Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 4d. 16:56

Juokdarių karaliai, bet ne karalių juokdariai

Tipiškas 19 a. balagano vaizdas
bravo-voronezh.ru nuotr. / Tipiškas 19 a. balagano vaizdas

1892 metų balandžio šeštąją „Vilenskij vestnik“ laikraštyje pasirodė keistas ir kartu intriguojantis skelbimas: „Mane pasiekė gandai, kad Vilnoje prieš keletą metų viename vietos cirkų dirbo kažkoks klounas vardu „Durovas“. Laikau savo pareiga informuoti publiką, kad aš, lankydamas sostines bei stambius Rusijos ir užsienio miestus, niekada Vilnoje nebuvau ir kad pasirodęs Vilnoje klounas pasinaudojo svetimu, nepriklausančiu jam vardu. Tikiuosi, jog publika tuo įsitikins, jeigu aplinkybės man leis surengti čia vieną ar du vaidinimus. Anatolijus Durovas.“

Tai buvo jis – vienas visame pasaulyje garsėjusios dinastijos pradininkų, vienas didžiausiųjų Rusijos klounų-dresuotojų, vadinusių save juokdarių karaliais, bet ne karalių juokdariais, Anatolijus Durovas. Ir tame reklaminiame skelbime jis neigiamai atsiliepė ne apie ką nors kitą, bet apie savo tikrąjį brolį Vladimirą...

Brolių Durovų tėvas dirbo policijos antstoliu. Motina mirė, kai berniukams sukako penkeri ir septyneri metai. Greitai mirė ir tėvas. Brolius auklėti pasiėmė krikštatėvis advokatas N.Zacharovas. Jis įtaisė berniukus į Maskvos Pirmąjį kadetų korpusą, dažnai imdavo su savimi į teatrą. Bet broliai labiau domėjosi cirku. Pavyzdžiui, kai Anatolijui sukako dvylika metų, jį iš korpuso pašalino ir jis įstojo į privatų pansijoną, bet ir ten išbuvo neilgai. Durovams ramybės nedavė jų pagrindinė svajonė – cirkas.

Anatolijus Durovas (1864–1916) buvo V.Vainštoko balagano akrobatas, ekvilibristas ir žonglierius.

1882 metais Voronežo M.Trucio cirke „Tolios“ slapyvardžiu pradėjo rodyti dresuotus gyvūnus. Pamažu į savo pasirodymus įtraukė ir politinės satyros elementus. Svarbiausia A.Durovui buvo satyrinė klounados kryptis, jau 1890 metais afišose jis reklamavosi „juokdarių karaliumi“. Anatolijus neturėjo didelio žvėryno, labiausiai mėgo dirbti su kiaulėmis. Komentuodamas savo gyvūnų triukus, aštriai išjuokdavo valdininkus, policininkus, pirklius. Anatolijus ateidavo į maniežą apsirengęs prabangiu aksomo ir šilko kostiumu su krakmolintu žabo, beveik be grimo. Apėjęs ratą, skaitydavo įžanginį monologą. Turėjo labai gerą dikciją, iškilų balsą.

Ruspekh.ru/Anatolijus Durovas
Ruspekh.ru/Anatolijus Durovas

Jo pasirodymas paprastai tęsdavosi apie vieną valandą. Atvykdavo keturioms – penkioms dienoms ir iškart imdavo iš direkcijos penkiasdešimt procentų avansą. Pasibaigus A.Durovo gastrolėms, cirkas irgi užsidarydavo, nes kiti artistai publiką menkai domino. Būdavo, kad prieš vaidinimą jis pareikšdavo nedirbsiąs (atseit, publika ateis rytoj) ir su visa trupe išvažiuodavo į restoraną.

Be pasirodymų Rusijoje, A. Durovas gastroliavo Vokietijoje, Austrijoje – Vengrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje. Beje, glaudi ilgametė draugystė Anatolijų siejo ir su Lietuvos cirko artistu Mykolu Vilenčiku. Voronežo miesto name, kuriame jis gyveno, dabar A. Durovo namas – muziejus. Mirė A.Durovas 1916 metų sausio septintąją gastrolėse Mariupolyje, pirtyje užsikrėtęs šiltine.

Vladimiras Durovas gimė 1863 o mirė 1934 metais. Manieže dirbti padėjo 1879 metais Hugo Vinklerio žvėryne Maskvos Cvetnoj bulvare. Buvo taip pat žvėrių sargu, dresuotojo padėjėju, balagano juokdariu ir akrobatu. Netrukus parengė keletą numerių su šunimi Biška, ožiu Biaška, žiurkėmis ir jūrų kiaulytėmis. Norėdamas įsigyti daugiau žinių, kuriam laikui paliko cirką ir įstojo į mokyklą, rengusią mokytojus kaimų mokykloms. Ją baigęs įsidarbino Dorybės valdyboje. Po pastarosios panaikinimo sugrįžo į cirką. 1887 metais Maskvos Solomonskio cirke pradėjo dirbti klounu – dresuotoju. Vladimiras turėjo daug gyvūnų, platesnį repertuarą. Buvo netgi labai retų egzempliorių: mažytis dramblys, neužauga jautukas, jūrų liūtai. Geriausia jo reklama – keturi vagonai gyvūnų, kavalkada žygiavusių iš stoties į cirką.

