Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 30d. 23:00

J.Stalinas tūkstančius karių pasmerkė kankinamai mirčiai ir padovanojo Suomiją A.Hitleriui

Raudonosios armijos kariai suomių nelaisvėje
sotasampo.fi nuotr. / Raudonosios armijos kariai suomių nelaisvėje

1939 metų lapkričio 30-ąją prasidėjo trumpas, bet daug kraujo pareikalavęs SSRS ir Suomijos karinis konfliktas, geriau žinomas kaip Žiemos karas. Dėl ko jis kilo – sovietinės vadovybės noro tik atitolinti valstybės sieną nuo Leningrado ar Josifo Stalino siekio užgrobti Suomiją ir prijungti ją prie Sovietų Sąjungos? Šį klausimą su istoriku Kirilu Aleksandrovu nagrinėja lenta.ru žurnalistas Andrejus Mozžuchinas.

„Pagausinti sovietinių respublikų skaičių“

– Kaip manote, ar Žiemos karas buvo Antrojo pasaulinio karo dalis, ar tik izoliuotas karinis konfliktas?

– Be abejo, 1939–1940 metų sovietų-suomių karas – neatskiriama ir labai svarbi Antrojo pasaulinio karo dalis. Žiemos karo baigtis stipriai paveikė karinius ir politinius procesus Europoje po 1940 metų kovo 12-osios.

– Ar galima šio karo priežastimi laikyti Molotovo-Ribbentropo paktą?

– Tiesioginė 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutarties pasekmė buvo ne tik Žiemos, bet ir pats Antrasis pasaulinis karas. Karo priežastimi reikėtų laikyti ir bolševikų partijos įsigalėjimą Rusijoje po Pilietinio karo 1917–1922 metais bei pasaulinės ekspansijos siekusios vienpartinės bolševikinės valstybės sukūrimą.

1924 metų Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos konstitucijoje buvo deklaruojama: „Naujoji sąjunginė valstybė (…) pasitarnaus kaip patikima tvirtovė kovoje su pasauliniu kapitalizmu ir bus ryžtingas žingsnis suvienijant visus darbininkus į Pasaulinę socialistinę sovietų respubliką.“

„Scanpix“ nuotr./Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje
„Scanpix“ nuotr./Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje

Pats leninistinės-stalinistinės valstybės pavadinimas – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga – neturėjo jokių teritorinių ar nacionalinių-etninių ribų nuorodų. Tai yra, bet kuri suvereni valstybė perspektyvoje galėjo tapti sovietine respublika. Dėl to SSRS atsiradimas vietoje tradicinės Rusijos smarkiai pakeitė tarptautinių santykių ir interesų balansą. Ypač tarp Pirmojo pasaulinio karo valstybių nugalėtojų ir nugalėtųjų.

– Ar tai reiškia, kad pagrindine Antrojo pasaulinio karo priežastimi jūs laikote ne Vokietijos revanšo siekį, o bolševikų pergalę Rusijoje po 1917-ųjų?

– Suprantama, revanšistiniai nacistų planai tapo viena iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo priežasčių, tačiau ne vienintele. Sovietų Sąjunga ginklavimosi varžybos prasidėjo gerokai anksčiau, nei Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Dar 1931 metais Darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos (DVRA) štabo antrosios valdybos dokumentuose taip buvo aiškinami komunistų partijos planai: „Mūsų partija … vis aktyviau vykdys tarptautinio proletarinės revoliucijos variklio, stumiančio visų šalių proletarus į valdžios užgrobimą, vaidmenį.“ Tačiau „proletarinė revoliucija“ Europoje, kurioje dalyvautų raudonoji armija, galėjo kilti tik per didelį karą, apie kurį svajojo nacistai, siekę atsirevanšuoti už Vokietijos pralaimėjimą 1918-aisiais.

