Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 26d. 19:19

Karališkąsias medžiokles gaubė romantika

Grafo Tiškevičiaus medžioklės namai Purviniškėse
Autorės nuotr. / Grafo Tiškevičiaus medžioklės namai Purviniškėse

Žiema – medžioklės laikas. Šiuo metu – pats jos įkarštis – šiuo metu medžioti leidžiama ne tik šernus, kurie medžiojami ištįsus metus, bet ir danielius, tauriuosius elnius, o sausį prasidės ir vilkų medžioklė. Tad žmonos, kurių vyrai – medžiotojai, namuose jų nematys. Net ir artėjant šventėms. Gal net ir per šventes.

Medžioklė – aistringiausias žmogaus pomėgis. Jis atsirado kartu su jo atėjimu į žemę. Medžiojo pirmykštis žmogus, medžiojo feodalai ir monarchai, medžiojo ir mūsų valstybės kunigaikščiai ir karaliai.

Kaip medžiojo didžiūnai – mūsų valstybės valdovai, kur ir ką medžiojo, kokie nuotykiai ir istorijos lydėjo jų medžiokles, savo turimomis žiniomis paprašėme pasidalinti šią temą nemažai tyrinėjusį žinomą Lietuvos miškininką – miškotvarkininką ir medžiotoją Algirdą Antaną Bruką.

Medžiojo visi kunigaikščiai

– Gerb. Algirdai, istoriniuose šaltiniuose nėra labai daug medžiagos apie karališkąsias medžiokles, bet iš išlikusių Gedimino laiškų ir legendos apie jo sapną, kai jis po medžioklės susapnavo staugiantį geležinį vilką ir įkūrė Vilnių, aišku, jog Lietuvos didysis kunigaikštis buvo aistringas medžiotojas. Gal jums pavyko rasti daugiau istorinių žinių, apie šį jo pomėgį? Ką galėtumėte papasakoti ir apie kitų gediminaičių kunigaikščių medžiokles?

– Taip, istoriniai šaltiniai rodo, jog medžiojo visi ankstyvieji Gediminaičiai nuo Gedimino iki Vytauto ir Jogailos. Taip pat medžiojo ir prieš Gediminaičius buvęs karalius Mindaugas ir kiti kunigaikščiai, o taip pat vėlyvieji Gediminaičiai arba Jogailaičiai pradedant Kazimieru, baigiant Žygimantu Augustu. Tai, įrodo bent trumpos užuominos iš metraščių ir išsamesni ne tik mūsų, bet ir lenkų, baltarusių, rusų, vokiečių istorijos tyrinėtojų darai.

Gedimino medžiokles, nekalbant apie Vilniaus įkūrimo legendą, mena pirmieji Belovežo girioje atsiradę statiniai, kronikinė žinia, kad 1380 m, rengdamasis žygiui į Kijevą jis ruošėsi dalyvaudamas ilgalaikėje medžioklėje Bresto apylinkėse.

Kęstutis bemedžiodamas sutiko savąją Birutę, o jo pagoniškos laidojimo ceremonijos aprašyme nurodoma, kad kartu su palaikais buvo sudeginti ir mylimiausi medžiokliniai sakalai.

Ypač mėgo medžioti Vytautas ir Jogaila. Jie dažnai medžiojo kartu, tame tarpe – ir kryžiuočių ordino kontroliuotoje miškingoje Sūduvos dykroje. Yra išlikęs Vytauto ir Jogailos susirašinėjimas su Ordino vadais medžioklių šioje teritorijoje klausimais.

Jogaila įprato medžioti nuo jaunų dienų. Medžiokles jis vertino kaip karo žygius. 1386 metais, užėmęs Lenkijos karaliaus sostą ir tapęs vienu galingiausiu to meto Europos valdovu, neatsisakė savo aistros ir ypač mėgo medžioti Lietuvos giriose. Jau būdamas septyniasdešimt penkerių metų amžiaus, Lietuvoje ir Lenkijoje siaučiant 1426 metų marui, Jogaila, suprasdamas, kad grynas oras geriau saugos nuo baisios ligos nei žiniuonys ir jų vaistai, išvažiavo ilgam laikui medžioti į Belovežo girią. Nepaisydamas amžiaus, jis raitas, kaip ir anksčiau, vaikėsi žvėris. Aprašyta, kad per vienas tokias gaudynes Jogaila nukrito nuo žirgo ir susilaužė koją, tačiau medžioti nesiliovė.

Aprašyta, kad per vienas tokias gaudynes Jogaila nukrito nuo žirgo ir susilaužė koją, tačiau medžioti nesiliovė.

Medžiojo ir kiti mažiau žinomi ar trumpiau valdę kunigaikščiai. Kronikose užfiksuota, kad Švitrigaila, burdamas savo naudai antilenkišką koaliciją 1431,1432 metais organizavo tokias medžiokles savo dvare Skirsnemunėje. Nurodoma, kad tai buvę trumpalaikės trijų dienų trukmės medžioklės, į kurias buvo pakviesta ir dalyvavo kryžiuočių ordino vadovybė.

