Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 3d. 20:35

Gyvenimas Lazdynuose pirmųjų gyventojų akimis

Lazdynai
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / Lazdynai

Lazdynai – žymiausias masinės gyvenamosios statybos rajonas Lietuvoje, kaip socialistinio miesto etalonas rek­lamuotas ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. 1974 m. dar visai naujas rajonas buvo apdovanotas Lenino premija, aukščiausiu to meto SSRS apdovanojimu, pirmą kartą skirtu ne už pastatą, o už masinės statybos kompleksą.

Lazdynuose pastatytas šią progą žymintis paminklinis akmuo, prasidėjo specialistų ir turistų vizitai – rajonas tapo pavyzdine gyvenamąja erdve, socia­listinės gerovės simboliu. Atliktų urbanistinių-sociologinių tyrimų duomenimis 91,6 proc. apklaustųjų sakėsi liktų gyventi Lazdynuose, net jei jiems būtų pasiūlytas būstas bet kurioje kitoje Vilniaus dalyje (aišku, nesigilinant, kokios alternatyvos tuo metu apskritai buvo įmanomos).

Visa tai – oficialioji istorija, šalia kurios visada tyliai tvėrė kasdienybė, daugiau ar mažiau besiskirianti nuo tuo metu idiliškais ir, svarbiausia, pažangiais laikytų vaizdų reprezentaciniuose fotografijų albumuose. Šios kasdienybės nefiksuoja nei pakilūs aprašymai architektūros leidiniuose, nei į archyvus nugulę projektai, nei išdailintos nuotraukos, tačiau vis dar pamena Lazdynų gyventojai.

Raimundas Urbakavičius/Lazdynai residential area
Raimundas Urbakavičius/Lazdynai residential area

Šiame straipsnyje, remiantis daugiausia pokalbiais su tuomečiais naujakuriais (pateikėjų vardai pakeisti), bandoma rekonstruoti pavyzdinio rajono kasdienybės fragmentus nuo pirmųjų naujakurių žingsnių iki vėliau nusistovėjusios rutinos, kuriai, tarsi savaime suprantamai ir netgi išgyventai, vis dar skiriama mažai dėmesio šiuolaikiniuose tyrimuose, nors Lazdynai jau atšventė keturiasdešimtmetį ir liudytojų, galinčių papasakoti apie naujo rajono gyvenimą „iš vidaus“, kasmet mažėja.

Užmiestis tampa miestu

Pirmasis Lazdynų rajono projektas buvo parengtas dar 1962–1963 m., tačiau dėl neišvystytos infrastruktūros šioje miesto (ar veikiau dar gūdaus užmiesčio) dalyje projektavimas sustabdytas ir atgaivintas tik 1967 m., numačius iš karto pradėti statybas. Prisiminimai atskleidžia, kad to meto miestiečiai šio naujai statomo rajono vis dar nelaikė netgi priemiesčiu – veikiau kažkuo nesuvokiamoje tolybėje.

Kaip sakė iš Kauno į Vilnių atsikrausčiusi Ona, prieš tai jau gyvenusi Žvėryne, Užupyje ir naujuose namuose tuomečiame Raudonosios Armijos rajone, kuris, atrodytų, buvo labai arti būsimųjų statybų, „atrodė, kad čia taip toli! Kad čia tokia nesąmonė gyvent šitokiam rajone“.

Persikėlusių į Lazdynus naujakurių samprata apie miesto ribas greitai pasikeitė. Dauguma jų prisimena, kad iš pradžių buvo kiek nepatogu, tačiau greitai viskas susitvarkė, o pastačius tiltą, į darbą buvo galima nuvažiuoti per 20–30 minučių: „Autobusu važiuodavau iki pat beveik leidyklos, nebuvo, atrodo, kad nebuvo visai problemų“ (Veronika).

Oficialiai teigiama, kad Lazdynų tiltas pastatytas 1969 m. Tačiau Eglė, kuri į Lazdynus persikraustė tik 1971 m., kai buvo pastatyti dvylikaaukščiai pastatai, pamena, kaip į mokyklą miesto centre dar važiuodavo pro Žvėryną. Vis dėlto net ir tilto pastatymas, sutrumpinęs keliones ir psichologiškai priartinęs Lazdynus prie miesto, dar kurį laiką (kol neišdygo visa grandinė naujų rajonų), nepakeitė miesto centrinėje dalyje likusių gyventojų požiūrio.

Senamiestyje gyvenęs Tadas, kuriam tuo metu buvo 13–14 metų, prisimena, kaip su keliais draugais iš Senamiesčio specialiai važiavo pasižiūrėti dar statomo tilto ir stebėjosi, kaip čia kas nors gali gyventi: „Dar nebuvo transporto, bet turėklai jau galbūt buvo, nes mes specialiai autobusu važiavom pažiūrėti. Perėjom į kitą pusę, radom kažkokią pamatų duobę, tai žinai, kaip buvo smagu pašokinėti į smėlį. Ir paskui tuo nebaigtu tiltu grįžom atgal. Tuo metu tai buvo labai toli. Atrodė – čia Vilnius, o ten stato kažkokiam užkampy kažkokius Lazdynus“.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Avarijos vietoje
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr.

Tiesa, tas pats Tadas po keleto metų jau nematė jokios problemos važiuoti pas klasės draugą į Lazdynus žiūrėti futbolo, nes šio šeima turėjo spalvotą televizorių.

Naujųjų rajonų (aišku, ir Lazdynų) gyventojai dėl padidėjusių atstumų tapo labiau nei iki planavimo sistemos pokyčių priklausomi nuo visuomeninio transporto2. Skandinaviško priemiesčio modelio (darbo vietų Lazdynuose beveik nebuvo) veikimą patvirtino ir po dešimt­mečio aprašytas gyvenimo būdas: „Rytais tūkstančiai lazdyniečių ištisu srautu  skuba į miesto centrą, į kitus rajonus“.

Aldona tai pabrėžė kaip to meto privalumą: „Taip, kaip dabar, [kad tik] kas kelintas dirba, tada visi dirbo. Likdavo tuščias rajonas“. Tai ji laikė savaime suprantamu dalyku: „Čia gi miegamasis rajonas“.

Transporto klausimas buvo ypač opus patiems pirmiesiems naujakuriams. Pirmiausia kelionės laikas, važiuojant pro Žvėryną, buvo palyginti ilgas: „Man faktiškai užsifiksavo iš tos vaikystės, va, iš šitų tos visos kelionės... kelionės, nes aš mokiausi [mokykloje Senamiestyje, – V. J.], aš nekeičiau mokyklos. Ir tos tolimos kelionės tokios buvo. Pusvalandis, gal šiek tiek ilgiau ir, aišku, dar nueiti, nes va, ėjom beveik visada“ (Eglė). Antra, autobusai, spaudoje aprašyti kaip komfortabilūs, rytinėmis piko valandomis važiuodavo prigrūsti. Iš pradžių jie buvo trumpesni, paskui, Petro teigimu, buvo pakeisti į „ištemptus“ ir „ėjo vienas po kito“, tačiau žmonių vis tiek prilipdavo per daug.

Eismo pakitimai dėl remontuojamo Lazdynų viaduko
Eismo pakitimai dėl remontuojamo Lazdynų viaduko

Eglė ir Nijolė identiškai prisimena įlipimo problemą: „Būdavo tie pilni autobusai. Jeigu tu patenki, dar tiek ir laimė, tave dar įgrūda, ir dar kažkas stipresnis, užsidaro durys – tu važiuoji. Nes, pavyzdžiui, tu pats neturėsi tiek jėgų, kad... čia visi kabojo. Buvo pilni autobusai. Baisu“ (Nijolė). Todėl didžiule sėk­me laikytas pakliuvimas į ekspresą, tam tikrą dabartinių greitųjų autobusų prototipą, važiavusį be sustojimų iki Pamėnkalnio gatvėje buvusios paskutinės stotelės. Tokiame autobuse niekas „nebeįlipa, nebeišlipa, nebestumdo“ (Eglė).

