Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 16d. 11:00

Gelbėtojas iš Islandijos. Interviu su Islandijos prezidentu Guðni Th.Jóhannessonu – kol juo dar nebuvo

Islandijos Prezidentas Gudnis Thorlacius Johannessonas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Guðni Th. Jóhannesson

Valstybių lyderiai gali būti aktoriai (Ronaldas Reaganas), dramaturgai (Václavas Havelas), muzikologai (Vytautas Landsbergis), fizikės (Angela Merkel), chemikės (Margaret Thatcher) ar kitų specialybių žmonės, ir jų išsilavinimas bei profesinė patirtis neabejotinai turi įtakos jų kaip vadovų strategijoms bei įvaizdžiui.

Islandijos prezidentas Guðni Th.Jóhannessonas yra profesionalus istorikas, mokslininkas, dėstęs Islandijos ir Anglijos universitetuose, kurio viena iš svarbiausių tyrimų temų dar nuo studijų laikų buvo Islandijos vaidmuo pripažįstant Baltijos šalių nepriklausomybę. Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga atvykęs į Vilnių, Vilniaus universitete šia tema skaitytoje viešoje paskaitoje savo profesijos ir dabartinio posto derinį jis įvardijo kaip iššūkį:

,,Prezidentui, galima sakyti, jau pagal „pareigybių aprašymą“ priklauso būti optimistu. Privalai skleisti pozityvą, būti vienybės simboliu, taktiškas ir geranoriškas, pernelyg nekritikuoti. Kaip akademikas turi būti kritiškas, viskuo abejoti, niekada pirma netikėti ir negalvoti, ką Islandijos valstybė norėtų, kad kalbėtum, kaip turėtum kurti pozityvų Islandijos vaizdinį. Gali būti nelengva pereiti iš akademijos į valstybės vadovo postą“.1

Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos nekyla abejonių, kad Guðni Th.Jóhannessonui pavyksta šiuos kraštutinumus suderinti. Jis džiaugiasi gerais dalykais, kurie Islandiją daro ypatinga, pripažįsta, kad tai, ką Islandija padarė 1991 metais, buvo reikšminga ir kad jo širdį jaudina lietuvių islandams rodomas dėkingumas, bet neišsižada profesionalaus imperatyvo kritiškai žiūrėti į savo šalies istoriją, neslepia dėmėtų jos puslapių ir kalba apie būtinybę ugdytis imunitetą istorijos mitologizavimui.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Guðni Th. Jóhannesson
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Guðni Th. Jóhannesson

Jo kaip politiko populiarumas savo šalyje yra neregėto masto: 2020 metais jis buvo išrinktas antrajai kadencijai, surinkęs daugiau nei 90 procentų balsų. O kaip istorikas, jis turbūt geriausiai pasaulyje išmano Baltijos šalių pripažinimo bylą ir jos skandinavišką bei pasaulinį kontekstą, nes dar būdamas studentu gavo išskirtinę prieigą prie archyvų, kurie atverti turėjo būti tik po daugelio metų. Apie tai jis taip pat kalbėjo minėtoje paskaitoje, kurioje atskleidė įdomių detalių ne tik apie tuometinius Islandijos veiksmus Lietuvos atžvilgiu, bet ir apie kitų šalių politikų reakcijas į juos bei nevienaprasmius Islandijos santykius su Rusija. Rimčiau besidomintys šiais klausimais daugiau atsakymų ras jo 2016 m. Estijoje išėjusiame moksliniame straipsnyje anglų kalba ,,Islandijos parama Baltijos šalių nepriklausomybei: mitai, atmintis, atsiribojimas“.2 Šiandien skaitytojui siūlome sugrįžti į tolimesnę praeitį, arčiau to laiko, kuomet Islandija pripažino Lietuvos Nepriklausomybę, ir perskaityti interviu su Guðni Th. Jóhannessonu, kurį jis davė laikraščiui Alþýðublaðið3 1997 metais, ką tik pabaigęs magistro studijas Islandijos universitete.4 Interviu pavadinimas – Gelbėtojas iš Islandijos – užuomina į ypatingą aurą, kuri ir šiandien Baltijos šalyse gaubia buvusį Islandijos užsienio reikalų ministrą Jóną Baldviną Hannibalssoną už jo savalaikę, tvirtą ir ryškią poziciją, remiant atkurtąjį Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumą.