Kodėl kunigaikščiai ir karaliai medžiojo, ar medžioklė buvo jiems pramoga, geras laiko praleidimas, ar tai buvo būdas spręsti sudėtingus valstybės reikalus?

– Dauguma tiek lenkų, tiek mūsų istorikų sutaria, kad kilmingųjų medžioklės buvo viena jų funkcijų ir pareigų, medžioklė tuomet buvo jų karybos mokykla. Ji grūdino ir stiprino ne tik mūsų valdovus, bet ir valstybėje svarbiausio karių luomo atstovus. Juk kova su šaltaisiais ginklais prieš stambiuosius žvėris buvo nemažiau pavojinga, nei kova su dvikoju priešu. Ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, žiūrėti į akis pavojui, sudėtingomis sąlygomis valdyti žirgą, derinti veiksmus su bendražygiais, įprasti prie didelių fizinių krūvių ir gyvenimo lauko sąlygomis.

Kartu medžioklė tarnavo valdovų ir didikų prestižo didinimui. Jie čia demonstravo kovinius sugebėjimus, drąsą, ištvermingumą, o vyresniojo amžiaus atstovai – ir savo jaunatviškumą, sugebėjimus būti lyderiais.

Taip pat svarbi buvo ir maisto atsargų ruošimo funkcija. Daugelyje šaltinių kartojamas faktas, kad ruošiantis lemiamoms kovoms su kryžiuočiais, Vytautas ir Jogaila su savo svitomis prieš Žalgirio mūšį – 1409 -1410 metų žiemą praleido medžiodami ir statinėse kaupdami sūdytos mėsos atsargas. Taigi tikėtina, kad prie Žalgirio pergalės gerokai prisidėjo ir karių maitinimas žvėriena...

Tik vėlyvųjų Gediminaičių arba Jogailaičių valdymo metais (baigiant Žygimantu Augustu), vis labiau įsigalėjo pramoginės medžioklės, kol galiausiai XVIII a., valdant “importiniams“ valdovams, kaip antai saksams Augustui Stipriajam (II – am) ir Augustui III-jam ir kitiems svetimtaučiams, jos įgavo kitokių – ištvirkusios medžioklės bruožų.

Medžiojo ir žvėris, ir paukščius

– Kokius žvėris medžiojo Lietuvos karaliai ir kunigaikščiai? Kur, kokiose Lietuvos giriose jie dažniausiai medžiojo?

– Stumbrai, taurai, meškos, tarpanai ir kiti mums jau pažįstami stambieji kanopiniai – briedžiai, elniai, šernai.

– Kas tie torpanai?

– Tarpanas – pilkas, juodais karčiais, plonomis kojomis, apie 1 m 36 cm aukščio laukinis arklys. Trapaus tada medžiojo dėl jų mėsos, kuri buvo labai panaši į avieną. Juos gaudė ir gyvus. Iš jų tikriausiai atsirado mūsų mažieji labai patvarūs, geri giriniai arkliai – žemaitukai.

Bet tarpanams buvo lemta greitai išnykti. XIX a. Lietuvos teritorijoje išnyko ir taurai, stumbrai, buvo sumedžiota paskutinė meška, neliko beveik ir briedžių, elnių net šernų. Suprantama, kad ne tik valdovai ir didikai medžiodami juos išnaikino. Prisidėjo ir brakonieriaujanti tautos dalis...

Suprantama, kad ne tik valdovai ir didikai medžiodami juos išnaikino. Prisidėjo ir brakonieriaujanti tautos dalis...

– Kiek karaliai ir kunigaikščiai per vieną medžioklę sumedžiodavo žvėrių?

– Kiek buvo sumedžiojama, istoriniuose šaltiniuose pirmieji fragmentiški duomenys atsiranda tik maždaug XVIII a. antroje pusėje ir tai tik – apie medžiokles Belovežo (dabartinė Lenkija) girioje.

Kiek sumedžiodavo LDK jos klestėjimo laikais, galime tik spėlioti. Pavyzdžiui, iš Lucko suvažiavime 1429 m, kuriame sprendėsi ir Vytauto karūnavimo klausimas, vaišėms sunaudotų žvėrių kiekių. Bychovo kronikoje rašoma, jog jiems kasdien būdavo paruošiama po šešis dešimtis stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant dar kitokios žvėrienos... Jeigu kronikininkas skaičius ir padidino, vis tiek galima suprasti, kad žvėrių sunaudota buvo labai daug. Matyt, Vytautas norėdamas užsitikrinti karaliaus karūną, demonstravo ne pažangų žemės ūkį ir gyvulininkystę, o LDK laukinių gyvūnų gausą ir medžioklės galimybes..

– O paukščius karaliai medžiojo?

– Taip. Medžiojo gulbes, žąsis, antis, gerves. Ir medžiojo labai savitu būdu – su medžiokliniais sakalais ir kai kuriais kitais plėšriaisiais paukščiais.