Vladimirą galima laikyti humaniškosios dresūros pradininku cirke, kai pagrindiniu tampa „saldainio“ principas, už sėkmingai atliktą triuką gyvūnas skatinamas maistu. Šį metodą vėliau naudojo visi Durovai ir dauguma kitų dresuotojų. Vladimiras labai rimtai tyrinėjo gyvūnus, laisvuoju klausytoju lankė Maskvos universitetą. Dresūra vyravo ir jo klounados numeriuose. 19 a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje V.Durovo žvėrynas tapo vienu turtingiausiųjų pasaulyje. 1910 metais Maskvoje Staraja Božedomka (dabar Durovo) gatvėje V.Durovas nusipirko sodybą ir įkūrė joje zoologijos muziejų bei zoopsichologijos laboratoriją. Čia dirbo daug garsių mokslininkų, čia, greta muziejaus ir laboratorijos, 1912 metų sausio aštuntąją atidarytas teatras „Kroška“ („Mažytėlis“), unikaliojo Durovo kampelio pradininkas.

circopedia.org/Vladimiras Durovas
circopedia.org/Vladimiras Durovas

Vos Vladimiras pradėjo dirbti manieže, Anatolijus ėmė rašyti afišose „Anatolijus Durovas – tikrasis“. Tada jau Vladimiras pridurdavo – „Vyresnysis“.

1884 metais Vladimiras Durovas gastroliavo Maskvoje ir tai labai sunervino Anatolijų, kuris išspausdino laikraštyje laišką: „Man nebūnant, Maskvoje atsirado mano brolis ir, pasinaudojęs mano pavardės populiarumu bei niekada nebuvęs klounu, pradėjo čia savo pasirodymus.“ Vėliau brolių priešprieša dar labiau išaugo, jie kovojo daug metų, vogė vienas kito tekstus. Nors talentingi buvo abu.

1914 metų lapkričio pabaigoje Anatolijus Durovas dirbo Maskvos Solomonskio, o Vladimiras – Nikitinų cirkuose. Mieste pasirodė abiejų brolių reklama. Premjera buvo numatyta tą pačią dieną. Anatolijus visa tai ypatingai skaudžiai išgyveno. Ir nors turėjo fenomenalią atmintį, užmiršo jau pirmąją įžanginio monologo eilutę. Visą laiką aiškino publikai: „Ponai, aš jaudinuosi. Mano brolis pasirodo Nikitinų cirke...“ Išsivedė šunis ir dirbo vien su jais.

Paskui vienas ilgai sėdėjo persirengimo kambaryje, su niekuo nebendraudamas – taip jį paveikė ta brolio nemeilė. Nors po kurio laiko monologą mintinai keletą kartų perskaitė ištisai nuo bet kurios vietos. Jis ir pats stebėjosi tuo, kas įvyko. Po dvidešimties dienų surengtas labai nepavykęs Anatolijaus benefisas. Kažkas iš publikos netgi metė į maniežą laikraštin suvyniotą šluotą. Taip viena nesėkmė nubraukė visas Anatolijaus pergales. O juk visai neseniai tame pačiame cirke jis buvo sutinkamas griausmingomis ovacijomis.

Brolių priešprieša dar labiau išaugo, jie kovojo daug metų, vogė vienas kito tekstus. Nors talentingi buvo abu.

Bet grįžkime į 19 amžiaus pabaigos Vilnių. Pirmąjį kartą Durovų pavardė laikraštyje „Vilenskij vestnik“ aptinkama 1890 metų balandžio dvidešimt ketvirtąją. Tai buvo būtent tos dvidešimt septynerių metų amžiaus Vladimiro gastrolės, taip supykdžiusios Anatolijų. Laikraštis rašė: „Vakar, sekmadienį, publika, tiesiogine prasme, šturmavo cirką, neliko nė vienos laisvos vietos. Pelnas, kaip kalbama, sudarė iki tūkstančio dviejų šimtų rublių. Žiūrovai be perstojo plojo ir reikalavo pakartojimų. Vaidinimas pradėtas laiku, teisingai paskirstytos pertraukos. Klounas Durovas būtų buvęs iš tiesų šaunus, jeigu mažiau save susireikšmintų, kas gadina įspūdį ir visai neduoda laukiamo rezultato.“ Pirmosios V.Durovo gastrolės Vilniuje truko bemaž mėnesį, o cirko direkcija surengė artistui net du benefisinius pasirodymus.