Lenino ir Stalino doktrina mokė, kad komunistų partijos interesais reikia išnaudoti buržuazinių valstybių prieštaravimus, todėl DVRA politinės valdybos viršininkas, I rango armijos komisaras Levas Mechlis per 1939 metų pavasarį vykusį XVIII partijos suvažiavimą atvirai pareiškė: „Jeigu kils karas, Raudonoji armija turi perkelti karinius veiksmus į priešo teritoriją, įvykdyti savo internacionalinę pareigą ir pagausinti sovietinių respublikų skaičių.“

„Scanpix“ nuotr./Josifas Stalinas
„Scanpix“ nuotr./Josifas Stalinas

Anglijos ir Prancūzijos nuolaidų ir „taikinimo“ politika Vokietijos atžvilgiu leido A.Hitleriui smarkiai sustiprėti 1935–1939 metais. Tačiau 1939 metų vasarą vermachto resursų vis tiek pakako tik riboto masto karui. A.Hitleris tuo metu neturėjo nei jėgų, nei galimybių kariauti prieš didžiulę Sovietų Sąjungą ir Raudonąją armiją, jau nekalbant apie savižudišką karą prieš galimą anglų, prancūzų ir sovietų koaliciją. Ir kad galėtų pradėti bent jau riboto masto karą Europoje, A.Hitleriui būtinai reikėjo užsitikrinti palankų J.Stalino neutralitetą. Už tai fiureris buvo pasirengęs patenkinti bet kokias bolševikų pretenzijas.

„Į Suomiją žygiuojame ne kaip užkariautojai“

– Dėl to jis ir pasiūlė J.Stalinui pasirašyti paktą?

– Taip. Vėlų rugpjūčio 19-osios vakarą grafas Friedrichas Werneris von der Schulenburgas (red. – Vokietijos ambasadorius SSRS) iš Maskvos į Berlyną persiuntė SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties projektą, kurį jam įteikė SSRS Liaudies komisarų tarybos (sovietų vyriausybės) pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras (ministras) Viačeslavas Molotovas. Per susitikimą su grafu F.W. von der Schulenburgu, įteikdamas jam projektą, V.Molotovas pabrėžė, kad ši sutartis įsigalios tik tuo atveju, jeigu bus „pasirašytas specialus užsienio politikos klausimų protokolas“, kuris, sovietų pusės reikalavimu, laikytinas „sudėtine pakto dalimi“. Sudėtine – ir absoliučiai slapta.

A.Hitleris su tuo sutiko ir rugpjūčio 22-ąją pareiškė savo generolams: „Mūsų priešai manė, kad po Lenkijos užkariavimo Rusija taps mūsų priešininke. Priešai neįvertino mano ryžtingumo (…) Prieš keturias dienas aš priėmiau ypatingą sprendimą, dėl kurio Rusija vakar pareiškė esanti pasirengusi pasirašyti paktą. Užmegztas asmeninis kontaktas su Stalinu (…) Dabar, kai aš atlikau būtinus diplomatinius pasirengimo darbus, atsivėrė kelias kareiviams.“

– Koks likimas būsimoje sutartyje buvo skirtas Suomijai?

– Naktį iš rugpjūčio 23-iosios į 24-ąją V.Molotovas ir paskubomis į Maskvą atskridęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas pasirašė nepuolimo sutartį ir jo sudėtinę dalį – specialųjį papildomą protokolą, pagal kurį Suomija pateko į SSRS „interesų sferą“.

Rugsėjo 1-ąją Vokietija užpuolė Lenkiją ir Europoje prasidėjo „Antrasis imperialistinis karas“, kaip jį vadino sovietiniai propagandistai. J.Stalinas, tarsi likęs šio konflikto užribyje, ne tik nužymėjo bendrą valstybinę sieną su Vokietija, bet ir, kaip per SSRS Aukščiausiosios tarybos posėdį 1940 metų rugpjūčio 1 d. pareiškė V.Molotovas, nacistiniam reichui garantavo „užtikrintą ramybę Rytuose“. Tuo pačiu A.Hitleris gavo laiko ir galimybių užgrobti ir sukaupti būtinų resursų, o galiausiai – pasirengti Sovietų Sąjungos užpuolimui.

