Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 16d. 22:58

Kaip čekistai budeliai Rusijoje tampa didvyriais

NKVD egzekucija
Wikipedia.org nuotr. / NKVD egzekucija
SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Genrikas Jagoda buvo areštuotas 1937 metų kovo 28 dieną. Jis buvo apkaltintas „antivalstybiniais ir kriminaliniais nusikaltimais, ryšiais su Levu Trockiu, Nikolajumi Bucharinu ir Aleksejumi Rykovu, trockistinio-fašistinio suokalbio organizavimu NKVD viduje, rengimusi pasikėsinti į Josifą Staliną ir Nikojalų Ježovą, rengimusi valstybiniam perversmui ir intervencijai“. Teisme buvęs NKVD vadovas prisipažino kaltas dėl valstybės išdavimo, o 1938 metų kovo 15 dieną jis buvo sušaudytas.

2021 metų pradžioje G.Jagodos asmenybė vėl prisiminta, kai Maskvos Chimkų policijos poskyryje sausio 19-ąją buvo surengtas išvažiuojamasis politiko Aleksejaus Navalno teismas. Žurnalistų dėmesį patraukė stende „Iš Rusijos VRM istorijos“ kabantis Gulago įkūrėjo portretas su biografija.

Kaip rašo severreal.org, kitų budelių heroizavimo pavyzdžių taip pat netrūksta. Ekspertai mano, kad NKVD darbuotojų, atsakingų už tūkstančių žmonių sušaudymą ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais, garbinimas Rusijoje peraugo į naują lygį.

Wikipedia.org nuotr./Maksimas Gorkis ir Genrichas Jagoda
Wikipedia.org nuotr./Maksimas Gorkis ir Genrichas Jagoda

Ne atsitiktinumas

„1938.02.07 SSRS prokuroro įsakymu Nr. 141 paskirtas Karelijos ASSR prokuroru. 1939.01.03 Rusijos SFSR prokuroro įsakymu Nr. 3 pašalintas iš prokuratūros organų etatų“, – tokia trumpa informacija apie vieną iš Karelijos prokurorų atsirado Karelijos prokuratūros tinklalapyje 2020 metų birželio 10-ąją.

epp.genproc.gov.ru nuotr./Georgijus Michailovičius
epp.genproc.gov.ru nuotr./Georgijus Michailovičius

Nuotraukoje – Georgijus Michailovičius, gimęs Dribino rajone Baltarusijoje. Informacija iš dalies atkartoja skyrių iš Baltarusijoje 2017 metais išleistos knygelės „Dribino rajono pasididžiavimas ir šlovė“. Šioje 50 puslapių knygelėje autorius Vladimiras Livšicas surinko informaciją apie savo žemiečius: SSRS didvyrius, socialistinio darbo didvyrius, žinomus mokslininkus, mokytojus, kultūros veikėjus, rašytojus, gimusius Dribino rajone. Čia aprašyta ir G.Michailovičiaus karjera: nuo juodadarbio Kijeve 1908 metais ir tarnautojo carinėje armijoje iki Karelijos ASSR prokuroro ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje.

Detaliau apie taip, kaip Karelijoje darbavosi G.Michailovičius, knygoje „1937. Teroro ideologija ir praktika“ aprašė tyrinėtojas Ivanas Čuchinas. Jo duomenimis, G.Michailovičius 1937 metų liepos 10 dieną buvo įtrauktas į „troikos“, represavusios „antisovietinius elementus“ Karelijos ASSR, sudėtį.

„Georgijus Stepanovičius Michailovičius, gimęs 1890 metais, Karelijos prokuroras. Pati „paslaptingiausia“ figūra represijų istorijoje. Biografinių Michailovičiaus dokumentų Karelijos archyvuose nėra. Nėra net 1938 metų Karelijos ASSR Aukščiausiosios Tarybos deputato anketos. Žinoma, kad į respubliką jis atvyko 1933 metais, palikęs Leningrado srities prokuroro pavaduotojo pareigas. Bolševikų partijos narys nuo 1917 metų, išsilavinimas pradinis. Buvo charakterizuojamas kaip mažaraštis, principų neturintis darbuotojas. Dėl šių savybių Michailovičius sėkmingai pergyveno visus liaudies komisarus ir partinius atstovus „troikose“. Sprendžiant pagal partijos susirinkimų protokolus, respublikos prokuroras įstatymus suvokė labai savotiškai. „Reikia bylą parengti taip, kad mūsų darbuotojas nepraleistų pro akis nė vieno nepartinio štricho ir tą nepasitikėjimo štrichą išnaudotų iki galo... Laikas reikalauja operatyvumo, tikslumo, ir kai susiduriame su klasiniu priešu, būtina bylą užbaigti per tris-keturias dienas ir su klasiniu priešu susidoroti“, – rašoma I.Čuchino knygoje.

