Nuolat slapstėsi
Iš Dausinienės J.Gurvičius pateko pas valstietį Astrauską, gyvenusį Nevarėnų kaime. Kai pasidarė pavojinga, perėjo į Rubikių kaimą pas valstietį Niūniavą.
 |
| "Kalvotoji Žemaitija" nuotr./Holokaustą Jakovas Gurvičius išgyveno tik dorų ir bebaimių žemaičių dėka. |
Būdamas pas Niūniavą Jaša sužinojo, kad netoliese, Užpelkių kaime, Sedos valsčiuje, gyvena labai padorus žmogus Buknys. Ne kartą girdėjo, kad jis padeda slapstytis žydams.
„Susipažinau su Buknių sūnumi Daniumi. Jis buvo mano bendraamžis, tačiau puikiai prisimenu, kad 1942 metų spalio viduryje jis atėjo pas Niūniavas, susirado mane ir nusivedė į vienkiemį Užpelkių kaime. Visa Buknių šeima — tėvas Raimondas, motina Stasė ir vaikai Genė ir Danius buvo labai draugiški“,— prisiminė pašnekovas. Jakovas pragyveno pas juos lapkritį, gruodį ir 1943 metų sausio mėnesį.
Išgelbėjo vertėjas
Jaša netikėtai atsirado Juozapo ir Stanislavos Byrų šeimoje, Vygantiškių kaime, apie penkis kilometrus nuo Telšių. J.Gurvičius išskyrė Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų kaimus, kaip geriausias vietas slėptis: „Kai ten atsidūriau, pasirodė, kad papuoliau į kitą pasaulį. Pasijutau laisvas. Visi šių trijų kaimų gyventojai padėjo žydams.“
Ten slapstėsi Abramas Desiatnikas, seserys Roza ir Dora Zyvaitės, seserys Gita ir Lėja Drukaitės, jų motina, Jehošua Šochotas, jo motina Reizl ir Jakovas.
J.Gurvičius išskyrė Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų kaimus, kaip geriausias vietas slėptis: „Kai ten atsidūriau, pasirodė, kad papuoliau į kitą pasaulį. Pasijutau laisvas. Visi šių trijų kaimų gyventojai padėjo žydams.“
A.Desiatnikas kurį laiką Jakovą buvo įkurdinęs kunigų seminarijos dvare, Džiuginėnų kaime. „Ten gyveno kelios šeimos: Eidintų šeima — pas juos aš gyvenau, Šimkų šeima ir Tekorių šeima. Visos trys šeimos man labai padėjo. Visi rūpinosi manimi kaip savo vaiku. Ypač daug padėjo vienuolikametė Adelė Eidintaitė. Man ji buvo nepakeičiamas žmogus ir pirmoji pagalbininkė bėdoje“,— džiaugėsi J.Gurvičius.
Kalbinta buvusi gidė Stasė Česnauskaitė pasakojo, kaip Jakovą, prisiglaudusį Eidintų šeimoje, išgelbėjo vertėjas: „Į Eidintų namus pasibeldė vokiečių gestapas. Kadangi jie nemokėjo lietuvių kalbos, veždavosi vertėją. Tąsyk vokiečiai liepė vertėjui įeiti į šeimos namus ir patikrinti, ar nėra pasislėpusių žydų. Jis rado Jašą kambaryje, tačiau pažadėjo jo neišduoti, o vokiečiams pasakė, kad yra vaikas, sergantis „tifu“ (šiltine)“.
Įskundė lietuvis
Po kiek laiko vaikinas išėjo į Vygantiškių kaimą ir ten slapstėsi. Byrų šeimoje Jakovas gyveno 1943 metų birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Bet teko palikti ir šią šeimą, nes apylinkėse gestapas pradėjo kratas. Rugpjūčio pabaigoje į kaimą atostogų atvažiavo lietuvis Petravičius, kuris tarnavo vokiečių armijoje. Jis nuėjo į kaimo šokius ir, pamatęs A.Desiatniką, įsiuto, kad žydas šokiuose. Nuėjo į Telšių policiją ir įskundė.
Supratęs, kad Telšių policija nieko nedaro, Petravičius nuvažiavo į Šiaulius ir įskundė gestapui. Po kelių dienų į kaimą atvyko būrys gestapininkų ir pradėjo kratas. Kai prie A.Desiatniko priėjo ir paklausė, kur ieškoti žydų, Abramas jiems atsakė, kad „čia yra baravykų, raudonviršių ir visokių kitokių, bet žydų nematęs“. Gestapininkai ieškojo visą dieną, bet nieko nerado. Vakare jie susirinko pas Kazlauską ir surengė išgertuves.
