Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Karaliaučiaus srities prijungimo prie Lietuvos istorijos pėdsakais

Antanas Sniečkus nenorėjo visos Karaliaučiaus srities, bet apie Tilžės prijungimą prie Lietuvos jis pasvajodavos
Antanas Sniečkus nenorėjo visos Karaliaučiaus srities, bet apie Tilžės prijungimą prie Lietuvos jis pasvajodavos
Šaltinis: Naujasis židinys-Aidai Nr.3
0
A A

Apie pokario metų Kaliningrado srities, tariant lietuviškai – Karaliaučiaus krašto prijungimą prie Lietuvos jau senokai sklando gandai. Vieni keikia Lietuvos komunistus, neva atsisakiusius prisijungti didelę dalį Rytprūsių – juk dabar Lietuva turėtų nemažą pramoninį regioną, dar vieną neužšąlantį uostą Baltijos jūroje, būtų galima rimčiau įpaveldinti Mažosios Lietuvos palikimą. Kiti gi porina apie tautines problemas, kurios grėstų Lietuvai atgavus nepriklausomybę: turėtume lietuvišką Padniestrės, Abchazijos, o „geriausiu“ atveju – Krymo variantą.

Skeptikai geru nemini ir Kaliningrado ekonomikos bei karinių poligonų suniokoto kraštovaizdžio.

Mįslingas šis klausimas ir Lietuvos istorikams bei pub­licistams. Vienoje jau senokai vykusioje konferencijoje Antanui Kulakauskui pasisakius Rytprūsių prijungimo klausimu, buvo atkreiptas dėmesys, kad kažkur yra Povilo Pakarklio rašyta išvada šiuo klausimu, o Kulakauskas atsakė tokio dokumento nežinąs.

Konferencija įvyko dar 1996 m., nuo to laiko istorikai nesėdėjo vietoje: ir Pakarklio „išvadą“ rado, ir apie galimą Rytprūsių prijungimą šiek tiek parašė, tačiau nei kalbamos prob­lemos, nei jos šaltinių detalios analizės nėra.

Rašiusių apie Kaliningradą, jo istoriją ir šias dienas, daug. Vien publicistinių straipsnių, parašytų sovietų Lietuvoje, išeivijoje ir po nepriklausomybės atkūrimo, per šimtą. Mažosios Lietuvos reikalų taryba viena pirmųjų išleido specialų leidinį Kaliningrado problematikai apžvelgti.

Veikalo pavadinimas sufleruoja, kad bus siekiama apžvelgti Karaliaučiaus priklausomybės problemą, iškilusią po Potsdamo konferencijos, tačiau knyga tėra gana politizuotas įvairių straipsnių ir pasisakymų rinkinys. Panaši yra ir Vytauto Landsbergio knyga, visų pirma, nukreipta į opias eksklavu tapusio Karaliaučiaus problemas.

Kionigsbergo–Karaliaučiaus–Kaliningrado tapatybes sklaidančioje poleminėje literatūroje paminėtinas Raimundo Lopatos tyrimas, siekęs išsiaiškinti, kodėl Rusija nutraukė sovietinę tradiciją skaičiuoti Kaliningrado istoriją tik nuo 1945 m. ir šventė miesto įkūrimo 750-metį.

Nuo to neatsiejami ir autoriaus pasvarstymai įvairiomis Rytprūsių istorijos temomis. Panaši, tačiau nepretenduojanti į publicistinį (kur jau ten mokslinį) tyrimą ir Arvydo Juozaičio knyga, kurioje autorius sutelkia ir aprašo skirtingas Kaliningrado istorines atmintis ir savo pastebėjimais bando paaiškinti jų kolizijas.

Kaliningrado istorijos problemą į mokslinį diskursą perkėlė Klaipėdos universiteto publikacija. Nors jos tikslas turbūt buvo pabandyti istoriografiškai susieti istoriškai neatsiejamų Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų istoriją, tačiau galima konstatuoti, kad pavyko patiekti tik padriką straipsnių rinkinį. Tiesa, čia pirmą kartą publikuojami su šiame rašinyje nagrinėjama problema susiję dokumentai.

Tačiau niekas nesiruošė Vokietijos atkurti jos senomis sienomis. Stalinas jau nuo pat 1944 m. pradžios nusitaikė į buvusią Rytų Prūsiją.

Atskirai paminėtinas Česlovo Laurinavičiaus straipsnis, apžvelgiantis Kaliningrado srities problemą iš istorijos perspektyvos, neatsisakant svarstyti ir prijungimo prie Lietuvos klausimą.

Minėtame pasisakyme Kulakauskas teigė: „kalbama, kad Kaliningrado sritį prijungti prie LSSR yra siūlęs Nikita Chruščiovas šeštojo dešimtmečio antroje pusėje. [...] Bet apie tai kol kas jokių konkrečių faktų nežinoma“.

Dokumentus šiuo klausimu rado Arūnė Arbušauskaitė su Alvydu Nikžentaičiu, minėtame Klaipėdos universiteto leidinyje parengę šaltinio publikaciją, tačiau patys analizės nesiėmė. Taigi gavosi taip: tekstai parašyti dar nežinant vieno ar kito šaltinio, o šaltinius aptikus jie neanalizuojami ir tekstai neberašomi.

Stalino dosnumo apakinti: 1944 metų planai

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Rytų ir Vidurio Europą ritantis frontui politikai jau dėliojo būsimos Europos ribas. Visose sąjungininkų konferencijose, nuo Teherano iki Potsdamo, buvo dalijamasi teritorijomis ir įtakos sferomis.

