Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Užurka: Sunkios valandos prieš ir po Sausio 13-osios

Jonas Užurka
Organizatorių nuotr. / Jonas Užurka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Išaušo sausio 8-osios rytas. Mūsų, Krašto apsaugos departamento Vilniaus zonos štabo kabinetuose Jogailos g. Nr. 10, pilna žmonių. Prirūkyta, geriame arbatą, valgome sumuštinius, įdėmiai klausomės radijo. Dokumentai jau išvežti, stalčiai, spintos tuščios, kas turi kokį ginklą, tikriname. Gauname žvalgų, postų sargybų pranešimus. Jaučiame, kad atomazga bus greitai. Tik kokia – kruvina?

Įtampa auga

Įstaigų, irgi įsikūrusių šiame pastate, žmonės žiūri į mus vieni su gailesčiu, kiti su baime, treti užjausdami atsargiai klausia: „Vyrai, ar jūs beveik beginkliai nebijote? Juk prieš jus tokia jėga. O jeigu jus užpuls tai kartu ir mus suims?“

Ką mes į tai galime atsakyti, patys nežinodami, kas gali įvykti, kuo visą tai baigsis.

„Visiems tučtuojau vykti į Aukščiausiąją Tarybą, jedinstvininkai šturmuoja rūmus“, – gauname  komandą.

„Visiems tučtuojau vykti į Aukščiausiąją Tarybą, jedinstvininkai šturmuoja rūmus“, – gauname  komandą.

Paliekame keletą Krašto apsaugos departamento darbuotojų moterų, nedidelę apsaugą ir bėgame į AT rūmus. Aplink minios žmonių, lozungai: „Šalin Landsbergį“, „Deputatai, su jumis visa Lietuva“.

Triukšmas, stumdymasis, minia siūbuoja. Daužomi centrinių durų langai. Rūmų apsauga atmuša paklaikiusią „darbo liaudį“ vandens čiurkšlėmis. Pagaliau pusgirtė „darbo liaudies“ minia nustumiama. Gausėja, renkasi jau ir minios kitaip nusiteikusių žmonių – laisvos Lietuvos gynėjų. „Taikus“ perversmas nepavyko. Metę raudonas vėliavas, jedinstvininkai išsilaksto.

Rūmuose jau susitelkė nemažai gynėjų. Bendromis jėgomis atlaikėme sovietinių puolimą. Viduje buvo ir milicijos OMON būrys, apie dvidešimt žmonių. Jie ginkluoti kaip reikiant, mes daugiausia lazdomis, tik vienas kitas turėjo šiokį tokį ginklą.

Dienai baigiantis KAD vadovybė sudaro kovinio budėjimo grafikus, išstatyti prie įėjimų į AT ir viduje postai. Aplink rūmus rinkosi vis gausiau žmonių. Vakare milicininkai, rusiškai keikdamiesi, palieka rūmus. Mes nedelsiant imamės ruoštis gynybai.

Sunešėme, kas galėjo, ginklus, aš nubėgau į namus ir atsinešiau dvivamzdį medžioklinį šautuvą, temdėme langus, nešėme smėlio maišus, krovėme ant palangių. Iš lauko aplink AT ir prieigose, vadovaujant prieš metus atkurtos Lietuvos atsargos karininkų sąjungos nariams,  kitoms patriotinėms organizacijoms buvo statomos betoninės ir kitokios užtvaros, statomos barikados.

nubėgau į namus ir atsinešiau dvivamzdį medžioklinį šautuvą, temdėme langus, nešėme smėlio maišus, krovėme ant palangių.

Taip sausio 9-oji ir 10-oji. Viduje virė darbas – minuojamos prieigos, dalijami atgabenami ginklai, sprogmenys, dalijomės ir karine patirtimi. Šalimais stovėjo ir visai jauni vaikinai, ir žilagalviai buvę tremtiniai, ir uostę paraką sovietinėje armijoje „afganai“.

Šturmo laukimas

Išsidalijome dujokaukes, miegojome kabinetuose. Mūsų Vilniaus zonos būrys įsikūrė AT bibliotekoje. Kai kas atsinešė miegmaišių.

