandijos uostus ir tiltus per kelias upes, tarp jų ir Reiną. Po to planuota įsiveržti į pramoninius Trečiojo reicho rajonus ir karą užbaigti dar 1944 metais.

Wikipedia.org nuotr./Sąjungininkų parašiutininkai leidžiasi Nyderlanduose operacijos „Market garden“ metu.
Wikipedia.org nuotr./Sąjungininkų parašiutininkai leidžiasi Nyderlanduose operacijos „Market garden“ metu.

Ambicingos užduoties įgyvendinimas buvo patikėtas oro desantininkams. Jie turėjo atverti kelius savo tankų ir pėstininkų junginiams. Buvo sukauptos įspūdingos pajėgos – apie 35 tūkstančiai parašiutininkų. Pagrindinį vaidmenį šioje operacijoje vaidino britai. Liuftvafė nesugebėjo sutrukdyti vieno iš didžiausių istorijoje desanto nusileidimui. Tačiau, nepaisant to, kad britai ir amerikiečiai sugebėjo užimti kelis numatytus tiltus, vokiečiai greitai atsitokėjo, permetė į kovų zoną tankų junginius ir pradėjo įnirtingas kontratakas.

Prasidėjo smarkūs mūšiai, kuriuose dalyvavo ir K.Studento kariai. Laiku nesulaukę paramos, parašiutininkai, kurie jau buvo praradę beveik 18 tūkstančių karių ir karininkų, buvo priversti trauktis. Britų feldmaršalas Bernardas Montgomery vėliau apgailestavo, kad ši strateginė nesėkmė atėmė iš britų ir amerikiečių galimybę užimti Berlyną.

Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Britų parašiutininkai Osterbeke, Nyderlanduose
Imperijos karo muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Britų parašiutininkai Osterbeke, Nyderlanduose

Kruvina pamoka buvo išmokta. Karo pabaigoje surengta tiltų per Reiną užėmimo operacija „Varsity“ buvo planuojama kur kas kruopščiau. Dvi savaites iš eilės britų ir amerikiečių aviacija daužė jau gerokai tuo metu nusilpusio priešininko zenitinės artilerijos pozicijas.

O 1945 metų kovo 24 dienos rytą Sąjungininkai virš apstulbusių vokiečių galvų išmetė per 17 tūkstančių desantininkų kartu su kariniais kroviniais. Buvo užimti penki tiltai ir antroje dienos pusėje parašiutininkai, susijungę su pėstininkas, artileristais ir tankistais, dešiniajame upės krante užėmė kelis placdarmus. Reino oro desanto operacija puolantiesiems kainavo 53 numuštus lėktuvus ir apie tris tūkstančius žuvusiųjų.

Wikipedia.org nuotr./Sklandytuvais priešo teritorijoje per operaciją „Varsity“ nusileidę amerikiečių desantininkai
Wikipedia.org nuotr./Sklandytuvais priešo teritorijoje per operaciją „Varsity“ nusileidę amerikiečių desantininkai

Antrojo pasaulinio karo metu visų šalių parašiutininkai pademonstravo didelę narsą. Taip pat tapo akivaizdu, kad didelio masto karo sąlygomis desantininkų veiksmus reikia glaudžiai susieti ir koordinuoti su kitų rūšių karinių dalinių veiksmais, o pačius desantininkus būtina kruopščiai parengti ir nepriekaištingai aprūpinti. Daugelyje vėlesnių karinių konfliktų būtent desantininkai buvo pirmieji, kurie stodavo į kovą su priešu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:21:02

Video

01:12
15:32
08:09

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min