Prabėgo dveji metai ir 1892 metų birželio pradžioje, pakeliui į Paryžių, su D.Godfrua cirku Vilniuje atsirado antrasis Durovas – Anatolijus. Kaip skelbė reklama, tik dviems vaidinimams. „Vilenskij vestnik“ laikraštis, išspausdinęs plačią artisto biografiją, be kita ko, pastebėjo, jog Paryžiuje Anatolijus Durovas turįs didžiulį namą, kad Peterburgo Činizelio cirke uždirbąs dvylika tūkstančių rublių per mėnesį, kad galįs laisvai važinėti iš Peterburgo į Paryžių ir kad, esą, Peterburgo impresarijus V.Malofejevas jam mokėjęs po dvidešimt rublių už minutę.

1892 metų birželio devintąją laikraštis rašė: „Pono Godfrua cirko direkcija suteikė Vilniaus publikai galimybę išvysti manieže Rusijos originalaus klouno pono Durovo pasirodymus po to triumfo, kurio sulaukė jis ir jo dresuoti gyvūnai Rusijoje bei užsienyje. Žmonių antplūdis buvo toks didelis, kad iki šeštadienio pietų visus bilietus išpirko. Tas pat pasikartojo ir kitą dieną. Jeigu Vilniaus publika apskritai domisi cirko meno reginiais, tai pastarosiomis dienomis ji išgyveno ypatingą, apogėjaus pasiekusią „durovomaniją“. Cirkas lūžo nuo publikos ir aplodismentų.

„Žiurkės – mano geriausieji mokiniai,“ – atsakė į redakcijos klausimą Durovas. „Pasakysiu daugiau, mano geriausi draugai. Jos jau seniai su manimi. Žiurkę daug lengviau išmokyti už bet kurį kitą gyvūną. Geras maistas, švelnus elgesys ir muzika – štai būtinos sąlygos per kokias aštuonias dienas iš žiurkės parengti visai neblogą mokinį. Aš prijaukinu pačią nepaklusniausią žiurkę per dvi valandas.“

Jeigu Vilniaus publika apskritai domisi cirko meno reginiais, tai pastarosiomis dienomis ji išgyveno ypatingą, apogėjaus pasiekusią „durovomaniją“. Cirkas lūžo nuo publikos ir aplodismentų.

Pono Durovo katės, bent jau išoriškai, taip draugauja su žiurkėmis, kad šio meno galėtų pasimokyti bet kuri aukštuomenės dama arba dauguma Europos diplomatų.“

Kitame straipsnyje, birželio vienuoliktąją, žurnalistas atkreipė dėmesį į tai, jog šiaip jau sunkiai teatro vaidinimus lankanti Vilniaus publika, pasirodo, labai mėgsta cirko pramogas: „Jeigu pastaroji reginių kategorija – senųjų gladiatorių ir gaidžių kovų kultūringesniu tai vietos publika savo skoniu artimesnė Senovės Romos ir viduramžių ispanams nei šiuolaikiniams europiečiams. Tai akivaizdžiai parodė pastarosiomis dienomis vykę pono Durovo pasirodymai.“

Nuo birželio šeštosios, šeštadienio, cirkas keturias dienas buvo kasdien pilnutėlis, jau nekalbant apie bilietų neturinčią minią, užpildžiusią praėjimus, laiptus, arklides. Galima spręsti, jog vidutiniškai kasdien vaidinimus stebėjo ne mažiau kaip du tūkstančiai žiūrovų. Tik per keturias dienas čia apsilankė per aštuonis tūkstančius žmonių – vienas dešimtadalis visų miesto gyventojų.

Šis skaičius irgi visko nepasako. Bilietų paklausa buvo tokia didelė, kad jeigu ponas Durovas būtų likęs dar keletui dienų, cirkas būtų buvęs toks pat pilnutėlis.

Birželio dešimtąją A.Durovas išvyko į Paryžių, kur pagal kontraktą turėjo dirbti visą vasarą. D.Godfrua pasiuntė telegramą į Paryžių, prašydamas nukelti gastrolių pradžią, kad A.Durovas galėtų čia surengti dar keletą pasirodymų. Paryžiaus cirko direkcija birželio aštuntosios atsakymu prašymą atmetė ir pareikalavo artisto laikytis sutarties sąlygų bei atvykti į Paryžių sutartu laiku.

 I.Kulikovo portretas, wikipedia.org nuotr./Anatolijus Durovas
I.Kulikovo portretas, wikipedia.org nuotr./Anatolijus Durovas

Tačiau Paryžiuje artistas nepasirodė. A.Durovą Vokietijoje areštavo už imperatoriaus įžeidimą. Štai ką apie tai rašė laikraštis „Moskovskije vedomosti“: „Mūsų korespondentas pranešė apie garsiojo klouno Durovo, kaltinamo Vokietijos imperatoriaus įžeidimu, areštą. Detalesnių žinių nesuteikia ir gauti Berlyno laikraščiai. Pasirodo, jog, vykdamas aną savaitę į Paryžių, vienoje Rusijos – Vokietijos pasienio stočių (Eitkūnuose) Durovas išdrįso sukritikuoti Vokietijos imperatorių, sukeldamas įtarimų savo nepakaltinamumu o, atvykęs į Berlyną, areštuotas stotyje dėl jo Didenybės įžeidimo.“ Nevertindamas kaltės ar nekaltumo, laikraštis samprotavo, kad Durovas blogai moka vokiečių kalbą, todėl aplinkiniai galėjo neteisingai interpretuoti jo žodžius.

