Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 29d. 09:56

Kaip prieš 100 metų atrodė gripo pandemija Lietuvoje: pasakoja istorikas G.Kulikauskas

„Ispaniškasis gripas“ Lietuvoje pasirodė jau 1918 m. vasarą. Naujuoju gripu sergantis ligonis JAV, Vašingtone, 1918 m.
JAV nacionalinės bibliotekos nuotr./ Wikipedia org. / „Ispaniškasis gripas“ Lietuvoje pasirodė jau 1918 m. vasarą. Naujuoju gripu sergantis ligonis JAV, Vašingtone, 1918 m.

Koronaviruso pandemija nėra visai naujas reiškinys. Lietuviams jau teko prieš šimtą metų įveikti panašų, klastingai plintantį ir mūsų protėviams tuomet mažai pažįstamą gripo virusą. Istorikas Gediminas Kulikauskas pasakoja, kad tuomet jis plito ne baruose, kaip šiandien, bet bulviakasio metu, o žmonės tikėjo, kad įveikti virusą padės geri orai.

„Pasiskaičius apie senojo gripo siautėjimus Lietuvoje 1918-1919 m. jau sunkoka žiūrėti į šių dienų situaciją „nesugadintu žvilgsniu“. Visur beformis chaosas dėliojasi į fraktalus ir jau lyg matytas mozaikas.

1918 m. liepą Lietuvoje pasirodęs gripas mūsų protėviams didelio įspūdžio nepadarė – manyta, kad padės orai: „jei ilgiau bus gražus saulėtas oras, ta liga, kuri dabar aplėkė jau visą Europą, veikiai bus pergalėta ir greitai vėl prapuls. Taigi nėra ko baimyties...“, – savo feisbuko paskyroje rašo istorikas, knygų „Apelsinų kontrobanda“ ir „Lietuvos kodas“ autorius G.Kulikauskas.

Tuo metu, pasak istoriko, susirgusių buvo nemažai, tačiau apie mirusius nekalbėta – „bet mirti jaja dar nemirė nė vienas.“

Nuotrauka iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondų./Lietuvos karo ligoninė 1919-1920 m.
Nuotrauka iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondų./Lietuvos karo ligoninė 1919-1920 m.

Todėl lietuviškoje spaudoje daugiau rūpintasi tautiniais ir valstybės kūrimo dalykais. „O dėl gripo labiau jaudinosi vis dar potvirčiais krašto šeimininkais tebesijautę vokiečiai. Bent jau jų leidiniuose mirgėjo žinutės apie „gripę“ ir šiokie-tokie prevenciniai receptai jai įveikti“, – rašo jis.

Pavyzdžiui, buvo raginama vengti čiaudinčių žmonių, o ir pačiam „kosėjant arba čiaudint nusikreipti ir ranką prisidėti prie burnos.“

Taip pat, grįžus iš viešumos buvo raginama maudytis, plauti rankas. Praskalauti burną su šiltu druskingu vandeniu (galima ir keletą kartų per dieną). Dar geriau – „su vandendario superoxydu (Matyt vandenilio peroksid) arba kalium hypoermanganicum (Kalio permanganatu) sulyg mūsų prityrimu ir praskiestu lysoformo skystimu (Kalio karbonato tirpalas su formaldehido priedu), kad nuplovus jau prilipusią ligą.“

„Vokiečių rankose galų gale, buvo ir dezinfekcinės stotys, ir krašto higiena. Jie tvarkėsi efektyviai – pvz., beveik pribaigė vieną nuožmiausių užkrečiamų ligų Lietuvoje – raupus. O 1917 m. vos plykstelėjusias suvaldė dizenterijos ir šiltinės epidemijas (nors Vilniuje ir Vilniaus krašte spėjo numirti daugiau nei tūkstantis užsikrėtusių).

...Vasaros pabaigoje gripas lyg ir išnyko, bet sugrįžo ir visa jėga smogė rudenį, ypač – spalį: „Gripė dažnai lydžiama plaučių užkaitimu<...> gi paskutiniame laike daugis ir miršta“, – istorinius faktus primena G.Kulikauskas.

Jis mini, kad labiausiai visus tuo metu gąsdino gripo užkrečiamumas – „jeigu šeimynoje suserga vienas, tai ne po ilgo atgula antras, trečias ir taip toliau, kol neapserga visi.“

„Stebėtasi, jos visuotinumu, pavojumi senoliams ir pakartotiniu susirgimu – „Ypačiai pas gripės ligą nesuprantama, kodėl ta liga vienu laiku siaučia po visą pasaulį <...>liga atsiranda ne taisyklingais laikotarpiais, ja serga daug senų žmonių, ir tie, kurie sirgo vasaroj, dabar vėl susirgę. Todėl tas, kuris kartą sirgęs gripe, neprivalo manyti, jog jis daugiau nesirgs“, – rašo jis.

