TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Galingieji Radvilos nenugalėjo tik mirties: kuo sirgo ir kaip gydėsi garsiausios Lietuvos giminės atstovai

Raimonda Ragauskienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Raimonda Ragauskienė
Šaltinis: 15min
1
A A

Radvilų valdose niekada nenusileidžia saulė, jeigu keliautum per jų dvarus nuo Biržų iki Kijevo. Popiežius jiems suteikė kunigaikščių titulą. Su jais giminiuotis siekė Šventosios Romos imperijos didikai. Ir tik vieno dalyko Radvilos nesugebėjo nugalėti – mirties. Į klausimus, kuo vienos iš Radvilų giminės šakos – Biržų-Dubingių kunigaikščiai sirgo, nuo ko mirė, savo naujoje knygoje pabandė atsakyti istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Raimonda Ragauskienė.

R.Ragauskienės naujoji knyga (iš viso jau aštuntoji ir šeštoji apie Radvilų giminę) taip ir vadinasi „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pab.–XVII a.)“. Su istorike kalbėjomės apie tai, iš kur ta jos meilė Radviloms, kuo jie sirgo ir kaip gydėsi, kur rasti duomenų apie tai, kai neturime net to meto gydytojų dienoraščių. Ir, žinoma, apie tai, nuo ko gi mirė Barbora Radvilaitė, nes ši mintis tebėra apipinta mitais, nors tikroji mirties priežastis puikiai žinoma.

Viskas prasidėjo nuo Barboros

– Tai jau šeštoji jūsų knyga apie Radvilas. Iš kur ta meilė šiai giminei?

– Viskas prasidėjo nuo Barboros Radvilaitės – skyriau jai savo parašytą biografiją, o po to mano disertacijos tema buvo Radvila Rudasis.

Tuometinė disertacijos taryba pažiūrėjo, kad apie Radvilas dar tuo metu, kai įstojau į doktorantūrą, buvo labai mažai žinoma, ne tiek daug tyrinėtojų turėjome, ne tokios galimybės buvo išvykti į užsienius. O jeigu ir būdavo, tai kai kurie darbai buvo ne tokio gylio, kaip norėtųsi. Ir buvo nuspręsta, kad turiu nagrinėti Radvilą Rudąjį. Kaip politiką, vis dėlto išskirtinė asmenybė, vienintelis, kuris nepasirašė Liublino unijos akto ir t.t. Išėjo knyga apie Radvilą Rudąjį kaip politiką, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanclerį. Paskui sekė knygos apie Radvilų Dubingių valdas, su vyru išleidome B.Radvilaitės laiškus ir t.t.

Visuose savo tyrinėjimuose, jau per 20 metų, net ir kitas temas gvildendama negaliu apeiti Radvilų, kadangi jie sukaupė vieną didžiausių archyvų. 2015 m. išėjo mano knyga apie LDK bajorijos privačius archyvus, tai be Radvilų archyvo išsiversti nebuvo įmanoma. Kalbėti apie XV–XVII a. LDK visuomenę galima tik išnagrinėjus Radvilų archyvo dokumentus.

Per visus tuos metus susikaupė labai nemažai medžiagos, o ir tas moteriškas žvilgsnis – net nagrinėdama politiką Radvilą Rudąjį, aš visuomet žiūrėjau, kokia buvo jo sveikata, kaip jo vaikai gyveno, kuo jie sirgo, kuo moterys sirgo. Matyt, vyrai rečiau imasi tokių dalykų, gal jiems tai nėra tokios svarbios temos. Politika tai va rimta, o sveikatos dalykai – mažiau.

Viskas prasidėjo nuo Barboros Radvilaitės – skyriau jai savo parašytą biografiją, o po to mano disertacijos tema buvo Radvila Rudasis.

Be to, mano mama buvo medikė, dabar jau amžiną atilsį. Nuo 2010-ųjų metų pradėjau kryptingai Radvilų šakos atstovų sveikatos tema domėtis. Pasitaikė progų išvykti į mokslines stažuotes, nes informacija surinkta, rodos, iš 8 šalių archyvų: pirmiausia Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos, taip pat Prancūzijos, Austrijos vienas archyvas, Italijos archyvai panaudoti. Žinoma, ir Lietuvos bei Latvijos.