Rytojaus dieną pasirodė ir kai kurios incidento detalės. Byla, pasak Berlyno žurnalistų, visai nesudėtinga. A.Durovas vyko per sieną su savo „gyvuoju bagažu“. Nežiūrint, kad per Eitkūnų muitinę jis važiavo nebe pirmą kartą, vokiečių pasienio tarnautojai ir šįkart nepraleido progos prikibti prie artisto. Buvo nutarta į Vokietiją neįleisti „geriausiosios trupės artistės“ – kiaulės. Ponas Durovas paprašė nusiųsti Vokietijos ministrui tokio turinio telegramą: „Schweine Monister warden nicht durchgelassen“ („Kiaulės nepraleidžia“). Ir nors valdininkai telegramos neišsiuntė, priekaištai Durovui liko. Tada artistas parašė kitą telegramą, teigiamą atsakymą į kurią ministras atsiuntė po dviejų dienų. Gavęs leidimą, Durovas pradėjo lėbauti ir išgėręs susikirto su su vokiečiais.

Muitininkai įžūliai tyčiojosi iš Rusijos, kas labai užgavo Durovą. Į vokiečių replikas jis atsakinėjo tokiomis pat replikomis. Po kurio laiko artistas su savo „ūkiu“ išvyko iš Eitkūnų, bet, atvažiavęs į Berlyną, centrinėje Fridrichštrasės geležinkelio stotyje buvo areštuotas. Pasirodė, jog iš Eitkūnų į Berlyną pasiųsta telegrama, kaltinusi Durovą imperatoriaus įžeidimu. Kadangi Durovas per Berlyną vyko į Paryžių, kur liepos pirmąją turėjo pradėti gastroles, situacija tapo kritiška.

Jo advokatas Bremeris siūlė teismui aštuonių tūkstančių auksinių markių užstatą, kad jo klientas būtų paleistas, bet teismas prašymą atmetė. Birželio dvidešimt ketvirtąją Berlyno apygardos teismas pripažino, jog Durovo byla neteisminga šiai apygardai ir persiuntė Durovą į Insterburgą. Gyvūnai ir visas bagažas sėkmingai atvyko į Paryžių. Nei Rusijos ambasada Berlyne, nei konsulatas į bylos tyrimą nesikišo, nes, pagal įstatymus, bylą pirmiausiai turėjo išnagrinėti vietos valdžia. Pagaliau, už dešimties tūkstančių markių užstatą artistui pavyko išsilaisvinti.

1893 metų rugsėjo pirmąją A.Durovas vėl pasirodė Vilniuje. Šį kartą jo gastrolės vyko Botanikos sodo Vasaros teatre. Nors nelemtasis teismo procesas dar nebuvo pasibaigęs, užstatas vis dar tebegulėjo teisme. Spauda informavo, kad savo areštą ir laikymą kalėjime A.Durovas aprašė eilėraštyje, kuris, kartu su jo „Atsiminimais“, išėjo atskira knygele.

Jau pirmąją viešnagės Vilniuje dieną garsusis artistas apsilankė žemės ūkio parodoje, kur, spaudos žiniomis, didžiausią dėmesį skyrė paršeliams. Nuo jų jis ilgai negalėjo atsitraukti ir keletą ypatingai patikusių nutarė įsigyti. Viename interviu pats A.Durovas kalbėjo: „Kartais paršelius aš nuomojuosi. Trijų – keturių dienų užtenka, kad gyvūnas išmoktų man reikiamų dalykų.“ Rugsėjo antrąją artistui atėjo kvietimas iš Jurjevo miesto Trucio cirko keletui pasirodymų po šešis šimtus rublių už vakarą, bet pasiūlymo teko atsisakyti, nes laikas toli į priekį jau suplanuotas.

„Nežiūrint lietaus ir blogo oro, pilnas teatras rodo populiarumą, kurio seniai nusipelnė visoje Europoje garsus originalus rusų klounas Anatolijus Durovas“, – rašė „Vilenskij vestnik“ laikraštyje nežinomas kritikas. „Tas populiarumas neatėjo lengvai – gyvūnų dresūros srityje jis tikrai neturi konkurentų, jo kiaulės, šernai, šunys, gaidžiai, lapės, katės ir dargi užsispyrėlis ožys vienu klouno rankos mostu atlieka kaskart įspūdingesnius triukus. Bet kas ypatingai žavi toje kolekcijoje – tai šuo Lilga, ypatingai įdomus fenomenas žiūrovams ir neįtikėtinas egzempliorius fiziologijos tyrinėtojams. Šis šuo sudėjinėja įvairius skaičius, sprendžia aritmetikos uždavinius. Kad tai ne triukai, o tikrovė, gali įsitikinti kiekvienas manieže ir už jo ribų. Aritmetikos pratimus Lilga atlieka be klaidų ir greitai.