G.Michailovičiaus parašas yra ant mirties nuosprendžių daugiau nei 7222 Karelijos gyventojų, represuotų 1937–1938 metais.

Klausimą, kaip budelis G.Michailovičius atsidūrė tarp didvyrių, nagrinėjo projekto „Sandarmochas. Vardų sugrąžinimas“ autorius Maksimas Lialinas. Jo nuomone, tas faktas, jog Karelijos prokuratūra paskelbė G.Michailovičiaus biografiją be paminėjimo, kad jis susijęs su sušaudymais Didžiojo teroro metais – visiškai ne atsitiktinumas, o dėsningumas.

Suprasti akimirksniu

  • Sandarmochas – giraitė Karelijoje, masinių sušaudymų ir aukų laidojimo vieta Didžiojo teroro metais, 1937–1938-aisiais. Žudynių vietą 1997 metais aptiko Sankt Peterburgo ir Karelijos „Memorialų“ aktyvistai. Sandarmochas yra viena iš didžiausių ir geriausiai žinomų stalininių represijų aukų kapaviečių. Iš viso jame aptiktos 236 sušaudymo duobės, kuriose, tyrinėtojų paskaičiavimais, NKVD budeliai slapta nužudė ir palaidojo 6241 žmogų.
  • Čia žudyti Karelijos gyventojai, Belomoro kanalo statytojai, Solovkų lagerio kaliniai, tarp kurių daug kultūros veikėjų, mokslininkų, įvairių konfesijų dvasininkų. Pavyko nustatyti praktiškai visų aukų pavardes.
  • Pastaraisiais metais Rusijos valdžios pastangomis mėginama vystyti versiją, kad Sandarmoche palaidotos ne bolševikinio teroro, o Antrojo pasaulinio karo laikotarpio „Suomijos konclagerių“ aukos.

„Jagodos portretas Chimkų policijos poskyryje ne atsitiktinumas ir ne vietinė iniciatyva, o dalis bendrų istorinių auklėjimo priemonių, mėginant išbaltinti budelius ir pamažu perrašyti represijų istoriją“, – kalba M.Lialinas.

Wikipedia.org nuotr./Sandarmochas
Wikipedia.org nuotr./Sandarmochas

Kiti budeliai

Kitas budelių heroizavimo atvejis – tai informacijos apie NKVD šaudytoją Georgijų Alaferą publikavimas projekto „Blokadinio Leningrado atminties knyga“ tinklalapyje.

„Kiekvieno Leningrado gynybos dalyvio, kiekvieno apsiausto miesto gyventojo, kovojusio už išlaisvinimą, nustatymas ir įamžinimas – tai galimybė dar kartą prisiminti karo didvyrius, nusilenkti jų narsai ir stiprybei ir perduoti ateities kartoms maksimaliai išsamias žinias apie istoriškai svarbius įvykius ir Tėvynę gynusius bendrapiliečius. Vardinė blokadininkų duomenų bazė sudarys sąlygas ant Sankt Peterburgo pastatų įrengti memorialines lentas su miestiečių ir kariškių, čia gyvenusių 1941–1945 metais, vardais“, – tvirtinama projekto, sukurto Rusijos prezidento pavedimu ir skirto pergalės Didžiajame tėvynės kare 75-mečiui, aprašyme.

G.Alaferas – vienas iš pagrindinių NKVD Leningrado valdybos šaudytojų penktajame dešimtmetyje. 1934 metais jis buvo apdovanotas ženklu „Pasižymėjęs VČK-GPU darbuotojas“. 1936 metais gavo Raudonosios Žvaigždės ordiną „už ypatingus nuopelnus kovoje už socialistinės santvarkos stiprinimą“. Jis taip pat žinomas dėl to, kad dalyvavo Solovkų lagerio etapo sušaudyme Sandarmoche, vadovaujant Leningrado sušaudymo operatyvinės brigados viršininkui Michailui Matvejevui, atsakingam už 1111 Solovkų valstybės saugumo kalėjimo politinių kalinių nužudymą.