Kita su transportu susijusi problema buvo tiesiog jo nebuvimas. Laima pamena, kad paskutinis autobusas iš Žvėryno išvažiuodavo devintą valandą vakare, o „po to tai viskas. Taksi... Taksi nevažiuodavo dėl blogo kelio, kadangi įklimps“. Tokiu atveju iš miesto tekdavo eiti pėsčiomis. Tiesa, dalis gyventojų turėjo savo transporto priemones, pavyzdžiui, Dalia su vyru įsigijo motociklą, kurį laikė po pirmojo aukšto balkonu.

Pirmieji žingsniai

Oficialiai teigta, kad pirmieji Lazdynų gyventojai nesusidūrė su to meto naujakuriams būdingais sunkumais – pastačius pirmuosius namus 1969 m. pavasarį, jau veikė dviejų aukštų parduotuvė, vienas vaikų lopšelis-darželis, o rugsėjo pirmąją atsidarė ir mokykla.

Vis dėlto pirmųjų Lazdynų namų gyventojai pradžių pradžią prisimena kiek kitaip: „Du namai, jie pastatyti, o aplinkui – purvas“ (Genutė). Šis purvas arba molis, minimas Lazdynų Pakrantės (pirmojo) mikrorajono statybų autorinės priežiūros ataskaitoje6, naujakuriams kėlė daugiausia nepatogumų – apie jį pasakoja visi, atsikraustę iki 1970 m.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vilniaus Lazdynų daugiabučio liftas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr.

Genutė, gyvenusi viename iš pirmų rajono namų, atsimena, kad po lietaus iš namų išeiti tapdavę sunku, tekdavę autis botus, gražius batus dėti į rankinę ir juos persiauti tik išlipus iš autobuso miesto centre. Nijolė, dar nežinojusi šios taisyklės, už neatsargumą „sumokėjo“ vienu batu, kurį skubėdama į darbą paliko „rytiniame arime“. Tik tada kaimynė pamokė, kad ant savo batų būtina užsirišti celofaninius maišelius.

Būta ir kitokių bandymų: Laima savarankiškai nusitiesdavo taką iš atvirai sandėliuotų šaligatvio plytelių, tačiau iki kito karto jos prasmegdavo molyne ir šį Sizifo darbą tekdavo pradėti iš naujo. Iš čia ir rajono legenda ar pikantišku faktu tapusi istorija, pirmiausia papasakojama Lazdynais besidominčiam žmogui, apie darbininką su dideliais guminiais batais, ties „Riešuto“ parduotuve gelbėdavusį įklimpusius molyne naujakurius.

Bet vėliau rajonas savo išbaigtumu jau skyrėsi nuo kitų, kuriuose aplinkai sutvarkyti dažniausiai pritrūkdavo lėšų ir darbai būdavo atidedami neribotam laikui. Tai taip pat galėjo turėti teigiamos įtakos šio rajono vertinimui: Bronė, prisimindama naują rajoną Kaune, kurį paliko persikraustydama į Vilnių, pirmiausia akcentuoja ten nepabaigtus aplinkos tvarkymo darbus, kurie labai apsunkino kasdienį gyvenimą.

15min.lt skaitytojo Donato S. nuotr./Gaisras Lazdynų pakraštyje
15min.lt skaitytojo Donato S. nuotr.

Visi naujakuriai, kalbėdami apie patirtus nepatogumus, pripažįsta, kad viskas keitėsi labai greitai (Marius lygina statybų procesą su filmais): molynai buvo pakeisti šaligatviais jau po pirmojo sezono, tuo pačiu metu žvyru padengtos pagrindinių gatvių trasos ir net įvažiavimai, tik asfaltas paklotas kiek vėliau. Į vieną dvylikaaukščių (tai buvo paskutinieji namai pagrindiniame statybos etape) atsikrausčiusi Eglė džiaugėsi, kad „atsikėlė į Lazdynų senamiestį“, nes tuo metu visi šaligatviai jau buvo sukloti ir legendinis darbininkas, prie „Riešuto“ gelbėjęs pačius pirmuosius gyventojus iš molyno, tapo nereikalingas.

Gauti butą

Daugumos kalbintų Lazdynų naujakurių padėtis iki persikraustymo nebuvo (į)prasta: beveik visi jie – jauni specialistai – jau buvo sukūrę šeimas, turėjo vaikų, buvo „reikalingi žmonės“ darbovietėse ir todėl jau turėjo atskirus, dažniausiai ir nedidelius, tačiau su patogumais butus Vilniuje ar kituose miestuose.

Šie pateikėjai apie buto gavimą kalba ramiai, kaip apie gyvenimo sąlygų pagerinimą. Tiesa, Petras, suvokdamas sudėtingą tuometę gyvenamojo ploto situaciją, įvertina, kad „tiesiog man tiek pasisekė, kad aš kėliau sąlygas savas – jeigu duodat, važiuoju, neduodat, nevažiuoju“.

Ona džiaugėsi savo standartiniu keturių kambarių butu Lazdynuose, nes tai „buvo geriausia, ką galėjai gauti“, nors abu su vyru užėmė geras pareigas ir „buvo reikalingi žmonės“ savo organizacijoje, prieš tai netgi gavę apskritai patį pirmąjį organizacijai skirtą butą. Ir šįkart ji, kitaip negu dauguma kitų, turėjo (nors ir menką) pasirinkimo teisę – trijų kambarių butas Žvėryne, arčiau miesto cent­ro, ar keturi kambariai Lazdynuose.

Ona džiaugėsi savo standartiniu keturių kambarių butu Lazdynuose, nes tai „buvo geriausia, ką galėjai gauti“, nors abu su vyru užėmė geras pareigas ir „buvo reikalingi žmonės“ savo organizacijoje

Viską įvertinusi ir pasirinkusi Lazdynus, ji konstatavo: „Tais laikais nieko kito negalėjai tikėtis. Aš gavau pakankamai gerai, užtai kad geriau galėjo gauti pačios viršūnės“. Tiems, kurie savo būsto neturėjo, buto gavimas prilygo stebuklui: „Na, kaip, tais laikais, kai nieko neturi ir gauni butą, tai jautiesi kaip rojuj“ (Laima), arba: „Oi, Jėzus Marija, išvis butas! Jūs neįsivaizduojat!“ (Dalia).

Aukšto rinktis negalėjo nė vienas iš pateikėjų. Vieniems jis buvo paskirtas, kiti traukė burtus, o tretieji gavo paskutinius – rezervinius butus name, kai visi aplinkui jau buvo apgyvendinti.

Vienintelis Petras užsimena apie galimybę (kuria, tiesa, nepasinaudojo), atitinkančią blato, kaip „leidimo savo rato žmonėms prieiti prie išteklių kitų piliečių sąskaita“, sampratą: „Man paskyrė, atvažiavau į čia, na, pirmiausia, nuėjau į butų valdybą, ar kas ten buvo, miesto vykdomajam komitete – žiūriu, ten mano kursiokė. Na, išvis jau buvo paskirstyti, bet ji galėjo, na, kaip, kaip, kaip to skyriaus viršininkė, ji galėjo pakoreguot, koks jai skirtumas. Sakau, man aukščiau, dar geriau matyti. [Pet­rui buvo likęs butas aštuntajame aukšte, todėl jam siūlė pasirinkti žemesnį aukštą, nors jame visi butai jau buvo išdalinti, – V. J.] Ir iš tiesų matosi visi Lazdynai, bent jau pusė“.