Manieže būdavo ratu išdėliojami skirtingi skaičiai – nuo vieno iki devynių. Durovas prašydavo publikos skaičius išmaišyti. Ir vis tiek šuo – matematikas surasdavo bet kurį publikos garsiai paminėtą skaičių. Negana to, Durovas prašydavo žiūrovų pasakyti didelius trijų ar keturių skaitmenų skaičius. Šuo sėkmingai sudėliodavo nurodytąją kombinaciją. Vėliau Lilga demonstravo įvairius matematikos veiksmus. Per vieną vaidinimą kilo savotiškas nesusipratimas – kažkas iš publikos paprašė sudėti metų skaičių 1893. Šuo jau pradėjo atlikinėti užduotį, kai kitas žiūrovas sušuko „102“. Durovas sustabdė savo dresuotą matematiką ir liepė parašyti pastarajam žiūrovui pažymį už elgesį. Lilga pakėlė nulį ir parodė visiems.

Tas populiarumas neatėjo lengvai – gyvūnų dresūros srityje jis tikrai neturi konkurentų, jo kiaulės, šernai, šunys, gaidžiai, lapės, katės ir dargi užsispyrėlis ožys vienu klouno rankos mostu atlieka kaskart įspūdingesnius triukus.

Tarp naujų, dar nematytų Vilniuje, garsiojo klouno numerių – įdomus epizodas su miniatiūrine rusų kurtų trojka, valdoma nedidelio ūgio vežiko.“ Gala vaidinime, be paties A.Durovo, dalyvavo garsus Paryžiaus „Opera Comique Napoleon Calixte” baritonas, stipruolis Stanko, broliai Banoli, Brajan, Olijus, Gaidarovas ir kiti. Rugsėjo vienuoliktąją vyko A.Durovo atsisveikinimo benefisas.

Trejus metus Durovai Vilniuje nesirodė. Kol tos tylos 1895 metų birželį nenutraukė Vladimiras, su Činizelio trupe atvykęs trims vaidinimams (birželio 14, 15, 16). Nors iš tikrųjų gastrolės užtruko net iki birželio dvidešimt penktosios. Tryliktą dieną, trečią valandą po pietų, artistas apsilankė „Vilenskij vestnik“ redakcijoje ir, dalyvaujant visiems redakcijos darbuotojams, demonstravo hipnozės triukus su šuniuku vardu „Biška“. V.Durovas kalbėjo: „Aš netikiu kad negalima susikalbėti su laukiniais gyvūnais... Matote, kaip pas mane katė su šunimi, lapė su triušiu pietauja prie bendro stalo. Atimkite maistą ir caras – alkis privers juo suėsti vienam kitą ir žmogų.“

Birželio keturioliktąją, trečiadienį, įvyko pirmasis V.Durovo pasirodymas. Pastaruoju metu nykiai stovėjęs tuščias cirkas buvo beveik pilnas: „...Pirmiausia į maniežą išėjo dresuotas inventorius o iš paskos įvažiavo ir pats klounas. Pirmasis numeris – bandymai su šunimi „Biška“ (randa žiūrovo programėlę, nuima žiūrovui skrybėlę, sprendžia aritmetikos uždavinius). O žiurkių dresūroje ponas Durovas ryškiai aplenkė brolį Anatolijų – žiurkės paklusnesnės, dirba ne tik manieže, bet ir ant paaukštinimų.“

V.Durovo pasirodymai iš tiesų kiekvieną vakarą traukė į Činizelio cirką gausybę publikos. Per artisto benefisą ypač gerai buvo sutiktos valdžios atstovų karikatūros.

circopedia.org/Vladimiras Durovas su koncertiniu kostiumu
circopedia.org/Vladimiras Durovas su koncertiniu kostiumu

Durovo viešnagės dienomis publikai gausiai lankant cirką, sutartis su juo buvo pratęsta dar dviems papildomiems vaidinimams. Per tuos du paskutiniuosius vakarus Durovas rengėsi parodyti geriausius savo repertuaro numerius.

1896 metų vasario antrąją Vilniuje pasirodė afišos, skelbiančios apie naują Anatolijaus Durovo atvykimą – tik trims vaidinimams Miesto teatre. O dvidešimt aštuntą dieną „Vilenskij vestnik“ pranešė, jog gastrolės greičiausiai neįvyks. Mat, artistas dabar su didžiuliu pasisekimu dirbąs Dvinske (Daugpilyje), nespėja atvykti numatytam laikui, o kitu laiku teatras užimtas.

