Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kiekvieno Lietuvos valdovo mirtis vesdavo prie vidaus kovų ir galimo šalies padalijimo

Valdovų rūmai
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Valdovų rūmai
Šaltinis: 15min
0
A A

Ketvirtadienį Valdovų rūmuose prasidėjusioje istorikų konferencijoje, skirtoje prieš 450 metų Vilniuje susituokusių Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos didžiojo kunigaikščio, būsimojo Švedijos karaliaus Jono III Vazos vedyboms paminėti, Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Petrauskas skaitė pranešimą apie garsiausias Lietuvos gimines: Gediminaičius, Algirdaičius ir Jogailaičius. Stirps regia − viešpataujanti giminė. Jų požymius, karūnos paveldėjimo tvarką ir Lenkijos-Lietuvos valdovą Jogailą aptarė istorikas.

Viešpataujanti giminė − monarchijos užtikrinimas

Mokslininkas stirps regia įvardija kaip vieną svarbiausių ankstyvosios monarchijos įsitvirtinimo veiksnių. Viešpataujanti giminė yra žmonės, kurie suvokia savo aukštą kilmę ir teises į aukščiausiąjį sostą. Jai būdinga dinastinė struktūra, kai paveldėjimas yra užtikrinamas tik artimiausiems šeimos nariams. Paprastai tai būdavo monarcho sūnūs, tačiau dinastiniam valdymui nenusistovėjus ar dar tik besiformuojant, sostą galėdavo paveldėti ir brolis ar kitas artimas giminaitis.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Prof. dr. Rimvydas Petrauskas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Prof. dr. Rimvydas Petrauskas

Lietuvoje dinastinis valdymas prasidėjo kartu su valstybės pradžia − XIII a. viduryje. Pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas, siekdamas užtikrinti prieš kelerius metus gautos valdžios paveldėjimą, iš popiežiaus Aleksandro IV gavo leidimą vainikuoti sūnų. Popiežiaus bulės iniciatorius buvo pats Mindaugas.

Vivente rege − naujo įpėdinio sostui vainikavimas dar esant gyvam valdovui turėjo įtvirtinti dinastinę struktūrą. „Kaip žinia, dėl įvairių aplinkybių šiems Mindaugo planams nebuvo lemta išsipildyti, tačiau viešpataujančios giminės egzistavimą ir įtvirtinimą rodo tai, kad po Mindaugo nužudymo konkurencija dėl sosto vyko jo šeimos viduje“, − apie Lietuvos karališkųjų tradicijų formavimąsi pasakojo R.Petrauskas.

Neatsižvelgiant į dinastinės struktūros formavimosi procesą, XIII a. antrosios pusės politinė krizė neleido soste įsitvirtinti Mindaugo giminei. Istoriografai jau seniai diskutuoja apie galimus giminystės ryšius tarp Lietuvoje po Mindaugo nužudymo valdžiusių dinastijų. Nepaisant istorikų pastangų, niekam nepavyko įrodyti galimo kraujo ryšio tarp Mindaugo ir Gedimino.

„Netiesioginiai duomenys veikiau sako apie tiesioginės giminystės nebuvimą“, − teigė istorikas R.Petrauskas. Visos tuo metu valdžioje buvusios giminės buvo kilusios iš Lituania propria − tikrosios Lietuvos. Dabartinės rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos žemių, kurios nuo pat Lietuvos valstybės susidarymo buvo politinis ir ekonominis šalies branduolys. Būtent iš čia ir kilo kilminga giminė, kuri ilgam laikui tapo valdančiąja dinastija.

Nepaisant istorikų pastangų, niekam nepavyko įrodyti galimo kraujo ryšio tarp Mindaugo ir Gedimino.

Gedimino laikų valdančioji giminė

XIII a. pab. iškilo Gedimino giminė. XIV−XV a. sandūroje pirmą kartą kronikoje Origo regis ducum Lithuaniae buvo užrašyta Gediminaičių dinastinė tradicija, kurioje pradininku buvo laikomas Gediminas. Palyginti ilgas ir sėkmingas Gedimino valdymas galutinai įtvirtino jo šeimą soste. Gediminas sosto paveldėjimo grandinėje buvo trečiasis − tai vienas iš paskutiniųjų atvejų istorijoje, kai sostas yra perimamas iš brolio, kai dar yra gyvas buvusio valdovo sūnus.

