Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kada Lietuvoje pradėta modernizuota spiritinių gėrimų gamyba?

Kauno sandėlis / Rektifikacija / AB „Stumbras“ archyvo nuotr.
Kauno sandėlis / Rektifikacija / AB „Stumbras“ archyvo nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vynuoginiai distiliatai XVI a. Europoje Vadinti „akvavita“ (lot. aqua vitae – gyvenimo vanduo) to meto Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekė apytikriai XV a. XVI a. pr. degtinė terminu „vino goreloje“ jau minima aktuose šalia midaus ir alaus. Iki pat XVIII degtinės gamybos procesas išliko paprastas. Tačiau šio amžiaus pabaigoje, kartu su pramonės revoliucija, pradėta kalbėti apie masinę gamybą. Kada ir kokiomis aplinkybėmis iškilo pirmoji degtinės gamykla? Kaip kito jos raida kartu su reikšmingais Lietuvos istorijos įvykiais?

Mintine laiko mašina keliaukime atgal į XIX a. pabaigą, 1894 metus. Tuo metu carinėje Rusijos imperijoje buvo įvestas degtinės monopolis. Net 2/3 biudžetinių įplaukų sudarė degtinės gamyba ir prekyba. Tad degtinės pramonės sektorius buvo strategiškai svarbus industrinės revoliucijos keliu žengiančiai Rusijos vyriausybei.

Kaunas buvo visos gubernijos centras bei smarkiai išsiskyrė savo pramonės augimo tempais

Monopolio įstatymas reiškė, jog degtinės gamybos privilegija išimtinai perleidžiama į viešojo sektoriaus rankas. Bendri įstatymai galiojo visioms carinės Rusijos dalyje esančioms teritorijoms.

Lietuvoje, Kauno gubernijoje tuo laikmečiu veikė 243 parduotuvės, turinčios teisę prekiauti alkoholiu. Iš visų gubernijos miestų Kauno mieste degtinės buvo parduodama daugiausia.

Neatsitiktinai 1901 m. vyriausybės įgaliotinis I.Mikulinas finansų ministrui pasiūlė pastatyti naują degtinės gamyklą (valstybinį sandėlį) Kaune. Kaunas buvo visos gubernijos centras bei smarkiai išsiskyrė savo pramonės augimo tempais.

Po ilgų politinių derybų, trukusių beveik 5 metus, (dabartinių) Bažnyčios ir Gristupio gatvių sankirtoje pradėjo kilti Kauno degtinės sandėlis (dabar „Stumbras“).

Tarpukario monopolija ir auganti drama

Pirmojo pasaulinio karo metu etnografinę Lietuvą lydėjusios okupacijos paliko ir Kauną, ir degtinės sandėlį apgriautą. Po nepriklausomybės karų besikuriančiai valstybei teko telktis ties ūkio ir pramonės infrastruktūros atstatymu.

Atsižvelgiant į lėšų, gaunamų iš degtinės pramonės, potencialą, buvo suskubta reformuoti šį karo nuniokotą sektorių. 1923 metais Lietuvos valdžios nutarimu buvo įvestas dalinis valstybinis monopolis, t.y. kiekvienas degtinės sandėlis turėjo savo monopolį.

Tačiau Kauno degtinės sandėlis, žvelgiant jo gyvavimo 20-mečio perspektyvoje, nedaug kuo pasikeitė. Visa sandėlio teritorija užėmė 1.5 ha žemės sklypo, išliko tiek patys gamykliniai ir ūkio pastatai.

Kauno sandėlis / Bonkų plovimo skyrius / AB „Stumbras“ archyvo nuotr.
Kauno sandėlis / Bonkų plovimo skyrius / AB „Stumbras“ archyvo nuotr.

1926 m. Duomenimis Kauno degtinės sandėlyje dirbo 65 darbuotojai, kurių dalis gyveno pačioje sandėlio teritorijoje.

Tarptautiniams santykiams aštrėjant 4-tojo dešimtmečio pabaigoje, įvyko pirmieji struktūriniai pokyčiai – pradėjo kurtis Kauno degtinės gamyklos bendradalininkė.

Hitleriui užgrobus Klaipėdos kraštą 1939 m. kovo mėn, Lietuva liko be vienintelio likerių gėrimo fabriko. Tačiau valdžia nunuleido rankų, ir inicijavo Lietuvos verslininkus įsteigti panašų fabriką Kaune.

