Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Katastrofiškos Jonavos „Azoto“ avarijos padariniai skaudina ir po 25 metų

Mokomosios pratybos AB „Achema“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Mokomosios pratybos AB „Achema“
Šaltinis: 15min
0
A A

1989 m. kovo 20 d. įvykusios didžiausios Lietuvoje avarijos padarinius žmonės tebejaučia iki šiol. Nelaimės liudininkai prisimena tuometinės valdžios cinizmą, kai užterštose zonose gyvenę žmonės šaltakraujiškai buvo palikti be telefono ryšio ir jokios pagalbos. O ir vėliau nelaimės pasekmės žmonių sveikatai oficialiai niekada nebuvo laikomos šios avarijos padariniais. Savo ruožtu ugniagesiai pasakoja ne tik apie pragariškas sąlygas likviduojant avariją, bet ir tragikomiškas situacijas.

Paliko likimo valiai

„Dėmesio, dėmesio, dėmesio! Kalba vietinis S.Nėries kolūkio radijas. Oro pavojus, oro pavojus, oro pavojus!“ – iš iki šiol išsaugoto ranka rašyto lapelio Romas Peras Šaulys žurnalistams paskaitė žodžius, kuriuos jis skelbė nelaimės dieną Vepriuose (Ukmergės r.) per radijo taškus. Tada vyro balsas virpėjo iš susijaudinimo. „Buvau atsakingas už civilinę saugą kolūkyje. Man tos dienos vidurdienį paskambino iš Ukmergės savivaldybės ir pasakė, kad įvyko avarija „Azote“, o mūsų link atslenka amoniako debesis“, – prisimena R.P.Šaulys.

Vepriai, Deltuva, aplinkiniai kaimai labiausiai nukentėjo nuo didžiausios pramoninės avarijos šalies istorijoje. „Blogiausia, kad Vepriai yra tarp kalvų, čia telkšo ežeras, daug sodybų yra dauboje, todėl amoniako garai, o paskui ir degančios nitrofoskos dūmai pas mus laikėsi daug ilgiau nei kitur. Miestelis buvo nuodijamas apie savaitę“, – sakė R.P.Šaulys.

Vepriai, Deltuva, aplinkiniai kaimai labiausiai nukentėjo nuo didžiausios pramoninės avarijos šalies istorijoje.

Iš esmės tik tuo vienu skambučiu pagalba žmonėms ir baigėsi, jie buvo palikti patys gelbėtis kaip išmano.

R.P.Šaulio teigimu, per tūkstantį gyventojų tada turėjęs miestelis ne tik buvo paliktas likimo valiai, bet jame netikėtai dingo ir telefono ryšis. „Niekas Lietuvoje nežinojo mūsų situacijos, nesulaukėme jokios valdžios pagalbos, buvome izoliuoti“, – tvirtino R.P.Šaulys.

Imitavo evakuaciją

Veprių ambulatorijos medicinos seselės, gydytojos, kolūkio darbuotojos kaip galėdamos padėjo žmonėms, suteikė pirmąją pagalbą.

Evakuoti žmones nuspręsta tik po trijų dienų, kai gaisras „Azote“ jau buvo užgesintas. Tačiau operacija buvo daugiau dėl akių. „Atvažiavo autobusai, susodino žmones, nuvežė kelis kilometrus į laukus, o po trijų valandų visus parvežė atgal“, – numojo ranka vepriškis.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Romas Petras Šaulys
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Romas Petras Šaulys

Jo žiniomis, tuoj po avarijos mirė 7 žmonės, bet jie nebuvo oficialiai pripažinti šio incidento aukomis. „Keli mano pažįstami mirė vėliau nuo įvairių ligų“, – pasakojo R.P.Šaulys. 

Jis pats su žmona irgi jautė apsinuodijimo simptomus. „Po dešimties dienų patys išvažiavome į Vilnių pas medikus, nes jautėmės vis blogiau ir blogiau. Ligoninėje dėl viršutinių kvėpavimo takų apnuodijimo praleidome apie savaitę“, – pasakojo R.P.Šaulys.

Daugumai žmonių po „Azoto“ avarijos atsidūrusiems ligoninėse oficialiai diagnozuotas tik lengvas apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis.

Daugumai žmonių po „Azoto“ avarijos atsidūrusiems ligoninėse oficialiai diagnozuotas tik lengvas apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis.

