Išvydo kaukolę su karūna
Karalių palaikus su insignijomis atrado du „Katedros gelbėjimo komiteto“ (toliau KGK) nariai – Kazimierzas Wilkus ir Janas Peksza.
Vėlesniuose prisiminimuose K.Wilkus taip nupasakojo kriptos atradimo momentą:
„Koridoriaus skliauto viršuje padidinome angą, kad būtų galima patekti į vidų. Aš įlindau pirmas, po to atsigręžiau, žibintuvėliu apšviesdamas įėjimą J.Pekszai.
Koridoriukas buvo siauras, eidamas priekyje apšviečiau grindis, ir atsidūrėme nedidelėje, apie 3 x 4 dydžio kriptoje. Prieš mūsų akis atsiskleidė neįprastas vaizdas; priešais įėjimą dumble ir griuvenose žibintuvėlio šviesoje pastebėjome kažkokį daiktą, prisiartinęs prie jo kreipiausi į J.Pekszą: „Pone, pažvelkite, čia guli kažkoks šalmas.“ Pasilenkiau ir pamačiau, kad tai ne šalmas, o žmogaus kaukolė su karūna. Pasukau šviesą į dešinę – kriptos kampe ant išsikišusio akmens gulėjo karūna.
Sujaudintas nekasdienio įvykio, šiek tiek prislopintu balsu šūktelėjau: „Karūna“. Tokio netikėto atradimo buvome smarkiai sukrėsti. Slinkdami palei sieną, kurioje buvo anga, neidami gilyn į kriptą, prisiartinome prie karūnos. Apšvietėme ją žibintuvėliu iš arti, ji gulėjo ant pomirtinės lentelės, o ant jos – aukso grandinėlė.
Pasilenkiau ir pamačiau, kad tai ne šalmas, o žmogaus kaukolė su karūna. Pasukau šviesą į dešinę – kriptos kampe ant išsikišusio akmens gulėjo karūna.
Mano kolega paėmė į rankas grandinėlę, pakėlęs apžiūrėjo ir atsargiai padėjo atgal. Apsigręžėme išeiti, dar sykį pažvelgėme į kriptos vidų: priešais angą, iš dalies panirusi į dugną, po plytų ir kalkių nuolaužomis, gulėjo kaukolė su karūna, šalia buvo išmėtyti pajuodę kaulai.
Toliau į dešinę – ant tašų, pelenų spalvos perlūžęs luitas, kurio išvaizda priminė karstą. Gale, prie sienos – vėl kaukolė be karūnos, o šalia krūvelė kaulų, ne išmėtytų, o tartum žmogaus rankomis sudėtų į vieną vietą. Visa tai gulėjo dumble, po plytų ir kaulų nuolaužomis.
Karstų nebuvo, tik supuvusių lentų ir tašų fragmentai, ant kurių kažkada buvo padėti karstai. Ant kriptos sienų apie 35 cm aukštyje buvo matyti pajuodusių nuosėdų, tai pakilusio vandens pėdsakai.
Pasukome išėjo link... Atsitokėję nuo pirmo įspūdžio, išėjome iš kriptos, angą pridengėme plokšte. Buvo pirmadienis, 1931 m. rugsėjo 21 d. 8 val 45 min.“
Palaidoti valdovai buvo identifikuoti ir preparuoti
Karališkosios insignijos, rastos prie palaikų, padėjo identifikuoti palaidotus valdovus. Ant pietinės kriptos sienos iškyšulio gulėjo sidabrinė auksuota karūna, ir auksinė grandinėlė.
Šie daiktai buvo sudėti ant sidabrinės lentelės, kurioje lotynų kalba buvo užrašyta, jog čia ilsisi Elžbieta...
Paaiškėjo jog tai Elžbietos Habsburgaitės – pirmosios Žygimanto Augusto žmonos pomirtinės insignijos. Kairėje, greta Elžbietos Habsburgaitės palaikų gulėjo oda apmuštas karstas, o ant jo, puošnus tekstilinis kryžius, kurio centre sidabrinė lentelė, lentelėje buvo lotyniškas užrašas, kuris prasidėjo žodžiais: Karalienė Barbora... Lentelė skelbė, jog karste guli Barboros Radvilaitės palaikai.