– Ar lengva atrasti informacijos apie XV–XVII amžiaus didikų sveikatos būklę, kamavusias ligas?

– Rinkti tokią medžiagą yra labai sudėtinga. Nėra taip, kad atsiverti knygą ir randi ligų aprašymus. Mes neturime to meto gydytojų, pribuvėjų dienoraščių, kuriais gali pasigirti Vakarų Europa. Mūsų žinios – iš išlikusių laiškų, korespondencija yra vienas svarbiausių dalykų. Jie vienas su kitu susirašinėjo ir skundėsi ligomis, kokiais nors simptomais.

Yra vieno kito mediko laiškai, kur irgi patariama, kaip gydytis. Išlikę kai kurie receptai. Man pavyko, tarkim, rasti nemažai Barborai Radvilaitei rašytų receptų. Jos gydytojas Florijonas Zebžydovskis, ypač paskutiniais gyvenimo metais, rašė receptus, yra palikęs rinkinėlį receptų lotynų kalba, dabar saugomą Varšuvos senųjų aktų archyve. Labai įdomu patyrinėti. Ir kvepalus Barborai gamino, kai liga labai progresavo ir nemalonus kvapas sklido. Tepalų milžiniškas kiekis, įvairūs vaistai iš imbiero ir t.t. Kai kuriuos receptus iššifravau ir jie paskelbti knygoje. Tie receptai labai įdomūs, nors sunkiai tas darbas vyko, kadangi medikų rašysena visais laikais labai sudėtinga buvo, tais laikais irgi ne išimtis.

Kai kurių, tarkim, Kristupo II Radvilos gydytojai, kai negalėdavo patys atvykti, laiškuose siųsdavo vaistų receptus, kad pagal juos vietos medikai pagamintų vaistų.

– Užsiminėte apie Barborą Radvilaitę. Iki šiol vis dar gyvi mitai, kad ji buvo nunuodyta, nors jau seniai žinoma, nuo ko ji mirė. Tai kokia buvusi karalienės mirties priežastis?

– Šis mitas buvo paneigtas dar XX a. pr. radus B.Radvilaitės palaikus ir juos ištyrus. Ji mirė nuo onkologinės ligos, greičiausiai – nuo gimdos kaklelio vėžio. Nors, turiu pasakyti, onkologinėmis ligomis Radvilos sirgo gana retai.

LRT nuotr./Barbora Radvilaitė
LRT nuotr./Barbora Radvilaitė

– Ar Dubingių ir Biržų Radvilų šaka yra visiškai išnykusi?

– Radvilos irgi buvo žmonės. Leidau sau perfrazuoti Analų mokyklos atstovo Emanuelio Le Rua Ladiuri posakį – „Radvilos – žmonės iš kaulo ir kraujo“, lygiai taip pat, kaip ir mes visi. Jiems irgi skaudėjo, jie daug kentėjo, jie sirgo ir mirė.

Dėl to ir knygos pavadinime sakau, kad mirties nugalėti nepavyko. Jiems viskas pavyko: pavyko tapti nekarūnuotais valstybės valdovais, sukaupti milžiniškus turtus, tokius, kad buvo sakoma „Radvilų žemėse saulė niekada nesileidžia“ – išvažiuoji iš Biržų iki Kijevo, visur pakeliui gali sustoti Radvilų dvaruose. Tai buvo tiesa, milžiniški sukaupti turtai, didžiulė giminė, bet Biržų ir Dubingių šaka, gyvavusi nuo XV a.pab. iki XVII a. pab., išnyko – išmirė visi vyriškos lyties palikuonys.

Mes neturime to meto gydytojų, pribuvėjų dienoraščių, kuriais gali pasigirti Vakarų Europa.