Apie miestelyje buvusią dramą pirmosiomis avarijos dienomis viešai buvo beveik nekalbama. Spaudoje, žinių laidose džiaugtasi, kad vėjas amoniako garus nunešė priešinga kryptimi nuo Jonavos ir Kauno. „Mano žmona trečią dieną po įvykio buvo nuvykusi į pažangaus laikraščio „Gimtasis kraštas“ redakciją ir ši paviešino mūsų bėdas“, – pasakojo R.P.Šaulys.

Nukentėjo ne tik žmonės, bet krito ir daugybė kolūkio gyvulių, išdvėsė visos gyventojų vištos, daug šunų. Deltuvos kaime esantis lapynas neteko apie 30 tūkst. lapių. Sunyko 40 ha kadagių draustinis.

Ukmergėje gimdyves gelbėjo medikai

Ukmergiškė Vilija Zaborskė avarijos metu gulėjo gimdymo namuose su savaitės laiko naujagimiu. „Tada visos gimdyvės buvome labai išsigandusios. Matėme atslenkančius amoniako garus, labiausiai bijojome dėl savo vaikelių. O dar mano ketverių metų dukrelė buvo likusi namuose“, – prisimena moteris. Gydytojai, slaugės puolė kamšyti langų plyšius antklodėmis, audeklais.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Vilija Zaborskė
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Vilija Zaborskė

V.Zaborskė piktinosi, kad gyventojais pasiaukojančiai rūpinosi tik gydytojai. „Nors Ukmergė aiškiai buvo užteršta chemikalais, valdininkai nieko nesiėmė ir neteikė jokios informacijos. Buvo pikta klausytis, kai girdėjome tik pranešimus apie palankų vėją, pučiantį nuo Kauno ir Jonavos. Tarsi kitų miestų ir kaimų žmonės būtų antrarūšiai“, – stebėjosi moteris.

V.Zaborskė ilgus metus atkakliai stengėsi išsiaiškinti, kokios buvo tikros avarijos pasekmės, kodėl valdžia neatlieka objektyvių tyrimų. „Mano žiniomis, po avarijos buvo skirta keli milijonai sovietinių rublių padariniams likviduoti ir atlyginti žalą žmonėms, bet niekas apie tas lėšas nieko nekalba ir teigia nieko nežinantys“, – stebėjosi V.Zaborskė.

Ji rodė Ukmergės rajono savivaldybės, Sveikatos apsaugos ministerijos atsakymus, esą nėra jokių duomenų ir tyrimų apie žalą žmonių sveikatai po avarijos. Aplinkos ministerija tikina, kad neužfiksuota jokių gamtos pakitimų regione.

Nėra ir jokių programų reabilitacijai, valstybės paramos nukentėjusiems.

Nėra ir jokių programų reabilitacijai, valstybės paramos nukentėjusiems. „Gyvename taip lyg būtume garantuoti, kad tokios nelaimės niekada nepasikartos. Juk viskam būtina pasiruošti. Panašu, kad iš šios patirties ir klaidų nenorime pasimokyti“, – apgailestavo V.Zaborskė.

Įmonė padėjo bendruomenei

Nesulaukdamas jokio valdžios dėmesio R.P.Šaulys įkūrė organizaciją „SOS Vepriuose“. „Rengiame labdaros projektus, organizuojame stovyklas vaikams, iš gautų aukų atnaujinome ambulatoriją, nupirkome automobilį. „Daug padėjo amžiną atilsį Bronislovas Lubys (ilgametis „Azoto“, vėliau tapusio „Achema“, vadovas ir savininkas, – red. past.), jis taip pat prisidėjo prie miestelio paveldo atkūrimo, jo vardą įrašėme ir viename iš keturių atkurtų už rėmėjų lėšas bažnyčios varpų“, – sakė R.P.Šaulys.

Pasak miestelio aktyvisto, iš „Achemos“ miestelis gavo per 100 tūkst. litų įvairios paramos.

Ugniagesiai jautėsi kaip pragare

Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Organizacinio skyriaus vyriausiasis specialistas Vitas Rimkus avarijos metu dirbo Kauno komandos viršininko pavaduotoju. „Jonavoje vadovavau vienam iš daugelio ugniagesių būrių. Tačiau rangų niekas nežiūrėjo, gesinau ugnį kartu su visais“, – prisimena V.Rimkus.

Asmeninio albumo nuotr./Vitas Rimkus
Asmeninio albumo nuotr./Vitas Rimkus

Pasak jo, tikras pragaras užvirė, kai amoniakas pateko į nitrofoskos sandėlį ir pradėjo sklisti cheminiai junginiai, kurių pakankamai nefiltravo turimos kareiviškos dujokaukės. Be to, greitai susidėvėdavo filtrai, jų nebuvo tiek, kad juos dažnai galėtų keisti. „Tie nuodingi dūmai nebuvo tokie deginantys kaip amoniakas, bet jie buvo nuodingi, tik mes nelabai apie tai ką nors žinojome, poveikis kvėpavimo takams pasireikšdavo ne iškart“, – kalbėjo V.Rimkus.

