Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istorikas Šarūnas Liekis: esminis klausimas – kodėl Liucjanas Želigowskis stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?

Šarūnas Liekis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Šarūnas Liekis
Šaltinis: 15min
0
A A

„Vienas Liucjano Želigowskio ideologinių argumentų, kodėl jis ėjo užimti Vilniaus, buvo toks: „noriu išsaugoti ir atkurti istorinę Lietuvą“, – pasakoja knygą apie Vidurio Lietuvą rašantis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas ir politologas Šarūnas Liekis.

Prieš 92 metus – 1920-ųjų spalio 9-ąją – generolas Liucjanas Želigowskis, slaptu Lenkijos valstybės viršininko Jozefo Pilsudskio įsakymu pasiskelbęs maištininku, užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Buvo įkurta ir netrukus prie Lenkijos prijungta Vidurio Lietuvos valstybė.

Daug lietuvių už tai iki šiol pyksta ant lenkų. Tačiau istorikai ragina ne lieti emocijas, o nagrinėti to meto įvykius tarpukario politinių aplinkybių, tautų formavimosi ir pačios Lietuvos laikysenos fone.

Prof. Š.Liekis teigia, kad apie tarpukario įvykius dažnai kalbame kaip apie etninių lenkų kovą prieš etninius lietuvius. Tačiau tai yra neteisingas požiūris, nes tuo metu kaip tik ir vyko apsisprendimo pasirinkti vieną ar kitą tautybę procesas.

– Rašote knygą apie Vidurio Lietuvą. Kodėl?

– Vienas svarbių įvykių, kurie darė įtaką Lietuvos Respublikos ir viso regiono raidai, buvo Lietuvos–Lenkijos konfliktas. Sudėtinė jo dalis buvo Vidurio Lietuvos atsiradimas.

Politinio kalbėjimo lygmeniu, turime nusistovėjusius stereotipus, kurie dažnai neapima visų faktų. O kai negalima liesti vienos ar kitos temos, paprastai ignoruojama daug dalykų. Vidurio Lietuvos laikotarpis ir ją supantys įvykiai yra pakankamai mitologizuoti. Kartojame tarpukario štampus. Kita vertus, iki šiol nėra visapusiškos naujais tyrimais pagrįstos lietuvių autorių analizės. Remiamasi išimtinai paskutinių poros dešimtmečių tyrimais, atliktais lenkų autorių. 

Dažnai pamirštama, kad visi tie įvykiai vyko Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo kontekste. Tai buvo karas, kuriame Kaune įsikūrusi lietuvių vyriausybė atsidūrė ne laisvojo pasaulio, o Sovietų Rusijos pusėje. Šitai linkstama ignoruoti, kaip ir daugybę to laikmečio pasirinkimų galimybių, kurios, net žiūrint iš šių dienų pozicijų, buvo sudėtingos ir daugiaprasmės.

Tema nenagrinėta, Lietuvoje ir Lenkijoje yra daug nepublikuotos, iki šiol akademinėje apyvartoje nesančios, archyvinės medžiagos. Be to, ši tema glaudžiai susijusi su daugybe šiandien kylančių ideologinių ginčų. Todėl ir pradėjau šį projektą.

Lojalus, įžūlus ir drąsus

– L.Želigowskis – odiozinė figūra lietuviams, nes su jo vardu siejamas Vilniaus ir Vilniaus krašto praradimas 1920 metais. Kas buvo šis žmogus ir kokios jo sąsajos su Lietuva?

– L.Želigowskio giminė – sena, kilusi iš Ašmenos (dabartinės Baltarusijos teritorija, – red. past.), jos šaknys siekia XVI a. Lietuvos metrikoje 1623 metais yra toks įrašas: „Jokūbas Želigowskis iš Kimboro dvaro atvyko su arkliu, šarvuotas, su šalmu ir arkebūza.“

L.Želigowskio tėvas Gustavas, broliai Janas ir Juzefas dalyvavo 1863–1864 metų sukilime. Dėdė Edvardas Želigowskis buvo suimtas, nes dalyvavo brolių Dalevskių patriotinės jaunimo organizacijos veikloje Lietuvoje, kurią carinė valdžia uždarė, o jos narius persekiojo.