Aš savo knygoje keliu ir tokią eretišką, gal – feministinę, mintį: mes tradiciškai linkę skaičiuoti gimines pagal vyrišką liniją, bet jeigu pažiūrėtume pagal moteriškąją liniją, tai Biržų-Dubingių šaka gyvuoja ir šiandien. Nes paskutinioji giminės atstovė – Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695) sėkmingai ištekėjo, susilaukė gausios šeimos ir jos vaikai pratęsė giminę, susigiminiavo net su Bavarijos karaliais. Ir dabar Bavarijoje, Miunchene, yra šios šakos atstovams skirti palaidojimai tam tikrose bažnyčiose, savotiški mauzoliejai įkurti. Pagal moterišką liniją Biržų ir Dubingių Radvilų šaka gyvuoja ir šiandien.

– Pakalbėkime dar apie šaltinius, kuriuose ieškojote informacijos savo knygai.

– Dvaro sąskaitų knygos man buvo labai svarbios, keletą suradau mūsų Istorijos archyve, Peterburge pavyko rasti keletą knygų su užrašais, kaip užsakinėdavo vaistus, įvairius medikamentus, priemones, kiek mokėjo.

Jeigu pažiūrėtume pagal moteriškąją liniją, tai Biržų-Dubingių šaka gyvuoja ir šiandien.

Labai svarbus šaltinis yra įvairūs dokumentai, kurie irgi gali daug ką atskleisti, pvz., užrašyta, kad surašęs kokį nors svarbų valstybinės reikšmės dokumentą didikas negali pats pasirašyti, tai iš karto kyla įtarimas kodėl – ar tai su politika susiję, ar dar kas. O paskui randi korespondencijoje raštelį, kad jo įgalioti pasirašė kiti asmenys, nes jis tuo metu dėl skausmų tiesiog negalėjo pasirašyti. Skausmas buvo toks stiprus, kad iškrito žmogus kelioms dienoms iš aktyvaus gyvenimo, tiesiog gulėjo. Tie šaltiniai yra labai įvairūs, jų peržiūrėti reikia labai daug. Ir žiūrėti specifiniu žvilgsniu.

– Atsirinkti tai, kas reikalinga ir svarbiausia, turbūt yra ne mažiau sudėtinga, nei tuos šaltinius iš viso surasti?

– Savo knygoje sudėjau tris pjūvius. Tai yra vadinamoji mažosios giminės istorija, kadangi paėmiau tik vieną Radvilų šaką, ne visą giminę. Visos giminės, kaip ir parašiau įvade, aprėpti neįmanoma, nes tai per 500 asmenų. Juos visus išnagrinėti būtų labai sudėtinga, ypač žinant apie šaltinius ir kiek reikia įdėti darbo. Tebegyvena giminės atstovai, keičiasi ligų koncepcijos ir pačios ligos, todėl tai būtų sudėtinga, gal net nelabai įmanoma. Todėl paėmiau mažą šeimą ir bandžiau pažiūrėti pirmiausia istoriniu pjūviu.

Taip pat demografiniu: mažoji demografija buvo labai svarbi, nes mes turime daug žinių apie Radvilas, bet ne visuomet žinome tikslias jų gimimo, mirties datas. Teko labai daug peržiūrėti genealogijų, schemų, korespondencijos, registruoti, bandyti surasti, tikslinti datas, nes tai esminiai dalykai demografiniams rodikliams nustatyti, koks buvo šios giminės atstovų amžius, amžiaus vidurkis, kiek gyveno, kiek vaikų mirė ir panašiai.

Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis
Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis

Ir trečiasis – medicininis pjūvis: kokios ligos kamavo, kokie simptomai, prie kokių ligų mes galime juos priskirti, kokie vaistai vartoti, kokia buvo medicinos tarnyba, kokie gydytojai samdyti.

– Ar galima pagal vienos konkrečios giminės ligų istorijas spręsti apie visos to meto aukštuomenės ligas, negalavimus?

– Čia taikytas tas mikroistorinis metodas – makroistorija per mikroistoriją. Jeigu paimame didikų grupę ir ją labai detaliai išnagrinėjame šituo klausimu, o man, manau, tai pavyko, lyginau su kitų didikų – ir giminingų, ir negiminingų šeimomis, tai bendros tendencijos leidžia daryti išvadas apie didesnę LDK diduomenės grupę, o kartais ir apie visą bajoriją. Aišku, reikėtų nuošalyje palikti valstietišką šeimą, nes ten kitos gyvenimo sąlygos, kasdienybė kita.