Yra išlikę duomenų, kad sakalų medžioklė klestėjo jau Kęstučio laikais. LDK valdovai turėjo specialias sakalininkų tarnybas, kurios mokė medžioti, prižiūrėjo medžioklinius paukščius. Vertingiausi medžiokliniai sakalai buvo gaunami iš Rusijos ir Skandinavijos – iš šiaurinių kraštų.

Tinkama medžioklinių sakalų vieta buvo ir Kuršių nerija, bet ją valdė ordinas. Tema apie medžiokles su plėšriaisiais paukščiais yra labai plati ir įdomi – apie tai reikėtų atskiro pokalbio. Čia galiu tik pridurti, kad pagal pirmąjį Lietuvos statutą, atlyginant žalą, medžioklinis sakalas buvo įkainuotas 1200 grašių, naminis eržilas 300 grašių, o naminis jautis – 50 grašių.

Medžiojo su gausia palyda

– Kokiose Lietuvos giriose daugiausia medžiojo mūsų kunigaikščiai ir karaliai?

– Kadangi LDK valdovai, ypač ankstyvieji Gediminaičiai, keliaudavo iš vieno savo dvaro į kitą, jų medžioklė vyko įvairiose vietovėse. Tai yra, medžiojo jie giriose aplink Trakus, Vilnių, prie gausių panemunių pilių (Gardino, Merkinės, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Kauno, Vilkijos, Skirsnemunės, Veliuonos, Jurbarko) bei daugelyje dabartinės Baltarusijos vietovių.

Vėlesniais laikais, ypač po „santuokos“ su Lenkija medžioklės vietos daugiau koncentravosi pietinėje LDK pusėje, ypač Belovežo girioje ir arčiau trakto jungiančio abiejų tautų sostines.

Mildos Juchnevičiūtės nuotr./Pilsudskio medžioklės pamatų liekanos Rūdininkų girioje
Mildos Juchnevičiūtės nuotr./Pilsudskio medžioklės pamatų liekanos Rūdininkų girioje

– Kiek laiko trukdavo valdovų medžioklės, kokios buvo jų komandos, kur jos įsikurdavo?

– Karališkosios medžioklės trukdavo mažiausiai savaitę. Į jas valdovus lydėdavo gausus talkininkų būrys, kurį sudarė medžiotojai iš didikų ir bajorų tarpo (galima sakyti, tai – karių luomo atstovai) ir tarnybininkai bei pagalbinis personalas iš valstiečių bei baudžiauninkų, kuriems teko juodžiausios prievolės.

Gyvendavo tada kunigaikščiai medžiotojai pilyse, dvaruose bei vadinamose medžioklės stovyklose lauko sąlygomis.

Vėlyvesniais laikais, maždaug nuo Vytauto valdymo, įsigalėjo valdovų paprotys į medžiokles vykti su savo šeimos nariais, kviesti savus didikus bei aukštus užsienio svečius. Gausūs medžioklės dalyviai nereiškė, kad jie visi medžios. Jie medžioklę stebėjo iš toliau, Pakvietimas į tokią medžioklę buvo prestižo, garbės ir pasididžiavimo reikalas.

Didikų medžioklėse didelė garbė tekdavo ir kukliems šlėktelėms, į kurių namus, kaip pasakojama, kartais suvirsdavo tuntas medžiotojų su palyda ir juos visus reikėdavo priimti, pavaišinti, apnakvyndinti.

Pasakojama, kad kartais po tokios vizitacijos šlėktelė taip nusigyvendavo, kad kaimynai turėdavo sumesti jam duonutei, kad iki pavasario nereiktų šeimynai mirti iš bado. O vargšas pagerbtasis iki gyvenimo pabaigos visiems girdavosi jam parodyta pagarba.

– Kaip medžiojo mūsų valdovai – su varovais ar be varovų, kaip jiems buvo ruošiamos medžioklės?

– Ilgiausiai išsilaikė varyminės medžioklės specialiai parengtose gaudimvietėse (ostupuose).

Gaudimvietės – tai valdovų miškų – medžioklės tarnybininkų (girininkų, medžiokoliių, osočninkų ir šaulių), parinktos vietos giriose, kuriose daugiausia laikėsi stambieji žvėrys. Jų plotai siekė nuo keleto šimtų iki kelių tūkst. ha. Iki gaudimvietės turėjo būti įrengtas keliukas, kuriuo galėjo prajoti raiti medžiotojai ir su vežimais atvežti gaudomieji tinklai.

Tinklai buvo nerti iš įvairių pluoštinių medžiagų – liepos karnų, kanapių. Akių dydis ir tinklų aukštis buvo skirtingi, priklausomai nuo to, ką valdovai medžiojo.

Gaudimvietėse tinklai būdavo kabinami ant nukirstų ir trikampiu pastatytų karčių. Atvaryti žvėrys į juos turėjo pakliūti priekinėmis kojomis bei ragais ir įsipainioti.