„Aš buvau pas Byras, su šeimininku Stanislovu sėdėjom tyliai ir galvojom, kas bus toliau. Išgirdom beldimąsi į duris. Šeimininkas buvo ryžtingas, pasiėmė šakes, kirvį ir nuėjo atidaryti durų. Pasirodo, atėjo A.Desiatnikas, atsinešė litrą naminukės, teigdamas: „Jeigu gestapininkai gali gerti, tai ko mums neišgerti“. Nespėjom išgerti ir vėl beldžiasi. Užsuko lietuvis Vaclovas Gricius (nuostabus žmogus buvo, labai daug padėjo man, Adomui Desiatnikui, slapstė seseris Zyvaites). Tą vakarą jis atėjo su Roza Zyvaite. Vaclovas irgi atsinešė degtinės. Rytą apsvarstėme ir nusprendėme išsiskirstyti“,— ne tik liūdnas akimirkas prisiminė J.Gurvičius.
Išvyko toli nuo Telšių
Jakovas susisiekė su motina, kuri tada buvo Patverių dvare. Jo valdytojas estas Johansonas žinojo, kad Jašos mama žydė. Jakovas atvažiavo į dvarą, prabuvo tris keturias dienas su mama ir sužinojo svarbiausias naujienas — sesuo gyva ir turi sūnų. Johansonai nusprendė nusiųsti J.Gurvičių toli nuo Telšių pas adventistą Montvilą, gyvenusį Paragaudžio kaime, apie 3 kilometrus į šiaurę nuo Kvėdarnos.
„Gyvendamas pas Montvilas, susidraugavau su Mykolu Vitkevičiumi ir, jam padedant, pagal turėtą gimimo liudijimą Albino Stasio Gudzinsko pavarde gavau pasą su savo nuotrauka. Taip 1944 metais tapau legaliu Kvėdarnos gyventoju“, — pasakojo Jakovas.
Po Kvėdarną pasklido gandai, kad kažkur slepiasi žydai. Vokiečiai apsupo ūkį, kur gyveno Jutkevičius. Likimo ironija, būtent jo vokiečiai paklausė, ar nematė kokio žydo. „Atsakiau, kad čia gyvenu, žydo nepažįstu. Vis dėlto dėl atsargumo dieną iš kaimo išėjau, o sugrįžęs sutikau pavargusius vokiečius. Vienas iš jų pasakė man, kad teisingai pasakiau — jokio žydo čia nėra. Iš karto po šio įvykio nusisamdžiau kambarėlį pas kitus žmones“, — prisiminė pašnekovas.
Pažintis su žmona
1944 metų pradžioje septyniolikametis Jaša sužinojo, kad netoliese, bijodama pakliūti į Reicho tarnybą, slapstosi viena mergaitė: „Taip susipažinau su Zofija – Zosele, ji tapo mano žmona. Mes kartu — daugiau kaip 60 metų. Kvėdarnoje buvo pasklidę gandai, kad aš esu nesantuokinis Montvilienės sūnus. Halina Montvilienė tada buvo dar jauna, stipri moteris, o jos vyras gal kokiais 25 metais už ją vyresnis. Montvilos tuos gandus girdėjo, tačiau diplomatiškai tylėjo.“
1944 metų liepą naujas Jakovo draugas M.Vitkevičius sužinojo, kad Kvėdarnos valsčiuje atsirado laisva metrikacijos biuro vedėjo vieta. Ir pasiūlė jam užimti tas pareigas. „Tapau Kvėdarnos valsčiaus metrikacijos biuro vedėju. Kaimiečiai mane vadindavo klebonėliu, kviesdavo į krikštynas ir vestuves. Dirbau tose pareigose iki pat okupacijos pabaigos, 1944-ųjų spalio 8-osios dienos“, — prisiminė pašnekovas.
1945 metais Jakovas su žmona Zofija, ką tik gimusia dukrele Rūta iš Kvėdarnos persikėlė į Telšius, apsigyveno pas O.Laucevičienę. Tik po kurio laiko Gurvičiai susirado butą, o su O.Laucevičiene liko draugais visam laikui.
Tragiškas sesers likimas
Jakovo sesers Rūtos ir vyro Prano likimas susiklostė tragiškai. Nuo gimnazijos laikų ji pažinojo Praną Laucevičių, kuris ją mylėjo ir nusprendė ją gelbėti. Jie slapta susituokė, apsigyveno netoli Latvijos sienos — Laižuvoje. Ten Pranas mokytojavo.
1942 metų lapkritį jiems gimė sūnus Telesforas. Vaikelį Pranas perdavė globoti savo motinai ir seseriai Jadvygai į Telšius. Jau 1942 metais, sutuoktiniams tebegyvenant Laižuvoje, Rūta buvo atsidūrusi dideliame pavojuje, bet tąkart išsigelbėjo. 1944 metais Laucevičiai persikėlė į Kairiškių kaimą netoli Tryškių.
