TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Istorikės žvilgsnis: lietuviai savo šalies istorija domisi mažiau nei Vakarų europiečiai

Brigita Tranavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr. / Brigita Tranavičiūtė
Šaltinis: 15min
0
A A

Šiandien populiariojoje medijoje plačiai aptarinėjama Lietuvos partizanų tematika yra veikiau išimtis nei taisyklė – istorijos mokslo tyrimai vis dar retam Lietuvos gyventojui yra įdomūs. Europos statistika rodo, kad pomėgiu lankytis istorinėse vietose (įskaitant muziejus ir meno galerijas) lietuvius lenkia net ir kaimynai latviai bei estai. Tik 34 proc. mūsų šalies gyventojų per metus aplanko bent vieną istorinę vietą (Liuksemburge – 78 proc., Estijoje ir Latvijoje – daugiau nei 50 proc.).

Tiesa, domėjimusi kultūriniu paveldu lenkiame Graikiją ir Rumuniją, o tas pats tyrimas rodo, kad pomėgis lankytis istorinėse vietose Lietuvoje auga gana sparčiai. Be to, lankymasis muziejuose ir kitose kultūros įstaigose sudaro tik dalį galimo visuomenės domėjimosi šalies istorija.

Galime pasiguosti, kad istorinių vietų lankymas yra tik vienas iš būdų domėtis istorija – dar lieka istorinių knygų, straipsnių skaitymas, filmai, paskaitos.

„Domėjimasis istorija mūsų šalyje kol kas apsiriboja siauro rato žmonėmis. Manau, kad mums, istorikams trūksta gebėjimo sukonstruoti ir pristatyti tam tikrus istorinius pasakojimus, kurie sudomintų platesnę visuomenę. Kita vertus, remdamasi savo pastebėjimais galėčiau pasakyti, kad Vakarų šalių gyventojai istorija domisi kur kas labiau“, – teigia Brigita Tranavičiūtė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro tyrėja.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Dalyvaudama tarptautinėse konferencijose tyrėja teigia pastebinti, jog kitų šalių tyrėjų pristatoma temų įvairovė yra platesnė. „Taip yra ne todėl, kad kažkurios šalies istorija yra turtingesnė įvykių. Tiesiog gyventojai turi platesnį interesų ratą ir tai tyrėjus labai skatina“, – mano B.Tranavičiūtė.

Neseniai tyrėjos straipsnis apie 1960–1990-aisiais Lietuvoje sovietmečiu vyravusias „namudines“ madas, kai padirbtais populiariais vakarietiškų prekių ženklais buvo dekoruojami vietoje pasiūti drabužiai, buvo publikuotas prestižiniame mokslo žurnale „Business History“ (liet. „Verslo istorija“).

Pasak B.Tranavičiūtės, nors leidėjams iš karto pasirodė, jog tema įdomi ir intriguojanti, Lietuvoje istorijos srities tyrėjams kai kada sudėtinga net ir kolegoms įrodyti, kad viena ar kita tema yra vertinga, praplečianti visuomenės suvokimą apie tam tikrą istorinį laikotarpį.

Kaip kilo mintis tyrinėti sovietmečiu populiarų užsienių prekių ženklų klastojimą?

– Kadangi ne vienerius metus tyrinėjau Lietuvos ekonomikos ir verslo istoriją, neišvengiamai tyrimų lauke atsidūrė ir tokie klausimai, kaip šešėlinė ekonomika ir ja užsiėmusių žmonių veiklos. Pastebėjau, jog XX a. 8–9 dešimtmečiais prekių ženklų klastojimas buvo gana plačiai vykdoma veikla ir turėjo įtakos sovietinės visuomenės vartojimui. Pirkėjams daiktai su padirbtais užsienio prekių ženklais tapdavo simbolinės asmens laisvės ar net materialinės gerovės išraiška. Tad kilo idėja parengti straipsnį šių tyrimų tematika.