Pakliuvusį į tinklą žvėrį medžiotojas nukaudavo. O jei jis norėdavo medžioti žvėryne, tai pagalbinė tarnyba žvėris išpainiodavo iš tinklų, surišdavo, kraudavo į dėžes, vežimus ar sujungdavo į specialius kinkinius ir nuveždavo juos ten. Gaudant ir vežant žvėris, dalis jų žūdavo.

– Kas tie žvėrynai, kaip juose vykdavo medžioklės?

– Medžioklinių žvėrynų istorija yra labai įdomi. Jų plotai galėjo svyruoti nuo kelių hektarų iki maždaug 2 tūkst. ha. Žvėrynas – tai miške medinėmis kartimis aptvertas miško plotas.

Karališkieji žvėrynai buvo didesni, suskirstyti į atskiras dalis skirtingoms žvėrių rūšims. Be to, dar buvo speciali medžiojimo sekcija, kurioje stovėdavo viena ar daugiau medžiotojų altanų – palapinių, pakylų.

Žvėrynus prižiūrėjo jį turinčio dvaro medžioklės ar specialios tarnybos.

Įkūrė Rūdininkus

– Atrodo, vieną žvėrių aptvarą Vytautas yra įkūręs ir Rūdininkų girioje – iki šiol ten toji vietovė turi Žvėrinčiaus vardą.

– Mano duomenimis, bene seniausias su Vytauto vardu susijęs žvėrynas buvo įkurtas Trakuose ir tikrai veikė jau XIV a. pabaigoje.

Vytautas mėgo medžioti didžiosiose Nemuno kilpose, Punioje ir Birštone, kuriame buvo medžioklės dvarelis. Čia tarp Birštono ir dabartinių Prienų vienoje kilpoje, idealioje, gamtos sukurtoje tam vietoje, buvo ir žvėrynas. Lig šiol šis miškas vadinamas Žvėrinčiumi. Prienų miškininkai dabar čia įrengę puikų taką.

Dokumentuose užfiksuota bent penkios Vytauto medžioklės ir Merkinės apylinkėse. Prie Varėnos irgi buvo medžioklės dvarelis.

Rūdninkų girioje žvėrynas atsirado kiek vėliau. Jis apie 1470 metus įrengtas Kazimiero Jogailaičio nurodymu.

Rūdninkų girioje žvėrynas atsirado kiek vėliau. Jis apie 1470 metus įrengtas Kazimiero Jogailaičio nurodymu. Tačiau, nors čia medžioklės dvaras ir aptvaras ne kartą buvo naikinti ir vėl atkurti, Rūdninkų–Tarpupio giria bene ilgiausiai išlaikė LDK valdovų medžioklės miškų statusą. XVII amžiaus pirmoje pusėje (berods 1637m) girioje buvo net 102 žvėrių gaudimvietės. Iš 11 tuometinių karališkųjų LDK girininkijų, tik Belovežo–Kameneco girininkijoje buvo daugiau gaudimviečių.

Medžioklinių miškų statusą Rūdninkų girioje panaikino carinė valdžia. Mat caras savo medžioklėms pasiliko tik Belovežo girią. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, Rūdninkų girioje kuklesniame mastelyje buvo atkurti Lenkijos prezidento reprezentaciniai medžioklės plotai.

– Bet Rūdininkai atsirado dėka karališkųjų medžioklių, tiesa?

– Taip, kaip jau minėjau, pirmieji medžiokliniai aptvarai ir kaimo namai buvo pastatyti 1470 metais, kai valstybę valdė Kazimieras Jogailaitis. Jis, didesnę savo gyvenimo dalį praleisdamas medžioklėse, pastatė čia ir medžioklės dvarą ir įsakė jame įrengti koplyčią, kurioje meldėsi Rūdninkų ir kitų kaimų parapijiečiai. Po kurio laiko koplyčia sudegė. Vėliau Rūdninkuose, kaip padėkos ženklas Aukščiausiajam už valdovo išsigelbėjimą nuo jį užpuolusio didžiulio lokio, buvo pastatyta bažnyčia. Deja, ją sunaikino ugnis.

Vėliau prie Rūdininkų, kaip medžioklės centro, plėtros prisidėjo ir Žygimantas Senasis – jis atstatė bažnyčią, medžioklės namas buvo perstatytas į trijų didelių pastatų kompleksą, kurie buvo pritaikyti giriai, apsaugai nuo žvėrių-didžiulių pušinių rastų, ant aukštų, matyt, akmeninių pamatų, visi dviaukščiai.

Pagrindiniuose rūmuose, stovėjusiuose ant kalvelės, dažnai viešėdavo ir jo sūnus Žygimantas Augustas. Jis taip pat čia važinėjo į medžioklę. Medžioti į Rūdininkus važiavo ir Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza su sūnumi Vladislovu, po tėvo mirties perėmusiu sostą.