J.Stalinas savo ruožtu, pagal slaptąjį protokolą, užsiėmė „sovietų valdžios“ įvedinėjimu į SSRS „interesų sferą“ patekusiose valstybėse. Dėl to daug kraujo pareikalavęs Žiemos karas buvo tiesioginė Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmė.

– Ko, jūsų nuomone, siekė J.Stalinas – iš tiesų apsaugoti Leningradą ar aneksuoti Suomiją?

– Tarp SSRS ir Suomijos galiojo 1932 metais pasirašyta ir 1934 metais iki 1945 metų pabaigos pratęsta nepuolimo sutartis. Tačiau dar V.Leninui gyvam esant VII bolševikų partijos suvažiavimas priėmė slaptą nutarimą: „Centro komitetui suteikiami įgaliojimai bet kuriuo metu nutraukti visus taikos susitarimus su imperialistinėmis ir buržuazinėmis valstybėmis, o taip pat paskelbti joms karą.“

Wikipedia.org nuotr./SSRS ir Suomijos nepuolimo sutarties pasirašymas 1932 metais
Wikipedia.org nuotr./SSRS ir Suomijos nepuolimo sutarties pasirašymas 1932 metais

„Buožių“ Suomija, komunistams visada buvo priešiška ir buržuazinė valstybė. „Leninizmas moko, kad socializmo šalis, išnaudodama palankiai susiklosčiusią tarptautinę situaciją, turi ir privalo imtis puolamųjų karinių veiksmų prieš kapitalistinę aplinką iniciatyvos ir taip išplėsti socializmo frontą“, – skelbė stalininė doktrina. Ir Suomijos likimą nulėmė Molotovo-Ribbentropo paktas.

1939 metų rudenį vykusių derybų metu suomiai atsisakė įsileisti SSRS karinę bazę į Hanko pusiasalį Helsinkio užnugaryje, vertindami tai kaip savo neutraliteto pažeidimą prasidėjusio pasaulinio karo fone. Tačiau jie sutiko perduoti sovietams didelę dalį reikalaujamų salų Suomijos įlankoje ir patraukti valstybės sieną 15 km gilyn į Karelijos sąsmauką. Tačiau sovietams reikėjo ne kompromiso, o preteksto įsiveržti į Suomiją. Artimiausiu metu suomių laukė NKVD, gulagas, kolūkiai ir kiti stalininio bolševizmo „malonumai“ su masiniu išbuožinimu, sušaudymais, deportacijomis, kultūrinio ir bažnytinio gyvenimo likvidavimu.

Karo išvakarėse, lapkričio 11-ąją, iš sovietinių ingrų, karelų ir suomių pradėta formuoti komdivo Aleksejaus Antilos vadovaujama 106-oji šaulių divizija, o po dviejų savaičių „suomių“ divizijos pagrindu baigtas komplektuoti specialus nacionalinis korpusas.

– Tai vis dėlto planuotas Suomijos prijungimas prie SSRS jėga?

– Kai karas prasidėjo, tai jau nebebuvo slepiama. Leningrado karinės apygardos (LenKA) vadas 2-ojo rango komandarmas Kirilas Mereckovas ir apygardos Karinės tarybos narys bei Leningrado srities partijos komiteto 1-asis sekretorius Andrejus Ždanovas savo įsakyme Suomijos užpuolimo dieną pareiškė: „Mes į Suomiją žygiuojame ne kaip užkariautojai, o kaip Suomijos liaudies draugai ir išvaduotojai iš dvarininkų ir kapitalistų jungo.“

Perspektyvoje Suomija turėjo tapti marionetine Suomijos demokratine respublika (SDR), valdoma atsakingų Kominterno darbuotojų, vadovaujamų ištikimo stalinisto Otto Kuusineno. Apie jo „vyriausybės“ egzistavimą pasaulis sužinojo jau antrą ar trečią dieną po SSRS įsiveržimo į Suomiją. Sovietinis nacionalinis korpusas virto 1-uoju „Suomijos liaudies armijos“ korpusu, pavaldžiu O.Kuusineno „vyriausybei“. Gal J.Stalinas ir būtų palikęs „raudonajai Suomijai“ fiktyvią nepriklausomybę, bet greičiausiai ją būtų prarijusi Karelijos-Suomijos sovietų socialistinė respublika.