Leidėjams pasirodė, jog tema tikrai intriguojanti ir bus naudinga plečiant diskusiją apie prekės ženklų naudojimą sovietinėse ekonomikose. Tiesą sakant, labai įtikinėti leidėjų nereikėjo – gavau visišką palaikymą ir gerų patarimų, kaip geriau parengti straipsnį skaitytojams.

Šiandien madinga kritikuoti visuomenės vartotojiškumą. Vis dėlto kokius skirtumus įžvelgiate tarp madingo „lėto“ vartojimo ir sovietmečiu propaguoto riboto vartojimo?

– Manyčiau, kalbant apie sovietmetį, reikėtų atskirti tai, kas buvo propaguojama ideologijos, ir tai, ką iš tikrųjų darė to laikotarpio visuomenė. Nepaisant propaguojamo racionalaus vartojimo, daugelio žmonių siekis buvo kiek įmanoma išplėsti savo vartojimo galimybes. Todėl klestėjo šešėlinė ekonomika, plačiai naudotasi vadinamuoju „blatu“ ar kitokiais neformaliais ryšiais. Be abejo, deficitas ir visuomenės izoliacija turėjo didelės reikšmės sovietinės visuomenės vartojimo praktikai.

Sunku tokią situaciją lyginti su šiandieniniu „lėtu“ vartojimu, nes sąlygos yra visiškai kitokios – neribota prekių pasiūla, laisvas pasirinkimas ir didėjantis reiklumas prekių kokybei. Veikiausiai visa tai skatina vis daugiau vartotojų persvarstyti savo vartojimo įpročius.

E.Garnelytės nuotr./Vaisiais nuklotos parduotuvių lentynos
E.Garnelytės nuotr./Vaisiais nuklotos parduotuvių lentynos

Kiek, jūsų nuomone, sovietmetis nulėmė šiandieninius vartojimo įpročius buvusiose sovietinio bloko šalyse?

– Mūsų vartotojai vis dar labai mėgsta pabrėžti savo prestižą per tam tikrus daiktus, pavyzdžiui, automobilius, namus ar panašiai. Mano nuomone, Vakaruose tai mažiau pastebima.

Kiek, jūsų nuomone, lietuviai apskritai domisi istorija? Gal pastebite pokyčių per kelerius metus?

– Apskritai lietuviai kol kas labai mažai domisi istorija. Domėjimasis ja apsiriboja siauro šios srities ir kultūros rato žmonėmis. Manyčiau, šioje srityje trūksta įvairovės, sugebėjimo sukonstruoti ir pristatyti tam tikrus istorinius pasakojimus, kurie sudomintų platesnį visuomenės ratą. Tiesa, pavienių bandymų esama, tačiau reikšmingesnių darbų dar trūksta.

Remdamasi savo pastebėjimais, galėčiau pasakyti, kad Vakarų šalių gyventojai istorija domisi kur kas labiau. Jau vien dalyvavimas tam tikrose konferencijose atskleidžia, jog temų įvairovė yra didesnė – ir ne todėl, kad kažkurios šalies istorija turtingesnė istorinių įvykių. Tiesiog gyventojai turi platesnį interesų ratą ir tai tyrėjus labai skatina.

Ką duoda visuomenei istorijos išmanymas?

– Sunku pasakyti, ką duoda šiuo metu. Tačiau manyčiau, kad siekiamybė būtų kritinis mąstymas ir asmeninės nuomonės formavimasis.

Siekdamas išsiaiškinti tiesą istorikas paprastai turi vertinti kelis šaltinius, gerai žinoti istorinį kontekstą ir daugelį kitų dalykų, padedančių atmesti netikrus faktus. Manyčiau, tas lygiai taip pat gali būti pritaikoma tiek šiandieninės, tiek ateities visuomenės suvokimo formavimuisi.

Kaip jūs pasirinkote studijuoti istoriją? Ką jums asmeniškai duoda studijų ir istorijos tyrimų patirtis?

– Man asmeniškai istorijos studijos leido sukaupti tam tikrų žinių. Tačiau tikroji istorijos studijų prasmė atsiskleidė tik pradėjus jas taikyti praktikoje. Čia turiu visokių patirčių – ir bendradarbiavimo su verslu, ir veiklos mokslo srityje.