1637 m be medžioklės dvaro su savo nemenku personalu, girios miškų – medžioklės tarnybą sudarė girininkas, medžioklis, 66 osočninkai ir dar nemažas skaičius vadinamų sargų. Ši tarnyba buvo apgyvendinta ir turėjo savo valakus 7-se kaimuose. Be jų dar buvo Papiškių karališkųjų žvejų kaimas, o šiuose ir dar kituose kaimuose buvo valstiečių šeimų, kurios be mokesčių už naudojamą žemę, dar turėjo prievoles susijusias su valdovų medžiokle: megzti gaudomuosius tinklus, eiti varovais ir pan. Taigi, galime tvirtinti, kad Rūdninkus pagimdė medžioklės deivė Medeinė...

Medžioklėse tykojo ir pavojai

– O kaip buvo, kad Kazimierą Jogailaitį medžioklėje užpuolė lokys?

– Toks faktas šaltiniuose yra užfiksuotas, bet daugiau detalių apie jį bent man nepavyko aptikti.

Tačiau stambių žvėrių medžioklė su šaltaisiais ginklais buvo pavojingas dalykas. Jų metu yra daugiau ar mažiau nukentėjęs ne vienas monarchas. Tiesa, pavaldiniai ir bendražygiai buvo pasirengę saugoti savo valdovus. Žinomas atvejis, kai Žygimantas Augustas 1546 m medžioklėje prie Lavoriškių susikovė su lokiu ir jį gelbėdamas žuvo vienas tarnybininkas – atrodo, šaulys.

Valdovas žuvusiojo šeimai, kaip kompensaciją, sumokėjo nemažą tiems laikams 4 florinų sumą... Jogaila medžioklėje krisdamas nuo žirgo susilaužė koją. Atrodo, kad didesnių traumų pavyko išvengti Vytautui.

Medžiojo ir karalienės

– Viename Jūsų rašinyje skaičiau, kad Lenkijoje medžiojo ne tik karaliai, bet ir karalienės. Antai karalienės Elenos (Jogailos anūko Aleksandro žmona) vienoje medžioklėje išvertę ją iš ložės vos nesumindė stumbrai. O ar medžiojo Lietuvos karalienės, pavyzdžiui, Augusto Senojo žmona italė Bona?

– Karalienė Bona buvo aistringa medžiotoja. Ypač ji mėgo medžioklę su sakalais. Pasakojama, kad mylimiausią medžioklinį sakalą ji laikydavusi savo miegamajame. Analuose aprašytas atvejis, kai ją numetė žirgas pasibaidęs didžiulės meškos. Bona stipriai užsigavo. medžioklę teko nutraukti. Bona buvo nėščia, jai įvyko persileidimas, bet ji kantriai iškentė skausmus, aplinkiniams pasirodė tvirta ir rami. Taip pat tvirtinama, kad Bona žvėrienos patiekalais pagal užsienietiškus receptus praturtino mūsų karališką virtuvę.

– O Barbora, mūsų Barbora, kurios meilė Žygimantui Augustui žavi iki šių dienų?

Tad aš linkęs manyti, kad Barbora buvo ne tik Augusto palydovė medžioklėse, bet ir reali medžiotoja.

– Didikų Radvilų medžioklės ūkis buvo žinomas Europoje ir lenkė net kai kurių monarchų ūkį. Barbora augo toje aplinkoje. Nagrinėdamas bajoriškas medžiokles radau tokią žinutę, kad jau daug vėliau XIX pabaigoje grafo Tiškevičiaus rengiamose medžioklėse tarp grupės kilmingų ponų su ginklu rankose buvo tik viena moteris – kunigaikštytė Radvilaitė. Kitos damos į medžioklę atvykdavo tik pietų pertraukos metu, kaip priedas prie užkandžių... Tad aš linkęs manyti, kad Barbora buvo ne tik Augusto palydovė medžioklėse, bet ir reali medžiotoja. Tai darė įspūdį ir Augustui ir padėjo Barborai tapti teisėta karaliene...

– Vieni istorikai teigia, jog Žygimantas Augustas buvo labai aistringas medžiotojas, kiti tvirtina, kad vis dėlto svarbiausia jo aistra buvo „pramogos su Venera“, tai yra, meilės nuotykiai ir medžioklėms jis neturėjo laiko. Ką apie tai žinote jūs?

– Matyt Augustas buvo talentingas žmogus – sugebėjo rasti laiko ir aistringai mylėti, ir aistringai medžioti. Juk jo valdymo laikais ir jo iniciatyva buvo atlikta LDK karališkųjų girių ir žvėrių perėjų revizija. Truputį vėliau buvo priimtas ir pirmasis LDK detalus dokumentas, reglamentuojantis karališką miškų – medžioklės ūkį, vadinamas Knyšino karališkųjų girininkų nuostatais.

Keldavo puotas

– O ar po medžioklių karaliai keldavo puotas? Kokios jos buvo?

– Po medžioklės būdavo rengiamos puotos. Mūsų – LDK valdovų karališkų medžioklės puotų išsamesnių aprašymų neteko aptikti. Tik XVIII amžiaus dokumentikoje galima rasti vieną kitą detalesnį medžioklės puotų paveikslą.