Arčiau šiaurinės kriptos sienos, gulėjo Aleksandro Jogailaičio palaikai. Ant kaukolės vis dar laikėsi sidabrinė auksuota karališka karūna. Būtent pagal šią karūną buvo identifikuoti karaliaus palaikai. Karūna karališka, o Aleksandras Jogailaitis – vienintelis Lenkijos karalius – Lietuvos didysis kunigaikštis palaidotas Vilniaus katedroje.
Palaikus identifikavo Stanisławas Lorentzas, perskaitęs lotyniškus lentelių užrašus. Jau kitą dieną KGK „vykdomojo“ komiteto posėdyje S.Lorentzui užklausus, ką reiktų daryti su atrastomis karalių karūnomis, vyskupas Romualdas Jałbrzykowskis atsakė – karūnos turi likti Vilniuje.
Vilniaus katedros zakristijos darbuotojai prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pirmas iš dešinės Janas Małyszko (A.Małyszko archyvo nuotr.)
Rugsėjo 23 d. Vilniaus dienraštyje „Słowo“, pasirodė žinutė, jog antspauduojant karalių kriptą rugsėjo 22 d. ryte buvo surastas Aleksandro Jogailaičio skeptras. Vėliau apie šį skeptrą daugiau nebekalbėta.
Iškilmingai pagerbus karalių palaikus, pradėtas jų preparavimas. Pradėta nuo Aleksandro Jogailaičio palaikų.
Oficialiais duomenimis, prie Aleksandro dešiniojo šlaunikaulio rastas į tris dalis lūžęs, virš 1 metro ilgio kalavijas, ant kurio buvo išlikę odinių makščių likučiai. Nuėmus nuo kaukolės stipriai apnykusią 6 aukštais fleronais puoštą sidabrinę auksuotą karūną, po kaukole rasti 2 auksiniai žiedai su turkiais, kuriuos kaip spėta, į karaliaus karstą, pagal slavišką paprotį sudėjo jo žmona Elena.
Tuo pat metu iš kriptos buvo išneštos Elžbietos Habsburgaitės insignijos – sidabrinė auksuota karūna, puošta dvidešimčia žemų fleronų, aukso grandinė su 4 cm pločio, Valdovų rūmų auksakalio Matthiaso Schillingo sukurtu medalionu, kurį puošė Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto reljefiniai vaizdai. O taip pat sidabrinė lentelė su valdovės herbais ir jau minėtu užrašu. Po dviejų dienų spalio 26 d. preparuojant kalkių dėmę greta Elžbietos Habsburgaitės palaikų buvo rastas auksinis žiedas, puoštas 5 deimantais.
Barboros Radvilaitės palaikai, įkalinti sustingusių kalkių luite baigti preparuoti lapkričio 7 d.
Prie karalienės palaikų rastas sidabrinis, apie 40 cm ilgio skeptras, sidabrinis paauksuotas valdžios simbolis – obuolys (gaublys), ant kaklo buvusi gryno aukso, masyvi grandinė. Kairės rankos pirštą puošė juodinimo technika atliktas prabangus auksinis žiedas su trimis brangakmeniais – briliantu, turkiu bei rubinu.
Po palaikų preparavimo, visos insignijos buvo perneštos į Katedros zakristiją ir laikytos lobyno patalpoje. 1932 sausio 12 d. karališkosios insignijos buvo nufotografuotos ir sausio 24 d. jų detalias fotografijas pirmą kartą išvydo visuomenė.
Arčiau dešinės rankos, kalkių masėje rastas auksinis žiedas su dviem deimantais, ir pynės formos plonas auksinis žiedas. Ant krūtinės gulėjusi prisiūta prie karalienės drabužių ar audinio, kuris dengė visą karalienės kūną ir galvą, sidabrinė lentelė su herbais: ereliu, raiteliu ir trim geriamais ragais – Radvilų herbu.