Populiariausi pagal 1974 m. apklausą buvo trečias, antras ir (tai įvertinta kaip netikėtumas) devintas aukštas. Genutė su Nadia pamena, kad, „aišku, visi norėjo antro-trečio“, todėl jų name pirmą ir penktą aukštą kaip nepatraukliausius buvo galima rinktis, o dėl likusių reikėjo traukti burtus.

Atrodo, kad priklausomai nuo socialinio statuso ir neformalių santykių galimybių skirstyti ir butų dydžiai, kurie ne visada atitiko galiojusią 9 m2 asmeniui normą  (Lazdynuose 1974 m. ploto vidurkis žmogui buvo 9,75 m2).

Tuo metu atliekant urbanistinius-sociologinius tyrimus, iškelta mintis, kad ne kvadratūra vienam gyventojui, o gyventojų skaičius viename kambaryje yra tikslesnis rodiklis, norint įvertinti gyvenimo sąlygų komfortą. Lazdynuose šis rodiklis 1974 m. siekė 1,43. Pažymėta, kad tokios sąlygos prilygsta Vengrijos ir Rumunijos miestams, nedaug atsilieka nuo Lenkijos ir tuometinės Čekoslovakijos.

Tikėtina, kad ploto vidurkį nulėmė tai, jog daugelis butų gauti pagal „pareigėles, reiškia, kur jam skyrė tą butą be... be eilės“ (Veronika), o ne pagal normas.

Tikėtina, kad ploto vidurkį nulėmė tai, jog daugelis butų gauti pagal „pareigėles, reiškia, kur jam skyrė tą butą be... be eilės“ (Veronika), o ne pagal normas.

„Norminiuose“ dviejų kambarių butuose gyveno keturi (Janinos, Nadios) ar net penki (Genutės šeimoje) asmenys. Statistiką koregavo ir tokie atvejai, kaip penkis vaikus vieno kambario bute auginusios motinos, gyvenusios ten prieš įsikeliant Sofijai, tačiau greta buvo butų, kuriuose trys asmenys gyveno trijų ar keturių kambarių bute.

Eglė pripažįsta, kad „faktiškai mūsų šeimai turėjo būti du. Nežinau, čia gal dėl to, kad tėvukas  dirbo, greičiausia, kad dėl to. Aš ten tų dalykų nelabai žinojau“.

Nijolė pasakoja, kad Lazdynuose žymiam žmogui „leido tam devynaukščiam [sujungti, – V. J.] tris ir tris kambarius, du butus – šeši kambariai“. Neturėję pažinčių ramiai susitaikydavo su skirtu plotu ir jame pritaikydavo savo gyvenimą pagal esamas sąlygas, nes „ribojo laikmetis – jau turi savo trylika kvadratų [vėlesnė norma, – V. J.] atskaičiuota ir tau niekas daugiau neduos“ (Laima).

Nepaisant teiginio, kad rajone nedaug atsilikta nuo turtingesnių Rytų bloko šalių, tas pats 1974 m. tyrimas atskleidė, kad beveik trečdalyje keturių (!) kambarių butų svetainių (net nekalbant apie mažesnius butus) buvo įrengta nuolatinė miegamoji vieta.

Su ypač opia svetainės-miegamojo problema susidūrė dviejų kambarių buto gyventojai. Kas nors iš jų šeimos narių neišvengiamai turėjo miegoti kambaryje, kuris dieną būdavo transformuojamas į svetainę. Dažniau tai būdavo tėvų kambarys, kurio funkciją Nijolė apibrėžė kaip „darbomasis, miegamasis ir svečių“, vaikui (vaikams) atiduodant atskirą kambarį su atitinkamais baldais, o tėvai miegodavo ant sulankstomos sofos-lovos.

Kitas variantas – kambariai be aiškios paskirties, kai visi žino, kur miega, bet dieną durys neuždaromos, nėra sąvokos „mano kambarys“ (Genutė).

Visais šiais atvejais apie išskirtinį šeimininkų miegamojo privatumą kalbėti nebuvo įmanoma. Buvo visai priimtina, kad vaikai (ir skirtingų lyčių) gyventų viename kambaryje, tad nė vienas iš pateikėjų atskiro kambario problemos neaktualizavo.

Be to, kartais kartu gyvendavo ir seneliai – taip Aldonos ir Petro butas kurį laiką turėjo tris miegamuosius, o vienintele bendra šeimos erdve
liko virtuvė.

Naujakurystės džiaugsmai ir rūpesčiai

Džiaugsmą gavus butą („Staiga ateini, nu va, čia buvo tik kvepia dažai, butas, savo butas. Ach, nu fantastika kažkokia!“ (Nijolė)) dažnai aptemdydavo prasta darbų kokybė. Jau autorinės priežiūros vykdymo metu užfiksuotos deformuotos durų ir langų angos, apsunkinančios ir taip blogos kokybės stalių gaminių atidarymą ir uždarymą. „Jei linoleumas užklijuotas neblogai, su šiltu pagrindu, tai plintusai ne tik blogos kokybės, bet ir kampuose sujungti atmestinai, tiesiu pjūviu [ne 45° kampu, – V. J.]. Nors ir priimtinos kokybės, tačiau dažymą tuoj pat sugadina kitos brigados – santechnikai, elektrikai“14.

Džiaugsmą gavus butą („Staiga ateini, nu va, čia buvo tik kvepia dažai, butas, savo butas. Ach, nu fantastika kažkokia!“ (Nijolė)) dažnai aptemdydavo prasta darbų kokybė.

Be darbų ir gaminių broko problemų kėlė ir eksperimentinė apdaila, pavyzdžiui, vieno iš korpusų sienas bandyta klijuoti plaunamais tapetais, tačiau dar nespėjus namų atiduoti eksploatacijai pastebėta, kad jie nuo drėgmės keičia spalvą, kuri tampa „taip pat ne visada priimtina“. Be to, prižiūrintiems statybą architektams kilo natūralus to meto sąlygomis klausimas: kaip reikės remontuoti pažeistas vietas, t. y. gauti tokių pat tapetų (jie buvo eksperimentiniai) ateityje?

Ko gero, pirmasis iššūkis naujakuriams, bandantiems „susikurti naują materialinę buitį“, buvo likviduoti naujuosiuose butuose rastą broką. Tai buvo darbas, kurį reikėjo atlikti netgi tiems, kurie buto gavimą prilygino kone stebuklui – „iš tos laimės, ką tu ten žiūrėsi į broką“ (Genutė), arba laikėsi principo „mes gal dėl to per daug nesigilinom ir nematėm“ (Veronika). Vienuose butuose broko galėjo beveik nepasitaikyti (t. y. jo nereikėjo skubiai šalinti), ypač vertinant pagal to meto standartus: „Buvo balkone kupeta cemento sustingus, aš su kirvuku po truputį, po truputį, kol išdaužiau“ (Aldona).

Dažniausiai pasitaikydavo „visi tie langai neobliuoti, visos tos durys kreivos, nėra nė vienos sienos stačios“ (Bronė). Priklausomai nuo naujakurių tolerancijos brokui slenksčio tokie smulkūs neatitikimai dažnai net nebūdavo fiksuojami, todėl namai ir dabar vertinami kaip gerai pastatyti, ypač lyginant su šiandien girdimomis naujos statybos namų problemomis – „nebuvo skylių sienose“ (Genutė).