Šita Radvilų šaka gyvavo nuo XV a. pab. iki XVII a. pab. ir pagal šiuo metu prieinamus šaltinius galima teigti, kad jos buvo 52 atstovai.

Aš savo knygoje bandžiau panagrinėti ir kasdienį Radvilų gyvenimą, nes tai turėjo labai didelės įtakos sveikatai. Tarkim, drabužiai, avalynė. Nuo to labai daug kas priklauso. Žinome, kiek valstiečių mirdavo nuo šalčio, juk net XX a. pr. jų vaikai vaikščiodavo basi. Net laikraščiuose galima rasti skelbimus, kad neleistų vaikų basų, kol gruodas. O leisdavo basus, nes ir priežiūra buvo menka, ir tiesiog batų gailėjo, saugojo, taupė, nes neturėjo jiems pinigų.

Radvilos, panagrinėjus jų vilkėtus drabužius, anaiptol dėl to nekentėjo, jiems buvo prieinami patys geriausi dalykai, jų vaikai vaikščiojo puikiausiai aprengti, batukai geriausi. Kas kita, kad sekdami mados tendencijomis jie kartais rengdavosi nelabai patogiais drabužiais.

Higienos klausimai lietė ir drabužius. Cheminio valymo juk nebuvo, o brangūs drabužiai, ypač brangakmeniais nusagstyti, buvo perduodami iš kartos į kartą. Ir nebūtinai išvalyti. Tai galime įsivaizduoti, kokios problemos kildavo. Drabužiai prisidėdavo, gal ne visai tiesiogiai, ir prie infekcinių ligų plitimo, jos ir tarp Radvilų tais laikais buvo numeris vienas. Bandžiau apžvelgti tokius dalykus, kurie turėjo įtakos ir demografiniams rodikliams, ir sveikatai: gyvenamą būstą, drabužius, higienos klausimus, mitybą.

Šita Radvilų šaka gyvavo nuo XV a. pab. iki XVII a. pab. ir pagal šiuo metu prieinamus šaltinius galima teigti, kad jos buvo 52 atstovai, bet greičiausiai tai nėra galutinis skaičius – iki XVII a. vidurio, vos ne per visą gyvavimo laikotarpį, apskritai LDK nebuvo registruojami gimę ir greitai mirę vaikai. Jų į genealogijas neįtraukdavo, jie nebuvo giminės viltis, viltimi tapdavo jau sulaukę 3–5 metų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Raimonda Ragauskienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Raimonda Ragauskienė

– Ar daug vaikų mirdavo vos gimusių, visiškai mažų?

– Radvilų šeimoje vaikų mirtingumas siekė apie 50 proc. Panašios tendencijos buvo tarp visų Lietuvos didikų. Vienam kitam pasisekdavo labiau, galbūt imunitetas daugelį dalykų lėmė.

Priežiūra buvo ypač didelė, nežinau, ar labai gera, bet didelė. Pvz., Jurgis II Radvila, Trakų kaštelionas, vedė Zborovską, santuoka buvo labai sėkminga, sutuoktiniai vienas kitą mylėjo, turtų tikrai pakako. Gimė penki vaikai ir visi penki kūdikiai, išgyvenę iki mėnesio ar dviejų, mirdavo. Dėl visiškai neaiškių priežasčių. Amžininkai nesuprato, kas tai galėjo būti. Kai kurie genealogai, kurie sužymėjo šitas mirtis, net ir konstatuodavo, kad vienas ar kitas šitos poros vaikas buvo labai gražus, visiškai sveikas. Ne apie visus taip rašydavo, vadinasi, buvo išskirtiniai.

Radvilų šeimoje vaikų mirtingumas siekė apie 50 proc. Panašios tendencijos buvo tarp visų Lietuvos didikų.