Po palaikų preparavimo, visos insignijos buvo perneštos į Katedros zakristiją ir laikytos lobyno patalpoje.
1932 sausio 12 d. karališkosios insignijos buvo nufotografuotos ir sausio 24 d. jų detalias fotografijas pirmą kartą išvydo visuomenė.
1933 m. rugpjūčio 31 d. karališkieji palaikai suguldyti į provizorinius karstus buvo dar kartą pagerbti senojoje karalių (dab. Valavičių) koplyčioje įrengtame provizoriniame mauzoliejuje.
Ant valdovų karstų gulėjo kriptoje atrastų karūnų ir kalavijo kopijos (šios sidabrinės karūnų kopijos, sovietmečiu paauksuotos ir dabar puošia valdovų karstus karališkajame mauzoliejuje), o konservuotos ir restauruotos visos karalių kriptoje atrastos originaliosios vertybės eksponuotos Katedros zakristijos pirmajame aukšte, specialiai tam sukurtose vitrinose. Zakristijos antrajame aukšte iki 1939 m. rudens laikytas Vilniaus katedros lobynas.
Katedros lobynas paslėptas labai skubant
„1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vilniaus katedros kapitula, žinodama skaudžią ankstesnių amžių patirtį, tuojau pat pasirūpino didžiausių ir rečiau naudojamų lobyno vertybių saugumu.
Apie rugsėjo 9 d. Vilniaus katedros lobyno saugyklos ir kai kurios didžiosios zakristijos vertybės buvo labai paskubomis sukrautos laiptinės sienos nišoje, tarp Goštautų ir Šv. Jono Nepomuko koplyčios. Vertybių sumetimas tiesiog į krūvą, kartais perdengiant jas laikraščiais, liudijo ypatingą kapitulos narių skubėjimą.
Dėl karo grėsmės ir jo pradžios aplinkybių nuo 1939 m. gegužės iki gruodžio Vilniaus katedros kapitula į posėdžius nesirinko. Kaip liudija 1940 m. pradžios posėdžių protokolai, visi svarbiausi su Katedra susiję klausimai tuo laiku buvo sprendžiami tariantis siaurame rate per pokalbius zakristijoje. Sprendimai dėl kai kurių dalykų priimti net neinformuojant visų kapitulos narių.
Tokiu būdu greičiausiai buvo nuspręsta ir dėl nedelstino lobyno paslėpimo. Slaptą vietą galėjo žinoti, matyt, vos trys asmenys. Neabejotina, kad vienas tokių asmenų buvo tuometis prelatas kustodas Franciszekas Wołodźko.
Kažin ar apie slėptuvės vietą buvo informuoti netgi ganytojai – arkivyskupai R.Jałbrzykowskis ir Mečislovas Reinys. Nors Katedros lobynas buvo slepiamas pirmiausia nuo vokiečių, tačiau greičiausiai buvo įtariama, jog ir Sovietų Sąjunga, o gal ir Lietuva neliks konflikto nuošalėje.
Būgštavimai netruko pasitvirtinti, nes jau rugsėjo 18 d. Vilnius buvo užimtas Raudonosios armijos dalinių“, – teigė Vydas Dolinskas ir Romualdas Budrys specialiai Lobyno parodai skirtame kataloge.
Kur dingo karalių insignijos?
O kaip buvo su karalių insignijomis? Ar jos taip pat buvo slėptos?
Anot R.Budrio, „J.Maceikos duomenimis, visos 1931 m. atrastos didžiųjų kunigaikščių bei karalių insignijos dar Antrojo pasaulinio karo metais buvo saugomos Vilniaus katedros zakristijoje.
Tačiau karui baigiantis arba tuojau pat po karo, kylant Vilniaus katedros uždarymo grėsmei, dauguma brangiausių valdovų insignijų buvo saugiai paslėpta ir iki šiol nežinoma jų saugojimo vieta. Manoma, jog jos nėra išvežtos iš Lietuvos.