Kituose butuose reikėjo neatidėliotinų darbų, iš esmės reiškusių bent jau dalinį buto remontą. Nijolės teigimu, ypač daug broko sukėlė oficialiai pasiekimu laikytas statybų sezoniškumo panaikinimas: „Tai mūsų dar nieko, nes mūsų buvo statyta vasarą, ne taip lijo, o kur žiemą, pavyzdžiui, statyta, tai vis tiek – šalta statybininkams, tai jie dar greičiau stato. Žiemą, oi tai jau prilijo, aišku, nespėjo ten uždengt“.

Ko gero, nemaloniausias variantas – ne tik lietaus, bet ir trūkusių ar nekokybiškai sumontuotų vandentiekio, kanalizacijos ir šildymo sistemų vamzdžių užpilti butai, kas, kaip rodo Bronės atvejis, galėjo nutikti net viršutiniame – penktame aukšte. Užuodę (tiesiogine šio žodžio prasme) tokį faktą, gyventojai lupo linoleumą, džiovino arba keitė po juo buvusius sluoksnius, ir visa tai buvo daroma bute gyvenant: „Reikėjo atplėšt visą tą linoleumą, po apačia tokios plokštės [...] kažkokio tai nežinau ko, nes visa tai buvo supuvę. Jau dvokė... mm... baisiausiai, čia vat buvo atvynioti tie linoleumai, mano mažoji mokėsi vaikščiot, pradžioj keturiomis per tuos visus repetodavo, paskui jau bandydavo ir pasilaikydama už to suvynioto linoleumo stodavosi“ (Bronė). Kadangi tai nebuvo planinis remontas, problemas spręsti reikėjo savo jėgomis.

Darant remontą, remtasi ne gerą skonį propagavusiais profesionalais, – tenkintasi tuo, ką pavykdavo gauti. Kalbant apie deficitinių naujų daiktų ar statybinių medžiagų įsigijimą, vartota ne sąvoka „pirkti“, o „gauti“.

Darant remontą, remtasi ne gerą skonį propagavusiais profesionalais, – tenkintasi tuo, ką pavykdavo gauti. Kalbant apie deficitinių naujų daiktų ar statybinių medžiagų įsigijimą, vartota ne sąvoka „pirkti“, o „gauti“. Ji reiškė ne tik reikalingo objekto pirkimą (pinigų sumokėjimą), bet ir visą varginantį procesą, siekiant šio rezultato: „Na, kaip, jeigu jau galvoji per atostogas daryti remontą, o čia jau reikia atostogų, na, tai pradedi iš anksto lankytis statybinių medžiagų parduotuvėje arba dar kur nors“. Gana dažnai šią procedūrą stengtasi palengvinti „per blatą“, t. y. padedant giminaičiams ar pažįstamiems. Tai, kad tokia praktika buvo labai įprasta, patvirtina dažni klausimai kaimynams apie sunkiau gaunamas prekes: „Tai po blato gavai?“ Kita vertus, dažnai šie reiškiniai nebetilpdavo į blato rėmus, o gali būti apibūdinami kaip tiesioginis kyšis: „Reikėjo užmegzti pažintis parduotuvėj, na, reikėjo atitinkamai atsilygint, kad paskambintų, kada, pavyzdžiui, atveža. Visko reikėjo“ (Laima).

Po kiek laiko rajono butuose buvo tikrinamas susidėvėjęs linoleumas (1974 m. apklausos duomenimis, 26 proc.respondentų buvo nepatenkinti grindimis, t. y. dvigubai daugiau negu prasta garso izoliacija tarp butų) ir vykdomas planinis remontas. Taip grindų danga buvo pakeista Nijolės, Laimos ir Dalios butuose ar atskirose patalpose – „valdiškas! Nieko nereikėjo mokėt“.

Atliekant smulkius remonto darbus, neapsieita be nelegalių paslaugų, pavyzdžiui, keičiant linoleumą buvo galima susitarti, kad pakeistų ir ten, kur dar nebūtina, o Genutės ir Nadios name, veikiant „per blatą“ („buvo žmonių, kurie suorganizavo“), viso namo grindys perklotos parketu, finansuotu namų valdybos.

Nors nauji butai ir jų apdaila atitiko „šiuolaikinio“ būsto kriterijus, tačiau į juos vežti seni baldai iš senų butų. Ši ideologų kritikuota išeitis bent jau laikinai buvo vienintelė situacijoje, kurią apibūdina klausimas „O ką nusipirksi? Cha... kur nusipirksi?“ (Laima).

Nors daugelis pateikėjų galėjo kiek daugiau negu kiti visuomenės nariai („Tais laikais būdavo labai sudėtinga, bet mūsų šeima to nelabai pajuto“ (Eglė)), tačiau Nijolė kaip išskirtinį atvejį nurodo pažįstamą moterį, turėjusią „priėjimą“. Šios moters bute ir dabar eksponuojami buvusios gerovės liudytojai: „Visus sovietų deficitus – raudonmedžio spintos, foteliai, krištolo šviestuvai, visi... vazos... krištolas. Tai, kas nebuvo galima“.

Šioje vietoje svarbu paminėti skirtumą tarp galėjusių „gauti“ daugiau ir mažiau: Nijolė ar Genutė laikmetį apibūdina populiariu posakiu „turi pinigų, neturi ką pirkt“, o Laima prisimena: „Ir pinigų turi ne per daugiausia, ir nėra ką pirkti, ir nuėjus nežinai, kam duoti, nežinai, kiek duoti“.

Šioje vietoje svarbu paminėti skirtumą tarp galėjusių „gauti“ daugiau ir mažiau: Nijolė ar Genutė laikmetį apibūdina populiariu posakiu „turi pinigų, neturi ką pirkt“, o Laima prisimena: „Ir pinigų turi ne per daugiausia, ir nėra ką pirkti, ir nuėjus nežinai, kam duoti, nežinai, kiek duoti“. Pastaroji save apibūdina kaip nemokėjusią duoti kyšių ir džiaugiasi, kad kiek pasikeitus prekybos sistemai ir darbovietėse įvedus talonus tam tikroms prekėms, juos buvo galima lengvai išsikeisti su darbininkais už 3 rublius (tiek kainavo butelis degtinės) ir tada jau aprūpinti buitį ne tik sau, bet ir giminėms.

Negavus reikalingų prekių, atsiskleisdavo nepritek­liaus ekonomikos vartotojų kūrybingumas: „Buvo labai švelnios pilkšvai žalsvos spalvos tie jau vokiški virtuvės baldai, nu, ir dabar ta mėlynai siena dažyta, tai nepaliksi gi. [...] O tų plytelių gaut neįmanoma ir išvis čia, kaip čia daryt, nu, ir pamačiau klijuotę, pamačiau klijuotę su... lygiai tokios dūminės žalsvos spalvos fonas, balti žirniukai ir dar kažkokie šone ornamentukai, ir aš paėmiau, ir tą klijuotę užklijavau tą... žirniukais balta, tas sienas. Nu, fantastiška, labai gerai“ (Nijolė).

Vis dėlto negalėjimas rinktis, Laimos apibūdintas – „nu, kas liko, tą gavai“, suformavo tam tikrą abejingumą buities estetikai. Jei nuolatinis namų atnaujinimas gerovės valstybėse tapo rūpesčiu dėl poreikio neatsilikti nuo mados tendencijų21, čia šis rūpestis buvo nuolatinis dėl trūkumų, nekokybės ir ilgo „gavimo“ proceso. Kai kurie gyventojai „dėžutės“ individualizavimo, prijaukinimo klausimą apskritai ignoravo, demonstruodami pirmosios modernizacijos bangos įsitikinimo, kad rūpintis interjeru yra miesčioniška, fragmentus. Kartais tokia pozicija atrodo prieštaringa.