Centrinis karaliaus dvaras bei periferiniai karališkieji dvarai turėjo savo karališko stalo tarnybą, kurios sudėtyje buvo patikimi virėjai. Kiekvienoje didesnėje virtuvėje buvo iešmas, ant kurio buvo galima užmauti ir kepti visą didesnį žvėrį.

Dalį sumedžiotos mėsos didikai atiduodavo pagalbinei tarnybai. Tikriausia, valstiečiai nuo karalių stalo gaudavo ir po kokį senovišką saikelį stipriojo gėrimo.

Vėlyvesnėse didikų puotose dalyvaudavo ir svečiai, ponios ir netekėjusios jų dukros. Jos irgi „medžiojo“, bet jų medžioklės objektai buvo „trofėjiniai“ ar bent „selekciniai“ jaunikiai.

Medžiokles lydėjo meilės nuotykiai

– Ar karališkose medžioklėse būta romantikos, romantinių nuotykių ir istorijų?

– Atrodo, kad tų romantiškų nuotykių būta nemažai. Daugumą jų tikriausiai palaidojo laiko dulkės, bet iš išlikusių spalvingiausia man atrodo Vladislovo Vazos istorija. Šis Vazų dinastijos atstovas numirė Merkinėje netikėtai persišaldęs bemedžiodamas aplinkinėse giriose. Šis faktas turi pikantišką priešistoriją.

Pirmaisiais savo karaliavimo metais, būdamas jau beveik pusamžis džentelmenas jis Lvove sutiko aštuoniolikmetę gražuole Jadvygą iš pirklių giminės ir įsimylėjo. Atsivežęs į sostinę išlaikė ją, kaip savo meilužę. Gimus nesantuokiniam sūnui, karalius Vladislovas ieškojo galimybių ją vesti. Tokius keistus monarcho norus greitai užgesino Lietuvos – Lenkijos didikai ir meilės reikaluose pasiklydusį karalių apvesdino su Šv. Romos imperatoriaus dukra Renata Cecilija. Bet karalius liko ištikimas Jadvygai. Ieškodamas išeities ištekino ją už ne pirmos jaunystės viengungio Jono Vypskio, kuriam prie nuotakos pridėjo dar ir garbingas Merkinės seniūno pareigas. Nuo to laiko prasidėjo dažnos valdovo kelionės į Vilnių, būtinai pakeliui užsukant į Merkinę pamedžioti.

1648 metų pavasarį, nepaisydamas gydytojų ir astrologų rekomendacijų, atidėti keliones, karalius su antrąja žmona Marija Luiza Gonzaga (Cecilija jau buvo mirusi) išsiruošė į Vilnių. Po poros savaičių, grįždamas į namus, palikęs karalienę keliauti vieną, užsuko į Merkinę... Susirgęs kažkokia liga 53 metų monarchas numirė ant mylimosios Jadvygos rankų.

15min nuotr./ Steponas Batoras
15min nuotr./ Steponas Batoras

Vladislovas Vaza paliko šiltą žmogišką įspūdį, rūpinosi savo mylimąja ir nesantuokiniu sūnumi, kuriam suteikė grafo titulą. Pagal jo instrukciją 1636 – 1640 metais buvo sutvarkytas karališkųjų girių ir medžioklės ūkis, išlikęs girių ordinacijos vardu.

Istorija liudija, kad ir karaliaus Stepono Batoro medžioklės pomėgis buvo siejamas su jo noru būti kuo toliau nuo priverstinės karališkos žmonos Onos Jogailaitės, kuri buvo neišvaizdi ir visu dešimtmečiu už jį vyresnė. Beje, jis ir mirė beveik medžioklėje. Pasijutęs blogai miškuose, grįžo į Gardiną, kur po keleto dienų pasikartojo stiprus infarkto ar insulto priepuolis ir valdovas iškeliavo anapilin.

Medžioklės pomėgis išsigimė

– Kokių dar – ir vėlyvesnių laikų didžiųjų mūsų valstybės vyrų medžioklės jūsų atmintyje yra įstrigusios?

– Dar galiu papasakoti apie Augusto II-jo ir Augusto III-jo medžiokles, kurie valdė jau Lietuvos – Lenkijos valstybės irimo ir mūsų valstybės lėto žlugimo laikmečiu. Augustas Stiprusis (II) buvo įspūdinga asmenybė, kurio svajones apie dideles pergales mūšio lauke, pakeitė nemažiau įspūdingi pralaimėjimai. Tiesa tokie priešai kaip švedų karalius Karolis XII ar rusų caras Petras Didysis buvo stipresni ir ekonominiu ir intelektualiniu potencialu. Tad Stipriajam Augustui beliko didžiuotis „legionais meilužių“, „tabūnais nesantuokinių vaikų“, pasagų lankstymu, tiesioginėmis kovomis su pavojingais žvėrimis arenoje, fantastinių medžioklių ir švenčių organizavimu, su damų ekipažų lenktynėmis, egzotinių žvėrių kovomis ir brangiais fejerverkais. Jis galėjo stebinti pasaulį nepaprastomis papuošalų kolekcijomis ar vienais gražiausių Europoje Moricburgo medžioklės rūmais, kurių rekonstrukcijai plėtimui ir tobulinimui pats ruošė eskizus.