„Valdančios dinastijos stiprėjimas iš dalies buvo vidinės krašto raidos pasekmė. Šia prasme svarbu tai, kad nuo pat politinės konsolidacijos proceso pradžios monarcho valdžia visuomet buvo vieno regiono diduomenės rankose, kuri tarpusavyje neabejotinai buvo susijusi labai įvairiais giminystės ir draugystės ryšiais“, − pasakojo profesorius R.Petrauskas. Gedimino šeimos nariai save laikė ir buvo kitų pripažįstami prigimtiniais vadovais − domini naturales.

Galima išskirti viešpataujančios giminės požymius. Aukščiausia valdžia visuomet paveldima vienos šeimos rėmuose: iš tėvo sūnui. Tiesa, tai nepanaikina brolių konkurencinės kovos dėl sosto, tad vieninga ir nusistovėjusi paveldėjimo tvarka nusistovėjo tik XV a. antroje pusėje. Kitas požymis − kunigaikščio titulas. Nuo Gedimino laikų jį galėjo turėti tik viešpataujančios šeimos atstovas arba su ta šeima artimai besigiminiuojantis asmuo. Trečias požymis − vedybų politika, kuri buvo aiškiai orientuota į dinastijos padėties įtvirtinimą ir jos stiprinimą tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje.

Negalima pamiršti, kad Gediminas laikomas pirmuoju geriausiai užsienio politiką pradėjusiu vesti valdovu. Nors vedybos dažniausiai trukdavo neilgai ir būdavo skirtos tam tikriems politiniams tikslams pasiekti, bet jos suteikdavo dinastijai tarptautinį pripažinimą ir tolesnį jos padėties krašto viduje stiprinimą. Jei Mindaugo laikais vedybos su vietiniais aukštos kilmės atstovais buvo gana įprastas ir netgi būtinas dalykas, tai Gedimino laikais valdančios šeimos narių santuokos iš esmės buvo tik tarptautinės.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Konferencijos akimirka
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Konferencijos akimirka

Ketvirtasis viešpataujančios giminės požymis − Gedimino testamentinis sprendimas paskirstyti pagrindines šalies politines vietas savo septyniems sūnums, išskiriant vyriausiąjį kunigaikštį. „Tai buvo dar vienas žingsnis konsoliduojant šalies teritoriją kaip valdančios giminės nuosavybę, kartu žingsnis mėginant išvengti šalies padalijimo tarp sūnų“, − pasakojo profesorius R.Petrauskas.

Puoselėjamas giminės bendrumas

Viešpataujančios giminės atsiradimas chronologiškai sutapo su staigiu valstybės teritorijos išsiplėtimu šalies rytuose. Gediminaičių dinastija buvo gana plačiai išsikerojusi. Tai iš dalies lėmė ir genealoginės aplinkybės, vien Algirdas pilnamečių vaikų turėjo dvylika, Kęstutis dar penkis. Reikėjo rasti būdą kaip aprūpinti vaikus, tačiau tas būdas neturėjo kelti grėsmės teritoriniam šalies vientisumui ir monarcho valdžios stabilumui.

„Tai buvo daroma iš anksto numatant ir su šalies diduomene suderinant sosto paveldėtoją bei mėginant sukurti kuo palankesnes sąlygas valdžios perdavimui“, − pranešime teigė istorikas R.Petrauskas.

Tokia tvarka, kai visų valdovo sūnų teisės iš esmės yra lygios, buvo teisinga valdovo sūnų teisių atžvilgiu, tačiau aišku, kad ji niekaip negalėjo užkirsti kelio interesų susidūrimui.

Giminės bendrumą puoselėjo vardai − vienodų vardų buvo visų brolių šeimose. Dar labiau bendrumą puoselėjo kunigaikščių ženklų sistema. XIV a. pab. Gediminaičiai vis dažniau pradeda naudoti bendrą herbą − raitelį, vėliau pavadintą Vyčiu. Iš pradžių šis ženklas veikiausiai buvo kunigaikščio ir jo sūnų, tačiau vėliau buvo perimtas ir kitų giminės šakų.