Pavyzdžiui, Bronė, kurios bute gausu gėlių ir rankdarbių, butą prilygina dėžutei, kurios nesureikšmina: „Yra dėžė, yra dėžutė, dėžutę prikrauni visokių rakandų kaip tau pačiam atrodo“, „matot, pas mane nėra nei labai tvarkos, nei labai švaros, nei aplamai didelio dėmesio tam, kas va taip yra“. Petras taip pat neigia remonto svarbą: „Aš turiu prisipažint, kad aš ne ūkininkas. [...] Žemiški tie dalykai, ką čia...“, tačiau akcentuoja savo knygų kolekciją, rinktą nuo studijų laikų, užimančią visą sieną svetainėje, kituose kambariuose ir netgi sandėliuke.

Tokia pozicija teoriškai primena Victoro Buchlio aprašytą trečio dešimtmečio idealą, kai kurių puoselėtą Narkomfine – gyvenama ne pasirodyti, kukliai, svarbiausios yra dvasinės vertybės.

Ši retorika, pasikartojusi per antrąją modernizacijos bangą, veikiausiai turėjo įtakos daugumai Lazdynų senbuvių. Vien iš Nijolės pasakojimo apie kaimynę, kurios bute visko – ir daiktų, ir spalvų – (per) daug, akivaizdu, kad švarus, erdvus ir šviesus butas liko idealu, užsifiksavusiu jauniems žmonėms persikėlimo metu, kai, kaip teigia Nijolė, reflektuodama gyvenimo pokyčius, kito netgi buvusių kaimo gyventojų mentalitetas ir dauguma „pasidavė tai tokiai naujai bangai, tam supratimui“.

Duona kasdieninė

Statant naujus gyvenamuosius rajonus, taikyta pakopinė aptarnavimo sistema (namų grupė – rajonas – gyvenamasis rajonas), kurios pagrindiniu privalumu, lyginant su prieš tai vyravusiais atskirais pastatais, laikyta ne pavienių namų statyba, o kryptingas aplinkos formavimas. Kaip tuo metu teigta, gyventojams nepakanka gero buto, reikia gerai organizuoto aptarnavimo ir paslaugų.

Lazdynuose ši sistema įgyvendinta ypač sėkmingai – tolygiai ir patogiai gyventojams išdėstytos ikimokyklinės įstaigos, mokyklos, įvairios parduotuvės, sveikatos apsaugos įstaigos.

Lazdynuose ši sistema įgyvendinta ypač sėkmingai – tolygiai ir patogiai gyventojams išdėstytos ikimokyklinės įstaigos, mokyklos, įvairios parduotuvės, sveikatos apsaugos įstaigos. Visų šių įstaigų dydžiai ir išdėstymo tankis buvo skaičiuojami pagal nustatytas normas tūkstančiui gyventojų, nebūtinai tikusias konkretaus rajono situacijai, pavyzdžiui, rajono šiaurės vakarų dalyje, „viršutinėje terasoje netoli autoparkingo [buvo, – V. J.] numatyta įrengti viešą išvietę“.

Lazdynų gyventojai prisimena, kad nors iš pradžių parduotuvės nebuvo („eidavom į kioskelius“), tačiau ji atsirado labai anksti, o greitai – ir ne viena. Ilgainiui atsidarė daržovių (tiesa, iš pradžių apibūdinta kaip „barakėlis“), vaikų prekių, ūkinių prekių parduotuvės, todėl Ona konstatuoja, kad „paskui jau pasipylė, jau kai susiformavo Lazdynai, tai dabar yra blogiau negu buvo“. Apskritai aptarnavimo sistemą gyventojai labai vertino, pabrėždami, kad „čia viskas vietoj“: „Tikrai per visus Lazdynus tos parduotuvės išdėstytos patogiai, kad visiems netoli būtų kažkoks tai prekybos centras. Čia vat kas link šito, šito punkto, čia projektas Lazdynų yra nepaprastai gerai“ (Bronė).

Kalbant apie ugdymo įstaigas, įdomus Mariaus pasakojimas, kad, priešingai negu teigta oficialiai, mokyklos nespėta pastatyti, todėl pirmaisiais metais ji veikė sename mediniame (jo apibūdintame kaip dvaro) pastate, o antraisiais prie naujosios mokyklos užbaigimo darbų teko prisidėti ir suinteresuotiems rajono tėčiams, kurie dalyvavo savaitgalio talkose.

Mokyklos veikimo trikdžius prisimena ir Živilė. Kadangi rajonas buvo naujas, o jame, Jurgio Vanago duomenimis, daugiausia gyveno jaunos šeimos su panašaus amžiaus vaikais, vietų mokykloje trūko, todėl Živilės mama (kaip ir Mariaus tėvai keleriais metais anksčiau) neleido Živilės į pirmą klasę, kad būtų pastatyta antra mokykla rajone ir nereikėtų mokytis antroje pamainoje.

Kaimynystės loterija

Statybos vyko labai sparčiai, į naujus namus kėlėsi naujakuriai, rajonas pildėsi. Vieniems tai buvo labai įdomi patirtis (Mariaus teigimu, pagrindinis užsiėmimas vaikystėje – landžioti po statybas ir, pavyzdžiui, patikrinti, kaip nuo bokštelio atrodo baseinas be vandens), kiti kiek sielojosi dėl netenkamų vaizdų pro buto langus ir galimybių.

Živilė pasakoja, kad porą metų, kol dar nebuvo pastatyti dvylikaaukščiai, jos name gyvenę karininkai turėjo įprotį Naujųjų metų proga šaudyti (saliutuoti) iš savo turimų tarnybinių ginklų pro langus tiesiai į mišką. Apibūdindamas sovietinės butų skirstymo sistemos rezultatus, daugelį naujųjų rajonų tyrinėjęs Vanagas teigia, kad „mūsų visuomenė, nauji rajonai – kaip gerai išmaišyta kopūstų sriuba, visur ta pati sudėtis“. Būtent tokiu principu „sukomplektavus“ gyventojus, kiekviename Lazdynų name gyveno skirtingo išsilavinimo, socialinės padėties ir interesų žmonės.

Vis dėlto veikiausiai dėl to, kad Lazdynai buvo vienas iš pirmųjų ir labai prestižinis rajonas, čia gyveno daugiau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, o kaimynai ar net ištisi namai buvo skirstomi pagal kilmę (buvę kaimiečiai vs inteligentai)

Vis dėlto veikiausiai dėl to, kad Lazdynai buvo vienas iš pirmųjų ir labai prestižinis rajonas, čia gyveno daugiau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, o kaimynai ar net ištisi namai buvo skirstomi pagal kilmę (buvę kaimiečiai vs inteligentai), išsilavinimą (specialistai iš „rimtų įstaigų“ vs darbininkai) ir tautybę (lietuviai, rusai, rečiau lenkai). Kai kurie pateikėjai pabrėžė, kad socialinis statusas atsispindėdavo ir būste: „Matosi, iš tų namų gyventojų [...] tos spalvos tokios, mmm, geltona, žalia, rožinė, ech... popierinės gėlės ir dabar dar languose...“ (Nijolė).

Savas namas dažnai apibūdinamas kaip „išskirtinis, jį kažkaip kitaip dalino“, todėl jame gyveno „tokie, va, kitokio biški tipo žmonės“ (Dalia). Kita vertus, net ir savame name bendravimas tarp kaimynų dažniausiai vyko tik formaliu lygmeniu (dėl remonto, dėl rūsio, užtrenktų durų): „Jeigu ir persimesdavom kokiu žodžiu, tai, nu, nerasdavom kalbos bendrumo“ (Veronika), „kiek­vienas gyvenom su savo kažkokiu tai atsineštu gyvenimu, yra ta atskirtis, čia ne kaimas, kur nubėgi druskos pasiskolint“ (Bronė).