Insignijomis galėjo pasirūpinti tuometis Vilniaus arkivyskupijos administratorius ir kapitulos prelatas prepozitas, arkivyskupas Mečislovas Reinys (jis netrukus buvo areštuotas ir nužudytas Vladimiro lageryje).“
Taigi, anot J.Maceikos, visos karališkosios insignijos neišgrobstytos Antrojo pasaulinio karo metu, išskyrus Aleksandro Jogailaičio kalaviją, buvo paslėptos. Bet ar tikrai buvo taip?
Naujosios žinios apie karališkąsias insignijas
2013 m. vasarą ieškant internete informacijos apie karalių kriptą ir tarpukario Vilniaus katedros tyrimus, pavyko aptikti straipsnį, kuriame žurnalistė kalbino Olštine gyvenantį, tarpukario Vilniuje gimusį visuomenininką, kultūrininką Andrzejų Małyszko.
Sentimentais prieškariniam Vilniui perpintame rašinyje, p. Andrzejus pasakojo:
„1989 m. nuvažiavau aplankyti savo giminaičių Vilniuje. Kažkurią dieną užsukau į Šv. Jonų bažnyčią, kur buvau krikštytas, ir prisijungiau prie lenkų turistų grupės, susidomėjęs klausydamasis gidės. Po akimirkos grupė išsiskirstė, likome vieni ir tada iš gidės sužinojau apie Katedroje rastus lobius.
Grįžęs viską perpasakojau tėvui, kuris aiškiai susijaudinęs papasakojo, kaip, kur ir ką kunigo Wołodźko nurodymu slėpė bažnyčios sienose. Tėvas kunigui Wołodźko prisiekė išsaugoti paslaptį. Tik dabar tėvas pasijuto išlaisvintas iš tos priesaikos ir galėjo man papasakoti viską, ką prisiminė. Sakė, kad sienoje užmūrijo liturginius indus, paslėpė 1,5 m žvakidę, naudojamą paschalui, taip pat paslėpė Barboros Radvilaitės grandinėlę ir žiedą“.
Žinodamas istoriją apie neva „visų“ karališkųjų insignijų slėpimą Antrajam pasauliniam karui baigiantis, ir matydamas, jog J.Maceikos ir A.Małyszko tėvo informacija akivaizdžiai nesutampa, nutariau nedelsdamas užmegzti kontaktus su A.Małyszko.
Iš straipsnio autorės gavęs A.Małyszko elektroninio pašto adresą, parašiau jam elektroninį laišką. Netrukus gavau atsakymą. Išties A.Małyszko apsidžiaugė, jog iš lietuvių pusės yra žmonių, kurie domisi Vilniaus katedros tarpukario istorija, ir žadėjo man padėti.
Iš gautos informacijos paaiškėjo, jog A.Małyszko tėvas Janas Małyszko buvo Vilniaus katedros zakristijos darbuotojas tais lemtingaisiais 1939 m. Būtent jis ir zakristijonas Kajetanas Gratulewiczius buvo tie žmonės, kurie slėpė katedros lobyno dalį, atrastąją 1985 m. kovo 23 d. naktį.
A.Małyszko 1989 m. gidė prasitarė jog „Katedroje sovietai rado didelį lobį“. Daugiau apie šį lobį gidė nieko negalėjo pasakyti.
Grįžęs į namus, A.Małyszko šią naujieną papasakojo tėvui, buvusiam katedros zakristijos darbuotojui, kuriam tuomet buvo daugiau nei 90 metų. J.Małyszko supratęs, jog lobynas atrastas, ir priesaika nebeturinti prasmės, susijaudinęs pasakojo, ką, kur ir kaip slėpė.
Grįžęs į namus, A.Małyszko šią naujieną papasakojo tėvui, buvusiam katedros zakristijos darbuotojui, kuriam tuomet buvo daugiau nei 90 metų. J.Małyszko supratęs, jog lobynas atrastas, ir priesaika nebeturinti prasmės, susijaudinęs pasakojo, ką, kur ir kaip slėpė.