Ryškiausiai čia švietė Lenkijos klausimas – kokiose ribose atkurti nepriklausomą Lenkiją. Svarbus šis klausimas buvo ir lietuviams, nes lietė Vilniaus problemą. Vakarų valstybės savo sąjungininkei ir vienai pirmųjų karo aukų Sovietų Sąjungai nieko negailėjo, o ši kėlė konkrečius reikalavimus, tarp kurių išsiskyrė būtinybė turėti Baltijos jūroje neužšąlan­čius Mėmelio ir Kionigsbergo uostus.

Pasak Česlovo Laurinavičiaus, dar 1941 m. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Anthony Edenas pateikė sovietams projektus, pagal kuriuos Rytprūsiai turėję atitekti sovietams, jeigu Vilnius liktų Lenkijai. Panašu, kad šie planai taip ir liko popieriuje, o 1944 m. Vilniaus priklausymo Lietuvai klausimas jau nebuvo toks opus kaip visą tarpukarį.

Nors lenkai siekė Vilniaus, ir net buvo iškėlę savo vėliavą Gedimino pilies bokšte, lemiamas balsas jiems nepriklausė. Antanas Sniečkus, susitikęs su dailininkais 1973 m. savo gimtadienio proga pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su Josifu Stalinu apie Vilnių, ir neva šis liepęs „respublikiniams valdžios organams kurtis Vilniuje, su kuriuo susijusios daugelis lietuvių tautos aspiracijų“.

Nors šis ir kiti šaltiniai kritikuotini, vis dėlto jie atspindi tai, kad Vilnius teko Lietuvai be didesnių ginčų ir įrodinėjimų. Klaipėdos priklausomybės problemos taip pat būta. Dar 1944 m. vasario 27 d. Romas Šarmaitis savo dienoraštyje užrašė, kad niekas neabejoja, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos.

Vis dėlto net po metų, Potsdamo konferencijoje (1945 m. vasara) Stalinas dar nebuvo užtikrintas, ar gaus du neužšąlančius uostus Baltijos jūroje – Mėmelį ir Kionigsbergą. Abiejų uostų ir jų apylinkių likimo klausimas buvo susijęs, nes Mėmelis nuo 1939 m. buvo dalis Rytprūsių teritorijos ir, atkuriant Vokietiją 1939 m. rugpjūčio 31 d. (kad ir be Austrijos bei Sudetų) sienomis, Klaipėdos kraštas būtų atsidūręs Vokietijos teritorijoje.

1944 m. vasario 27 d. dienoraščio įraše Šarmaitis rašo, kad Viačeslavas Molotovas iškėlęs klausimą dar Mask­voje esantiems Lietuvos komunistams dėl vakarinių Lietuvos sienų. Lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, į kurią įėjo profesoriai Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda ir Borisas Larinas iš tuomešio Leningrado.

Tačiau niekas nesiruošė Vokietijos atkurti jos senomis sienomis. Stalinas jau nuo pat 1944 m. pradžios nusitaikė į buvusią Rytų Prūsiją.

Sovietų Sąjunga, laikydama save nukentėjusia puse, manėsi turinti visus pagrindus vokiečių sąskaita reikalauti ko tik nori ir elgtis kaip tik nori. Markas Soloninas įrodinėja, kad ypatingi Raudonosios armijos žiaurumai Rytprūsiuose nebuvo tik kerštaujančios armijos veiksmai, taip buvęs įgyvendinamas Stalino sumanymas išvaryti vokiečius teroru, ketinant po to prisijungti ištuštintas teritorijas. Taktikai pavykus, Potsdame galima buvo meluoti, neva vokiečių administracijos atkurti Rytprūsiuose nebeįmanoma, nes pačių vokiečių čia jau nebėra.

Ką daryti su norima teritorija, Stalinas pradėjo mąstyti dar gerokai iki Rytų Prūsijos kampanijos pradžios. 1944 m. vasario 27 d. dienoraščio įraše Šarmaitis rašo, kad Viačeslavas Molotovas iškėlęs klausimą dar Mask­voje esantiems Lietuvos komunistams dėl vakarinių Lietuvos sienų. Lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, į kurią įėjo profesoriai Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda ir Borisas Larinas iš tuomešio Leningrado.

Kulakausko teigimu, komisijoje dar dalyvavęs Antanas Venclova, Juozas Vaišnoras bei dar keletas Maskvoje buvusių veikėjų, o pirmininku buvęs paskirtas Larinas.

Pagrindinis komisijos tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.

Tačiau kodėl gi neprijungus visos Rytų Prūsijos? Pag­rindinis komisijos argumentas buvo Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumas. Komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes tai buvo neabejotina.

Tuo tarpu visa kita laikyta nelietuviška arba tiesiog suvokietinta, ir Šarmaitis, nė nenumanydamas, kaip viskas toliau susiklostys, savo dienoraštyje rašė: „Perdaug lįsti į suvokietintas žemes, žinoma, neverta – bus tik vargo daugiau ir pykčio su kaimynais vokiečiais“. O juk visai netrukus Rytų Prūsijos vokiečiai bus grubiai iškeldinti iš savo namų ir lietuvių kaimynais taps rusų atsikėlėliai, kurie, anot Juozaičio, save vadino vremenščiki – laikinieji.

1944 m. rudenį Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra gavo nurodymą organizuoti šiaurinės Rytprūsių dalies toponimų vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą.

Toks įsivardijimas rodo, kad naujakuriai nesijautė ramūs dėl savo ateities, o kaipgi gali būti ramus, kai neaiškus tavo naujųjų namų likimas? Atrodytų, koks skirtumas, ar Kaliningradas bus Lietuvos, ar Rusijos, – vis vien tai SSRS teritorija.