Tik rugpjūčio septynioliktąją cirke, papuoštame vėliavomis, herbais, transparantais ir A.Durovo eilėraščiais, įvyko pirmasis vaidinimas. Spauda iš karto pastebėjo, kad Durovo „dresuotasis inventorius“ pasipildęs keletu įspūdingų dresūra bei triukais egzempliorių. Rugpjūčio dvidešimt trečiąją pirmąjį kartą surengtas Souvenir de Durow. Kiekvienas, įsigijęs bilietą į ložę ar pirmąsias vietas, gavo A. Durovo fotografiją. Rytojaus vaidinime vilniečiai pirmąjį kartą išvydo šimto trisdešimties dresuotų žiurkių kelionę geležinkeliu bei dviejų traukinių susidūrimą, rugsėjo trečiąją – komišką dresuotų kiaulių vaizdelį „Nuotykiai Svinsko mieste“ su septyniasdešimčia kiaulių. Tą pačią dieną įvyko artisto benefisas. Programoje dalyvavo jojikai Augustina, Tomaso, Gintemavi, žonglierė Aleksandrina ir ypač Kovalenko.

A.Durovas išdresavo netgi gaidį (pastarasis vaikščiojo lynu). Šuo, pasak reklamos, mokėjo dauginti skaičius, atspėti mintis. A.Durovas šoko, daug improvizavo. Dovanų gavo tris gėlių vainikus ir didelę sidabrinę taurę. Rugpjūčio dvidešimt devintąją A.Durovo gastrolėms atminti žiūrovams buvo išdalinta penkiolika nemokamų dovanų (pagrindinė dovana – sidabrinis laikrodis).

Po šešerių metų, 1902 metų rugpjūčio pabaigoje, V.Durovas atvyko į Vilnių jau kaip nuosavo cirko direktorius. Tarp trupės artistų ypatingai išsiskyrė gimnastas su kėdėmis Lumaras, direktorienė A.Durova su puikiai dresuotu žirgu „Katok“, raitelis Bezano („Indėnas medžioklėje“), jojikė mademuazelė Augustina ir, ypatingai, vieninteliai, neturėję konkurentų, dviračių figūrininkai A.Činizeli trio, dirbę 65 laipsniais pakrypusiame treke. Tiesa, spauda žymėjo, jog programoje akivaizdžiai stinga klounų, nes tėra tik vienas „rudasis“.

Direktorius V.Durovas, atrodo, šią kritiką geranoriškai priėmė ir rugsėjo dvidešimt ketvirtąją surengė savo debiutą, Vilniaus publikai pirmąjį kartą parodydamas „Žvėrelių pasaulį“. Šuniukas „Zapiataika“ demonstravo matematikos sugebėjimus, vilkas ir avis tempė vežimėlį, kurį vairavo ožka... Deja, pirmosios V.Durovo – direktoriaus gastrolės netikėtai nutrūko. Rugsėjo trisdešimtąją jis savo pasirodyme parodijavo Dūmos posėdį ir konkrečiai šaipėsi iš vieno aukšto miesto valdininko. Vilniaus valdžia nedelsdama į tai reagavo, pabrėždama, jog valdžios atstovai turi būti neliečiami ir per dvidešimt keturias valandas išsiuntė V.Durovą iš Vilniaus.

Už savo drąsius pasisakymus prieš valdžią broliai Durovai ne kartą sulaukė aštrios valdančiųjų reakcijos.

Štai Penzos gubernatoriaus 1907 metų kovo dvidešimt ketvirtosios raštas Charkovo gubernatoriui, kuriame pranešama, kad Vladimirui Durovui uždrausta gyventi Penzos gubernijoje, nes jis, dirbdamas „Oklero cirko trupėje Penzos mieste, pasirodymo metu leido sau smerkti vyriausybines įstaigas, valdymo tvarką ir pan. Be to, cirko scenoje surengė alegorinę eiseną su grubiais politinio tyčiojimosi užrašais“. Gubernatoriaus nuomone, tokie vieši pasisakymai neigiamai veikia ir žemiausias visuomenės klases ir besimokantį jaunimą. Tuo pačiu Penzos gubernatorius informuoja, kad Durovas 1907 metų kovo devynioliktą dieną išvyko į Charkovą.

Savo pasirodyme parodijavo Dūmos posėdį ir konkrečiai šaipėsi iš vieno aukšto miesto valdininko. Vilniaus valdžia nedelsdama į tai reagavo, pabrėždama, jog valdžios atstovai turi būti neliečiami.