Dėl ko šie kūdikiai mirė, sunku pasakyti. Gal tai buvo ir nežinomas mirties sindromas, egzistuojantis ir dabar. Konsultavausi su medikais, jų manymu, galėjo būti net ir tokia paprasta priežastis, kad pernelyg didelėje šilumoje ar pernelyg minkštai kūdikiai guldyti, gal tiesiog uždusdavo. Labai sunku pasakyti, nes nėra jokių žinučių. Šitie kūdikiai buvo paminėti laiškuose, nes tai jau XVII a. vidurys. Bet šiaip nieko daugiau negalima pasakyti apie juos.

Bet tai tragedija. Todėl ir Jurgis II Radvila, rašydamas testamentą, tiesiog verkė: vaikai turėjo teikti džiaugsmą ir palaimą, o tapo didžiausios jo tragedijos priežastimi. Žmogus labai sielvartavo, gal tai paskatino ir jo paties mirtį, nes mirė jaunas – tik vos kiek daugiau kaip 40 metų sulaukęs.

– Ar ilgaamžiai buvo Radvilos?

– Maždaug atitiko bendresnes to laiko tendencijas. Bendras amžiaus vidurkis būtų apie 46 metai, bet jeigu skaičiuosime nuo pilnametystės. Nes yra galimybė vidurkį skaičiuoti nuo pilnametystės arba nuo gimimo. Kadangi gimimus ne visus turime, tai geriausia būtų skaičiuoti nuo tų, kurie sulaukė pilnametystės. Bet jeigu skaičiuosime pagal tuos duomenis, kuriuos turime apie gimusius visus vaikus, tai būtų tik truputį daugiau nei 20 metų.

Bet būta ir ilgaamžių. Radvila Rudasis apie 70 metų išgyveno, jo žmona gal net keleriais metais vyresnė mirė. Yra keli tokio amžiaus.

Bendras amžiaus vidurkis būtų apie 46 metai.

Visiškai tiksliai labai sunku pasakyti, nes XV a. pab. nebuvo svarbu įprasminti savo gyvenimo užrašant tikslią gimimo datą. Tai dar viduramžiškas supratimas, kad svarbiausia yra mirties data, todėl apie mirtį užrašydavo net valandos tikslumu, kurią minutę, valandą išėjo žmogus iš šio pasaulio susitikti su Viešpačiu. O kada gimė, nėra taip svarbu. Nebūta nei pasų, nei kitų žmogaus identifikavimo priemonių, ką šiandien turime.

Norint nustatyti gimimo datą, pasitarnauja kiti dalykai. Tarkim, Jurgis I Radvila, šakos įkūrėjas. Randi, kada jis buvo krikštytas, tai labai svarbi data, nes stengdavosi krikštyti kuo greičiau. Pirmieji pakėlimai į pareigybes, pagal tai netiesiogiai galima spręsti apie amžių. Bet čia vėl reikia imti konkrečią giminę, konkrečią šaką ir žiūrėti į politines aplinkybes ir t.t.

– Kokios ligos, negalavimai buvo būdingi Radvilų moterims?

– Apie trečdalis šios knygos yra skirta kiekvieno iš tų 52 Radvilų gyvenimo aprašymui. Demografiniai rodikliai – kada gimė, kada mirė, kiek šeimos turėjo, kada ištekėjo, koks santuokos modelis, kuo per gyvenimą sirgo, kas buvo jų mirties priežastis, ir galiausiai – kur palaidoti.

Moterų mirčių pagrindinė priežastis buvo gimdymai ir problemos po jų. Taip pat jos sirgo įvairiomis moteriškomis ligomis, samdydavo nemažai vadinamųjų moterų medikių, nors oficialiai moterų medikių nebuvo. Bet moterys, net ir Radvilienės, gėdijosi susirgusios moterų ligomis kviestis vyrus gydytojus. Čia buvo ta terpė, kuri leido moterims įeiti į mediciną. Jos dažnai būdavo gydytojų, chirurgų dukros arba žmonos, turinčios praktikos, jas Radvilienės įsileisdavo, atskleisdavo visas savo paslaptis, sveikatos negalias.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Viešnagė naktį pas Radvilas Dubingiuose
Luko Balandžio / 15min nuotr./Viešnagė naktį pas Radvilas Dubingiuose

Yra išlikęs Kristupo II Radvilos laiškas žmonai, kur primygtinai jai liepiama nesigėdyti gydytojo vyro ir pasakyti jam visus niuansus, bet ji atsisakė. Kaip paaiškėjo, jai pasireiškė gimdos iškritimo problemos ir ji nenorėjo, kad gydytojas vyras tvarkytų, tada buvo iškviesta geriausia, kaip ir priklauso Radviloms, nusimananti moteris iš Gdansko, mediko žmona Grotuzowa, kuri sutvarkė gimdos iškritimo problemą, tad kurį laiką Radvilienė gerai jautėsi.