Tačiau naujakuriams skirtumo būta aiškaus, jų ir lietuvių pasaulėžiūra skyrėsi: „Lietuvių buožija tarp mūsų žmonių veda agitaciją ir propagandą. Klausia, kam jūs čia atvykote. Agituoja, kad netrukus bus karas. Sako, kad jie visi čia laukia amerikiečių.“

1944 m. rudenį Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra gavo nurodymą organizuoti šiaurinės Rytprūsių dalies toponimų vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą.

Tuometis šios katedros darbuotojas, vėliau tapęs garsiu Lietuvos geografu, Vytautas Gudelis papasakojo, kaip entuziastingai buvo imtasi darbo. Buvo renkami suvokietinti lietuviški toponimai, grąžinami į lietuviškąją formą ir bandoma sudaryti žemėlapį, tačiau 1945 m. sausį universiteto rektoratas pranešė, kad katedros darbas nebereikalingas.

Tačiau ne vietovardžių ar žemių lietuviškumo veiksnys buvo pagrindinis formuojant nuomonę, kiek Rytprūsių teritorijos turi tekti Lietuvai. Komisijos (tiksliau, Lietuvos komunistinio elito, faktiškai Sniečkaus) argumentai buvo tokie: Lietuva karo metu praradusi daug gyventojų, ir atstatyti sugriautą šalį, o dar įsisavinti naujas žemes bus sunku.

Vaišnoras, gerai žinojęs komisijos darbo užkulisius, aiškina ir tai, kad Karaliaučius esąs stambus neužšąlantis uostas ir šiam miestui funkcionuoti reikia nemažiau kaip dviejų šimtų tūkstančių gyventojų, o „kur paimti šiuos gyventojus, kada jie būtinai reikalingi ir per šimtmečius lenkintam Vilniaus miestui“.

Naivu manyti, kad Sniečkus ir kiti nesuprato, jog tas žemes galima apgyvendinti rusakalbiais, veikiausiai tik to bijant ir buvo atsisakoma nuo didesnių teritorijų. Panašiai mano ir Juozas Jurginis, teigęs, kad Lietuva teisingai padariusi atsisakydama šių teritorijų.

Tačiau ir patys naujakuriai nebūtų entuziastingai vykę į formaliai Lietuvos SSR priklausančią teritoriją. Juk čia vyko karas, buvo neramu, lietuviai buvo priešiški ir tai tuomet nebuvo paslaptis. Padėtis įvairiais prasimanymais neretai buvo ir pagražinama.

Kita vertus, niekas nė nemanė prijungti prie Lietuvos visos buvusio Karaliaučiaus krašto teritorijos, neatitekusios lenkams. Nei Lietuvos valdžia savo projektuose, nei Maskva to nesakė.

1947 m. Kaliningrado naujakuriai pasakojo: „Kai per Lietuvą čia [į Kaliningradą, – M. Ė.] važiavom, mus įspėjo: iš vagonų nesižvalgykit – mus iš karto apmėtė akmenimis, mėtė į vagonus. Daužė į vagonus – kaip artilerijos apšaudymas. Jei sustodavom, bijojom karves išleisti. Nepatiko jiems, kad į svetimas žemes važiuojam“. Netikėtai didelis ginkluotas pasipriešinimas sovietams, kaip ir sovietų valdžios Lietuvoje „jaunumas“ galėjo būti svarbūs faktoriai Maskvai pergalvojant teritorinę bei kolonizacinę politiką ir nepriskiriant Rytprūsių Lietuvai.

Kita vertus, niekas nė nemanė prijungti prie Lietuvos visos buvusio Karaliaučiaus krašto teritorijos, neatitekusios lenkams. Nei Lietuvos valdžia savo projektuose, nei Maskva to nesakė. Nesuprantama, kodėl Vaišnoras, pats dienoraštyje rašęs, kad Karaliaučius bus laisvas miestas, neprijungtas prie Lietuvos, susirūpina, kaip šį miestą apgyvendinti.

Juk viso labo buvo pradėti rengti projektai peržiūrėti Lietuvos SSR vakarinę sieną, tačiau sienos peržiūrėjimas nereiškė, kad bus prijungta visa nemaža teritorija. Stalinas SSRS teritoriją neabejotinai matė kaip integralų vienetą ir visokie priskyrimai, autonominių ar kitokių respublikų kūrimas buvo tik dovanos vietiniam elitui mainais į besąlygišką paklusimą – tai buvo politika.

Per nevykusią teritorinę politiką buvo galima prarasti populiarumo taškų, – pavyzdžiui, mongolai buvo nepatenkinti, kad Stalinas neprijungė iš Japonijos atkovotų teritorijų prie Mongolijos Liaudies respublikos. Tad Kaliningrado klausimo sprendimas, Stalinui laipsniškai virtęs tik politika, galėjo laimėti lietuvių simpatijų, – pažiūrėkime, kaip dabar kalbama apie Stalino mums neva „dovanotą Vilnių ir Klaipėdą“.

Kaliningrado likimo klausimas: nuo toponimikos prie politikos

Ir 1944 m. pradžios (Šarmaitis, Vaišnoras), ir 1944 m. rudens (Gudelis) planuose vyrauja vietovardžių lietuviškumu pagrįsti siūlymai, ir tai buvo pagrindinis argumentas, kodėl bei kiek Rytprūsių turėtų priklausyti Lietuvai. 1947 m. pradėjus perkurti naujai apgyvendintų teritorijų pavadinimus, Pakarklis, tuometinis Istorijos instituto direktorius, net rašė raštą į RSFSR Ministrų Tarybą, kad ši akcija būtų sustabdyta.