1939 m. rudenį sovietams veržiantis į Vilnių bažnyčios valdžia nutarė slėpti dalį Katedros lobyno nuo okupantų. Slepiama buvo tik dalis, o ne visas lobynas dėl to, kad buvo bijota sukelti įtarimą.
Sandėlio patalpoje buvo slėptos monstracijos, kryžiai, relikvijoriai. (Ši slėptuvė ir buvo atrasta 1985 m.). Tuo tarpu auksinę grandinę, sidabrinę įkapinę lentelę ir žiedą, rastus Barboros Radvilaitės karste, J.Małyszko kartu su kunigu Wołodźko slėpė Katedros požemiuose, vienoje iš kriptų, iškaltoje ertmėje, kurią vėliau užmūrijo.
Katedros palėpėje, virš Šv. Petro koplyčios buvo slėpta švininė 1,5 metro žvakidė, kurią vėliau katedros slėpėjai užpylė statybiniu laužu. Taip pat mansardoje zakristijonas Gratulewiczius paslėpė maišelį su auksiniais rubliais...
Vertybių paieškos 2009 metais baigėsi nesėkme
2008 m. A.Małyszko pažįstamas archeologas Jarosławas Sobierajus, dirbantis Varmijos ir Mozūrų muziejuje, sužinojęs apie jo turimą informaciją, pasiūlė jam susisiekti su Kultūros paveldo departamento direktoriumi Jaceku Mileriu.
Po pokalbių telefonu, A.Małyszko su J.Mileriu susitiko Kultūros ministerijoje Varšuvoje. KPD direktorius, išklausęs A.Małyszko ir peržiūrėjęs nuotraukas, pasiūlė nuvykti į Vilnių.
Anot A.Małyszko, pasiruošimas kelionei užtruko. Reikėjo gauti atitinkamų Lietuvos valdžios institucijų leidimus paieškoms Katedroje. Pasiruošimu ekspedicijai Varšuvoje užsiėmė KPD direktorius J.Mileris, o Vilniuje – Lenkijos ambasadorius Januszas Skolimowskis.
Gavus signalą, jog visi leidimai yra, paieškų grupė sukomplektuota, 2009 m. gegužės 15 d. rytą ekspedicija pajudėjo Vilniaus link.
Į jos sudėtį įėjo J.Mileris – Lenkijos KPD direktorius, profesorė Maria Kałamajska-Saeed – meno istorikė, Krystyna Marczyk – KPD darbuotoja, vertėja, archeologas Olafas Popkiewiczius ir A.Małyszko.
Kitame automobilyje važiavo archeologas – antropologas prof. Mirosławas Parafiniukas iš Ščecino. Profesorius su asistentais vežė georadarą, 2 metalo ieškiklius bei infroraudonųjų spindulių kamerą.
Vilniuje, Lenkijos ambasados pastate, delegacija buvo pasveikinta ir apgyvendinta viešbutyje senamiestyje.
Einant į Katedrą prie delegacijos prisijungė ambasadorius J.Skolimowskis. Joje laukė klebonas Robertas Šalaševičius, kuris delegaciją lydėjo paieškų metu. Pasak A.Małyszko, Katedros požemiuose jis buvo pirmąkart, o pačioje katedroje nebuvo buvęs nuo 1957 m.
„Kaip išdėstytos kriptos ir kur ieškoti slėptuvės, pasakojo tėvas. Tačiau Katedroje viskas pasikeitę. Atliktos rekonstrukcijos, stovi naujos sienos, gelžbetonio perdanga lubose. Neaišku, koks buvo pirminis grindų paviršius, kokiame aukštyje.
Prof. Parafiniukas pastatė georadarą, kurio ekrane matėsi perstatymai. Kada? Sunku ką pasakyti. Turime nedaug laiko, tik naktį ir kitos dienos rytą. Ponia Kałamajska vaikšto, žiūri ir nieko nešneka...
(…) Einame ieškoti žvakidės. Dideles grotas mums atveria kunigas Robertas, užlipame į palėpę ir matome – nėra statybinio laužo palėpėje. Ant koplyčių skliautų uždėta mineralinė vata, pritvirtinta metaliniu tinklu.