Darbus sunkino tai, kad išmirkę nitrofoskos kalnai sustandėdavo, o pro susidariusią plutą vėl pradėdavo veržtis garai, nors atrodydavo, kad ugnis jau užgesinta. „Tada tekdavo kapoti plutą, kad vanduo pasiektų degančius chemikalus“, – prisiminė V. Rimkus.

Darbus sunkino tai, kad išmirkę nitrofoskos kalnai sustandėdavo, o pro susidariusią plutą vėl pradėdavo veržtis garai, nors atrodydavo, kad ugnis jau užgesinta.

Po avarijos jis gydėsi kvėpavimo takus, jam buvo pakilęs kraujo spaudimas.

Ugniagesiams niekas nesivargino pateikti aiškios instrukcijos, kaip elgtis gesinant pavojingas medžiagas. Reikėjo greitai mokytis iš skaudžios patirties. Antai iš pradžių štabas įkurtas vos už 300 metrų nuo avarijos židinio, paskui, supratus, kad tai užnuodyta zona, ugniagesiai persikėlė už pusės kilometro. Tik baigiant operaciją visi suprato, kad poilsio vietą ugniagesiams būtina perkelti už kelių kilometrų nuo gamyklos teritorijos.

Netrūko tragikomiškų situacijų

Tuo metu taip pat Kauno komandos viršininko pavaduotoju dirbęs, dabar Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojas Arūnas Kilšauskas sako, kad jam labiausiai įstrigo niekada kitur nepasikartojusios situacijos.

„Pamenu, kaip vienam ugniagesiui išgelbėjau gyvybę. Jis, klampodamas po pažliugusį nuo gausiai liejamo vandens dirvožemį, susipainiojo ir nugriuvo. O tada purvas pateko į filtrus ir žmogus būtų uždusęs arba apsinuodijęs amoniaku. Pribėgęs gretai jam pakeičiau dujokaukės filtrą“, – pasakojo A.Kilšauskas.

Asmeninio albumo nuotr./Arūnas Kilšauskas
Asmeninio albumo nuotr./Arūnas Kilšauskas

Buvo ir kuriozinių įvykių. Gesinimo brigados turėdavo dažnai keistis su kitomis poilsiui. Vienas būrelis ugniagesių per poilsio pertraukėlę kažkur dingo. Vyresnieji vadovai pradėjo jų ieškoti, nes nebuvo kam keisti dirbančiųjų. Pagaliau būrelis vyrų po netrumpo laiko parsirado. Vadai ėmė tardyti juos, kur šie slampinėjo. „Tik tada, kai jiems pradėjo grasinti bausmėmis už dezertyravimą tarnybos metu, vienas išklojo tiesą“, – šypsojosi A. Kilšauskas.

Vyrams teko kulniuoti apie kilometrą už gamyklos teritorijos atlikti gamtinių reikalų. Sužinojus apie tokią „pabėgimo“ priežastį, ugniagesiai nebuvo nubausti.

Pasirodo, dingimo priežastis buvo fiziologija. Iš pradžių ugniagesiai gaisravietėje nebuvo maitinami, bet jiems davė gerti daug pieno. Dėl to daugeliui susuko vidurius, o arti gaisravietės apnuoginti kūno nebuvo įmanoma, nes jį tuoj imdavo stipriai perštėti nuo chemikalų. „Vyrams teko kulniuoti apie kilometrą už gamyklos teritorijos atlikti gamtinių reikalų. Sužinojus apie tokią „pabėgimo“ priežastį, ugniagesiai nebuvo nubausti“, – pasakojo A. Kilšauskas.

Pakenkė sveikatai

Taip pat nebuvo nubaustas vairuotojas, kai apsvaigęs jis niekaip negalėjo rasti vandenį pumpuojančios mašinos siurblio kuro indo. „Kai vienas vadų pradėjo ant jo šaukti, kaip jis, vairuotojas, negalintis rasti kuro indo, šis atsisuko ir pasiuntė vadą labai toli. Laimei, viršininkas buvo supratingas ir tokį pavaldinio elgesį greitai suprato tik kaip apsinuodijimo pasekmę“, – kalbėjo A.Kilšauskas.