XVIII a. – Lietuvos–Lenkijos valstybės ir apskritai feodalinių laikų saulėlydis. Ir žlungančios diduomenės medžioklės įpročiai virto mirštančio žmogaus agonija.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į Augusto III žmonos Marijos Juzefos medžiokles, vykusios XVIII a. viduryje. Sėdėdama Belovežo girios žvėryno altanoje ir skaitydama prancūzišką romaną, karalienė kartas nuo karto pakildavo ir paėmusi iš pažo užtaisytą šautuvą nušaudavo atvarytą stumbrą ar kitokį žvėrį. Vieną pusdienį karalienė tokio pasiskaitymo – medžioklės metu nukovė 20 stumbrų.

Karalius irgi stengėsi nuo karalienės neatsilikti ir taip pat negailėjo jau tada buvusių retų žvėrių. O dar koks pusšimtis jų žuvo, kai buvo gaudomi ir vežami į žvėryną iš visos Belovežo girios...

Buvo ir dar toks medžioklės būdas, kaip specialiai į orą išmetamų lapių ar kitų smulkių žvėrelių šaudymas. Tokius „pomėgius“ švelniai tariant komentuoti sunku.

– Ačiū, kad pasidalijote savo žiniomis. Buvo tikrai įdomu.

Grafo Tiškevičiaus medžioklės namai

Purviniškių kaime (Pabradės sen. Švenčionių r.) išlikęs Dubingius valdžiausio grafo Tiškevičiaus medžioklės namai.

Istorijos šaltiniai tvirtina, jog grafas čia medžiodavo antis ir slankas, kurių buvo gausu Purvyno pelkėje. Į ją grafui buvo nutiesta net kulgrinda – medžio rąstelių takas.

Grafo medžioklės namus sudaro pagrindinis namas su kolonomis (dabar čia įsikūrusi girininkija), kuriame grafas sus svita ilsėdavosi po medžioklės, ir tarnų namelis. Greta jo buvo įrengtas rūsys, kuriame buvo laikoma sumedžiotų paukščių bei žvėrių mėsa.

Manoma, kad medžioklės namus grafas pasistatė po Pirmojo pasaulinio karo. Kurio iš grafų Mykolo, Boleslovo ar Vladislovo Tiškevičių rūpesčiu jie pastatyti, dar tikslinama.

Mildos Juchnevičiūtės nuotr./Pilsudskio medžioklės pamatų liekanos Rūdininkų girioje
Mildos Juchnevičiūtės nuotr./Pilsudskio medžioklės pamatų liekanos Rūdininkų girioje

Pilsudskio medžioklės namai

Viduryje Rūdininkų girios stovi keisti pamatai. Vietiniai juos vadina Pilsudskio medžioklės namais.

Neva tarpukariu lenkų diktatorius ir maršalas Juzefas Pilsudskis, kurio valia nuo Lietuvos buvo atplėštas Vilniaus kraštas, čia atvažiuodavęs medžioti. Jam buvo ir pastatyti šie namai. Kiti sako, jog J.Pilsudskis čia niekada nemedžiojo, medžiojo po jo buvęs Lenkijos prezidentas Ignacy Moscicki. Šį faktą patvirtina ir istoriniai šaltiniai.

Kaip ten bebuvę, tačiau medžioklės namų pamatus šiandien saugo paminklinė lenta. Ji pastatyta vietinių lenkų rūpesčiu.

Paminklinėje lentoje nė žodžiu neužsimenama apie medžioklės namus – ji skiriama jų statytojui, tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje, Valstybinėje miškų direkcijoje dirbusiam Vladimirui Korsakui. Lenkų gamtininkui ir rašytojui.

Jono Danausko nuotr./Rekonstruotas A.Matulionio medžioklės namelis Vidumiškio miškuose
Jono Danausko nuotr./Rekonstruotas A.Matulionio medžioklės namelis Vidumiškio miškuose

Matulionio namelis

Vidumiškyje (Deltuvos girininkija, Ukmergės r.), pasislėpęs tarp drebulių, alksnių ir uosių, stovi nedidelis namelis. Miškininkai jį vadina miškų ministro Algirdo Matulionio vardu.

Būdamas ministru 1947–1953 metais A.Matulionis čia mėgo medžioti. Nei prieš medžioklę, nei po jos pas nieką į svečius neidavo. Apsistodavo čia pat, miške. Net žiemą, kai spausdavo trisdešimties laipsnių šaltis.

Todėl miškininkai pastatė jam nedidelį namelį. Dvylikos kvadratinių metrų, bet su židiniu ir dūmtraukiu.

Matulionio namelis išliko iki šių dienų.

Prie jo kasmet savaitę prieš Kalėdas ar po jų susirenka šalies miškininkai. Čia jie kartą metuose surengia medžioklę.