1974 m. tyrime nustatyta, kad svarbiausias kriterijus kaimynams – „kad būtų lengvai sugyvenami“, o tai dažniausiai reiškė netriukšmavimą ir mandagų pasisveikinimą laiptinėje. Dalia teigia, kad kooperatiniuose namuose bendrauta artimiau, tačiau dauguma gyventojų apsiribojo tik kaimynystėje gyvenusiais draugais ir bendradarbiais, „kadangi mes iš to pačio lizdo buvom“ (Bronė).

Viena iš šios autoizoliacijos priežasčių galėtų būti ir dėl prastos garso izoliacijos blokiniuose namuose nuolat jausta horizontali kontrolė: Bronė pasakoja apie cirką, kurį atstojo daugiabutis priešais langus, Dalia – apie kaimyno radiją, girdimą pro rozetę, o Živilė – apie kaimynų pietus, užuodžiamus pro ventiliaciją.

Šiuose namuose, net ir turint atskirą butą, galiojo Maskvos komunalkos, kur „viskas pamatoma, išgirstama, užuodžiama“, principai, – tik mažesniu, ne tokiu erzinančiu lygmeniu.

Šiuose namuose, net ir turint atskirą butą, galiojo Maskvos komunalkos, kur „viskas pamatoma, išgirstama, užuodžiama“, principai, – tik mažesniu, ne tokiu erzinančiu lygmeniu. Kita vertus, jau minėtame karininkų name gyveno ir saugumietis, kuris išgėręs mėgdavo pabend­rauti su kaimynais, primindamas, kad „vat, aš jus visus, va, taip savo rankoj turiu [rodo gniaužymo gestą], bet jūs nebijokit, aš esu geras žmogus, aš niekad nieko nedarysiu“.

Visai kitokia atmosfera vyravo Genutės ir Nadios name. Čia daugelis kaimynų jau buvo pažįstami prieš įsikeldami, todėl jie daug bendravo (ne tik užėję vieni pas kitus, bet ir rūsyje ar laukdami šiukšlių mašinos), kartu šventė, o Nadia pas Genutę ir šiandien nusileidžia tik su šlepetėmis.

Prisimenamos kaimynų vestuvės ir laidotuvės, kuriose dalyvauti vyresnio amžiaus žmonėms buvo gražios kaimynystės ženklas, o vaikai laukdavo, kol kas nors eis pro šalį, kad nereikėtų vieniems kilti namo pro laiptinėje pastatytą karsto dangtį. „Baliai“ buvo visiškai toleruojami: „Milicijos išvis nelabai kas žinojo“. Ypač gerai Nadia prisimena Naujųjų metų šventes, kai „teta Lena iš [numeris] buto apsirengia Seniu šalčiu, nu, tai kol nueina į apačią ir grįžta į viršų, tai jau ją beveik ir neša. Bet čia ne piktybiniai, kad išgert, bet pašokt, pa... pažaist, žaidimai, dovanėlės, kažkokios tai smulkmenos. Taip, mūsų laiptinė buvo labai draugiška“.

Su raktu ant kaklo

Įprastas laisvalaikio leidimo ir netgi namų ūkio ištek­lių papildymo būdas vaikams ir suaugusiesiems buvo ėjimas į rajoną supusį mišką, Nijolės prilygintą Valakampiams. Į mišką lazdyniečiai važiuodavo su vaikiškais vežimėliais, dviračiais, šliuoždavo slidėmis tiesiai iš kiemo: „Automobilio neturėjom, tai savaitgalį eidavom į mišką“ (Marius). Šis miškas buvo ne tik rekreacinė erdvė, bet kai kuriems tapo ir namų ūkio dalimi: „Miškas pilnas gėrybių – ir grybų, ir uogų. [...] Vyras išeidavo, ir pusryčiams grybų – sočiai, dar ir nesuvalgai“ (Laima). Vėliau laisvalaikį vis dažniau užimdavo darbas kolektyviniuose soduose, ypač nemėgtas vaikų: „Tai į sodą išveždavo! Ką ten eisi, kai tik išeiginės, taip ir į sodą, ir vakarais dar būdavo. Kaip brolis sakė, nieko neprisimenu, bet sodas!“ (Genutė).

Tie laimingieji, kurie likdavo rajone, skirtingai nuo suaugusiųjų, kieme bendraudavo daug: „Faktiškai visą dieną. Na, aš dar esu iš tos kartos, tie vadinami „su raktais ant kaklo““ (Marius). Tai nereiškia, kad nebuvo skirstymo „jų namas prieš mūsų namą“ arba „rusų namas – lietuvių namas“, tačiau Mariaus teigimu, ši konfrontacija buvo vėlyvesnė ir nelabai aštri. Kadangi rajone vyravo panašaus amžiaus šeimos, iš pradžių vaikai augo kartomis, nors ir netyčia kėlusiomis grėsmę kaimynų turtui ir ramybei, ypač futbolo kamuoliais „penki taškai į sieną“ ar ant asfalto viena nuo kitos numušinėjamomis skardinėmis („pikeris“).

Kita vertus, žaidimų erdvė taip pat būdavo ribojama, pavyzdžiui, pieva jai nepriklausė.

Kita vertus, žaidimų erdvė taip pat būdavo ribojama, pavyzdžiui, pieva jai nepriklausė. Kaip prisimena Marius: „Pasistatėm vartus, pradėjom žaist futbolą, tai visą laiką iškviesdavo kokią iš namų valdybos, iš kažkur, kad žolės mindyt tai negalima. O kur galima žaist? Galima nežaist“.

Užtat prie namų buvo įrengtos žaidimų aikštelės, kurios intensyviai naudotos. Labai įdomus Nadios pasakojimas, paaiškinantis gana paslaptingą įrašą archyve, kad tvarkant mikrorajono teritoriją buvo įrengtas vienas labirintas-sienutė, skirtas vaikų žaidimams, tačiau daugiau jų nuspręsta nebeįrengti, nes „jiems reikia kultūringesnės eksploatacijos“. Šis įrenginys stovėjo netoli Genutės ir Nadios namo, jų buvo vadinamas tvirtove.

„Kultūringesnės eksploatacijos“ jam prireikė, nes „mes po jį ten davinėjomės, kol pora vaikų ten dantis savo nepaliko. [...] Nataška krito, priekinius paliko, dar kažkas tai. Ir tada jau jį nugriovė“. Kita suaugusiesiems nepriimtina, bet sunkiai kontroliuojama veikla buvo požeminės kelionės: Nadia pasakoja, kad būdavo be galo smagu savo rūsyje įeiti į tada dar neužrakintus šilumos kolektorius, nutiestus po visais Lazdynais, ir klaidžioti nežinant, kur išlįsi – gal prie „Arklio“ (taip buvo vadinama skulptūra „Rytas“), gal paupy.

Vaikams paaugus, atsirado ir oficialiai neminimų konfliktų: „Atsirado banditizmas toksai kiemuose, reiškia, ir buvę draugai, reiškia, vieni mokėsi toliau, kiti išėjo ten į technikumus, ir ten jie reiškia – gėrimai-rūkymai ir kapeikų atiminėjimai“ (Marius).

Be vidinių konfliktų rajone galima įžvelgti ir tam tikrą rajoninės tapatybės formavimąsi, pasireiškusį konfrontacija tarp rajonų. Živilė prisimena, kad jai baigiant mokyklą, Lazdynuose vyravo mada nešioti išimtinai baltas „basketkes“, todėl jaunieji Lazdynų gyventojai buvo lengvai atpažįstami kaimyninėse Karoliniškėse ir dažnai ten sulaukdavo nemalonumų.