Pixavay.com nuotr./Biblioteka
Pixavay.com nuotr./Biblioteka

Įdomu, su kokiais poreikiais verslas kreipiasi į istorikus?

– Jeigu apibendrintai – verslas kreipiasi ieškodamas savo praeities. Ne vienas juridinis asmuo skaičiuoja savo istoriją dešimtmečiais ir jau niekas nebepamena, kur ir kada prasidėjo pirmieji veiklos žingsniai, būna pasikeitusi ne viena darbuotojų karta ar net veiklos sritis. Iš pradžių juos domina viskas, vėliau kažkas užkabina labiau: vieniems įdomu pirmieji įmonės pastatai, techninė įranga, kiti nori daugiau žinių apie savo veiklą.

Išklausius kliento lūkesčių ieškoma įvairių archyvinių šaltinių, spaudos iškarpų, nuotraukų ir kitokios istorinės medžiagos. Vėliau šią medžiagą paverčiame produktu – iliustruotomis istorinėmis knygomis, albumais, metraščiais, paskaitomis ar panašiai. Tiek pačios pirminės medžiagos, tiek galutinio produkto panaudojimo galimybės gana plačios, verslininkai visa tai naudoja reprezentacijai, marketingui, savišvietos, švietimo tikslams, kai kurie sumano kurti įmonių muziejus.

Pavyzdžiui, UAB „Kautra“ ir UAB „Kauno autobusai“ įmonėms su kolega parengėme knygą „80 metų kelyje“. Smagu paminėti, jog nemažai šios knygos egzempliorių buvo padovanota Lietuvos bibliotekoms ir mokykloms. Taip pat esu knygos „Žalgiris. 70 didingų sezonų“ bendraautorė, kuri buvo skirta įprasminti „Žalgirio“ krepšinio klubo 70 metų veiklos jubiliejų.

Kokia istoriko vieta šiuolaikinėje visuomenėje? Kokia ji galėtų būti?

– Šiuolaikinė visuomenė istoriką vis dar įsivaizduoja kaip faktų ir datų dėliotoją. Sunku būtų kažką dėl to kaltinti, nes ir patys istorikai dažnai pamiršta, dėl ko dirba ir kad jų darbai neturėtų būti įdomūs tik jiems patiems ar kolegoms. Vis tik reikėtų daugiau taikytis prie esamos situacijos arba keisti veiklos sritį.

Kaip istoriko darbą veikia technologijos?

– Neveikia taip, kaip turėtų veikti. Vis dar labai daug laiko praleidžiama renkant šaltinius archyvuose ar kitose jų saugojimo vietose. Istoriko darbas taptų paprastesnis, jei daugiau šaltinių būtų suskaitmeninama ir jie būtų pasiekiami informacinių technologijų pagalba. Taip pat per mažai naudojamasi technologijų teikiamomis galimybėmis sukuriant patrauklesnį rezultatą skaitytojui...

Kokius tyrimus šiuo metu vykdote KTU?

– Mano tyrimų laukas šiuo metu apima architektūrą ir urbanistiką sovietmečiu Lietuvoje. Atlieku miestų ekonominės-urbanistinės raidos tyrimus per fabrikų, parduotuvių ir kitokių paslaugų tinklo formavimą. Tai leidžia identifikuoti įvairius ekonominius procesus ir pavaizduoti charakteringą miesto ekonominį žemėlapį.

KTU Architektūros ir statybos institute tęsiame Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) svetainės pildymą, kurioje kaupiame ir stengiamės patraukliai pateikti skaitytojams medžiagą pristatančią Lietuvos architektūros istoriją.

Taip pat buvau pakviesta KTU Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkų bendradarbiauti prie jų vykdomo Lietuvos mokslo tarybos projekto „Lietuvos miestų modernizacijos 1960-1990 m. ir jos pasekmių Lietuvos urbanistikai kaip erdviniam-socialiniam fenomenui kompleksiškas tyrimas“ įgyvendinimo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min