Po avarijos likvidavimo A.Kilšauskas pajuto stiprų gerklės perštėjimą. Tačiau medikai jam diagnozavo viso labo peršalimą. Tik po kelių dienų, kai ugniagesys vėl kreipėsi į gydytojus, jam nustatytas kvėpavimo takų apnuodijimas, be to, apmirė trečdalis plaučių. „Vėliau kvėpavimo funkcija visiškai atsistatė, tik liko padidėjęs kraujo spaudimas. Iki šiol labai greitai susergu kvėpavimo takų infekcijomis“, – sakė pareigūnas.

Jis akcentavo, kad jam didelį įspūdį paliko žmonių atsidavimas pareigai. „Supratome, kad nuodijame save, bet dirbome negailėdami jėgų“, – pasakojo A.Kilšauskas.

Didelio masto ekologinė katastrofa

Nelaimė gamykloje įvyko 1989 m. kovo 20 d. 11 val. Sprogo izoterminė saugykla, iš jos rezervuaro išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Jis pasklido aplink saugyklą, garavo ir po 3–5 minučių nuo atsitiktinių ugnies židinių užsidegė. Degantis amoniakas pasiekė nitrofoskos cechą. Užsidegė cechas, sandėlis, buitinės patalpos, kiti statiniai.

Dėl aukštos temperatūros prasidėjo cheminis nitrofoskos skilimas, į atmosferą išsiskyrė nuodingos cheminės medžiagos. Nuodingų cheminių junginių debesys susikaupė aplink Jonavą, vėjas debesis pradėjo nešti Ukmergės, Širvintų, Kėdainių link. Praėjus vos porai valandų po avarijos, Ukmergėje pradėjo jaustis stiprus amoniako kvapas, jo koncentracija ore buvo keturi miligramai kubiniame metre, nors leidžiama didžiausia amoniako norma normaliomis sąlygomis yra 0,2 miligramo kubiniame metre. Aplinkinių rajonų vietovėse nuodingų medžiagų koncentracija ore buvo itin didelė, žmonės ir gyvūnai duso, alpo.

Pirmieji avarijos vietoje pasirodė gamyklos ugniagesiai. Pirmiausia iš teritorijos buvo suskubta išvesti dirbusiuosius, ieškota nukentėjusių. Kai kurie darbuotojai buvo nušalę įvairias kūno dalis arba patyrę cheminius nudegimus. Vėliau į avarijos vietą penkiais gaisriniais automobiliais atvyko 30 ugniagesių iš Kauno ir buvo telkiamos pajėgos avarijai likviduoti iš visos Lietuvos, taip pat atvyko 50 kalnų gelbėtojų iš Ukrainos.

Likviduojant avarijos pasekmes nebuvo išvengta žmonių aukų, buvo daug sužeistųjų. Žuvo septyni žmonės (vienas iš jų – ugniagesys G.Narkevičius), daugiau nei penkiasdešimt buvo sužeista.

Nežinoma, kiek žmonių prarado darbingumą, sveikatą, kiek anksčiau laiko mirė.

Nežinoma, kiek žmonių prarado darbingumą, sveikatą, kiek anksčiau laiko mirė.

Į Kauną buvo evakuoti apie 5 tūkstančiai Jonavos miesto ir rajono gyventojų. Avarija buvo likviduota tik per tris paras. Dabartinė „Achemos“ gamykla ir šiais laikais laikoma viena pavojingiausių.

Po ilgai užtrukusio tyrimo buvo nustatyta, kad avarija įvyko dėl izoterminės saugyklos konstrukcijos trūkumų.

Įmonės vadovai teigia pasimokę iš nelaimės

Bendrovės „Achema“ technikos direktorius Juozas Tunaitis tvirtino, kad įmonėje padaryta ir daroma viskas, kad tokia nelaimė nepasikartotų.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Achema
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Achema

„Ši skaudi avarija įvyko prieš ketvirtį amžiaus, kuomet įrengimai ir jų saugos standartai buvo kitokie. Tai buvo labai skaudi patirtis ir pamoka, po kurios gamykloje itin sugriežtinti saugumo reikalavimai. Po avarijos su ja susiję įrengimai buvo uždaryti. Šiuo metu veikia nauji, aukščiausius pasaulinius saugumo standartus atitinkantys įrengimai, nuolat vykdomas jų patikrinimas, organizuojamos pratybos, kaip elgtis nelaimės atveju. Kiekvienas metais investuojama į esamų įrengimų saugumą. Seni agregatai nuolat tobulinami, keičiami naujais“, – teigė J.Tunaitis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min