Blickrygas J.Stalino gimtadienio proga

– O ar buvo SSRS prieš pat karą rimtai nusiteikusi teritorijų mainams ir pasirengusi Suomijai atiduoti pusę Karelijos, jeigu ši būtų sutikusi su sovietų reikalavimais?

– Supraskite, bolševikai galėjo suomiams pažadėti bet kurias Karelijos pelkes. Kokią prasmę turėjo J.Stalino pakišos, jeigu Raudonajai armijai buvo keliama užduotis „išlaisvinti“ kaimyninę šalį „iš dvarininkų ir kapitalistų jungo“? Todėl „Leningrado saugumo užtikrinimo“ klausimą, o jei tiksliau, valstybės sienos Karelijos sąsmaukoje klausimą J.Stalinas kėlė tik propagandiniais tikslais – pačios SSRS gyventojams. Tai taip pat buvo patogus Suomijos politinės vadovybės, turėjusios negausią kariuomenę, silpną aviaciją ir beveik jokių tankų, spaudimo instrumentas.

– Ar galima sulyginti Mainilos incidentą, tapusį Žiemos karo pretekstu, su Gleivico incidentu, nuo kurio prieš kelis mėnesius prasidėjo Antrasis pasaulinis karas?

– Kodėl ne? Lapkričio 26-ąją V.Molotovas apkaltino suomius apšaudžius raudonarmiečius prie pasienyje buvusio Mainilos kaimo Karelijos sąsmaukoje. Bet Suomijos diplomatai atmetė kaltinimus ir pasiūlė ištirti incidentą, remiantis galiojusiais dvišaliais susitarimais dėl pasienio konfliktų sureguliavimo. Suomiai pareiškė esą pasirengę deryboms dėl dvišalio kariuomenių atitraukimo nuo sienos linijos.

Atsakydamas į tai V.Molotovas apkaltino Suomijos premjerą Väinö Tannerą tyčiojimusi iš „apšaudymo aukų“ ir pareiškė, kad Sovietų Sąjunga nuo to momento nebelaiko savęs kuo nors įsipareigojusia pagal sovietų-suomių nepuolimo sutartį.

Lapkričio 29-ąją Maskva nutraukė diplomatinius santykius su Helsinkiu. Suomija, norėdama išvengti niokojančio karo, paskubėjo pareikšti, kad yra pasirengusi vienpusiškai atitraukti savo karius nuo sienos ir įvykdyti kitus SSRS reikalavimus, tačiau tai nebepadėjo: jau kitą dieną prasidėjo sovietų invazija į Suomiją.

Wikipedia.org nuotr./Suomiai savo pozicijose 1940 m. sausį
Wikipedia.org nuotr./Suomiai savo pozicijose 1940 m. sausį

Gaila, bet Mainilos incidento smulkmenos iki šiol lieka nežinomos. Vieni istorikai mano, kad tai buvo sovietų provokacija, kiti linkę manyti, kad tai buvo tik laikraštinė mistifikacija. 1990-aisiais apie tai man pasakojo leningradietis Nikolajus Jefimovičius Puchovas, 1939-ųjų rudenį su tėvais gyvenęs prie Mainilos. Pasak jo, niekas iš vietinių negirdėjo apie jokius apšaudymus, o štai kariuomenė prie sienos be perstojo buvo traukiama kelis mėnesius iki to.