Interviu lietuvių kalba spausdinamas su Islandijos Prezidento Guðni Th.Jóhannessono sutikimu.

Gelbėtojas iš Islandijos

Guðni Th.Jóhannessonas parašė istorijos magistro darbą apie islandų paramą Baltijos tautoms jų nepriklausomybės kovoje. Interviu laikraščiui Alþýðublaðið jis dalijasi savo darbo rezultatais

Islandija buvo pirmoji tauta pasaulyje, pripažinusi Baltijos šalių nepriklausomybę, tačiau koks buvo Islandijos vyriausybės požiūris į šių šalių nepriklausomybės kovą iki tol?

– 1940 m. Sovietų Sąjunga aneksavo Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą. Iki 1990 m. Islandija pripažindama sovietų valdžią šiose šalyse pažengė toliausiai iš visų Vakarų valstybių, išskyrus Švediją ir Suomiją, kurios oficialiai traktavo šias tris šalis kaip Sovietų Sąjungos dalį. Grupė Islandijos parlamentarų oficialaus vizito Latvijoje 1958 m. metu visiškai nesuabejojo šių šalių priklausymu Sovietų Sąjungai. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Baltijos šalių vyriausybės išeivijoje kreipėsi į islandus, prašydamos paremti jų bylą tarptautiniu mastu ir išreikšti nepasitenkinimą sovietų priespauda Baltijos šalyse. Į tai nebuvo atsakyta. 1978 m. Islandijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje Hannesas Jónssonas oficialiai lankėsi „Pabaltijo tarybinėse respublikose“, kaip jis jas vadino. Kitų NATO šalių ambasadoriai niekada tokių vizitų nevykdė, todėl Islandija žengė toliau nei įprasta kalbant apie oficialų sovietų valdžios pripažinimą Baltijos šalyse. Be to, 1990 metais Islandija buvo viena iš nedaugelio Europos šalių, niekada oficialiai nepareiškusi, kad nepripažįsta prieš pusę amžiaus įvykdytos aneksijos.“

Jónas Ormuras Halldórssonas5 kartą pareiškė, kad islandų parama Baltijos šalims neturėjusi reikšmės. Kokia jūsų nuomonė?

– Šie jo žodžiai nėra teisingi. Kai klausiame savęs, ar turėjome įtakos, privalome žvelgti trimis kryptimis. Pirma – Baltijos valstybių, antra – Vakarų šalių sostinių ir trečia – Maskvos. Baltijos šalyse mūsų įtaka buvo didžiulė. Mes šias tautas padrąsinome ir kiek galėdami rėmėme jų interesus tarptautiniu lygiu. Jie jautė, kad nėra vieni. Vakarams turėjome bent jau netiesioginės įtakos, iškeldami Baltijos tautų klausimus, kai kiti tam nebuvo pasirengę. Tačiau mums nepavyko iš esmės paveikti kitų valstybių vadovų pozicijos, išskyrus Uffe Ellemanno Jenseno6, kuris siekė aplenkti Jóną Baldviną Hannibalssoną. Abu karštai palaikė Baltijos tautas, tačiau tarp jų neabejotinai vyko tam tikra konkurencija. Islandijos vyriausybės sprendimai davė postūmį Ellemannui. Bet Maskvoje mes niekada neturėjome jokios kitos įtakos, kaip tik išprovokuoti žmonių pyktį.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Guðni Th. Jóhannesson
AFP/„Scanpix“ nuotr./Guðni Th. Jóhannesson

Kokie mūsų veiksmai buvo svarbūs Baltijos tautoms?

– Pasaulio valdančiųjų požiūris buvo toks, kad Baltijos tautų prašymai yra per ankstyvi ir per dideli. Jie manė, kad paremdami jas, kels pavojų sovietų prezidento Gorbačiovo reformoms. Buvo manoma, kad reikia galvoti apie svarbesnius dalykus: nusiginklavimą, Šaltojo karo pabaigą, Vokietijos suvienijimą. Islandai gi teigė, kad Baltijos valstybės turi neabejotiną teisę į nepriklausomybę ir kad šioms tautoms vis dar gyvenant sovietų priespaudoje neįmanoma kalbėti apie Šaltojo karo pabaigą. Mes suteikėme šioms tautoms moralinę paramą ir buvome pirmieji, pripažinę jų nepriklausomybę.

