Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 21d. 16:51

Dingęs jėzuitų Vilnius: Užvingis

VU botanikos sodas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / VU botanikos sodas

„Dirbu trejus metus, bet dar nė karto čia nevažiavau“, – sukdama pro Vingio stadioną tarė pavežėja. Išties, parko pakraštyje įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyrius žinomas istorijos gurmanams, tačiau daugeliui kitų yra dar neatrastas objektas. Šimtmečius ši vieta priklausė jėzuitams. Ir nors šiandien čia neišvysite didingų rūmų, anuos laikus mena teritoriją tebejuosianti mūro tvora. Deja, sienos negali kalbėti, todėl įspūdingą Užvingio istoriją atskleidė skyriaus vedėja Regina Juodkaitė.

Kaip Radvilų dvaras jėzuitams atiteko

Nuo XVI a. pr. Lukiškių valdos (dab. Botanikos sodo teritorija) siejamos su Radvilų gimine – įtakingiausiais didikais Renesanso Lietuvoje. 1551 m. šioje vietoje stovėjusį dvarą jau valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Reformacijos vėliavnešys anuomet Radvilų Lukiškėmis vadintoje vietoje leido įkurti evangelikų koplyčią. Beje, būtent čia 1557 m. žiemą įvyko pirmasis Lietuvos reformatų bažnyčios sinodas.

Radvilų Lukiškėse rinkdavosi protestantų bendruomenė:

Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas
Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas

Lukiškių dvare gimė ir trys jauniausieji kanclerio sūnūs: Jurgis Radvila, Albrechtas Radvila ir Stanislovas Radvila II. Po jo mirties Stanislovas Radvila, kaip ir protestantiškai auklėti broliai, tarp kurių ir kardinolu tapęs Jurgis, Vilniaus jėzuitų dėka atsivertė į katalikybę. 1593 m. Stanislovas, dėl religinio uolumo pramintas Pamaldžiuoju, padovanojo sklypą jėzuitams.

Dvaro teritorijoje jėzuitai įkūrė poilsio rezidenciją:

Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas
Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas

Ir poilsiui, ir darbui

Iki pat 1773-iųjų, kai popiežius Klemensas XIV ordiną uždraudė, Lukiškės buvo neatsiejama jėzuitų gyvenimo dalis, o dvaro centras, su ant Neries kranto stovėjusiais Radvilų rūmais, buvo pritaikytas poilsio rezidencijai. Į atokų, gamtos apsuptą Vilniaus kampelį vienuoliai atvykdavo pailsėti, arba, kaip rašoma iki šių dienų išlikusiuose dienoraščiuose – rekreacijai. „<...> t. Jelenskis išvyko į Lukiškes sveikti, – teigiama 1716 metų liepos 14 d. įraše, – jį palydėjo t. Bartoldas, kad prablaškytų ligonį.“

„Rekreacija su pietumis, per kuriuos dalyvavo šviesusis prakilnusis p. Pacas, šviesiausiojo tribunolo vicemaršalkos sūnus, su savo pedagogu“, – byloja 1721 metų rugsėjo 4 d. paliktas įrašas.

Užvingis buvo savotiškas prieglobstis, kuriame jėzuitai galėjo pasislėpti nuo į miestą užklystančių negandų, pavyzdžiui, marų ar gaisrų. Rekreacijai tarnavo medinis dvaras, o vėliau – jo vietoje iškilę ištaigingi rūmai.

Jėzuitai prekiavo iš javų gaminta saldžia degtine, kitaip sakant, likeriu, todėl dvaras tapo svarbiu pragyvenimo šaltiniu. Skaičiuojama, kad XVIII a. viduryje iš prekybos gautos pajamos siekė net 30 tūkst. auksinų.

Užvingis tapo savotiška prieglobsčio vieta:

Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas
Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas

Jėzuitai – farmacijos pradininkai

Jėzuitai garsėjo ir kaip talentingi farmacininkai. Iš šalia rūmų buvusiame darže augintų vaistažolių gaminti užpilai, trauktinės ir tinktūros buvo parduodami Šv. Jono gatvėje įsikūrusioje vaistinėje. Įdomu tai, kad po pasaulį pasklidę vienuoliai tarpusavyje dalindavosi sukauptomis žiniomis. Ne veltui istorikas Alfredas Bumblauskas yra rašęs, kad jėzuitų vaistinės – pirmosios globalios vaistinės.

Po pasaulį pasklidę vienuoliai tarpusavyje dalindavosi sukauptomis žiniomis.

Žinoma, kad anuomet čia buvo net keli daržai. Į šalia refektorijaus, dabartinio Botanikos sodo pietvakariuose, buvusį žymųjį vaistažolių daržą vedė dideli žali vartai, kuriuos puošė švelniai skimbčiojantis bažnytinis varpelis. Šiaurinėje dalyje buvo auginamos uogos ir vaismedžiai, o kiek arčiau upės, šiltlysvėse – prieskoninės daržovės ir gėlės. Beje, Botanikos sodo Vingio skyriaus vedėja Regina Juodkaitė atskleidė svajojanti pratęsti vaistinių augalų auginimo šioje teritorijoje tradicijas, įrengti jėzuitus menantį vaistažolių daržą.