Valgėme valgyklose – rūmuose jos buvo dvi. Deputatams buvo nepatogu dirbti, tačiau jie jautėsi daug saugiau ir drąsiau. Rūmų požemiuose savanoris R.Kazėnas įrengė šaudyklą, remontavo ir surinkinėjo ginklus. Karo medikas atsargos pulkininkas A.Vaitkaitis su gydytojais rengė lauko ligoninę. Tik deputatas M.Stakvilevičius niurzgėjo: „AT pavertė arklide, prisigrūdo, prirūkė, net pavalgyti ramiai negalima.“

Per visą tą laiką vėlyvais vakarais Č.Juršėnas su mumis, AT gynėjais, ne vieną partiją šachmatų sužaidė, šmaikščiai atsikirsdavo į replikas, maloniai ir įdomiai bendravo.

„Jedinstvininkai“, pralaimėję mūšį dėl AT šturmo, vėl iš visų pakampių rinkosi. Tik šį kartą jau prie M.Mažvydo bibliotekos. Neramios žinios ir iš Šiaulių, ir iš Klaipėdos, ir Vilniaus kas valandą pasiekdavo mūsų ausis: „Lietuvos avialinijos“ paralyžiavo darbą... siunčiamos ugniagesių mašinos šturmuoti AT... šalina iš darbo Lietuvai palankius žmones... suaktyvino veiklą V.Lazutkos SSKP.... sąjunginio pavaldumo įmonės nepripažįsta Lietuvos įstatymų, ruošiasi mitingams ir streikams... Burokevičiaus „valdžia“ atvirai kyla prieš teisėtą Lietuvos valdžią...“

Naujienos perduodamos iš lūpų į lūpas. Sklando patys įvairiausi gandai, kad sovietinė armija Šiaurės miestelyje sustiprinta desantininkais, kad ji nebeklauso M.Gorbačiovo, kad puls AT, kad atsiunčiama KGB smogikų „Alfa“ grupė.

Sausio 11-oji. Suaktyvėja sovietinės armijos technikos judėjimas Vilniuje. Tūkstančiai žmonių dar drąsiau apsupa AT. O tuo metu Lietuva jau blokuojama ir iš išorės. Sovietinės dezinformacijos priemonės skleidžia pasauliui melą, blokuojamas radijo ryšys, televizija. Šturmuojami Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, sumušami ir suimami keli darbuotojai, užimta telefono – telegrafo stotis. Dabar aišku – liko Vyriausybė ir Aukščiausioji Taryba. 

Kiek kraujo kainuos laisvė?

Dar aiškiau suprantame, kad be kraujo neapseisime. Tik kiek kraujo kainuos laisvė? Dar rimčiau ruošiamės, prisiekiame. Kas spėjo ir norėjo, atliko išpažintį. Iš rūmų pasitraukia ne vienas neištvėręs įtampos. Nesmerkiame. Tiksliname postams užduotis. Aš vykdžiau Vilniaus zonos gynėjų štabo viršininko pareigas. Bendravau su savo bendražygiais „afganais“, kurių visas būrys buvo kuo ryžtingiausiai nusiteikęs ginti savo Tėvynę.

Bendravau su savo bendražygiais „afganais“, kurių visas būrys buvo kuo ryžtingiausiai nusiteikęs ginti savo Tėvynę.

Sausio 12-oji. Apie rūmus tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Dega laužai. Vyrai ir toliau iš lauko tvirtina AT prieigas. Šmižinėja ir įtartini tipai, ne vieną mūsų sargybiniai sulaikė. Likome užbarikaduoti, atskirti nuo viso pasaulio – Pilėnų gynėjai ir tiek. Šiaurės miestelyje ginkluojasi persirengdami „jedinstvininkai“, ruošiama kovinė technika ir ginkluotė puolimui, vyksta Gynybos tarybos pasitarimas, posėdžiauja ir komunistinis CK su „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“.

Lietuvos AT ir Vyriausybė priima nutarimus dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti, kreipiasi į pasaulį. Visi laukiame puolimo. Skambinu į namus. O ir kiti atsisveikina  su savaisiais, telefonai užimti. Pasiėmiau šautuvą, stoju prie lango priešais posėdžių salę. Deputatai eina prie mikrofono, kalbasi su tūkstančiais AT gynėjų. Žmonių minios, dega laužai.