Toks vietovardžių keitimas rusiškais buvusi vietinių naujakurių iniciatyva. Naujiesiems krašto gyventojams buvę sunku ištarti vokiškas ir lietuviškas miestų ir miestelių pavadinimų formas. Valdžia į tai reagavusi, sudarydama komisiją, į kurią buvo įtraukta ir lietuvių, antai tas pats Pakarklis, supratęs, kad pervadinant toponimus dedamas taškas Kaliningrado dalies prijungimui prie Lietuvos, tačiau nusileisti neketinęs: „Laikui bėgant, didelė Kaliningrado srities dalis, jeigu ne visa sritis, bus prijungta prie Lietuvos SSR, kaip istoriškai ir geografiškai susijusi su Lietuvos SSR“.

Pakarklis dar tarpukariu Karaliaučiaus bibliotekoje rinko istorinę medžiagą apie šio krašto lietuviškumą, planavo rašyti mokslo darbą Miuncheno universitete, tačiau recenzentai sukritikavo Pakarklio pastangas ir darbas veikiausiai nebuvo parašytas.

1945 m. gegužę Pakarklis parašė seriją straipsniukų, kurie buvo publikuoti „Tiesoje“. Čia jis vėl įrodinėjo Rytų Prūsijos lietuviškumą, teigė, kad kryžiuočių laikais lietuviai Rytprūsiuose sudarę gyventojų daugumą, senovės prūsų kalba nebuvusi skirtinga nuo lietuvių.

Savaime suprantama, kad Miuncheno universitete rašyti apie tai, jog Rytų Prūsija yra negermaniškas kraštas, nebuvo protinga mintis. Pakarklis visiškai nusisuko nuo naujausių vokiečių istorikų tyrimų (ir iš tautininkiško germanofilo tapo komunistuojančiu liaudininku), vis labiau linkdamas prie įsitikinimų, kad Lietuvai reikią priskirti Nemuno žemupio kairiojo kranto plotus iki Karaliaučiaus miesto.

1945 m. gegužę Pakarklis parašė seriją straipsniukų, kurie buvo publikuoti „Tiesoje“. Čia jis vėl įrodinėjo Rytų Prūsijos lietuviškumą, teigė, kad kryžiuočių laikais lietuviai Rytprūsiuose sudarę gyventojų daugumą, senovės prūsų kalba nebuvusi skirtinga nuo lietuvių, Rytprūsius užgrobę vokiečiai iš lietuvių ir panašiai. „Tiesa“ buvo LKP CK organas, tad atsitiktinių straipsnių ar vien tik autoriaus nuomonės čia nebuvo.

Nuo planų, susijusių su vietovardžiais, iki konkrečių politinių reikalavimų „Karaliaučiaus byloje“ pereita maždaug 1946 m. pabaigoje, kai prabilo mažlietuviai. Amerikiečių okupacinėje zonoje „Mažosios Lietuvos lietuvininkų“ organizacija paskelbė du aktus, nuo paskelbimo vietos įgavusius Fuldos aktų pavadinimą.

Pirmuoju aktu reikalauta SSRS administruojamą Kionigsbergo sritį prijungti prie atkurtos (sic!) Lietuvos valstybės, o antruoju – išreikštas protestas dėl Mažosios Lietuvos kolonizacijos ir prašoma iki krašto prijungimo prie Lietuvos pavesti jį administruoti Jungtinių Tautų komisijai. Pirmasis aktas galbūt būtų likęs visai nereikšmingas, bet 1949 m. jis buvo pridėtas prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto memorandumo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vyriausybėms ir JAV valstybės departamentui.

Tačiau reikalavimai nebuvo girdimi. Kalbamu metu, 1947 m., srities statusas bus nusistovėjęs galutinai. Vyko administracinės reformos, pavadinimų keitimas ir regiono kolonizacija. Po Rytų Prūsijos nukariavimo sovietai dar gana ilgai nebuvo tikri, ką daryti su trofėjine teritorija. Pradžioje teritorijoje šeimininkavo kariškiai – jie plėšė vokiečių paliktus namus ir vagonais namo vežėsi daiktus.

Nuo 1945 m. vidurio krašte buvo organizuota ypatingoji karinė apygarda, krašto statusas buvo kaip okupuotos teritorijos. Beveik po metų, 1946 m. balandį, iš sovietams tekusios Rytprūsių teritorijos buvo suorganizuota Kionigsbergo (nuo rugsėjo – Kaliningrado) sritis Rusijos Federacijos sudėtyje.

Tačiau net ir tada likimas nebuvo iki galo nuspręstas, nes sritis buvo faktiškai be partinės valdžios – aukščiausia valdžia buvo civilinių reikalų valdyba. Tik 1947 m. pavasarį buvo įkurtas srities VKP(b) komitetas, o jam vadovauti paskirtas Vladimiras Ščerbakovas, ką tik „kadenciją“ baigęs buvęs VKP(b) biuro Lietuvai pirmininkas.

Ar Ščerbakovo, buvusio antro, o daugelio nuomone ir pirmo asmens Lietuvoje, paskyrimas į Kaliningradą – tik sutapimas? Galbūt Ščerbakovas, prižiūrėjęs Lietuvos sovietizaciją, „valymą“ nuo buožių ir „banditų“, turėjo prižiūrėti ir Kaliningrado „išvalymą“ nuo „vokiškųjų fašistų“, taip pat prižiūrėti ir sklandų srities įjungimą į Lietuvą, kurios partinė vadovybė ir „vietinė specifika“ jam buvo gerai pažįstama?