Tokios istorijos, kaip ir Bronės papasakotas epizodas, kaip nuo kaimyninio daugiaaukščio kažkas paleido daugybę lapukų su užrašais „Okupantai lauk!“, kuriuos po pievas rinko rajono vaikai ir milicininkai, rodo, kad ir pavyzdiniame rajone ne viskas vyko pagal idealųjį scenarijų, kuris buvo numatytas Lazdynams, vadovaujantis to meto idėja, kad aplinka formuoja (netgi pakylėja) žmogų ir veikia jo gyvenimo būdą39.

Kaip gi turėjo atrodyti tobulas rajonas ir jo gyventojai iš šono?

Gyvenimas vitrinoje

Po Lenino premijos suteikimo rajonas daugiau nebebuvo tik gyvenamoji erdvė. Jis tapo ir propagandos įrankiu, „etalonu, kuriame įkūnyti tarybinės urbanistikos mokslo ir praktikos pasiekimai“40. Rajoną lankė „draugiškų šalių“ delegacijos, turėjusios „perimti patyrimą“. Vieną iš jų vedžiojęs Vanagas prisimena, kad iš tolimo Rusijos miesto atvažiavę urbanistai prašė rajono brėžinių, o atitinkamą reljefą žadėjo supilti, nes kitaip turėsią vėl statyti namus tuščiose vietose, kurias brėžinyje palieka statybos technologai, numatę geriausias bokštinio krano trasas, statybos aikštelių išdėstymą ir ūkinius įvažiavimus.

Ar gyventojai jautė, kad gyvena tokiame išskirtiniame rajone? Apie suteiktą premiją žinojo visi pateikėjai, dauguma jų – ir architektų pavardes (Vytautą Edmundą Čekanauską labiau negu Vytautą Brėdikį), tačiau pats apdovanojimas dėl savo pavadinimo šiandien vertinamas nevienareikšmiškai.

Ar gyventojai jautė, kad gyvena tokiame išskirtiniame rajone? Apie suteiktą premiją žinojo visi pateikėjai, dauguma jų – ir architektų pavardes (Vytautą Edmundą Čekanauską labiau negu Vytautą Brėdikį), tačiau pats apdovanojimas dėl savo pavadinimo šiandien vertinamas nevienareikšmiškai.

Vis dėlto dažniausiai teigiama, kad pavadinimas nėra toks svarbus, kaip pats įvertinimo faktas, o rajonas iš tiesų išskirtinis ir vertas premijos dėl savo puikaus planavimo, t. y. išsaugoto reljefo, želdinių, „nesugrūstų namų“. Aktyviausiai rajono gerąsias savybes komentavo Nijolė, kadaise vedusi juo grožėtis ir savo svečius iš Maskvos. Ji, kaip ir kiti, labai vertina didelius atstumus tarp namų ir čia pat palygina, kad Žirmūnų architektai, nors taip pat turėjo daug žemės, taip gerai nesuprojektavo.

Lazdynai laikyti labiausiai užbaigtu rajonu respub­likoje. Toks įvertinimas turėjo didelę reikšmę. Tuo metu, nuolat trūkstant lėšų, kiti gyvenamieji rajonai būdavo atiduodami be įrengtos infrastruktūros, o Lazdynuose buvo nutiesti takai, pagal projekte nurodytas rūšis susodinti želdiniai, įrengti suoliukai, lauko šviestuvai, vaikų žaidimų ir skalbinių džiovinimo aikštelės ir netgi meno kūriniai – skulptūros, tapusios orientyrais ir mikrorajonų akcentais.

Aplinka buvo kruopščiai prižiūrima: Ona nostalgiškai prisimena, kad gėlės tuomet būdavo persodinamos dukart per metus; Nijolė ir Janina, aštunto dešimtmečio pradžioje auginusios mažus vaikus ir leisdavusios dienas rajone, pagarbiai prisimena „sodininką“, vienodai apibūdinamą kaip „smetonišką inteligentą“, profesionaliai ir metodiškai prižiūrėdavusį kiekvieną medį.

Kaip tuometės santvarkos pasiekimas rajonas tapo ir populiariųjų turistinių maršrutų dalimi. Valdžia šiuos vizitus kruopščiai planavo ir kontroliavo: jie vykdavo dienos metu (todėl dauguma dirbusiųjų šių vizitų nėra matę, juos pamena tik to meto vaikai ir jaunos mamos) ir pagal griežtai sustyguotą programą, nesudariusią galimybių tiesiogiai prisiliesti prie rajono kasdienybės ar šnektelėti su jo gyventojais: „Aš sakyčiau, kad turistus veždavo, jie sustodavo autobusai prie „Erfurto“ parduotuvės ir tie grupelėm eidavo prie to akmenuko, va ten, prie mokyklos ir po to juos vėl išveždavo, ir viskas, nebūdavo, o taip jie tik važiuodavo aplink Lazdynus autobusu, o taip nevaikščiojo“ (Nadia). Tiesa, Marius pamena, kad turistai dar papietaudavo tuo metu garsiame „Erfurto“ restorane.

1972 m. atsidaręs „Erfurto“ kompleksas su restoranu ir naktiniu baru tapo „tikra sensacija“ ir vilniečių pasididžiavimu, nes SSRS tokio tipo įstaigų buvo labai nedaug. Net miesto valdžia ten vesdavosi atvykusius iš Maskvos įtakingus svečius. Jis ir dabar prisimenamas nostalgiškai, ypač restoranas, kuris buvo tikras „lygis“ viso miesto mastu, bet darbo dienomis čia pietus valgydavo ir mokiniai: „Rublis kainavo kompleksiniai pietūs, tai persivalgydavai kaip reikalas“ (Marius).

Luko Balandžio nuotr./Viktoras Malinauskas su anūke
Luko Balandžio nuotr./Viktoras Malinauskas su anūke

Vakarais ten miestiečiai eidavo jau švenčių progomis: „Kartais nueidavom į šitą „Erfurtą“ priešais, aš atsimenu, jau „Erfurtas“ skaitėsi ten geeras restoranas [šnibžda]. Ir Kaziukas atsirado, oficiantas, kuris, ateini, cigaretę tau pridega – aaaooch!“ (Dalia).

Išskirtinis reiškinys buvo „Erfurto“ naktinio baro programa (apie antrąjį naktinį barą „prie Arklio“ beveik nekalbama) – Eglė prisimena, kad ten dainavo „net Malinauskas“.

Išskirtinis reiškinys buvo „Erfurto“ naktinio baro programa (apie antrąjį naktinį barą „prie Arklio“ beveik nekalbama) – Eglė prisimena, kad ten dainavo „net Malinauskas“. Petras su Aldona klausydavosi koncertų tiesiog balkone, nes vasarą dėl karščio būdavo atidaromi baro langai. O Genutė su Nadia dalinosi strategijomis, kaip patekti į vidų aplenkiant nuolatines eiles: „O ką, tu nežinojai, kaip reikia daryt? 10 rublių, priklijavai prie stiklo ir vieta praleista“ (Nadia).

Kita vertus, nors gyvenimas šiame rajone laikytas prestižu ir sėkme, jo statusas reikalavo tam tikrų apribojimų, susijusių su privatumu. Dar tebestatomame rajone projektuotojai skundėsi pastebėję gyventojų „savivalę“, pritaikant butus savo poreikiams ir skoniui.