„Gedimino giminė“ − taip save vadino XIV a. pab. − XV a. pr. Lenkijos ir Lietuvos valdovai. Vilniuje reziduojantis valdovas kitų kunigaikščių būdavo pripažįstamas aukščiausiuoju, tačiau jie patys savo valdose tvarkėsi pakankamai autonomiškai.

Pati didžiausia problema vis dar buvo nenusistovėjusi sosto paveldėjimo tvarka. Nesant aiškioms taisyklėms vienintelė galimybė suvaldyti procesą ir buvo senjoro išskyrimas. „Tokia tvarka, kai visų valdovo sūnų teisės iš esmės yra lygios, buvo teisinga valdovo sūnų teisių atžvilgiu, tačiau aišku, kad ji niekaip negalėjo užkirsti kelio interesų susidūrimui“, − komentavo istorikas.

Nuo Gedimino giminės prie Jogailos

Konfliktai tarp brolių atvedė ir prie įvairių sąmokslų: Jaunučio nuvertimas, faktinės Algirdo ir Kęstučio dvivaldystės. Algirdo sūnų biografijos rodo, kad valdovų šeimoje galiojo tvirta taisyklė, jog tėvas atskiras kunigaikštystes paskirdavo jau vedusiems sūnums. Nors daugelis tų kunigaikštysčių buvo Rusioje ir tai lėmė krikštą pagal stačiatikių tradiciją, patys Algirdo sūnūs negalvojo, kad turi mažesnes teises į sostą. Išvykimas toliau nuo politinių centrų Vilniuje ir Trakuose lėmė susilpnėjusius politinius ryšius su vietiniais valdininkais, o tai vėliau neleido jiems lygiomis teisėmis konkuruoti su šalies branduolyje likusiais kunigaikščiais.

Gediminaičių giminę reikia įsivaizduoti kaip kraujo ryšiais susijusią asmenų grupę, kuri suvokia artimesnius ar tolimesnius giminystės ryšius. Aiškiai skiriasi pagrindinės linijos: Algirdaičiai, Jogailaičiai. Šios linijos toli gražu ne visada veikdavo kaip solidari politinė bendrija. Jie konkuravo dėl didžiojo kunigaikščio sosto, savarankiškai valdė atskiras kunigaikštystes ir įtvirtino suvokimą apie vienintelę valdyti galinčią kunigaikščių giminę.

„Lemtingas posūkis viešpataujančios giminės struktūroje įvyksta tada, kai ją imta suvokti ne tik kaip vienoje kartoje gyvenančių ir į valdžią pretenduoti galinčių asmenų ratą, bet kaip genealoginiu principu vienas kitą keičiančių valdovų eilę“, − kalbėjo profesorius R.Petrauskas.

Jogaila iškart pradėjo valdyti kaip aukščiausiasis kunigaikštis, kitų galimybė pretenduoti į sostą buvo panaikinta per kelis dešimtmečius Jogailos laikotarpiu. Pasikeičia ir tarptautinių sutarčių sudarymas: jas kartu ar atskirai sudarydavo Jogaila su Vytautu, likusiems Gediminaičiams lieka vieta tik dokumentų testacijose sutarčių liuditojų vaidmuo.

„Viešpataujančios giminės sampratos pokyčiai Vėlyvųjų Viduramžių Europoje lėmė, kad valdančios šeimos linijos tėvas−sūnus pabaiga buvo suvokiama kaip visos dinastijos mirtis“, − pasakojo istorikas.

Jogailai pagaliau susilaukus sūnų prasidėjo nauja Jogailaičių dinastijos formavimosi era. Tik XV a. nusistovėjo sosto paveldėjimo tvarka, o dinastinė sistema galutinai įgavo aiškų pavidalą. Jogailaičių vardas tapo paveldimas ir siejamas su Jogaila, o ne Gediminu. Nors Gediminaičių šaknys nebuvo užmirštos, tačiau nuo to laiko karališkoje šeimoje gimę asmenys buvo laikomi de Jagiellon familia − iš Jogailaičių šeimos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min