Kitaip sakant, L.Želigowskis nėra iš dangaus nusileidęs, nėra iš Silezijos, Berlyno ar Stokholmo, jis yra iš čia. Jo likimas panašus į tūkstančių lenkų ir lietuvių bajorų tautos palikuonių, kurie ir pasirinko vieną ar kitą naują tautybę naujaisiais laikais.

L.Želigowskis buvo profesionalus carinės kariuomenės kariškis. Rygoje pradėjo studijuoti karinius mokslus junkerių mokykloje, kurią baigė 1888 metais, o vėliau tęsė karinę tarnybą caro kariuomenėje. Į kariuomenę patraukė norėdamas išbristi iš skurdo.

L.Želigowskis buvo profesionalus carinės kariuomenės kariškis. Į kariuomenę jis patraukė norėdamas išbristi iš skurdo. 

Jis dalyvavo Japonijos ir Rusijos bei Pirmajame pasauliniame karuose. 1917 metais jau vadovavo divizijai. Rusijos pilietinio karo metu kovėsi Baltųjų pusėje Pietų Rusijoje ir Kryme. Po to su savo vadovaujama 4-ąja Lenkų šaulių divizija, suformuota iš karių, kilusių iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, perėjo per Rumunijos teritoriją ir prisijungė prie Lenkijos kariuomenės. Su šia lenkų suformuota divizija jis dalyvavo kautynėse Ukrainoje.

Vėliau, kaip lojaliam, įžūliam, drąsiam kariui, Jozefas Pilsudskis L.Želigowskiui patikėjo Vilniaus užėmimo operaciją.

Tautybės pasirinkimo dilema

– Kodėl generolas su savo divizija stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?

– Lenkijos pusę 1918–1919 metais pasirinko daugybė kariškių, 119 generolų iš įvairiausių kariuomenių.

Pavyzdžiui, Rusijos pėstininkų pulkininkas, vėliau generolas Lenkijos kariuomenėje Kazimieras Rumša, vienas iš iškiliausių Rusijos pilietinio karo dalyvių, kovęsis Tolimuosiuose Rytuose kartu su Čekoslovakų korpusu ir ten suformavęs Lenkų legioną, buvo gimęs  Lietuvoje. Jis galėjo atsidurti ir vienoje, ir kitoje pusėje. Kodėl atsidūrė Lenkijoje, o ne Lietuvoje?

Tai – pamatinis klausimas. Aš suskaičiavau daugiau nei dešimt tokių generolų, kurie pasirinko tarnybą Lenkijoje. Generolas Silvestras Žukauskas, pasirinkęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, – daugiau išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Galima šnekėti apie tai, kad tarnybą Lietuvos kariuomenėje dažniau pasirinko jaunesni, apie 1890 metus gimę karininkai. Gimę anksčiau rinkosi Lenkiją, nes jie augo, jų socializacija vyko lenkakalbėje kultūroje, bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės bajoriškoje ideologijoje. Jiems atrodė natūralu pasirinkti tarnybą Lenkijos, o ne valstietiškos kultūros pagrindu kurtos, ne istorinės, naujos etninės Lietuvos kariuomenėje.

Kitas pavyzdys – broliai Ivanauskai, pasirinkę skirtingas baltarusių, lenkų ir lietuvių tautybes. Lietuviu tapusio biologo Tado Ivanausko, Kaune įkūrusio Zoologijos muziejų, sūnus Jurgis (Jerzy) vis dėlto kovojo Armijos Krajovos gretose Antrojo pasaulinio karo metais.

Todėl mitologija apie tai, ką šiuo lūžiniu laikotarpiu rinkosi lietuvis ar lenkas, nėra tiesa. Yra daug archyvinės medžiagos, sakančios, kad žmonės iš Raseinių, Tauragės, Mažeikių ar Kauno tarnavo Vidurio Lietuvos kariuomenėje. Lietuvos saugumo policija turėjo sąrašus ir bandė išsiaiškinti, kaip ir kodėl jie ten atsidūrė. Kalbame apie šimtus, jei ne tūkstančius, žmonių iš etninės Lietuvos, kurie pasirinko Vidurio Lietuvą ar Lenkiją.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos kariuomenėje taip pat buvo ir varšuviečių, ir kilusių iš bajoriškos  lietuvių tautos. Tereikia prisiminti generolą Silvestrą Žukauską ar pirmąjį Lietuvos kavalerijos vadą generolą Bronislavą Skomskį, kurie atvirai save tapatino su lenkais.