Poziciją lėmė etiniai veiksniai

Jónas Baldvinas atrodė lyg vienišas karys šiuo paramos klausimu, dauguma Islandijos politikų manė, kad jis veikia per greitai. Ką jūs apie tai pasakytumėt?

– Jónas Baldvinas7 lankėsi Vilniuje 1991 metų sausį, po to, kai sovietų kariuomenei užpuolus sostinės televizijos bokštą, gyvybes prarado keturiolika lietuvių. Šių neramumų metu Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis susisiekė su Lietuvos atstovu Norvegijoje ir paprašė susisiekti su Vakarų valstybių vadovais, pirmiausia Jónu Baldvinu, nes iš šio greičiausiai buvo galima laukti teigiamo atsako. Kiek pagalvojęs, Jónas Baldvinas išskubėjo pas juos ir užbarikaduotame Seimo pastate pagautas akimirkos įkarščio, nesitaręs su kitais islandais, pažadėjo, kad rimtai apsvarstys galimybę užmegzti politinius santykius su Baltijos valstybėmis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./ Jón Baldvin Hannibalsson
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./ Jón Baldvin Hannibalsson

Tikriausiai nebūtų to pažadėjęs, jei būtų sėdėjęs namuose ir vertinęs situaciją iš tolo. Bet jo pareiškimas buvo šiltai sutiktas Vilniuje. „Jūs atvykote, kai kiti nedrįso atvykti, – sakė Landsbergis. – Kalbėjote, kol kiti tylėjo.“ Tačiau reikia paminėti ir tai, kad Lietuvoje žmonės tikėjosi šį žingsnį, diplomatinių santykių užmezgimą, būsiant padarytą iškart. Taip nenutiko, nes mūsų šalies vyriausybė nebuvo tam pasirengusi ir Jónas Baldvinas negalėjo išpildyti savo žodžiais sukeltų lūkesčių iki tų pačių metų rugpjūčio, kuomet islandai pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Tai tikriausiai ir parodo, kad Jónas Baldvinas pernelyg skubėjo, tačiau, kita vertus, galima sakyti, kad norint ką nors nuveikti kartais būtina reaguoti greitai.

Ar turite paaiškinimą, kodėl Jónas Baldvinas laikėsi šios ryžtingos pozicijos Baltijos tautų atžvilgiu?

– Rimta Islandijos parama Baltijos šalims prasidėjo 1990 m. kovo mėn., Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Pirmąsias kelias savaites ir mėnesius po šio įvykio Jónas Baldvinas buvo atsargus ir norėjo, kad laikytumėmės tos pačios linijos kaip ir kitų Vakarų valstybių vadovai. Bet manau, kad sąžinė paprasčiausiai skatino jį žengti toliau. Jis jautė, kad priežastys, kurios vertė amerikiečius, britus ir vokiečius būti atsargiu, nebūtinai galiojo islandams. Galėjome sau leisti vadovautis moraliniais principais.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Guðni Th. Jóhannesson ir Dalia Grybauskaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Guðni Th. Jóhannesson ir Dalia Grybauskaitė

Buvo šokiruoti

– Ar be Jóno Baldvino iniciatyvos būtume pripažinę šių valstybių nepriklausomybę?

– Iki 1991 m. gegužės ministru pirmininku buvo Steingrímuras Hermannssonas. Jis ir Progresyvieji8 visada veikė daug atsargiau nei Jónas Baldvinas. Jie norėjo, kad islandai laikytųsi tos pačios politikos kaip kitos Vakarų šalys, ir bijojo pakenkti Islandijos prekybai su sovietais, dėl ko nerimavo ir pats Jónas Baldvinas. Nepriklausomieji9, iki 1991 m. gegužės buvę opozicijoje, teigė, kad islandai privalo pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę ir nedelsdami užmegzti su jomis politinius santykius, nes antraip būtų demonstruojamas politinis silpnumas. Kaip opozicinė partija, Nepriklausomieji galėjo sau leisti būti radikalesni už kitus. Tačiau Nepriklausomybės partijai pagaliau perėmus vyriausybės vairą politiniai santykiai buvo užmegzti ne iš karto, teko sulaukti bandymo įvykdyti perversmą Maskvoje 1991 m. rugpjūtį, kai buvo pasikėsinta nuversti Gorbačiovą. Dauguma Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų taip pat teigė, kad jų vadovas pernelyg skuba su Baltijos šalių byla. „Jie visi buvo šokiruoti Jóno Baldvino skubėjimo“, – vėliau sakė vienas apie tai daug žinantis politikas.