Miškininkų medžiotojų šventė Vidumiškyje tapo tradicija.

Šis tekstas publikuotas „Miškų“ žurnalo priede „Miško metai“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Saudo Arabijos sosto įpėdinio aplinkoje jau prieš metus kalbėta apie priešų žudymą

Auksarankio kieme – upelis. Smagu, bet nelabai: Višakio Rūda

Aktualu

„Le Monde“: Baltijos šalių prezidentus traumavo susitikimas su D.Trumpu

Aktualu

V.Ušackas: realūs galimi prezidentai – I.Šimonytė ir tas žmogus, kurį parems R.Karbauskis

„Ginčas“: Lietuvos rinktinės sąrašo dilema – paskutinis šansas D.Motiejūnui?

Aktualu

N.Maliukevičius: Maskvos ir Madrido bendradarbiavimas keltų grėsmę kovai su kibernetinėmis atakomis

Vardai

„Naktinės Personos“ sustabdė veiklą ir atsisveikina su gerbėjais

Interviu 24sek

Dominuojantis Mantas Kalnietis – apie Tony Parkerio žinutę ir ypatingą talentą

Vardai

Paskutinis „Mis Bumbum“ užpakaliukų konkursas baigėsi skandalingai: varžovė užsipuolė nugalėtoją

Gyvenimas

Medikai Benitai žadėjo neįgaliojo vežimėlį, o dabar moteris jaučiasi apgavusi senatvę – sukūrė neįprastą mankštą

Vardai

Mirė „Marvel“ komiksų legenda Stanas Lee

Aktualu

Švedijoje su atkimštu buteliu prie vairo įkliuvo lietuvis vilkiko vairuotojas

24sek

Du žaidėjus išskyręs Š.Jasikevičius džiaugėsi: „Mums reikėjo tokių rungtynių“

Gazas

Balsuokite ir išrinkite „Tautos automobilį“: elektrinė „Hyundai Kona“, galinti nuvažiuoti 470 km viena įkrova

Vardai

Advokato A.Bandžiaus naujos sužadėtinės gyvenime irgi netrūko dramų: su dukra teko bėgti iš Švedijos

Mokslas.IT

„iPhone XR“ apžvalga: kuklesnis, bet ne prastesnis, arba Kam mokėti daugiau?

24sek

M.Grigonio šou – lyderius namie palikęs „Žalgiris“ nušlavė „Dzūkiją“

Aktualu

Perlojoje paminėtos Perlojos Respublikos šimtosios metinės

Aktualu

Senka lemiamas laikas sutarti dėl „Brexit“

Pasaulis kišenėje

Atradimas Italijoje: alternatyva nuo žmonių dūstančiai Venecijai – Kjodža

Naujienos

Aktualu

Saudo Arabijos sosto įpėdinio aplinkoje jau prieš metus kalbėta apie priešų žudymą

Auksarankio kieme – upelis. Smagu, bet nelabai: Višakio Rūda

Aktualu

„Le Monde“: Baltijos šalių prezidentus traumavo susitikimas su D.Trumpu

Aktualu

V.Ušackas: realūs galimi prezidentai – I.Šimonytė ir tas žmogus, kurį parems R.Karbauskis

„Ginčas“: Lietuvos rinktinės sąrašo dilema – paskutinis šansas D.Motiejūnui?

Aktualu

N.Maliukevičius: Maskvos ir Madrido bendradarbiavimas keltų grėsmę kovai su kibernetinėmis atakomis

Aktualu

Perlojoje paminėtos Perlojos Respublikos šimtosios metinės

Aktualu

Senka lemiamas laikas sutarti dėl „Brexit“

Pasaulis kišenėje

Atradimas Italijoje: alternatyva nuo žmonių dūstančiai Venecijai – Kjodža

Deuce

50-ta pergalė šį sezoną – Novakas Džokovičius galingai startavo Londone

Aktualu

Rinkimų komitetai kelia aistras: etiketė kita, bet turinys – tas pats

24sek

Lietuvos studentų krepšinio lygoje – 76 taškai per kėlinį

Deuce

Matas Vasiliauskas pergalingai pradėjo turnyrą Izraelyje

Vardai

15min startuoja naujas projektas „Atspėk, kas dėžėje“: nepatekę kadrai – tikra juoko bomba

Aktualu

G.Nausėda prakalbo apie santykius su Rusija: jie įmanomi, nors aplinkybės ir sunkios

Aktualu

Ilgus metus Tauragėje dirbanti mokytoja: „Kasdien patiriame psichologinį smurtą“

Aktualu

Kompensacijas už mieste turėtą žemę pretendentai vadina nauja nacionalizacija

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: daugiabutis sostinės centre, skirtas jaunoms šeimoms

Gyvenimas

Sutrikus skydliaukės veiklai padės keli maisto produktai

24sek

Egzamino neišlaikė – Prienų klubas atsisveikino su T.Nashu

Vardai

Ypatingos

09:17
05:49

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Mamos prieš meningokoką

Parašykite atsiliepimą apie 15min