– Užsiminėte apie marionetinę „Suomijos demokratinę respubliką“. Ar tiesa, kad J.Stalinas ketino jai atiduoti visą Kareliją beveik iki Baltosios jūros?

– Bet kokiu atveju, sprendžiant pagal žemėlapius, didelę dalį. Bet visi šie dosnūs draugo J.Stalino „pasiūlymai“ atrodė veidmainiškai, nes SDR turėjo visas galimybes greitai virsti Karelijos-Suomijos SSR. Nereikia pamiršti, kad 1939 metų rudenį J.Stalinas maloniai sutiko perduoti Vilnių nepriklausomai Lietuvos Respublikai, o jau po devynių mėnesių ji tapo Sovietų Sąjungos dalimi.

– Kokios užduotys buvo keliamos sovietų kariams?

– Lapkričio 21-ąją LenKA karinė taryba savo direktyva Nr. 4713 apibrėžė konkrečias kovines užduotis 7-ajai, 8-ajai, 9-ajai ir 14-ajai armijoms, išskleistoms ties Suomijos siena. Planuota ne nustumti Suomijos kariuomenę Karelijos sąsmaukoje, kad būtų galima perkelti sieną nuo Leningrado prie Vyborgo, o visiškai sutriuškinti Suomijos karines pajėgas ir okupuoti visą šalį.

Pavyzdžiui, 9-osios armijos, vadovaujamos komdivo Michailo Duchanovo, kariai turėjo per trumpiausią įmanomą laiką užimti Oulu – strategiškai svarbų Suomijos uostą Botnijos įlankoje. Tokiu būdu Suomija būtų buvusi perkirsta pusiau ir būtų nutrauktas Švedijos karinių ir techninių krovinių tiekimas. Puolimo pradžia buvo numatyta „X valandą“.

– Koks buvo abiejų konflikto pusių jėgų ir technikos santykis?

– Jeigu pėstininkų santykis (350 tūkst. LenKA sudėtyje prieš 337 tūkst. suomių) 1939 m. lapkričio 30-ąją karinių veiksmų teatre Suomijai dar buvo priimtinas, tai kitų kariuomenės rūšių skirtumai buvo gniuždantys. Prieš beveik 2 tūkst. sovietinių tankų suomiai galėjo priešpastatyti vos 15, prieš 2,4 tūkst. artilerijos pabūklų – 530, prieš 1,7 tūkst. lėktuvų – 114. Tačiau DVRA negalėjo suomiams prilygti kokybe.

– Kalbama, kad Helsinkis turėjo būti užimtas 1939 m. gruodžio 21-ąją, J.Stalino jubiliejaus proga.

– Sprendžiant pagal tai, kad visai operacijai buvo skirta 20 parų, o puolimas prasidėjo lapkričio 30-ąją, tai taip – galima daryti prielaidą, kad Suomijos užgrobimą planuota baigti gruodžio 21-ąją, per draugo J.Stalino 60-ąjį gimtadienį.

„Kolūkinės despotijos kariauna“

– Kodėl tai nepavyko? Kodėl pirmasis Raudonosios armijos puolimas Suomijoje užstrigo?

– Raudonarmiečiai – vakarykščiai alkani ir beturčiai kolūkiečiai – prastai čiuožė slidėmis ir nemokėjo kariauti. Vadai veikė šabloniškai ir neiniciatyviai. Suomių įtvirtinimų Karelijos sąsmaukoje puolimas kaktomuša atnešė daugybę beprasmiškų aukų. Karo lakūnai, ryšininkai, tankistai buvo prastai parengti. Milžiniškos, bet nerangios Raudonosios armijos tarpusavio veiksmų derinimas buvo nepatenkinamas.