Taip pat pažymėtina, kad J.Pilsudskis atvirai save vadino lietuviu ir iki gyvenimo galo nesuprato, ką bendro su lietuvių tauta turi valstiečiai ir Augustinas Voldemaras. 

– Kokios buvo giluminės apsisprendimo pasirinkti vieną ar kitą tautybę priežastys?

– Nacionalizmas, kaip ir etniškumas, yra konstruojamas. Tauta yra pasirenkama, ji nėra paveldima. Tapatybė nėra objektyvi. Populiarus supratimas, kad etniškumas yra objektyvus, kyla iš slavianofiliškos etnografijos, vokiečių romantikų ir tarybinės sampratos apie etniškumą. 

Tarpukario Lenkijos aukštų kariškių sąraše rasime žmonių vokiškomis pavardėmis. Jie tokį pasirinkimą galbūt padarė todėl, kad buvo iš tos pačios socialinės, ideologiškai artimos terpės, iš patriotizmo su bendrapiliečiais, o ne todėl, kad jautėsi gerais ir tikrais lenkais. 

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Liucjanas Želigovskis
Wikimedia.org nuotr./Liucjanas Želigovskis

Amerikiečių istorikas Hansas Kohnas teigė, kad Vidurio ir Rytų Europoje nacionalizmas buvo formuojamas  istorinių mitų  ir svajonių apie praeityje galbūt gyvavusią idealią Tėvynę, kuri neturi sąryšio, nieko bendro su dabartimi, viliantis, kad ji kada nors taps politine tikrove. Tą naują  išrastą ir įsivaizduojamą tikrovę naujalietuviai kūrė kaip mokėjo ir kaip galėjo. Ir gana nesėkmingai. XIX a. pab. ir XX a. pradžios naujalietuvių argumentai dažnam neatrodė istoriški ir įtikinami.

Apie įvykius tarpukariu dažnai šnekame kaip apie etninių lenkų kovą prieš etninius lietuvius. Yra visai ne taip. Tas pats L.Želigowskis buvo visai kitos ideologinės pakraipos, jis toli gražu nebuvo narodovcas, tautinės demokratijos šalininkas. Vienas ideologinių argumentų, kodėl jis ėjo ir užimti Vilniaus, buvo tai, kad norėjo „išsaugoti ir atkurti istorinę Lietuvą“.

Tiems, kas augo aukštosios kultūros laivakelyje, nepatiko naujos etninės Lietuvos politikų propaguojamas savotiškas Vytauto Didžiojo kulto ir baudžiavos kaimo kultūros mišinys. Tai tęsiasi iki šiol. Ir dabar lietuvių kultūrą bandoma demonstruoti kaip išimtinai liaudies kultūrą: liaudies kultūra yra tautinė kultūra.

O pažiūrėkime, kad ir XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos politinės minties istoriją, tai ištisi tomai, kurie nelaikomi savais Lietuvoje. O tokia daugumos šiuolaikinių lietuvių laikysena yra neistorinė, nes XVIII a. lietuvis buvo tiktai lenkakalbis bajoras, vadinantis save lietuviu. Tada valstietija nebuvo tautos dalis ir galų gale savęs tokia nelaikė.

Retrospektyviai galvodami ir tapatindamiesi su dabartinėmis lietuviškumo formomis, iš savo istorijos nejučiomis išbraukiame ir miestus, ir amatus, ir karus. Nes jeigu laikysime sava tik tai, ką kūrė tiktai lietuviakalbiai ir nematysime tapatybės slinkčių ir jos formų kaitos, pasiliksime su folklorizuota medinių kaimo padargų kultūra.