Žvakidės nėra nei žymės. Tuščia ir ten, kur turėjo būti krepšelis su auksiniais rubliais. Išblaškytas zvimbesio ausinėse, archeologas Olafas išjungia metalo ieškiklį. Darome keletą nuotraukų. Ponia profesorė daugiau nieko nešneka. Nėra ką komentuoti. Po vidurnakčio baigėme darbą, ir einame į viešbutį. Tapo aišku, kad Barboros grandinės nerasime. Kitą dieną archeologai dar atnaujino paieškas, o po pietų išvykome į Trakus“, – teigė A.Małyszko.
Naujų „paieškų“ viltis
Susirašinėdamas su A.Małyszko gautą informaciją iš jo tėvo darkart patikrinau su savo surinktais duomenimis apie tarpukario Katedrą.
Vis labiau gilinantis į turimus duomenis, tapo aišku, jog Lenkijos delegacija, nepakankamai įsigilinusi į tiriamą medžiagą ir objektą, paslėptų vertybių ieškojo ne toje vietoje.
Apie turimus duomenis informavau archeologą Gediminą Gendrėną, gerai išmanantį katedros požemių istoriją, ir dirbusį Kultūros paveldo departamente.
G.Gendrėnas sutiko man talkinti. 2013 m. lapkričio mėnesį, lydimas archeologo G.Gendrėno, darkart detaliai apžvelgiau Katedros rūsius ir spėjamą slėptuvės vietą.
Išties, beliko tik gauti leidimus šiai slėptuvei patikrinti. Periodiškai apie savo stebėjimus informuodavau A.Małyszko, kuris dėjo dideles viltis į mūsų paieškas. „Mes neradome, gal rasite jūs“, – teigė jis.
Kultūros paveldo departamento akibrokštas
Vizualiai apžiūrėjus lokalizuotą vietą, pasitarus su G.Gendrėnu, nutariau kreiptis tiesiai į Kultūros paveldo departamento direktorę Dianą Varnaitę. Antrojo susitikimo su D.Varnaite metu išdėsčiau esamą situaciją, surinktas žinias, paminėjau, jog yra nustatyta vieta, kurią reikia patikrinti.
Iš pradžių nutarėme jokių invazijų nedaryti, nieko negriauti, o tik patikrinti menamą slėptuvę metalo ieškikliu, o dar geriau – georadaru.
Tuo pat metu D.Varnaitei papasakojau apie Lenkijos kolegų paieškas Katedroje. Daviau dalį turimos rašytinės informacijos. Pasirodo, Lietuvos kultūros paveldo departamentas apie šias paieškas nieko nežinojo ir nebuvo išdavęs joms jokio leidimo.
Po šio pokalbio KPD direktorė pažadėjo pasirūpinti georadaru, bei susitarti su arkivyskupu Gintaru Grušu dėl mūsų priėmimo. Arkivyskupas dėl didelio užimtumo mus priėmė tik kitų metų pavasarį.
Atvykus pas arkivyskupą pristačiau gautą informaciją iš Lenkijos, minėjau, jog šių vertybių paieškos vyko 2009 m., paprašiau leidimo patikrinti spėjamos slėptuvės vietą.
Taip pat paprašiau arkivyskupo, kad pakalbėtų su kunigu R.Šalaševičium, kad jis parodytų, kur konkrečiai vedžiojo lenkų delegaciją.
Arkivyskupas, mus išklausęs, pažadėjo pagalvoti. Nudžiugęs, jog reikalai pagaliau pajudėjo iš vietos, darkart norėdamas pasitikrinti visą turimą informaciją, paprašiau A.Małyszko atsiųsti daugiau duomenų, kokiose konkrečiai kriptose jų delegacija ieškojo slėptuvės.
Birželį gavau laišką iš Lenkijos KPD su paieškų ataskaitom, naudotų metalo ieškiklių aprašais, georadaro duomenų išklotinėm bei paieškų fotografijom (dalį jų panaudojau šiam straipsniui iliustruoti).