Karelijos sniegynuose sovietinės divizijos priminė inertišką kolūkinės despotijos kariauną, sugebančią pasiekti pergalę tik dideliais nuostoliais ir milžiniška gyvosios jėgos persvara. Per kruvinas Mannerheimo linijos atakas gruodžio 6-ąją, o po to gruodžio 17–20 dienomis didžiulių nuostolių patyrė 7-oji armija, vadovaujama 2-ojo rango komandarmo Vsevolodo Jakovlevo. Šiauriau Ladogos ežero Suomijos slidininkų batalionai sugebėjo įveikti dešimt sovietų divizijų, keturias iš jų visiškai sutriuškino. Tapo aišku, kad norint palaužti užsispyrusius suomius, reikia dar daugiau pajėgų ir technikos.

Wikipedia.org nuotr./Suomių slidininkai
Wikipedia.org nuotr./Suomių slidininkai

– Kokią poziciją per SSRS karą su Suomija užėmė A.Hitleris?

– Gruodžio 2 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Ernstas von Weizsäckeris Reicho diplomatinėms atstovybėms išsiuntinėjo cirkuliarą, kuriame pranešė: „Savo pokalbiuose apie suomių ir rusų konfliktą prašom vengti antirusiško tono... Neišvengiama įvykių raida tokia, kad judama sutarčių, sudarytų po pasaulinio karo, peržiūrėjimo link. Natūralus Rusijos poreikis sustiprinti Leningrado ir išėjimo į Suomijos įlanką saugumą. Suomijos užsienio politika pastaraisiais metais rėmėsi jos neutraliteto idėja. Ji orientavosi į Skandinavijos šalis... Platūs Suomijos gyventojų sluoksniai laikosi ekonominės ir ideologinės orientacijos į demokratinės Anglijos pusę.“

Po keturių dienų E.von Weizsäckeris papildė cirkuliarą F.W.von der Schulenburgui dėl Vokietijos ambasadoriaus Sovietų Sąjungoje pozicijos Žiemos karo atžvilgiu: „Jūsų pokalbiuose turi būti reiškiama simpatija rusų požiūriui. Prašom susilaikyti nuo bet kokios simpatijos reiškimo suomių pozicijai.“ Akivaizdu, kad E.von Weizsäckeris dėstė A.Hitlerio ir J.von Ribbentropo poziciją.

– Kiek žinoma, per Vokietiją iš Italijos suomiams buvo tiekiami ginklai, ir kai apie tai sužinojo Maskva, kilo didelis skandalas.

– Iš tiesų A.Hitleris prieštaravo italų lėktuvų ir karinių resursų tiekimui suomiams, užimdamas, pasak jo paties, draugišką neutralitetą SSRS atžvilgiu.

– Kaip manote, kodėl J.Stalinas nusprendė nepribaigti Suomijos 1940-ųjų kovą, sutikdamas sudaryti taikos sutartį? Ar jis išsigando, kad Anglija ir Prancūzija paskelbs karą ir bombarduos naftos versloves Baku?

– Taip, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įsitraukimas į Žiemos karą suomių pusėje griovė visus J.Stalino, pagrindiniu potencialiu savo priešu laikiusio Vokietiją, planus ir apskaičiavimus. Jis norėjo, kad buržuazinės valstybės nuleistų viena kitai daug kraujo tarpusavio kare, o tuo metu Sovietų Sąjunga iki tam tikro momento galėtų likti šone.

– Tai buvo vienintelė priežastis?

– Ne. Kita priežastis – karas su mažyte Suomija pasirodė esąs niokojantis ir pačiai Raudonajai armijai, ypač ėmė trūkti degalų ir alyvos technikai. Pridėkite prie to maždaug 150 tūkst. žuvusių, mirusių nuo žaizdų, dingusių be žinios karių ir karininkų, per 300 tūkst. sužeistųjų; 640 prarastų lėktuvų, per 3,8 tūkst. šarvuotosios technikos vienetų, tarp jų 650 tankų buvo sunaikinti visiškai.

sotasampo.fi nuotr./Raudonosios armijos kariai suomių nelaisvėje
sotasampo.fi nuotr./Raudonosios armijos kariai suomių nelaisvėje

Sunku pasakyti, kiek nuostolių būtų pareikalavusi visos Suomijos okupacija ir kokia būtų galutinė bolševikinės valdžios įvedimo Suomijoje kaina 1940 metų pavasarį. O tuo metu karas Europoje tęsėsi ir J.Stalinas dar tik rengėsi jame atlikti savo vaidmenį. Todėl jis ir sutiko su taikos su Suomija sudarymu, pasitenkinęs tik dalies Suomijos teritorijos aneksija.