Koks didelis buvo Durovo pasirodymų poveikis rodo faktas, jog Charkovo laikinasis generalgubernatorius, dar artistui neatvykus, uždraudė jam gyventi bei pasirodyti Charkovo gubernijoje, laikydamas „jo buvimą Charkove žalingu valstybės tvarkai ir visuomenės rimčiai.“ 1908 metais Charkovo gubernatorius Peškovas gavo Iziumo apskrities policijos viršininko raportą, kad Anatolijus Durovas, 1907 metų gruodžio šešioliktąją dirbdamas Tiurino cirke Slaviansko mieste, „vartojo vyriausybę įžeidžiančius išsireiškimus...“, pavyzdžiui, „...užsienyje žmonių bizūnais nemuša, o pas mus priešingai, užsienyje į žmones iš patrankų nešaudo, o pas mus priešingai, užsienyje šovinius taupo, o pas mus priešingai, užsienyje idiotų viršininkais neskiria, o pas mus priešingai.“ A.Durovui Charkovo gubernijoje gyventi buvo uždrausta.

1891 metais A.Durovui gastroliuojant Odesoje, gubernatoriumi ten buvo admirolas P.Zelionyj. Kartą jis užsuko į cirko bufetą. Visi, kaip įprastai, atsistojo, tik Durovas liko sėdėti. „Stot!“ – suriko admirolas ir, pasisukęs į adjutantą, pridūrė: „Pasakykite tam asilui, kad aš esu Zelionyj (Žaliasis)!“ Durovas pakilo ir ištarė: „Štai, kada prinoksi, aš su tavimi kalbėsiuosi“. Maža to, per vaidinimą, kurį žiūrėjo ir jau minėtasis gubernatorius, Durovas manieže išvedė žaliai nudažytą meitėlį ir vertė visus gyvūnus jam lenktis, kalbėdamas: „Lenkitės visi jam, todėl kad jis žalias“. Bet ir tai dar nebuvo pabaiga. Kitą dieną Durovas pasikinkė žaliąją kiaulę į vežimėlį ir važinėjosi po Odesą. Žinoma, po viso to, jį nedelsiant išsiuntė iš Odesos.

Durovai šaipėsi ir tyčiojosi iš stambiausiųjų valdininkų. Klounų išdaigos buvo nuolatinio reakcinės spaudos dėmesio centre. Štai tik vienas toks pavyzdys. Vienas Peterburgo laikraštis rašė: „Šitas beskonis balaganinis pajacas mėgina būti aktoriumi, kupletistu ir netgi ... demaskuotoju...“

1904 metų birželį A.Durovas atvyko į Vilnių su brolių Trucių cirku. Čia jo laukė grandiozinis publikos susidomėjimas. Spauda eilinį kartą rašė: „Durovas – nuostabus klounas ir psichologas, puikiai išstudijavęs publiką, išradingas, šmaikštus. Nors ir jis turi numerių, keliančių nesusipratimą bei publikos švilpimus (kartais vietoj didžiojo klouno dirba asistentai, pasakoja įvairias istorijas, groja muzikos instrumentais, skaito eilėraščius)“.

Po dvejų metų įvyko naujos V.Durovo gastrolės. Savo repertuarą artistas paskirstė penkiems pasirodymams. 1906 metų spalio dvidešimt pirmąją vilniečiai išvydo „Retenybių muziejų“, „Viešbučio „Senasis režimas“ gaisrą“ (čia kiaulė sukinėjosi tarp priekinių žirgo kojų, šoko valsą, šaudė pistoletu, vaikščiojo virve), „Kek-vok“ (madingą to meto šokį atliko dvikupris kupranugaris). Šuniukas fenomenas Zapiataika atpažino žiūrovų užrašytus skaičius.

Kitą dieną planuotas žiurkių paradas ir satyrinis vaizdelis „Žmogaus vertės pažeminimas“. Po keturių dienų V.Durovas pirmąjį kartą parodė „Žvėrelių pasaulį“ ir traukinio atvykimą į stotį. Pastarąjį numerį V.Durovas sukūrė dar 1892 metais. Manieže bėgiais važiavo aštuonis tūkstančius rublių kainavęs tikras miniatiūrinis traukinys, leisdamas garus. Mašinisto, iešmininkų, bagažo nešikų vaidmenis atliko žiurkės. Katinas vaidino stoties viršininką. Šešios riebios juodos žiurkės važiavo pirmąja klase, baltosios žiurkės – antrąja, o trečiosios klasės vagonas buvo kimšte prikimštas pilkųjų žiurkių. Visa tai artistas taikliai komentavo.

Anatolijus Durovas ilgai nedelsė ir 1907 metų lapkritį atsirado Vilniuje su A.Devinje cirku. Tiesa, vos keturiems pasirodymams. Su tuo pačiu cirku Anatolijus atvyko į Vilnių ir 1909 metų spalio mėnesį. Programoje taip pat dalyvavo mediumė Elena, minčių perdavimo per atstumą specialistė M.Durova. O svarbiausia naujiena – elektrinės sūpuoklės su dresuota A.Durovo kiaule. Gaila, bet tai buvo paskutiniosios jo gastrolės Vilniuje. Daugiau Anatolijus čia nebeatvažiavo.