Kad ir kaip būtų, 1947 m. prasidėjęs sovietų susirūpinimas Kaliningradu tiesiogiai susijęs su mažėjančiu dėmesiu Baltijos kraštams: 1947 m. vasarį sovietų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įvyko rinkimai į vietines Aukščiausias Tarybas.

Sovietai šiems parodomiesiems, neva Baltijos kraštų prijungimo prie SSRS legitimumą turėjusiems parodyti rinkimams teikė didelę svarbą. Sėkmingai ir be didelių ekscesų juos įvykdžiusios vietinės administracijos gavo šiek tiek daugiau pasitikėjimo iš Maskvos, specialieji emisarų biurai buvo panaikinti, o vienas jų vadovų perkeltas į dar vieną naujai okupuotą teritoriją.

Nuo tada Kaliningradas susilaukė vis daugiau dėmesio. „Laikinųjų“ sindromas neturėjo kelti didelio entu­ziazmo Kaliningrado naujakuriams. Kam ką nors kurti ar statyti, jei tai vis tiek iš tavęs bus atimta? Tada sovietinė propaganda pradėjo sukti savo trumpametražius filmus ir kino kronikas apie Kaliningrado sritį – iškalbingiausia kino kronika pavadinimu „Mūsų kraštas“ (Naš kraj, 1949).

Čia parodomi laimingi naujieji kaliningradiečiai, galinga pramonė, jau turinti savo „stachanoviečių“, kuriama infrastruktūra, vaikų darželiuose auklėjama jau Kaliningrade gimusių vaikų karta. Sovietai pradėjo įsisąmoninti, kad Kaliningradas yra jų.

Tačiau nusistovėjus trofėjinės teritorijos problemai, pačios SSRS viduje nebuvo aiškus krašto statusas tarptautėję arenoje. Neįvykus Potsdamo konferencijoje numatytai taikos konferencijai, turėjusiai sureguliuoti Vokietijos ir jos teritorijų klausimą, sovietai nebuvo užtikrinti, kaip pasaulis žiūri į jų prisijungtą Kaliningrado sritį ir ar nespaus sovietų grąžinti šios teritorijos Vokietijai arba bent paskelbti ją laisva teritorija.

1951 m. SSRS Etnografijos institutas paskelbė Pavelo Kušnerio-Knyševo gerai dokumentuotą tyrimą „Etninės teritorijos ir etninės sienos“, kuriame dokumentų ir ankstesniųjų laikų lietuvių bei vokiečių autorių darbais įrodomas ginčytinos Rytų Prūsijos teritorijos lietuviškumas.

Praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo kalbų apie Rytprūsių dalies prijungimą prie Lietuvos, pasirodo publikacija, įrodanti teritorijos lietuviškumą. Žinant, kad nieko atsitiktinio sovietų valstybėje nebuvo, o mokslas ir publikacijų leidyba buvo griežtai kontroliuojama režimo – tai vėl neatsitiktinumas.

Nors tai ir istorinis dokumentiškai pagrįstas tyrimas, jo atsiradimo tikslai – politiniai. 1949–1950 m. dėl Berlyno krizės ir prasidėjusio karo Korėjos pusiasalyje buvo gana įtempti. Būtent tada iškilo okupuotosios Vokietijos ateities klausimas, kaip žinia, pasibaigęs dviejų Vokietijų įkūrimu ir formalia okupacijos pabaiga.

Tiesa, sovietai nenorėjo dviejų Vokietijų: Stalino planuose buvo vieningos Vokietijos atkūrimas su sąlyga, kad ji bus neutrali. Stalinas, aišku, tikėjosi, kad „naujoji Vokietija“ taps komunistine. Tačiau niekas negalėjo būti tikras, kad naujoji Vokietija arba Vakarų sąjungininkai nereikalaus grąžinti Rytų Prūsijos.

Toks Kušnerio-Knyševo tyrimas ir istoriniai Lietuvos bei Rytprūsių saitai buvo išeitis sovietams. Tarptautinėje arenoje iškilus Kaliningrado likimo klausimui, sovietų valdžia galėjo sritį prijungti prie Lietuvos SSR (tuo metu jau taip pat padalintos į sritis pagal bendrasovietinį modelį) ir pateikti įrodymus, kad šis kraštas visada buvęs prūsiškas, lietuviškas arba paprasčiau – baltiškas. Taigi Kaliningrado lietuviškumas tuomet galėjo tapti korta, įrodančia jo „sovietiškumą“.

Vis dėlto tariant, kad Rytprūsiai bent teoriškai galėjo būti grąžinti Vokietijai, lieka svarbus eksklavo veiksnys. Sąjungininkai negalėjo taip greitai pamiršti, kad Hitleris pradėjo karą su Lenkiją būtent dėl vadinamojo Dancigo koridoriaus, norėdamas sujungti eksklavu tapusią teritoriją su likusia Vokietijos dalimi.

Visos Kaliningrado srities teritorijos niekas Lietuvai atiduoti nenorėjo, o pasienio teritorijų prijungimas, nag­rinėtos „eksklavo problemos“ niekaip nebūtų išsprendęs.

Nebekvestionuojant lenkų klausimo turėti Dancigo uostą ir priėjimą prie jūros, negalima buvo palikti Rytprūsių Vokietijai, nes teritorija vėl būtų tapusi eksklavu ir galėtų kelti revanšistines vokiečių nuotaikas. Taigi net jeigu vokiečiai ir būtų reikalavę grąžinti Rytprūsius, tai būtų likę be atsako.