Greta buvo pridėtas Lenkijos KPD direktoriaus J.Milerio laiškas, kuriame direktorius viliasi, jog ši informacija padės mano paieškoms, kurios yra taip svarbios mūsų šalių istorijai.
Direktoriaus laišką ir gautą medžiagą apie 2009 m. tyrimus Katedroje el. paštu nusiunčiau D.Varnaitei.
Birželio pabaigoje, vis dar nesisekant KPD gauti georadarą kreipiausi į savo kolegą, archeologą Vytautą Juškaitį, kuris naudoja šį prietaisą.
Draugiškai paprašiau jo neatlygintinai padėti šiose paieškose, motyvuodamas jog KPD neturi pinigų prietaiso nuomai, ir kad reikalas čia yra neeilinis. V.Juškaitis sutiko.
Beliko gauti leidimą iš arkivyskupo. Po dviejų mėnesių tylos, rugsėjo pradžioje D.Varnaitė į telefono skambučius nebeatsiliepė. 2014 m. spalio 2 d. raštu kreipiausi į KPD ir D.Varnaitę klausdamas, kokių veiksmų ir priemonių galimos insignijų slėptuvės patikrinimui ėmėsi KPD, prieš metus gavęs visą tam reikalui reikiamą informaciją, ir kokių veiksmų ir priemonių ėmėsi KPD, gavęs informaciją apie šių vertybių nelegalias paieškas 2009 m.?
2014 m. spalio 27 d. gavau Kultūros paveldo departamento atsakymą, jame primenama, jog be kultūros paveldą saugančios institucijos leidimo atidengti rūsius, naudoti metalo ieškiklius yra draudžiama. Supratau, kad tai buvo skirta mano galimoms paieškoms.
KPD, „dengdamas“ savo kolegas, 2009 m. lenkų ekspedicijos metu naudotuose metalo ieškikliuose, georadare, infraraudonųjų spindulių kameroje, tam neturint leidimų, nemato nieko bloga. Apskritai, KPD net neįžvelgia jokių paieškų požymių nei departamentui mano perduotoje rašytinėje medžiagoje, nei fotografijose, nei paties Lenkijos KPD direktoriaus laiške, kuriame jis vienareikšmiai kalba apie paiešką ir kriptų tyrimus Vilniaus katedroje.
Po šio KPD atsakymo darkart kreipiausi raštiškai į arkivyskupą G.Grušą, prašydamas raštiškai kreiptis į KPD. Deja, iš kurijos iki šiol negavau jokio atsako. Nuo 2014 m. birželio mėnesio daugiau nebendravau ir su A.Małyszko. Nebeturėjau ką jam pasakyti...
Kodėl nenorima patikrinti archyvinės medžiagos?
Gal išties Lietuvoje taip yra nulemta, jog mokslo, kultūros, istorijos atradimus turi teisę padaryti tik tie, kurie turi skambias ir žinomas pavardes, mokslinius laipsnius.
Tokie garsūs žmonės 1998 m. Merkinės bažnyčioje atliko archeologinius kasinėjimus ieškodami LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo kapo. Oficialų leidimą šiems tyrimams departamentas išdavė vadovaujantis vien... ekstrasenso informacija. Žinoma, jokių Vytauto Didžiojo palaikų jie ten nerado, o ir negalėjo rasti.
Karalių įkapės savo svarba, ko gero, neprilygsta Lietuvos Nepriklausomybės akto originalui, bet jų suradimas būtų reikšmingas įvykis atkuriant istorinį teisingumą, pagerbiant žmonių, dėjusių pastangas išsaugoti Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą, atminimą.
Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje ar bet kurioje kitoje išsivysčiusioje pasaulio valstybėje tokia archyvinė medžiaga nedelsiant būtų patikrinta nepriklausomai nuo to, kokie žmonės ją pateikia. Tačiau čia Lietuva.
PASTABA. Straipsnyje išsakyta nuomonė yra asmeninė pilietinė straipsnio autoriaus pozicija. Ši autoriaus pozicija negali būti interpretuojama ir siejama su jokios institucijos pozicija.