Moterų mirčių pagrindinė priežastis buvo gimdymai ir problemos po jų.

Būta ir kitų ligų, visų pirma infekcinės: peršalimai, plaučių ligos, angina ir t.t. Pasitaikė ir išskirtinių atvejų – nervinio pobūdžio ligų. Viena iš Radvilienių labai nesutarė su vyru dėl to, kad nenorėjo jam užrašyti viso savo turto, o turtas buvęs milžiniškas, nes ji kilusi iš Ostrogiškių giminės, tai jis pradėjo ją terorizuoti. Ji buvo jau ketvirtoji jo žmona, ją apniko depresija ir ji griebėsi taurelės. Buvo viena iš mano žinomų moterų istorijoje, vos netapusi alkoholike.

– Kokie negalavimai kankino Radvilų giminės vyrus?

– Visų pirma infekcinės ligos. Taip pat reumatiniai susirgimai. Turime du atstovus – Boguslavą Radvilą ir Jonušą II Radvilą, kurie sirgo lytinėmis ligomis, gydėsi. Boguslavas sirgo gonorėja, o Jonušas II gal net ir sifiliu, o gonorėja tai tikrai.

Tai liudija apie „linksmą“ jų gyvenimo periodą. Tų ligų buvo gėdijamasi atskleisti, tik artimiausiems. Bet tekdavo, nes reikėjo gydytis. Yra išlikę, pvz., Boguslavo laiškai savo gydytojui, kur prašoma patarimų ir pastarojo atsakymai. Jonušo II laiškai atsargesni, bet jis konsultavosi su dėde, kuris irgi ta liga sirgo.

Turime du atstovus – Boguslavą Radvilą ir Jonušą II Radvilą, kurie sirgo lytinėmis ligomis.

Pagal naudotus preparatus – gyvsidabrį ir kitus, gali suvokti, kokia liga tai buvo. Be to, Jonušo II žmona Zofija labai dažnai gimdė ir labai dažnai patirdavo persileidimus, tai irgi vienas iš tų ženklų, kur galėjo būti jo liga. Boguslavas tik apsigydęs ryžosi vesti, nenorėjo užkrėsti žmonos, nes taip dažnai nutikdavo, čia nebuvo paslaptis.

– Vilniaus Unitų bažnyčioje radus palaikus mokslininkai sakė, kad čia palaidoti turtingieji, nes jie sirgo podagra. Ar ir Radvilas kankino ši liga?

– Maždaug trečioje-ketvirtoje vietoje pagal sergamumą buvo podagra ir kitos šios grupės ligos, paliečiančios skirtingas sritis. Negalavo ir moterys, ir vyrai. Apie podagrinius susirgimus labai skundžiamasi laiškuose, tai viena iš tų ligų, kuri tarsi ir negarbinga, bet gal ir garbinga liga.

Tą pagrindžia ir mano atskleistas mitybos balansas, kad ne vienas Radvila buvo šiek tiek aptukęs. Dominavo mėsa, tarkim, pietų metu pateikiami 3–4 patiekalai, iš kurių pirmas – labai tiršta, mėsiška sriuba, toliau eina virta mėsa, tada kepta.

Kita vertus, Radvilos mažiau kentėjo dėl dantų patologijos, palyginti nedaug nusiskundimų randame. Būta didikų, net valdovų, kuriems iškrisdavo ir visi dantys. Švedijos karalius Gustavas Vaza, garsusis dinastijos pradininkas, neturėjo nė vieno danties, jautė pasekmes – kalbas sakydamas švepluodavo, buvo sunku kramtyti maistą ir t.t. Radvilos nė vienas neprarado visų dantų. Būta pažeidimų, B.Radvilaitės vienas dantis buvo pradėjęs gesti, bet tai labai mažai, juk ji mirė 29-erių.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Viešnagė naktį pas Radvilas Dubingiuose
Luko Balandžio / 15min nuotr./Viešnagė naktį pas Radvilas Dubingiuose

– Ar pastebėjote kokių nors genetinių, paveldimų dalykų tyrinėdama šios šeimos sveikatos istoriją?