Per paskutinį sovietmečio dešimtmetį „Stumbras“ tapo viena moderniausių (bei didžiausių) gamyklų Sovietų Sąjungoje

Šioje istorijos dalyje figuruoja M.Velykio, Lietuvos kariuomenės kūrėjo, pavardė. Jo, ir jo kolegos E.Olickio iniciatyva tų pačių metų rugpjūčio mėn. buvo įregistruotas spiritinių gėrimų fabriko ženklas, kuriame pirmą kartą buvo pavaizduotas didysis Europos gyvūnas – stumbras.

Verslininkai narsiai kūrė reklaminę kampaniją, apie juos gausiai rašė to meto spauda. Deja, prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas, atnešęs nacių ir sovietų okupacijas, pakeitė visos valstybės likimą.

1940 m. neatlaikęs sovietų režimo taikomos nacionalizavimo politikos, E.Olickis nusižudė. Spiritinių gėrimų fabriko likimas klostėsi dramatiška vaga: šeimininkus keitė okupacinės valdžios (sovietų, nacių), primetusios savo režimo reikalavimus.

Gamyba sovietmečio ideologiniame sraigte

Pasibaigus karui, Kauno degtinės gamyklos veikla iš karto nebuvo atkurta. Nors gamyklos pastatai karo metu nenukentėjo, bet buvo išgrobstytos žaliavos ir prekės (svarbiausia – išgabenti rektifikacijos įrengimai). Ypatingai trūko žaliavų ir darbo jėgos.

Gamykla oficialiai pradėjo veikti 1945 m. rugpjūtį. Gamybinės pajėgos ir žmogiškieji ištekliai buvo didinami palaipsniui, bet sėkmingai. Po dviejų dešimtmečių gamykloje dirbo arti 600 darbuotojų. 9-tojo dešimtmečio pradžioje šis skaičius perkopė 700.

Susijungęs su Kauno likerių fabriku, Kauno degtinės sandėlis imtas vadinti „Stumbru“. Kaip ir šalyje, taip ir gamykloje buvo diegiama proletariato diktatūros ideologija.

Kauno sandėlis / Gėrimų podėlis / AB „Stumbras“ archyvo nuotr.
Kauno sandėlis / Gėrimų podėlis / AB „Stumbras“ archyvo nuotr.

Darbininkų „auklėjimui“ valdžios pavedimu buvo įrengtas „raudonasis kampelis“, kuriame kabėjo didžiųjų revoliucijos vadų – J.Stalino, I.Lenino ir J.Paleckio – portretai. Cenzūruojama buvo netgi etikečių gamybą: jų tinkamumą svarstydavo svarbūs valdžios atstovai.

Kartu su „Stumbro“ gamyklos plėtra, 5-tojo dešimtmečio pabaigoje išaugo ir naujų gaminių asortimentas: atsirado dar 20 etikečių. Į gamybą vėl buvo paleistas tuo metu sovietų vadintas „nacionaliniu likeriu“ – „Trejos devynerios“.

6-tojo dešimtemčio eigoje gamykloje imta gaminti 11 rūšių karčiųjų trauktinių ir net 17 rūšių likerių ir kreminių gėrimų. Taip pat padidėjo ir degtinės rūšių asortimentas.

1978 metais 10-čiai įmonės gėrimų buvo suteiktas to meto kokybės ženklas (nurodomas etiketėje). 1984 m. „Stumbras“ gamino 10 rūšių degtinės gėrimų.

7-tojo dešimtmečio pradžioje eksportui buvo gaminama tik 2 rūšių degtinė: „Sostinės 40%” ir „Maskvos ypatingoji 40%“. Abiejų degtinių gamybos savikaina siekė 3 rub. 88 kap., o komercinė savikaina – 4 rub. 29 kap.

Per paskutinį sovietmečio dešimtmetį „Stumbras“ tapo viena moderniausių (bei didžiausių) gamyklų Sovietų Sąjungoje.

Ir nors šios gamyklos raida, rinkos ekonomikos sąlygomis ir, žinoma, be nuolatinių karų ir valdžių kaitų, būtų buvusi spartesnė, tačiau palikimas, kurį perėmė naujai atkurta valstybė, išliko iki šių dienų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min