Tačiau jeigu eksklavo veiksnys buvo iš tiesų svarbus, tada, neformaliai palikdami šią teritoriją sovietams, sąjungininkai pasmerkė Baltijos kraštų arba bent Lietuvos nepriklausomybę. Juk nepriklausomai Lietuvos valstybei atsikūrus, o Rytų Prūsijai pasilikus sovietams, teritorija, kaip ir šiandien, būtų eksklavas ir galėtų kelti didelių problemų pokario Europos stabilumui. Nebent sąjungininkai tikėjo, kad Rytprūsiai gali būti prijungti prie Lietuvos, o ši atkurs nepriklausomybę jau su Kaliningradu.

Aišku, visa tai tik svarstymai. Iš projektų aišku, kad visos Kaliningrado srities teritorijos niekas Lietuvai atiduoti nenorėjo, o pasienio teritorijų prijungimas, nag­rinėtos „eksklavo problemos“ niekaip nebūtų išsprendęs.

Vienaip ar kitaip, mirus Stalinui ir Šaltajam karui kiek aprimus, tarptautinis teritorijos klausimas buvo paliktas dėl stabilumo. Tuo tarpu Kaliningrade kūrėsi gyventojai – gyvenimas riedėjo normalia vaga.

Atšilimo epocha ir Kaliningrado klausimas

„Šiuo metu Kaliningrado srities pramonė yra pavaldi LTSR LŪT. Dėl to Tarybų Lietuva turi didelių materialinių nuostolių, nes dalis statybinių medžiagų ir piniginių lėšų yra atimama iš respublikos ir teikiama Kaliningrado sričiai. Reiškia Rusijos Federacija LTSR sąskaita remontuoja savo susibankrutavusią sritį. Juk tai lietuvių nacijos apiplėšimas?“ Tokie pareiškimai septinto dešimtmečio pradžioje buvo gana dažni. Prasidėjus vadinamojo atšilimo kampanijai, padvelkus decentralizacijos tendencijoms, respublikų administracijoms gavus galimybę imtis didelės dalies savosios pramonės kontrolės, atsirado gana ryški mūsų ir jų samprata.

Postalininė epocha reiškė ne tik laisvėjančius režimo pančius, bet ir didesnį sovietų dėmesį žmogaus gyvenimo sąlygoms gerinti bei ekonomikai reformuoti. Tad nenuostabu, kad politinę Kaliningrado prijungimo prie Lietuvos SSR logiką ėmė keisti daug suprantamesnė ekonominė-geografinė logika.

944 m., Karaliaučiaus taip ir neprijungus prie Lietuvos, Kuršių marios buvo neproporcingai padalytos tarp Lietuvos SSR ir Karaliaučiaus srities. Kai šešto ir septinto dešimtmečių sandūroje smarkiai sumažėjo mariose sugaunamos žuvies kiekiai, pradėta kalbėti, kodėl didžiulė dalis marių yra kontroliuojamos Kaliningrado ir kodėl lietuviams ten neleidžiama žvejoti, nors kaliningradiečiai ir nepagauna jiems skirtų žuvies kvotų.

1957 m. gegužę Nikita Chruščiovas pradėjo įgyvendinti savo ekonominės decentralizacijos viziją, ir Sovietų Sąjunga buvo padalyta į 105 ekonominius regionus, kuriems turėjo vadovauti vietinės liaudies ūkio tarybos.

Atskiros tarybos įkuriamos ir Baltijos kraštams bei Kaliningrado sričiai. Vėl atsinaujina, atrodo, primiršta Kaliningrado problema – mažiausia Rusijos sritis buvo per maža, kad sudarytų atskirą ekonominį regioną, o iš Kaliningrado nusistovėjusio statuso teliko šnipštas – Chruščiovo reformos nepripažino pastovumo.

Tačiau Kaliningrado administracinės priklausomybės problema su LŪT susijusi tik iš dalies. Svarbesnis čia Kuršių marių vaidmuo. 1944 m., Karaliaučiaus taip ir neprijungus prie Lietuvos, Kuršių marios buvo neproporcingai padalytos tarp Lietuvos SSR ir Karaliaučiaus srities. Kai šešto ir septinto dešimtmečių sandūroje smarkiai sumažėjo mariose sugaunamos žuvies kiekiai (galbūt tai susiję su Nemuno užtvenkimu prie Kauno), pradėta kalbėti, kodėl didžiulė dalis marių yra kontroliuojamos Kaliningrado ir kodėl lietuviams ten neleidžiama žvejoti, nors kaliningradiečiai ir nepagauna jiems skirtų žuvies kvotų. Maža to, kaliningradiečiai netvarkė savosios Kuršių Neringos dalies ir čia esančių gyvenviečių.

Gudelis rašė, kad, pasinaudojus palankia situacija, bandyta šiuos klausimus išspręsti. Jis pats parengė medžiagą ir pakalbėjo su Viktoru Bergu, tuomečiu Gamtos apsaugos komiteto pirmininku, kuris viską perdavė MT pirmininkui Motiejui Šumauskui. Pastarajam klausimai dėl Kuršių marių senokai buvo opūs, tad pažadėjo ką nors nuveikti.

Galbūt su tuo susijęs ir 1957 m. balandį Lietuvos Ministrų Tarybos priimtas nutarimas „Dėl Kuršių Neringos krantų sustiprinimo ir jos gyvenviečių sutvarkymo“. Reaguodama į jį Mokslų akademija sudarė komisiją, kuri turėjo parengti pasiūlymus, kaip pertvarkyti Lietuvos SSR ir Kaliningrado srities sieną. Į šią komisiją buvo įtraukti Kazimieras Meškauskas – ekonomikos instituto direktorius, Stasys Tarvydas – Geologijos ir geografijos instituto sektoriaus vadovas, A. Kubilickas – biologijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis ir skaitytojui jau pažįstamas Gudelis, tuo metu dirbęs Geologijos ir geografijos instituto sektoriaus vadovu.