– Pavyko atskleisti, kad tai Radvilų šakai, ypač jos vyrams, buvo būdinga, ruda plaukų spalva. Tuo metu tai buvo labai madinga spalva, pažiūrėkime į Anglijos karalienę Elžbietą – ugningi rudi plaukai. Radvila Rudasis ir pramintas buvo pagal plaukų spalvą, jo anūkas ir proanūkis taip pat pasižymėjo vešliais ir rudais, net kaštoniniais plaukais.

Genetinių apsigimimų, gal išskyrus tuos kūdikius, kurie vos gimę mirdavo, nėra. Olykos-Nesvyžiaus šakoje, kurios palikuonys gyvuoja iki šiol, nuo XVII a. turime ne vieną ir kitose kartose atsikartojantį protinės negalios atvejį. O Biržų-Dubingių atšakoje nebuvo tokių dalykų.

– Santuokos su artimais giminaičiais buvo draudžiamos, bet tokių pasitaikydavo. Kokius pavyzdžius turime iš Radvilų giminės?

Radvila Rudasis ir pramintas buvo pagal plaukų spalvą, jo anūkas ir proanūkis taip pat pasižymėjo vešliais ir rudais, net kaštoniniais plaukais.

– Santuokų su giminaičiais būta. Dėl turtų. Šitoje Radvilų šakoje bent dvi santuokos pagal Kanonų teisę buvo aiškus nusižengimas, reikėjo popiežiaus leidimo, bet jis buvo gautas.

Be to, šie Radvilos buvo protestantai, kur į artimos giminystės draudimą santuokai žiūrėta kiek kitaip. Kanonų teisė kartais prieidavo iki absurdiškų dalykų, tarkim, Kristupas Radvila Perkūnas vedė vieną kartą Kotryną Ostrogiškaitę, tai buvo jo antroji žmona. Po jos mirties ir dar vienos santuokos ketvirtą kartą jis norėjo vesti jos seserį ir tai pagal Kanonų teisę buvo traktuota kaip giminystė.

Bet būta ir kitokių atvejų. Jonušas II su Sluckaite tuokėsi, nors jie buvo pagal tėvo giminę trečios kartos giminaičiai, pagal motinos – ketvirtos. Tai jau neleistina buvo pagal Lietuvos statutą, nekalbant apie Kanonų teisę. Kadangi Sluckaitė buvo paskutinioji savo giminės atstovė, atnešusi dvi kunigaikštystes, keliolika miestų, dėl jos rankos Lietuvoje vos nekilo pilietinis karas tarp Chodkevičių ir Radvilų. Ji ištekėjo jauna – 14 metų. Tai jau buvo ta riba, kai leista tekėti, visos moterys tekėjo labai jaunos.

Dar artimesni giminės buvo Boguslavas Radvila ir jo žmona Ona Marija Radvilaitė, pusbrolio Jonušo II dukra, kurią Boguslavas globojo, kai tėvas mirė. Daugiau tokių artimos giminystės santuokų nebuvo, Radvilos vesdavo kitų Lietuvos, Lenkijos didikų giminių atstoves ar net iš Šventosios Romos imperijos kunigaikščių giminių. Santuokos su Vokietijos kunigaikščiais rodė Radvilų tarptautinį pripažinimą, jie buvo lygiaverčiai Vokietijos kunigaikščiams pagal turtus, įtaką. Reikia prisiminti, kad Radvilos buvo vieninteliai Lietuvoje ir Lenkijoje, gavę kunigaikščių titulą.

Sluckaitė buvo paskutinioji savo giminės atstovė, atnešusi dvi kunigaikštystes, keliolika miestų, dėl jos rankos Lietuvoje vos nekilo pilietinis karas tarp Chodkevičių ir Radvilų.