Tolesnis karas

– J.Stalinui teko apriboti savo ambicijas?

– Tam tikram laikui. Jau 1940 metų lapkritį LenKA vadovybė gavo specialią direktyvą dėl pasirengimo naujai operacijai prieš Suomiją („S.Z.-20“), kurį reikėjo baigti iki 1941 metų vasario 15-osios. Gynybos liaudies komisaras maršalas Semionas Timošenka taip suformulavo pagrindinę užduotį: „Suomijos karinių pajėgų sutriuškinimas, jos teritorijos užvaldymas... ir išėjimas prie Botnijos įlankos 45-ą operacijos dieną.“ Tad 1940 metų kovą suomiai sulaukė tik trumpo atokvėpio.

– Ar iki 1941 metų birželio Raudonoji armija įsisavino karo su Suomija pamokas? Ar buvo padarytos teisingos išvados?

– Manau, kad Žiemos karas Raudonajai armijai atliko tokį patį vaidmenį kaip karas su Japonija Rusijos imperatoriškajai armijai Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Ir patirties buvo įgyta, ir kai kurios pamokos išmoktos. Bet ar galėjo jos padėti ištaisyti sistemines stalininės despotijos karinės mašinos ydas? Labai tuo abejoju. Esmė net ne armijoje, o pačioje vienpartinėje Lenino-Stalino valstybės sistemoje.

– Kalbama, kad dėl tokios Žiemos karo baigties A.Hitleris galutinai apsisprendė užpulti SSRS.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Viačeslavas Molotovas sveikinasi su Joachimu von Ribbentropu Berlyne.
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Viačeslavas Molotovas sveikinasi su Joachimu von Ribbentropu Berlyne.

– Man atrodo, kad A.Hitleris vadovavosi globalesniais apskaičiavimais, o ne vien vertindamas Raudonosios armijos jėgą ir potencialą, apie kuriuos 1941 metų birželio 22-ąją jis turėjo gana miglotą supratimą. Derybos su V.Molotovu, įvykusios Berlyne 1940 metų lapkričio 13-ąją, galutinai parodė A.Hitleriui, kad J.Stalino užsienio politikos ambicijų neįmanoma suderinti su jo paties siekiais. Beje, Suomijos klausimas kaip tik tapo kertiniu nesutarimų akmeniu, nes V.Molotovas primygtinai mėgino išsiaiškinti, kodėl Berlyno „kolegos“ prieštarauja dėl šio klausimo sprendimo SSRS naudai, nors pakto protokole viskas buvo aptarta.

Manau, kad A.Hitleris 1940 metų pabaigoje ėmė rimtai vertinti pavojų, jog SSRS netikėtai užpuls Vokietiją tuo atveju, jeigu Reichas perkels karo su Didžiąja Britanija naštą į kitus karinių veiksmų teatrus. Su Didžiąja Britanija susidoroti lengvai nepavyko, ypač vertinant jos iš JAV gaunamą paramą. Greitu karu su SSRS A.Hitleris norėjo užsitikrinti saugų užnugarį Rytuose.

– Kokių pasekmių Žiemos karas turėjo SSRS?

– Deja, kruvinas Žiemos karas, sunki suomiams 1940 metų Maskvos taika ir tolimesnė J.Stalino politika šios šalies atžvilgiu vienareikšmiškai stūmė Suomiją į A.Hitlerio glėbį. Galų gale visa tai baigėsi Suomijos pajėgų dalyvavimu Leningrado blokadoje ir tolesniu Suomijos karu prieš SSRS 1941–1944 metais.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min