Staiga pasigirsta man jau labai gerai pažįstamų motorų riaumojimas. Mūsų pusėn rieda šarvuočiai, tankai, sunkvežimiai. Prašliaužia plieninė gyvatė per tiltą, plienu žvanga palei Nerį rūmų link. Laikas ne tik man sustoja. Tankai, pakeltais vamzdžiais, prašliaužia pro rūmus, ropoja televizijos bokšto link. Apie vidurnaktį rūmai sudreba nuo pabūklų šūvių prie televizijos bokšto.

Aukų ir Pergalės rytas

Garsai tūkstančius kartų girdėti, tik šį kartą sudrebina širdį. Šūviai nutyla. Televizija – kolaborantų kruvinuose naguose. Kiek laiko tai trunka? Laikas išnyksta. Nuo kalno šarvuočiai su tankais rieda žemyn link AT. Negi dabar mūsų eilė? V. Lanndsbergis reikalauja žmones trauktis nuo AT. Žmonės galingai atsako: „Ne“, ir dar tvirčiau, dar ryžtingiau juosia AT savo kūnais. Kas laimės dvikovą – plienas ar dvasia? Po vidurnakčio tankai rieda nuo Tauro kalno, gėdingai pasuka Šiaurės miestelio link, sulenda už vartų.

Išaušo ilgai lauktas kitos rytas. Leningradas, Maskva, Londonas reikalauja nutraukti žudynes Vilniuje. Tik SSRS prezidentas M.Gorbačiovas neatsako į Lietuvos vadovų skambučius, ramiai Kremliuje miega. Minske, pailsėjusi per Vilniuje surengtą puolimą šią kruviną naktį, pagaliau atvyksta SSRS parlamento Federacijos Tarybos delegacija, savo akimis mato ir įsitikina didvyriškai besiginančią Lietuvą. Pasaulis stebi Dovydo kovą su Galijotu.

Nutilo tankų žlegėjimas Vilniaus gatvėmis. B.Jelcinas tramdo kruvinus sovietinius kareivas, pučistus ir kolaborantus. Mūsų širdyse Gedulas. Lydime Sausio naktį žuvusiuosius į Antakalnio kapines. Kolaborantai rezga pinkles.

Baigiasi sausis. Rūmų gynėjai būriai išeina iš AT rūmų. Mes išeiname nugalėtojais, nors ir praradome televiziją ir keletą pastatų. Išeinu ir aš, grįžtu į tarnybos vietą.

Baigiasi sausis. Rūmų gynėjai būriai išeina iš AT rūmų. Mes išeiname nugalėtojais, nors ir praradome televiziją ir keletą pastatų. Išeinu ir aš, grįžtu į tarnybos vietą. Ir vėl dar energingiau  skubame kurti Lietuvos gynybinę sistemą.

Tūlas dabar pasakytų, kad šitaip buvome tik pagąsdinti, kad nieko rimta prieš mus, prieš mūsų Tautą, Nepriklausomybę nebuvo ruošiama. Drįstu priminti faktais, kad buvo ruošiamasi kuo rimčiausiai pasmaugti mūsų Laisvę, tačiau mūsų tautos ryžtas nugalėjo plieną.

Pagal Maskvos scenarijų buvo planas pasiųsti į Lietuvą greitojo reagavimo dalinius; siūlyta įsteigti „socializmo gelbėjimo komitetą“; išleistas dekretas dėl SSRS karinių dalinių panaudojimo vaikinų šaukimui į SSRS armiją Lietuvos teritorijoje; reikalauta įvesti prezidentinį valdymą nepaklusniose respublikose; įstatymiškai atrišamos kariškiams rankos jėga imti televizijas ir kitas masinės informavimo priemones; išleidžiamas įsakymas dėl bendro milicijos ir armijos patruliavimo miestuose. Įsakoma įvesti desantininkus į Pabaltijo respublikas.

Šiuos planus ir kruvinus scenarijus patvirtino dar iki sausio 8-osios. Tačiau visus šiuos planus mūsų Tauta paleido vėjais.

Tokios Pergalės nuopelnų negali savintis jokia asmenybė, jokia organizacija. Sausio 13-osios Pergalė yra visos mūsų Tautos nuopelnas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min