Wikipedia.org nuotr./Georgijus Alaferas
Wikipedia.org nuotr./Georgijus Alaferas

Severreal.org korespondentas kreipėsi į projekto „Blokadinio Leningrado atminties knyga“ sudarytojus, klausdamas, kaip G.Alaferas pateko į didvyrių sąrašą, bet atsakymo nesulaukė. „Leningrado martyrologo“ sudarytojo Anatolijaus Razumovo, vadovaujančio skyriui apie Leningrado blokadą Rusijos nacionalinės bibliotekos tinklalapyje „Sugrąžinti vardai. Rusijos atminties knygos“ nuomone, G.Alaferas į alternatyvų tinklalapį galėjo būti įtrauktas pagal formalius požymius: jis iš tiesų dirbo Leningrado fronto ypatingajame skyriuje – buvo kontržvalgybos „Smerš“ valdybos komendantu, buvo patekęs į apsuptį, buvo sužeistas, iš tiesų buvo apdovanotas. Be Raudonosios Vėliavos ir Lenino ordinų, G.Alafero apdovanojimų sąraše yra medalis „Už Leningrado gynybą“, Raudonosios Žvaigždės ir Tėvynės karo I laipsnio ordinai, medalis „Už pergalę prieš Vokietiją Didžiajame tėvynės kare 1941–1945 metais“.

„Vykdydamas ypatingas operatyvines užduotis, draugas Alaferas negailestingai naikino fašistinius įsibrovėlius, šnipus ir diversantus. Sunkiomis apsupties sąlygomis, nepaliaujamuose mūšiuose su priešu, draugas Alaferas pademonstravo didvyriškumo ir narsumo pavyzdžius. Savo išmaniais ir ryžtingais veiksmais teikė didelę pagalbą vadovybei“, – 1943 metais apie valstybės saugumo kapitoną G.Alaferą rašoma Tėvynės karo I laipsnio ordino apdovanojimo rašte.

Tačiau, pasak A.Razumovo, daugelį apdovanojimų G.Alaferas gavo anaiptol ne už didvyriškus poelgius mūšiuose, o už ištarnautus metus NKVD gretose.

„Pirmasis ordinas – Lenino ordinas – už sušaudymus. Jis asmeniškai dalyvavo sušaudant Stalino opozicionierius 1936 metais. Nuo 1934 metu šis etatinių budelių ketvertukas: Alaferas, Polikarpovas, Matvejevas, Šalyginas, čia, Leningrade, asmeniškai šaudė visus tuos, į kuriuos vado pirštas parodydavo. Todėl 1936 metais visi jie gavo ordinus. Tai jo pirmasis ordinas ir jis visiškai ne už kovinius nuopelnus. Už niekšiškumą, žinoma. Nežinau, kaip jis kariavo, ką konkrečiai veikė kaip osobistas (ypatingojo skyriaus darbuotojas – red.). Tokių juk paprastai nuo profesijos neatleidžia, tokie žmonės buvo aukso vertės: žmogus, kuris gali nepavargdamas pusę nakties šaudyti ir šaudyti. Gal tuo pačiu ir užsiiminėjo, bet jau karo sąlygomis. O štai kitus ordinus visi jie gavo už ištarnautus metus pasibaigus karui. Tai buvo bendras įsakas dėl tų, kurie ištarnavo pakankamai: ir Matvejevas, ir Alaferas, ir Šalyginas. Bet daugelis nesupranta, žinoma, ką ir už ką apdovanodavo, – aiškina A.Razumovas. – Nemanau, kad visa tai specialiai, „atseit, jūs sakote, kad jis budelis, o jis štai koks didvyris“, galbūt šį kartą buvo kitaip, bet tai labai simptomatiška.“

Istorikės, muziejaus „Tarptautinis Memorialas“ direktorės, Irinos Galkovos nuomone, viešo atminties išreiškimo tema visada sukelia kotroversijų, kai kalba eina apie tokias nedviprasmiškas asmenybes kaip G.Jagoda arba G.Alaferas. Todėl kiekvienas konkretus atvejis turėtų būti išnagrinėtas atskirai.

„Pavyzdžiui, Komunarkoje (sušaudymo poligonas netoli Maskvos, kur žudyti SSRS Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos nuteistieji, taip pat ir buvę NKVD darbuotojai. – red.), aš manau, viskas buvo padaryta teisingai – negalima neįvardinti ten nužudytų žmonių, kuo jie nebūtų buvę, o svarstyti ten pat apie jų vaidmenį nėra tinkama vieta. Bet čia kita forma, ir patikslinti būtina, – kalba I.Galkova. – Projekto „Blokadinio Leningrado atminties knyga“ idėja, matyt, yra ta, kad būtų maksimaliai atkurti duomenys apie visus gyventojus, apie visus gynėjus. Ir dėl to negalima nepaminėti Alafero ir visų jo apdovanojimų bei regalijų. Bet jeigu projektas veikia ne kaip mechaninis duomenų perkėlimas iš Centrinio gynybos ministerijos archyvo, o kaip atminties projektas, tai dalyvavimo represijose ir darbo budeliu faktai, mano manymu, turėtų būti paminėti. Nes jis dalyvavo ne tik leningradiečių gynyboje, bet ir naikinime.“