Pranas ten vėl dirbo mokykloje, Rūta jam padėjo. Paskutinėmis karo dienomis, kai vokiečiai bėgo, ją atpažino vienas vietinis vokietis, kuris 1939 metais kartu su Rūta mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Vietiniai žmonėsi gerai žinojo apie įvykusią šiurpią tragediją — Rūtą ir Praną sušaudė paskutinę vokiečių okupacijos dieną prie Virvytės upės. Ten pat juos ir užkasė. „Aš netikėjau, kad mano sesuo gali žūti. Jau Kvėdarnoj vokiečių nebuvo, ėjau pro paštą, paštininkas mane pašaukė ir perdavė laišką. Jame perskaičiau, kad mano sesuo ir jos vyras nužudyti, liko jų sūnus, dvejų metų berniukas. Tada apsiverkiau. Praėjus metams po Rūtos ir Prano žūties, abi šeimos nusprendė perlaidoti juos Telšių miesto kapinėse“,— pasakojo Jakovas.
Jadvyga Laucevičiūtė Baužienė užaugino Telesforą, Jakovas jai padėjo. T.Laucevičius baigė Telšiuose tą pačią gimnaziją, kaip ir jo motina Rūta, po to studijavo Politechnikos institute Kaune. Baigęs mokslus, gyvena ir dirba Lietuvoje, Panevėžyje. Jis turi žmoną Nijolę, tris vaikus ir tris anūkus.
Padėjo geri žmonės
„Vokiečių okupacijos metais slapsčiausi daugelyje šeimų. Žmonės rizikavo gyvybe“,— tikino Jakovas. Vis prisimindamas tuos tris kaimus netoli Telšių, kuriuose jis taip saugiai jautėsi — Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų.
„Žinoma, pasitaikydavo visokių — tokių kaip Norbutas, kuris iš manęs tyčiojosi. Vienas homoseksualas kunigas norėjo manimi pasinaudoti, turėjau pabėgti. Pas Astrauską dirbdavau visus darbus, tačiau jis mane laikė tik todėl, kad gerai dirbau. 1942 metais mane slapstęs kunigas Janulaitis kasdien atnešdavo maisto iš vyskupijos, o jo šeimininkė valgio pavydėdavo“, — šykštuolius prisiminė J.Gurvičius.
Nuo 1941 gruodžio pabaigos iki pat 1944 metų pabuvojau maždaug 35 lietuvių šeimose Telšių mieste ir įvairiuose miesteliuose bei kaimuose, kur mane slėpė, maitino, davė pastogę, šildė.
Jakovo motina Roza po karo išgyveno neilgai, ją palaužė artimųjų netektys. Ji mirė 1949 metais ir palaidota Telšiuose.
Telšių apylinkėse slapstėsi apie 200 žydų. Telšių geto viršininkas Čepauskas padėjo gyventojams pakliūti į kaimus ir prieš geto likvidaciją liepė gelbėtis.
Gurvičiams padėjo pusbrolių Napoleono, Julijono ir Pranciškaus Šaulių šeimos, Butvidas, kartu su juo gyvenusios seserys Veronika ir Kazimiera Rupeikaitės (Kalnėnų kaimas), Pranas Kazlauskas, Jurevičius, Gumuliauskai, Malakauskai, broliai Konstantinas ir Leonas Ausčiai (Kalnėnų, Vygantiškių kaimai), Vaičekauskų šeima, kunigas Janulaitis (Telšiai), Girdvainiai (Barstyčių kaimas).
Savo slapstymosi chronologiją J.Gurvičius išdėstė 2005 metais rašydamas prisiminimus, rengdamas medžiagą savo ir motinos Rozos Gurvičienės gelbėtojams apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje bei kreipdamasis į Jad Vašem muziejų su prašymu pripažinti žydus gelbėjusius žmones Pasaulio tautų teisuoliais.
„Dauguma gelbėtojų šį pripažinimą jau gavo, tikiuosi sulaukti tos dienos, kai visų mane gelbėjusių žmonių žygdarbis bus įvertintas. Nuo 1941 gruodžio pabaigos iki pat 1944 metų pabuvojau maždaug 35 lietuvių šeimose Telšių mieste ir įvairiuose miesteliuose bei kaimuose, kur mane slėpė, maitino, davė pastogę, šildė. Aš visą gyvenimą būsiu dėkingas tiems žmonėms, kurie rizikavo savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėdami mane, seserį Rūtą ir mūsų motiną Rozą Gurvičienę“,— kalbėjo J.Gurvičius, linkėdamas sveikatos, stiprybės gelbėtojams ir jų artimiesiems.
 |
| "Kalvotoji Žemaitija" nuotr./J.Gurvičius su savo artimaisiais. |