1911 metų gegužės mėnesį į savo vaidinimus vilniečius pakvietė to paties A.Devinje vadovaujamas cirkas «Equestre». Bemaž tris savaites jo programoje dalyvavo Vladimiras Durovas. Žiūrovai matė penkiasdešimties žiurkių atliekamą „Žvėrelių pasaulį“, „Traukinio atvykimą į stotį“, „Viešbučio „Senasis režimas“ gaisras“, gyvūnų pantomimą „Žąsų karas su paršeliais“, dalyvaujant dviem šimtams penkiasdešimčiai gyvūnų. Pasirodė kiemsargis šuo „Špicas“, atskyręs popierinius banknotus nuo trijų iki dvidešimt penkių rublių, trys stebuklingi jūros liūtai (Leo, Pici ir Vaska). Išgirdęs klausimą: „Kur žuvis?“, Leo plakė sau per pilvą. Jis mokėjo pasakyti: „Aha“, šaudė pistoletu, įsikinkęs į vežimėlį, jį išveždavo. Stebino pelikanai ir didžiausia naujiena – žiurkės lakūnės skrydis tikru Durovo lėktuvėliu. Pats V.Durovas dainavo, šoko, daug kalbėjo. Kitaip tariant, laikraščio „Vilenskij vestnik“ žodžiais, buvo pakilime ir žarstė politinius bei buitinius ekspromtus.

Be to, V.Durovas spėjo dar ir perskaityti pranešimą Vilniaus šeimos – pedagogikos bendrijoje. Apie brolių Durovų tyrinėjimų metodus ir rezultatus kalbėjo vietos gydytojas Krainskis, kuris, beje, priskyrė Durovus prie rimčiausių mokslininkų ir patarė rimčiau domėtis jų pasiekimais.

Per dvidešimt ketverius metus garsieji Durovų dinastijos pradininkai Anatolijus ir Vladimiras tuometiniame Vilniuje lankėsi dvylika kartų. Kiekvienas po šešis kartus.

Ir, pagaliau, 1914 metai. Šių metų kovo mėnesį Durovų pavardė Vilniuje nuskambėjo paskutinįjį kartą – Trucio cirko manieže. Vladimiras Durovas atsivežė šešis vagonus įvairių gyvūnų – vienintelius Rusijoje jūrų liūtus, Madagaskaro beždžiones-raiteles, dygliakiaulę, pelikanų, lokių, asilų, ponių, kupranugarių, matematiką senbernarą, foksterjerą, čiaudintį vos nuskambėjus žodžiui „mama“ ir t. t. Kaip informavo spauda, tai ne visi artisto gyvūnai, o tik gastroliuojantys. Pirmąjį kartą žiūrovai išvydo vaizdelį „Kirpykloje“, per ožį, asilą ir klouną šokinėjantį vilką, kiaulės lopšinę, „Žvėrelių pasaulį“ bei garsųjį geležinkelį. Pastarąjį vilniečiai jau buvo matę ir anksčiau (beje, rekonstruotas Durovo geležinkelis rodomas ir dabar Maskvos Durovo kampelyje).

Bet 1907 metais V.Durovas jį esmingai pakeitė. Bėgiais važiavo garvežys ir trys vagonai. Beždžionė atliko mašinisto vaidmenį, žąsys tapo bagažo nešėjomis, antis – stoties prižiūrėtoja, buldogas – stoties viršininku, ožys - bilietų kontrolieriumi. Keleiviais buvo jūrų kiaulytės, o kiškis be bilieto važiavo atsisėdęs ant bamperio. Pats V.Durovas aštriai komentavo manieže vykusį veiksmą. Pavyzdžiui, iškraunant prekinį vagoną, skambėjo tekstas: „Žemės puodelis – valstiečiams, virvutė – darbininkams, suplyšusios kelnės su išverstomis tuščiomis kišenėmis – finansų ministerijai“...

Per dvidešimt ketverius metus garsieji Durovų dinastijos pradininkai Anatolijus ir Vladimiras tuometiniame Vilniuje lankėsi dvylika kartų. Kiekvienas po šešis kartus. Šiandien jaunesniesiems cirko mėgėjams ši pavardė, ko gera, mažai ką sako, nors dinastijos palikuonių dar galima sutikti. O juk būtent broliai Durovai padėjo pagrindus taip vadinamai „humaniškai“ dresūrai, gyvūnus pavertė tikraisiais savo partneriais, rimtai studijavo gyvūnų elgseną bei kūrė jų dresūros metodus. Kita vertus, būtent Anatolijus ir Vladimiras Durovai pirmieji to meto cirke pradėjo reklamuotis savo tikrosiomis o ne išgalvotomis užsienietiškomis pavardėmis, pirmieji prakalbo manieže gimtąja kalba. Todėl šių didžiųjų Europos maniežo meistrų užmiršti nevalia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min