Išplisdavo bulviakasio metu

„Ir jei šiandien daugeliui yra mirtina būtinybė socializuotis baruose/renginių metu, tai tuomet tokia buvo pamaldos, turgus ir – nusikasti bulves.

Tai ne šių dienų išpaikimas, nenusikasęs, bulvėms sušalus, irgi galėjai mirti – tik nuo bado. Tad daugelį rudens ligonių pražudė bulviakasis: vos pajutę pirmą pagerėjimą lipdavo iš lovos nusikasti bulvių – peršaldavo ir „vėl atkrisdavo į ligą“, o tada neretai ir atsisveikindavo su pasauliu“, – G.Kulikauskas lygina istorinę patirtį su šiandienine.

Tai ne šių dienų išpaikimas, nenusikasęs, bulvėms sušalus, irgi galėjai mirti – tik nuo bado.

Pasak jo, gripo pandemija, jos suvaldymo atžvilgiu smogė pačiu jautriausiu – valdžios perdavimo laikotarpiu. Nes, 1918 m. rudenį vokiečių valdžia krašte tebuvo formalumas: „skirtingai nuo vasaros, jiems jau neberūpėjo organizuoti, išlaikyti ir valdyti dezinfekcinių stočių tinklą, rūpintis higiena, skiepyti gyventojus, versti juos laikytis švaros ir saugos taisyklių. Vokiečiai traukėsi, palikdami valdžią it atriektą pyragą ant stalo tiems – kas ją sugebės paimti ir išlaikyti. Lietuviai, lenkai ar bolševikai“, – teigia istorikas.

Balio Buračo nuotr./ Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr./1918 m. ispaniškasis gripas lietuvius užklupo per patį bulviakasį. Daugelis ligonių „atkrisdavo“, kai neiškentę lipdavo iš lovų nusikasti bulvių.
Balio Buračo nuotr./ Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr./1918 m. ispaniškasis gripas lietuvius užklupo per patį bulviakasį. Daugelis ligonių „atkrisdavo“, kai neiškentę lipdavo iš lovų nusikasti bulvių.

Tokiu metu, anot istoriko, tik nedaugeliui Lietuvoje rūpėjo pandemijos suvaldymas. Todėl ji praslinko lyg fonas, šešėliu (per karą žmonės buvo atbukę nuo mirčių, tad reagavo šalčiau).

„Kaip bebūtų – teko persirgti. Kiekvienas kiemas, kiekvienas kaimas tegalėjo pasikliauti tik savimi ir nuosavais imunitetais, jau gerokai padilintais karo ir bado metų“, – pastebi G.Kulikauskas.

Jis teigia, kad iki šiol sunku pasakyti, kokie buvo tokio „švediško“ būdo persirgti nuostoliai.

Bendras mirčių skaičius gimimų skaičių 1918-1919 m. (gripo siautėjimo periodu) viršija daugiau, nei 25 tūkst. Bet neaišku kiek jų tenka gripo daliai, nes Nepriklausomybės kovų metu oi kiek buvo vietų ir progų padėti galvas.

Apie ispaniškojo gripo pandemiją smulkias žinutes reikia „gaudyti“ laikraščių paskutiniuose puslapiuose. O domėdamiesi šių dienų neganda nuolat patiriame informacijos perkrovas.

„Bet tuos metus tarpukario Lietuvoje ilgai prisiminė kaip ypač kruvinus ir niūrius tautai, kuri, anot Lietuviškosios enciklopedijos tuomet „ėjusi išmirimo keliu“.

Įdomu, ką senoliai pasakytų apie mūsų laikus, kai (bent 2009-2018 periodu) kasmet miršta 10 tūkst. daugiau, nei gimsta. Šitaip be jokių karų ir epidemijų per tą dešimtmetį mirė 107 tūkst. daugiau, nei gimė“, – retoriškai klausia jis.

Paveikslas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje./Juozas Zikaras. Gripas. XX a. I pusė.
Paveikslas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje./Juozas Zikaras. Gripas. XX a. I pusė.

Todėl galima net ir be atskiro detalaus tyrinėjimo pasakyti, kad „ispaniškojo gripo“ metu Lietuvoje epidemija neabejotinai turėjo įtakos didesniam mirtingumui, sako istorikas. Ir tai – kad valdžios reakcija dažnai būdavo pavėluota ir vangi, o eiliniai žmonės į ligą žiūrėjo lengvabūdiškai („man nieko negali nutikti“) arba su fatalizmu („jei lemta susirgti – neišsisuksi“).

Jis pabrėžia, kad bene didžiausias skirtumas tarp anos ir šios pandemijos – informacinis.

„Apie ispaniškojo gripo pandemiją smulkias žinutes reikia „gaudyti“ laikraščių paskutiniuose puslapiuose. O domėdamiesi šių dienų neganda nuolat patiriame informacijos perkrovas“, – feisbuke dalinasi G.Kulikauskas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:16
06:27
02:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min