„Liaudies atmintis“

Projekto apie karinių veiksmų dalyvius „Liaudies atmintis“ archyvistas Viktoras Tumarkinas daro prielaidą, kad duomenys apie G.Alaferą paimti būtent iš tinklalapio „Liaudies atmintis“. Tačiau šio projekto, pasak jo, negalima vertinti kaip Atminties knygos, kurioje paprastai pateikiami biografiniai duomenys. Šis tinklalapis – tai elektroninis archyvas, sukurtas sovietinių kariškių dokumentų pagrindu.

„Tai aktyvių dokumentų tinklalapis: čia tiesiog viešinamos visos duomenų bazės su visomis klaidomis, kurios yra tuose dokumentuose. Vienas iš skausmingų momentų, kai žmonės rašo: „Ištaisykite, tai buvo kitaip.“ O mes negalime ištaisyti! Tai ne Atminties knyga, taip parašyta dokumente, jūs galite jį studijuoti, – aiškina V.Tumarkinas. – Jeigu kalba eitų apie Atminties knygą, kur aprašomas žmogus, jo likimas – tai būtų viena. O mes kalbame apie archyvinių dokumentų banką. Egzistuoja tokie dokumentai, egzistuoja tokie įsakymai apie apdovanojimus, yra tokie apdovanojimų raštai – studijuokite. Taip, yra tam tikras pateikimas, yra ta pompa. O iš tiesų tiesiog suteikiama galimybė žmonėms tyrinėti to laiko informaciją. O ten yra daug ko įdomaus! Ir jeigu ten net parašyta, kad žmogus dezertyravo arba perėjo į priešo pusę – tai visiškai nereiškia, kad būtent tai ir įvyko. Tai reiškia tik tai, kad taip parašyta tame dokumente. O iš tiesų žmogus galėjo žūti, galėjo būti paimtas į nelaisvę. Bet mes paprasčiausiai turime to laiko dokumentus ir galime juos tyrinėti. Štai apie ką tinklalapis „Liaudies atmintis“. Pagrindinė mano užduotis – suteikti galimybę eiliniams žmonėms dirbti su dokumentais. Ir tai veikia.“

M.Lialino nuomone, atitinkamų žinių neturintis skaitytojas negali atskirti NKVD tarnybinių apdovanojimų nuo karo didvyrių kovinių nuopelnų, be to, tinklalapiuose „Liaudies atmintis“ ir „Blokadinio Leningrado atminties knyga“ budelių vardai randami skyriuje „Karo didvyriai“, kas ir kelia pasipiktinimą M.Lialinui.

„Viena vertus, budelis, bet iš kitos pusės, yra dokumentai, apdovanojimų raštai, kuriuose aprašyti „nuopelnai“ fronte. Bet tai, kad vėliau kiti valstybiniai tinklalapiai pagal savo vietinę specifiką budelių „heroizavimui“ jau naudoja „Liaudies atmintį“ kaip pirminį šaltinį – tai siaubas, – kalba M.Lialinas. – Kadangi archyvai uždaryti ir budelių bylos represijų tyrinėtojams nepasiekiamos, pasiekiamas lieka... tinklalapis „Liaudies atmintis“. Šiuo atveju aš asmeniškai esu tiesos pusėje: budeliai turi būti įvardijami budeliais be jokių sąlygų ir nepaisant jokių aplinkybių, o jų heroizavimas yra neleistinas. Būtent taip ir vyksta perkodavimas, kai po kažkiek metų dėl tokių liapsusų liaudies atmintyje budeliai tampa šlovingais Didžiojo tėvynės karo dalyviais ir didvyriais... Didvyriai-blokadininkai – tai valstybinis tinklalapis, oficialus leidinys, o tuo pačiu ir pirminis šaltinis oficioziniams istorikams ir propagandininkams, – mano M.Liapinas.

Istorinių faktų nutylėjimas negalimas, mano ekspertai. Jų nuomone, budelių biografijose turėtų būti pateikiama visa informacija apie NKVD darbuotojų gyvenimą ir darbą.

Mūsų, tų, kurie supranta, kad istorija yra tokia, kokia yra, užduotis – paprastai bei aiškiai kalbėti ir įvardinti tai, ką mes žinome, nesibaiminant ir suprantant, kad greta bus ir Hitlerio, ir Lenino, ir Stalino, ir visų kitų gerbėjų, – tvirtina A.Razumovas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min