Be to, numatyta į komisijos darbą įtraukti Melioracijos ir hidrotechnikos mokslinio tyrimo instituto direktorių J. Geičį ir Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto skyriaus vedėją Marijoną Daujotą.

Akivaizdu, kad tai nebuvo nei politinės figūros, nei geri Kaliningrado srities vietovardžių ar istorijos specialistai. Tai ekonomistai ir gamtininkai, ir būtent jų įtraukimas į komisiją parodo, kad klausimas perėjo iš istorinio-politinio į ekonominį-geografinį lygmenį.

Tačiau neabejotinai liko ir politinis veiksnys. Mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis galėjo pasitarnauti savo asmeniu: anot Liongino Šepečio, 1957 m. kelionės į Lenkiją metu Matulis susipažino ir susidraugavo su Chruščiovu, apie tai neva pasakęs pats paskambinęs SSKP CK pirmasis sekretorius. Matulis netrukus buvo išrinktas į LKP CK biurą ir kalbamu metu jo įtaka moksliniams, kultūriniams ir net ūkiniams klausimams buvo nemenka.

Tokia asmeniška pažintis su Chruščiovu ir simpatijos iš jo pusės galėjo pagelbėti Lietuvos komunistų siekiams išspręsti Kuršių marių ir žuvies sugavimo problemas, prisijungiant dalį Kaliningrado teritorijos.

Detalių minėtos komisijos veiklos rezultatų aptikti nepavyko, tačiau buvusiame Partijos istorijos instituto archyve (dabar Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrius) saugoma komisijos svarstymų santrauka „Dėl Kuršių marių ir prie jų prieinančios teritorijos vieningo administravimo ir priskyrimo prie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos“, pasirašytą komisijos pirmininko Meškausko. Išvadose rašoma: „1. Kuršių Nerija, Kuršių marios ir Nemuno delta sudaro vienalytę, gamtinę-geografinę teritoriją. 2. Ši teritorija gamtiniu ir ekonominiu-geografiniu atžvilgiais yra neatskiriamai susijusi su Nemunu, o per jį su Lietuvos TSR teritorija. 3. Siekiant pakelti šios teritorijos ūkinį-ekonominį vaid­menį ir užtikrinti racionalų jos gamtos turtų panaudojimą bei tvarkymą būtina priskirti ją prie Lietuvos TSR. 4. Priskirtinos teritorijos dydis ir ribos preliminariai yra nurodytos kartschemoje. Lietuvos TSR priskirtinas teritorijos plotas, įskaitant Kuršių marias, sudaro apytikriai apie 2300 km², gyventojų skaičius siekia apie 80–100.000 (įskaitant Tilžę ir Ragainę)“.

Tai tik nedidelė Kaliningrado srities, sudarančios apie 15 000 km² plotą, dalis. Pagal pridėtąjį žemėlapį matyti minėtasis Kuršių marių svarbos motyvas, nes projektuojamoji naujoji Lietuvos SSR siena apglėbė Kuršių marias. Po komisijos išvadomis yra pastaba: „Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas, skaito tikslinga priskirti prie Lietuvos TSR didesnę Kaliningrado srities teritorijos dalį“.

Šis klausimas buvo svarstomas ir paties Sniečkaus. Jam neužteko komisijos išvadų, tad jis klausimo svarstymą dar vizavo kitiems specialistams, net buvo pajungti vykdomieji komitetai. Manytina, kad šiais žmonėmis, kurie buvo lojalūs komunistams dar nuo tarpukario, Sniečkus pasitikėjo. Iš išlikusios archyvinės medžiagos galime spręsti, kad senieji Rytprūsiai Sniečkui kėlė sentimentus: „Ech, senoji prūsų žemė, kiek ji lietuviškos giminės prūsų...“, – rašė LKP lyderis savo užrašuose 1960 m., po apsilankymo Kaliningrado srityje vykusiose karinėse pratybose.

Tačiau nepaisant klausimo svarbos, jis strigo arba sąmoningai nebuvo forsuojamas. MT ir MA nutarimai priimti 1957 m., komisijos išvados yra nedatuotos, tik minėtoji Sniečkaus rezoliucija datuota 1959 m. rugsėjo 15 d. LCVA saugomas 1961 m. gruodžio 20 d. datuotas Bergo raštas MT pirmininkui Šumauskui. Čia vėlgi grįžtama prie sumažėjusio žuvų pagavimo (1939 m. – 52,5 kg/ha, o 1959 m. – 21,2 kg/ha) ir tai aiškinama blogu Kuršių marių padalijimu.

Vargu ar toks tempimas būtų buvęs, jei pats Chruščiovas iš tiesų būtų pasiūlęs Kaliningrado srities dalį prijungti prie LSSR kaip linkstama manyti.

Tačiau po 1961 m. sovietų žingsniai buvo ryžtingesni. 1962 m. Kaliningrado srities ekonominė kontrolė perduota Lietuvos SSR Liaudies ūkio tarybai – buvo gauta 75 gamyklų kontrolė su 47 000 darbuotojų. Lietuvos SSR LŪT dabar kontroliavo 230 000 darbuotojų ir pagal šį rodiklį susilygino su Latvija.

Tačiau ne visa Kaliningrado srities pramonė pateko į Lietuvos LŪT kontrolę – žuvininkystės pramonė liko SSRS Vakarų baseino Vyriausiosios žuvies pramonės valdybos, kurios būstinė buvo Rygoje, rankose. Taigi Kuršių marių žuvivaisos, priežiūros ir žvejybos problemas išspręsti nebuvo įmanoma be Kaliningrado srities žuvininkystės pramonės kontrolės. Be to, tokiu atveju negalima sakyti, kad Lietuvos LŪT kontrolei teko visa Kaliningrado srities pramonė, nes žuvies pramonė sudarė net 43% srities pramoninės gamybos kiekio.