Standartizacijos fenomeną iliustruoja projektuotojų nuomone nederančių gėlių auginimo prilyginimas savavališkiems statybų darbams: „Balkonai užtaisyti įvairiomis lentomis, net betono skiediniu, išorėje kabinamos įvairių spalvų ir formos gėlinės“. Baltinių džiovinimas ir maisto produktų ar atliekamų daiktų laikymas balkone pagal to meto sampratą galėjo „pažeisti fasadų estetiką“, nors tam pritaikytų erdvių nebuvo.

Lazdynuose tokia reprezentacine erdve, kurios estetiką būtina kontroliuoti, atrodo, laikyta tik I rajono pėsčiųjų alėja, kuria būdavo vedamos visos užsienio turistų grupės pažiūrėti paminklinio akmens.

Čia gyvenusi Genutė puikiai pamena draudimą „gadinti fasadus“, nes „tik pakabink, tai žiūrėk, iš namų valdybos ir ateina“, liepia perkabinti skalbinius žemiau balkono užtvaros, kad nematytų einantieji alėja. Neįvykdžius šio reikalavimo, buvo galima netgi gauti baudą. Pavyzdinio rajono reprezentacinėje alėjoje balkonas nebebuvo privati erdvė – jis taip pat turėjo derėti su standartinio rajono visuma.

Lenino premija ir nuolatinis rajono liaupsinimas spaudoje žadino vietinių gyventojų pasididžiavimą ir kartu įpareigojo „teisingai“ elgtis viešosiose erdvėse.

Lenino premija ir nuolatinis rajono liaupsinimas spaudoje žadino vietinių gyventojų pasididžiavimą ir kartu įpareigojo „teisingai“ elgtis viešosiose erdvėse. Pavyzdinio rajono aplinka buvo turtingesnė ir geriau prižiūrėta, tačiau privačioje erdvėje, namuose, veikė tie patys dėsniai ir problemos, kaip ir kituose, neprestižiniuose rajonuose – deficitas, blatas, privatumo stoka. Galbūt todėl prisiminimuose dominuoja rajonas ir jo šlovinga praeitis, tačiau labai mažai dėmesio skiriama buičiai, o ypač – estetikai.

Tai atskleidžia tam tikras abejingumo būstui tendencijas, tikėtina, susiformavusias veikiant antimiesčioniškai retorikai viešojoje erdvėje ir nuolatiniam deficitui realybėje. Turistų delegacijos, lankiusios rajoną, taip pat matė tik jo išorinį, nors ir kruopščiai sutvarkytą pavidalą, o gyventojai apie turistus galvojo tik tiek, kiek tai trukdė džiauti skalbinius ir sandėliuoti uogienes balkone. Vienoje erdvėje lygiagrečiai egzistavo dvi panašios, tačiau nesusiliečiančios realybės.

www.nzidinys.lt

Temos: 2 Lazdynai Istorija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Seimas „lopo“ turtingiesiems naudingas mokesčių spragas – taikys 20 proc. GPM

Aktualu

Sigitas Puodžiukas atostogaudamas sugebėjo laimėti atranką centre, kuriam pats vadovauja

Gazas

Rinkimams besiruošiantys R.Šimašius ir A.Zuokas susikirto dėl nemokamo viešojo transporto

Verslas

Ikimokyklinio ugdymo mokytojams, kultūros darbuotojams algos didės klimato kaitos sąskaita

Vardai

Julija Janus: „Kokia yra graži moteris XXI amžiuje? Ji tikrai atrodo kitaip nei Juozo modeliai“

Pasaulis kišenėje

Pažvelkite: kitas prabangos lygis – ištaigingas kruizinis laivas „Celebrity Edge“

24sek

Nesaldus pergalės jausmas: ko trūko Šarui ir „Ryto“ problemų kratinys

Aktualu

Nuo kitų metų būtiniausių vaistų galima bus nusipirkti ne tik vaistinėse

Pasaulis kišenėje

Romos Kalėdų eglę sunku atpažinti – iš nupešioto ančiuko virto pasakiška žaliaskare

Gyvenimas

Kas nutinka jūsų kūnui, kai praleidžiate kurį nors valgymą?

Verslas

„Moody's“ Vilniuje atidarys naują biurą

Nejaukūs vaizdai iš kadaise apleistų namų Šiaurės Airijoje

Aktualu

ES teismas: Didžioji Britanija turi teisę vienašališkai stabdyti „Brexit“

Buvau geras Gyvenimas

„Vaikų linijoje“ savanoriaujanti Salomėja: sunkiausia susilaikyti nuo patarimų

Verslas

Vilniaus valdžia planuoja pėsčiųjų tiltą per Nerį ir skelbia idėjų konkursą

Maistas

Maisto ekspertė pataria, kaip išsirinkti šviežią silkę. 9 puikūs receptai

Vardai

„Mis Pasaulis“ konkursą pirmą kartą laimėjo Meksika: tarp lyderių – ir baltarusė

Verslas

Prezidentė: siūlomų tiesioginių išmokų žemdirbiams dydis Lietuvai nepriimtinas

24sek

Iš dugno neišsiropščiančioje „Bulls“ – žaidėjų maištas prieš naują trenerį

Kultūra

Vyriausybės kultūros ir meno premijas rekomenduojama skirti 12-ai kūrėjų

Naujienos

Verslas

Seimas „lopo“ turtingiesiems naudingas mokesčių spragas – taikys 20 proc. GPM

Aktualu

Prieš mokytojų mitingą įspėjimais piliečius bauginusi policija atsimušinėja: „Tai privati informacija“

Gazas

Rinkimams besiruošiantys R.Šimašius ir A.Zuokas susikirto dėl nemokamo viešojo transporto

Aktualu

„MG Baltic“ byla: teismui liudija buvęs VMI vadovas Dainoras Bradauskas

Aktualu

Sigitas Puodžiukas atostogaudamas sugebėjo laimėti atranką centre, kuriam pats vadovauja

Vardai

Julija Janus: „Kokia yra graži moteris XXI amžiuje? Ji tikrai atrodo kitaip nei Juozo modeliai“

Pasaulis kišenėje

Pažvelkite: kitas prabangos lygis – ištaigingas kruizinis laivas „Celebrity Edge“

Verslas

Ikimokyklinio ugdymo mokytojams, kultūros darbuotojams algos didės klimato kaitos sąskaita

Aktualu

Nuo kitų metų būtiniausių vaistų galima bus nusipirkti ne tik vaistinėse

Pasaulis kišenėje

Romos Kalėdų eglę sunku atpažinti – iš nupešioto ančiuko virto pasakiška žaliaskare

24sek

Nesaldus pergalės jausmas: ko trūko Šarui ir „Ryto“ problemų kratinys

Nejaukūs vaizdai iš kadaise apleistų namų Šiaurės Airijoje

Gyvenimas

Kas nutinka jūsų kūnui, kai praleidžiate kurį nors valgymą?

Verslas

„Moody's“ Vilniuje atidarys naują biurą

Verslas

Vilniaus valdžia planuoja pėsčiųjų tiltą per Nerį ir skelbia idėjų konkursą

Maistas

Maisto ekspertė pataria, kaip išsirinkti šviežią silkę. 9 puikūs receptai

Vardai

„Mis Pasaulis“ konkursą pirmą kartą laimėjo Meksika: tarp lyderių – ir baltarusė

Verslas

Po pasiteisinusio bandymo „Lidl“ mažina dar 100 prekių kainas

Aktualu

ES teismas: Didžioji Britanija turi teisę vienašališkai stabdyti „Brexit“

Buvau geras Gyvenimas

„Vaikų linijoje“ savanoriaujanti Salomėja: sunkiausia susilaikyti nuo patarimų

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min