Tarpukaryje Lietuvos kultūrinėje apyvartoje nebeliko ištisų buvusių šimtmečių. Todėl pasirinkusieji Lenkiją tarsi sakė: ką, jūs čia mus norite subarbarinti, norite nubraukti visą civilizacinį vystymąsi nuo XV a.? Kitaip sakant – Vytautas, o po to staigiai Jonas Basanavičius ir Žemaitė. Tokios diskusijos buvo labai aktyvios nuo XX a. pradžios.

Tai buvo didelė dilema ir L.Želigowskiui, kuris ne viename interviu tvirtino išliekantis lietuviu. Aišku, taip kalbėdamas jis dangstė operacijos tikslą ir prasmę, bet faktas, kad turėjo pagrindą taip kalbėti. „Aš ėjau į savo namus, aš iš niekur staiga neatsiradau“, – sakė L.Želigowskis.

„Apie įvykius tarpukariu dažnai šnekame kaip apie etninių lenkų kovą prieš etninius lietuvius. Yra visai ne taip.“

Skirtumai išpūsti iki begalybės

– L.Želigowskio žygis į Vilnių yra giliai įsirėžęs į daugelio mūsų sąmonę su labai neigiamu ženklu. Kaip patartumėte lietuviams vertinti šį istorinį faktą, kuris, akivaizdu, iki šiol veikia ir Lietuvos santykius su Lenkija?

– Problema buvo ta, kad skirtingas valstybės vizijas turintys lyderiai, ir iš vienos, ir iš kitos pusės, nesugebėjo susitarti. Tiek lietuvių, tiek lenkų politika veikė veidrodiniu principu. Tarp politikų buvo daug agresyvių nacionalistų. Kadangi religiniai ir kiti skirtumai buvo labai maži, jų reikėjo ieškoti su padidinamuoju stiklu. Todėl rasti tapatybiniai skirtumai buvo išpūsti iki begalybės. Didžiausias jų – kalba: dėl kalbos, vienos ar kitos rašybos nesitrauksim nė per žingsnį, numirsim dėl to.

Buvo daugybė variantų, kaip viskas galėjo susiklostyti. Galėjo formuotis atskira Lietuvos lenkų tauta. Galėjo likti lietuviai, kurie kalbėtų lenkiškai, o lietuvių kalba, neįgijusi valstybinės kalbos statuso, išlikti tik kažkur tolimuose kaimuose (turime airius, kurie kalba angliškai ir kuo puikiausiai jaučiasi airiais).

Pavykus susitarti, būtume galėję turėti kalbiškai binarinę valstybę, kurią sudarytų lietuviai-lietuviakalbiai ir lietuviai-lenkakalbiai. Galų gale, ir L.Želigowskis turėjo šansą tapti naujos Lietuvos, apimančios ir Kauną, ir Vilnių, ir Lydą, ir turinčios sąjunginius santykius su Lenkija, generolu ir ginti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos ar Vokietijos 1939 metais.

Vertindami tarpukario įvykius, pirmiausia turime būti kritiški patys sau. O ne tik tikėtis iš paprasto lenko savo veiksmų, tradicijos kritikos, nes jie vis dėlto bandė per jėgą įvaryti į teisingą kelią tuos lietuvius, kurie, jų akimis, griovė istorinę tradiciją ir buvo suvedžioti Rusijos ir Vokietijos.

Turime pripažinti, kad daug kartų ir lenkai buvo teisūs, sakydami, kad neturėdama sąjunginių santykių su Lenkija, Lietuva anksčiau ar vėliau atiteks vokiečiams arba rusams. Apie tai buvo rašoma dar XX a. pradžioje, o tarpukario istorija tai patvirtino.

Mums, kaip lietuviams, pirmiausia turi rūpėti mūsų pačių pozicija, o ne tai, ką daro kiti. Pirštais į kitus rodyti lengva, tačiau pirmiausia reikia rodyti į save patį, pasakyti, kas blogai, kad tų klaidų ateityje nedarytume. Būtina ir toliau išradingai kurti Lietuvą, suvokiant, kad tiek Lenkija, tiek Lietuva turi bendrą istorinį paveldą, kuris 99 proc. laiko buvo kuriamas nekonfliktiškai, o lenkai ir lietuviai šimtmečiais gulė karo laukuose prieš bendrus priešus.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min