Anot aktyvaus Mažosios Lietuvos veikėjo išeivio Martyno Brako, tokie pakitimai įvyko nesitariant su Lietuvos komunistais. Žinant karštą, ūmų, reformatorišką Chruščiovo būdą – tai nebūtų keista. 1963 m. vasario mėnesį buvo surengtas bendras Lietuvos ir Kaliningrado atstovų pasitarimas, kuriame dalyvavo aukščiausi pareigūnai. Galbūt toks viešas ir spaudoje nušviestas pasitarimas organizuotas, kad išsiaiškintų esamą padėtį, netikėtus pasikeitimus ir ateities planus.

Kaliningrado srities partijos komiteto pirmasis sekretorius Nikolajaus Konovalovas šiame pasitarime išsakė nemažai savikritikos. Jis sakė, kad partinis vadovavimas pramonei yra nepakankamas, sutiko su Lietuvos LŪT pirmininko Povilo Kulviečio kritika dėl nemažo broko gaminiuose.

Tikėtina, kad Suslovas galėjo „atkalbėti“ ir Sniečkų nesiekti Kuršių marių prijungimo, o dėl viso Kaliningrado prijungimo ir pats Sniečkus girdėti nenorėjo.

Sovietų Sąjungoje savikritika buvo išsakoma tada, kai buvo gaunama „barti iš aukščiau“, tad peršasi išvada, kad tokia nuolanki Konovalovo kalba buvo po kokio nors užsipuolimo jo adresu. Galbūt srities pramonės kontrolės atėmimas iš vietinės LŪT, tiksliau jo paties rankų, buvo bausmė už prastus pramonės rodiklius? Tuo tarpu Lietuva ir Sniečkus ūkiniuose dalykuose tvarkėsi gana gerai.

Tačiau Konovalovas turėjo užtarėją Maskvoje, nes buvo vedęs Michailo Suslovo žmonos seserį. Galbūt Suslovas ir buvo tas faktorius, kuriuo rėmėsi Konovalovas, bandydamas neleisti „apkarpyti“ savo administruojamos teritorijos ir raminant įsisiautėjusį Chruščiovą.

Tikėtina, kad Suslovas galėjo „atkalbėti“ ir Sniečkų nesiekti Kuršių marių prijungimo, o dėl viso Kaliningrado prijungimo ir pats Sniečkus girdėti nenorėjo – jis buvo Kaliningrado teritorijų ar vien jos pramonės prijungimo prie Lietuvos priešininkas, nes jam būtų reikėję rūpintis nuniokota Kaliningrado sritimi, kai ir pati Lietuva dar nebuvo atsigavusi.

Tačiau nuvertus Chruščiovą, viskas laipsniškai grįžo į senas vėžes. Ilgainiui buvo panaikintos Liaudies ūkio tarybos, o Konovalovas, parėmęs perversmininkus, užsitikrino ganėtinai ramų gyvenimą.

Svarstant, kiek realūs buvo planai prijungti dalį Rytprūsių ir vėliau atsiradusios Kaliningrado srities prie sovietų Lietuvos, nereikėtų pamiršti, kad 1954 m. Krymo pusiasalis, priklausęs Rusijos Federacijai, buvo prijungtas prie Ukrainos SSR.

Planai taip ir liko popieriuje, apie jų rengimo aplinkybes, čia kad ir gausiai aprašytas, vis dėlto žinome nedaug, o apie likimą ir atgarsį – dar mažiau.

Šis įvykis, vadinamas „Chruščiovo dovanėle“, iki šiol kelia Rusijos politikų ir visuomenės aistras. Tokio fakto šviesoje mažos Kaliningrado dalies prijungimas ir analogiška „Chruščiovo dovanėlė“ Lietuvai – visai realus įvykis.

Tačiau nei 1944 m., nei šeštame ar septintame dešimtmetyje tai nebuvo padaryta. Planai taip ir liko popieriuje, apie jų rengimo aplinkybes, čia kad ir gausiai aprašytas, vis dėlto žinome nedaug, o apie likimą ir atgarsį – dar mažiau.

Epilogas

Kaliningrado sritis ar jos dalis prie sovietų Lietuvos prijungti nebuvo. Tačiau tai nesutrukdė lietuviams gyvai domėtis senąja prūsų žeme.

Po 1972 m. pasirodžiusio filmo „Herkus Mantas“ daug lietuvių traukė į Kaliningrado sritį ir ieškojo Herkaus Manto žūties vietos, žvalgėsi po Balgos griuvėsius, gainiojo akis po Zelenogradsko (Kranto) apylinkes, kur 1370 m. Algirdas ir Kęstutis stojo į kovą su kryžiuočiais. Kaliningradiečiai buvo patenkinti, ilgainiui ir patys pradėjo domėtis savo gyvenamo krašto istorija.

Idilė truko neilgai. Atsikurianti Lietuvos valstybė neva kėlė grėsmę Kaliningradui. 1990 m. tik po daugelio nepavykusių bandymų galų gale buvo įregistruota Kaliningrado lietuvių draugija. Po to ilgai truko „šaltasis karas“ tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tranzito į Kaliningradą per Lietuvą. Rusija mato problemą, nes jos teritorijos dalis yra atskirta nuo pagrindinės dalies, o kaliningradiečiai, atrodo, džiaugiasi – jie ir Rusijoje, ir Europoje.

www.nzidinys.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min