Šioje vietoje jėzuitai augino vaistažoles:

Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas
Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas

Jėzuitų Lukiškėse lankydavosi žymiausi to meto visuomenės ir politikos veikėjai, didikai ir net karaliai. Vienas iš žymiausių – 1638 metų pavasarį vykęs karaliaus Vladislovo Vazos apsilankymas. Jo metu sode surengta ištaiginga puota, ypatingą nuotaiką kūrė iš studentų lūpų sklindančios eilės. Pasakojama, kad valdovas buvo sužavėtas tokio priėmimo.

Prabėgus kone dešimtmečiui karalius vėl apsilankė Lukiškėse. Ir šįsyk jėzuitai pasistengė kaip reikiant – valdovas išvydo perstatytus rūmus, koplyčią, kvapą gniaužiantį sodą, jame čiurlenančius fontanus bei tvenkinius.

Medinio dvaro vietoje – ištaigingi rūmai

Šiandien Botanikos sodo lankytojus žavi centrinėje dalyje auganti vyšnia, bet tik vos vienas kitas žino, kad prieš kelis šimtmečius jos vietoje stūksojo prabangūs rūmai.

Sėkmingai klostantis prekybai, 1756–1761 metais buvusio medinio Radvilų dvarelio vietoje jėzuitai pastatė triaukščius pasagos formos rūmus su mansardomis. Pastatų projekto autorius – žymiausias klasicizmo architektas regione Jonas Kristupas Glaubicas. Aplink rūmus buvo išdėstyti daržai ir sodas, Šv. Rozalijos bažnyčia, pirtis, bravoras, vaistažolių džiovykla, sūrinė ir kiti ūkiniai pastatai. Prabangiuose rūmuose buvo net 51 kambarys, o trečiame aukšte – didžiulė salė.

1714 m. teritorija apjuosta iki šiol išlikusia mūro tvora:

Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas
Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas

Deja, šiuo architektūros stebuklu jėzuitai džiaugėsi trumpai, nes 1773 metais, popiežiaus sprendimu, ordinas uždarytas, o sklypas su pastatais perduotas Edukacinės komisijos žinion. Neilgai trukus jį įsigijo vyskupas Ignotas Masalskis, šioje vietoje svajojęs įrengti parką.

Tragiška caro Aleksandro I puota

Svajonė realybe netapo, po vyskupo mirties Užvingis keliskart pakeitė šeimininkus, kol galiausiai XIX a. pr. atiteko Vilniaus generalgubernatoriui Levinui Beningsenui, šis rūmuose įsirengė puošnų vasarnamį. Būtent šį laikotarpį mena iki šiol išlikusi kukli oficina, kitaip tariant, tarnų namas, ir arklidės.

L.Beningseno vasarnamio oficina:

Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas
Luko Balandžio / 15min nuotr./VU botanikos sodas

Beje, ar žinojote, kad caras Aleksandras I apie Napoelono karių persikėlimą per Nemuną sužinojo vasarodamas Vingio dvare?

1812 metais L.Beningseno vasarnamyje caras praleido ištisą mėnesį, o jo garbei surengtas iškilmingas pokylis vėliau pagarsėjo ne dėl jo prabangumo, bet dėl tragiško įvykio. Į pokylį buvo sukviestas būrys iškiliausių to meto svečių, architektui Mykolui Šulcui pavesta Neries pakrantėje pastatyti pavėsinę. Deja, statinys sugriuvo ir palūžęs žymusis architektas iš sielvarto nusiskandino. Tiesa, dramatiškas įvykis puotos nesutrukdė, o pačiame siautulio įkarštyje, padangę raižant fejerverkų šviesoms, Aleksandrą I ir pasiekė ta lemtinga žinia apie imperatoriaus Napoleono kariuomenę.

en.wikipedia.org nuotr./Caras Aleksandras I
en.wikipedia.org nuotr./Caras Aleksandras I

Tačiau tuo tragiškų įvykių serija nesibaigė. Vilnių užėmę Prancūzijos kariai rūmuose įsteigė karo ligoninę, kuri netrukus sudegė su visais ligoniais.

Anksčiau Lukiškėmis taip žavėjęsis ir sklypą po karo nusipirkęs Aleksandras I pastatų atstatymu nesirūpino, o XIX a. pabaigoje jie buvo visiškai nugriauti. Dar vėliau šioje vietoje įsikūrė kareivinės, ūkis, miesto parkas, kol galiausiai 1919 metais – Botanikos sodas. Bėgant metams jėzuitų paveldas paskendo užmarštyje – šiandien retas Vingio parko lankytojas žino, kad prie upės besidriekianti raudonų plytų tvora – didinguose rūmuose virusio gyvenimo liudininkė.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min