Skandinavijos vadovams atrodė keista, kad islandai kišasi į Baltijos šalių nepriklausomybės kovą. Jie teigė, kad Jónas Baldvinas ir kiti islandai yra nerūpestingi ir neatsakingi. Mano manymu, galima daryti išvadą, kad kiti Islandijos politikai nebūtų suvaidinę tokio ryškaus tarptautinio vaidmens, kurio pasiryžo imtis Jónas Baldvinas. Atsargesni politikai nebūtų laikęsi tokios nepajudinamos pozicijos, kurios laikėsi šis veržlus ir jautrus politikas. Manau, galima drąsiai sakyti, kad mes nebūtume taip pasistūmėję remdami Baltijos šalis, jei Jónas Baldvinas nebūtų tapęs užsienio reikalų ministru.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Guðni Th. Jóhannesson
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Guðni Th. Jóhannesson

Baltijos šalyse jis juk laikomas nacionaliniu didvyriu.

– Taip, iš tiesų. Du kartus buvau Estijoje ir vieną kartą Lietuvoje ir sužinojau, kaip juo žavimasi. Lietuvos užsienio reikalų komiteto pirmininkas man pasakė: „Hannibalssonas yra drąsus žmogus. Jis atvyko čia tamsiu laiku. Niekada jo nepamiršiu.“ O Estijoje žmonės kalbėjo, kad vis dar prisimena „šį tiesaus stoto vyrą, atrodžiusį kaip senovės vikingas“.

Dž. G. Barysaitės nuotr./Prezidentė su Jón Baldvin Hannibalsson
Dž. G. Barysaitės nuotr./Prezidentė su Jón Baldvin Hannibalsson

Ko galime pasimokyti iš šio islandų pažangumo?

– Galbūt svarbiausia pasakyti, kad nepaisant ribotos mūsų įtakos tarptautinėje arenoje galime mėginti įsitraukti. Galime stengtis teikti moralinę paramą priespaudą kenčiančioms tautoms, nors išgelbėti pasaulio ir neįmanoma. Taip pat reikia klausti, ar galime likti ištikimi patys sau. Ar turėtume protestuoti prieš žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje ir daugelyje kitų šalių? Ar turėtume prekiauti su tokiomis šalimis kaip Kinija? Kai palaikėme Baltijos tautų nepriklausomybės kovą, norėjome vadovautis tik morale, bet privalėjome atsižvelgti ir į sovietų įspėjimus, kad prekyba su Sovietų Sąjunga nuo to nukentės. Abejoju, ar maža tauta gali išgyventi šiame sudėtingame pasaulyje laikydamasi taisyklės visada elgtis tik teisingai ir nesitaikstyti su blogiu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Guðni Th. Jóhannesson
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Guðni Th. Jóhannesson

1Guðni Th. Jóhannesson, Iceland's Support for Lithuanian Independence, 1918–2018. An Academic and Presidential Perspective, 2018 02 15, https://www.youtube.com/watch?v=_fM3xv6Kfrk.

2Icelandic support for Baltic independence: myth, memory and detachment, Ajalooline Ajakiri, 2016, 3/4 (157/158), 431–445, https://doi.org/10.12697/AA.2016.3-4.05.

3Leistas Socialdemokratų partijos iki 1998 m.

4Bjargvættur frá Íslandi, Alþýðublaðið, 85, 1997.07.02, https://timarit.is/page/3349376#page/n3/mode/2up. Dėkoju buvusiai studentei, VU Skandinavistikos centro absolventei Auksei Beatričei Katarskytei už pagalbą verčiant šį tekstą.

5Politologas, Islandijos universiteto docentas.

6Tuometinis Danijos užsienio reikalų ministras.

7T.y. Jónas Baldvinas Hannibalssonas. Dauguma islandų pavardžių neturi, tik tėvavardžius, todėl, kai žinoma, apie ką kalbama, žmogus vadinamas vardu/vardais, bet niekada – vienu tėvavardžiu.

8„Progreso partija“, Framsóknarflokkurinn, centro dešinioji partija, save identifikuojanti kaip liberalios krypties. Jónas Baldvinas Hannibalssonas tuo metu buvo Socialdemokratų partijos (Alþýðuflokkurinn) pirmininkas.

9,,Nepriklausomybės partija“, Sjálfstæðisflokkurinn, konservatyvios krypties.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min