Vyrai vesdavo 26–28 metų, o merginos tekėjo jaunos, bet su kiekvienu šimtmečiu vis dėlto vis vyresnės. XVI a. tekėjo jaunos, juk ir Barbora Radvilaitė pirmą kartą 14-os metų ištekėjo. Daugelis tekėjo vos suėjus leidžiamam amžiui – 14 metų. Sužadėtuvių sutartys būdavo sudaromos, kai vaikui tebūdavo 3–5 metai. Ir paprastai parenkamas ne vienas kandidatas, apsidraudžiant, jei pirmasis numirs. Senmergėmis didikės nelikdavo, tarp jų nebuvo net tokio termino.

– Lietuvą ne kartą siaubė maras, bet Radvilų jis nepalietė. Kaip jie išvengdavo šios mirtinos ligos?

– Maras didikus paliesdavo, bet netiesiogiai. Nė vienas didikas nemirė nuo maro epidemijos, jie atsipirkdavo išgąsčiu, nervine įtampa. Maras rizikingai priartėdavo prie dvarų, bet jie mokėjo apsisaugoti, turėjo ne vieną dvarą, todėl vos sužinoję, kad maras ateina, viską mesdavo ir bėgdavo į kitą dvarą, kur užkrato nebūdavo, apstatydavo savo dvarus sargyba, kad niekas neįeitų, ir išgyvendavo. Taip darė valdovai, didikai. Neturiu duomenų, kad kuris nors Radvila būtų miręs nuo maro.

Nuo maro mirė keli karalaičiai iš Vazų dinastijos, bet jie studijavo Italijoje, užsikrėsdavo grįždami ar pan. Savo sūnums Radvilos siųsdavo laiškus, jei nugirsdavo, kad kokiose apylinkėse, tarkim, Vokietijoje, siaučia maras, kad keistų universitetą ir vyktų kitur.

Tarkim, jeigu dvaras uždarytas, bet reikia įleisti karaliaus pasiuntinį, jis turėdavo praeiti karantiną – kurį laiką būdavo izoliuojamas, žiūrima, ar nepasireiškia požymiai, būdavo aprūkomas, matyt, dėl dezinfekcijos.

Lauros Gabrilavičiūtės/15min.lt nuotr./Sarkofagas su Radvilų palaikais buvo išgabentas į perlaidojimo vietą Dubingiuose.
Lauros Gabrilavičiūtės/15min.lt nuotr./Sarkofagas su Radvilų palaikais buvo išgabentas į perlaidojimo vietą Dubingiuose.

Radau tokių įdomių detalių apie drastiškus dalykus, tarkim, viename Radvilų kaimelyje žmonės susirgo maru, išmirė, vienas valstietis liko, visus palaidojo, bet seniūnas, bijodamas, kad jis kitų neužkrėstų, išvijo jį iš kaimo. Jis tapo pasmerktuoju.

– Ne vienerius metus rinkote medžiagą. Kas jums pačiai tapo didžiausiu atradimu?

Aš džiaugiausi kiekviena rasta detale, kiekvienu faktu.

– Sunku pasakyti. Gal neišskirčiau ko nors vieno, aš džiaugiausi kiekviena rasta detale, kiekvienu faktu, tai nėra piktdžiuga, kad jie sirgo, o mokslinis atradimas – surandi mokslinį faktą, matai panoraminį vaizdą, kuris dėliojasi iš tam tikrų detalių. Tai man buvo svarbiausia, norėjosi, kad istorikai atkreiptų dėmesį į tai.

Knygos pabaigoje rašau: „Biologinis istorijos matas: fizinė ir psichinė sveikata, gyvenimo trukmė, mirties priežastys, šeimos struktūra ir jos modelis yra svarbi integralios istorijos dalis, labai praplečianti žinojimą apie praeities istoriją. Šios tematikos LDK istorijos tyrimuose jau nebegalima ignoruoti.“ Toks buvo mano pagrindinis moto, kad neapeitume biologinio istorijos mato, jis labai svarbus. Kitaip mes negalime suvokti viso istorijos vaizdo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min