Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 9d. 23:02

Kodėl Josifas Stalinas plovė smegenis savo liaudžiai ir tylėjo apie priešus

Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje
„Scanpix“ nuotr. / Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymas Maskvoje

1939 metų rugsėjo 28-ąją, prabėgus mėnesiui nuo Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė draugystės ir sienų sutartį. Netikėtas santykių su neseniai dar priešiška buvusia nacistine Vokietija atšilimas suglumino daugelį SSRS piliečių.

Kaip prieškarinė sovietinė propaganda aiškino netikėtus Josifo Stalino užsienio politikos posūkius? Kodėl ji neigiamai paveikė sovietinių žmonių nuotaikas prieš karą? Kodėl J.Stalinas asmeniškai cenzūruodavo sovietinę spaudą? Apie tai lenta.ru kalbėjosi su istoriku Michailu Tiaguru.

Tiesioginio poveikio propaganda

– Kaip stipriai sovietinė valdžia prieškariu kontroliavo spaudą ir visą propagandinį aparatą?

– Žinoma, valdžia įdėmiai stebėjo šią sferą. Spaudoje egzistavo išankstinė cenzūra, kuri dar labiau sustiprėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. 1939-ųjų spalį Liaudies komisarų tarybos (red. – SSRS vyriausybės) nutarimu visi centriniai laikraščiai tapo papildomai pavaldūs ir Užsienio reikalų liaudies komisariato spaudos skyriui. Jie buvo įpareigoti iš anksto suderinti visas publikacijas tarptautinėmis temomis. Daug dėmesio propagandai skyrė ir pats J.Stalinas. Kai kada jis asmeniškai redaguodavo „Pravdos“ ir „Izvestijų“ straipsnius, pats rašydavo kai kuriuos TASS pranešimus.

– Kas buvo pagrindinis sovietinės propagandos ruporas ikitelevizinėje epochoje – spauda, radijas ar menas?

– Partinė-valstybinė vadovybė išnaudojo visas įmanomas priemones, įskaitant teatrą, kiną, literatūrą ir radiją. Bet pagrindiniai instrumentai buvo spauda ir žodinė propaganda. Pažymėtina, kad kai kada jų turinys nesutapdavo.

– Kuo skyrėsi jų turinys?

– Pateiksiu tokį pavyzdį. 1940-ųjų sausį žurnalo „Komunističeskij internacional“ redaktorius Peteris Wiedenas (Sovietų Sąjungoje gyvenęs Austrijos komunistas, tikroji pavardė – Ernstas Fischeris) Leningrade skaitė paskaitą apie darbininkų judėjimą Europoje. Kalbėdamas apie Molotovo-Ribbentropo paktą bei jo pasekmes lektorius auditorijai pareiškė, kad „vokiškasis imperializmas... liko vokiškuoju imperializmu“, tai yra išsaugojo savo agresyvią esmę. Po to P.Wiedenas ėmė samprotauti apie jėgų pasiskirstymą Trečiojo reicho viršūnėse, kur neva susiformavo dvi grupuotės. Viena, pasak jo, ir toliau išsaugojo troškimą užpulti SSRS ir nori kuo greičiau anuliuoti nepuolimo sutartį. O kita (jai priklausė ir Adolfas Hitleris), elgėsi atsargiau, manydama, kad Sovietų Sąjunga pernelyg stiprus priešininkas. Vokietija dar nėra pasirengusi karui su SSRS.

Daug dėmesio propagandai skyrė ir pats J.Stalinas. Kai kada jis asmeniškai redaguodavo „Pravdos“ ir „Izvestijų“ straipsnius, pats rašydavo kai kuriuos TASS pranešimus.

Lektoriaus nuomone, nepuolimo sutartis naudinga Vokietijos komunistams. Dabar Vokietijos darbininkai gali skaityti Viačeslavo Molotovo kalbą laikraščiuose ir net išsikirpti iš jų J.Stalino fotografiją (turėta galvoje garsiosios J.Stalino, V.Molotovo ir Joachimo von Ribbentropo nuotraukos, padarytos iš karto po pakto pasirašymo) ir pasikabinti ją ant sienos, nebijodami gestapo. P.Wiedenas įtikinėjo auditoriją, kad sutartis padeda Vokietijos komunistams vykdyti agitacinį darbą savo šalyje.

– Vokietijos komunistams? 1940-aisiais, kai jų lyderis Ernstas Thälmannas jau kelerius metus buvo įkaltintas?

– Komunistai Vokietijoje egzistavo, bet siužetas, kurį pasakojo P.Wiedenas – iš pasakų srities. Klausimas, kodėl jis tai pasakojo. Sutartis su A.Hitleriu sukėlė daugelio sovietinių žmonių sumišimą. Agitatoriai ir propagandistai savo ataskaitose rašė, kad jiems dažnai užduodami klausimai: ar A.Hitleris mūsų neapgaus, kas dabar bus su Vokietijos komunistiniu judėjimu ir E.Thälmannu, kaip visa tai apskritai suderinti su komunistine ideologija. Ir P.Wiedenas kartu su kitais propagandistais mėgino išaiškinti sutarties naudą iš klasinės kovos ir tarptautinio komunistinio judėjimo interesų pozicijų.

Žodinė propaganda tuo buvo svarbi, kad kai kada ji pretendavo į tam tikrą atvirumą (tiksliau, vaizdavo jį). Ji stengėsi atsakyti į sudėtingus klausimus, apie kuriuos nebuvo diskutuojama spaudoje. Daugelio dalykų, apie kuriuos buvo kalbama iš tokių tribūnų, nebūdavo galima aptarinėti sovietiniuose laikraščiuose.

Propagandistai-avantiūristai

– Kodėl negalima?

– Dėl to, kad sovietinę spaudą įdėmiai skaitė užsienio ambasadose, taip pat ir Vokietijos ambasadoje. Diplomatai visiškai pagrįstai spaudą laikė aukščiausios partinės vadovybės ir asmeniškai J.Stalino ruporu.

– Ar valdžia taip pat griežtai, kaip ir spaudą, kontroliavo ir žodinę propagandą?

– Jos kontrolė buvo silpnesnė. Lektorius galėjo netikėtai ką nors leptelėti nuo savęs. Pavyzdžiui, 1939 metų kovą Pskove lekciją apie tarptautinę situaciją Europoje skaitė srities liaudies švietimo skyriaus darbuotojas Mironovas. Jis pareiškė, kad iš devynių Vokietijos vyriausybės narių vienas yra slaptas antifašistas ir sovietinės žvalgybos agentas. A.Hitleris, pasak jo, jausdamas savo padėties netvirtumą, pervedė pinigus į Anglijos ir Norvegijos bankus ir apskritai ketina bėgti iš Vokietijos. Taip pat A.Hitleris neva nerimaudamas klausosi sovietinio radijo ir įdėmiai sekė XVIII SSRS komunistų partijos suvažiavimą, kuriame, kaip jis galvojo, galėjo būti paskelbta apie žygį prieš nacistinę Vokietiją.

– Auditorija turbūt gerokai nustebo?

– Žinoma. Beje, lekcijos klausėsi ir vietinė partinė vadovybė. Pskovo miesto komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas paklausė Mironovo, iš kur pas jį tokios žinios. Lektorius nesutrikęs atsakė, kad jis asmeniškai bendrauja su užsienio reikalų liaudies komisaru Maksimu Litvinovu ir jo pavaduotoju Vladimiru Potiomkinu.

Tarp paskaitas skaičiusių propagandistų pasitaikydavo net savotiškų avantiūristų. 1941-aisiais „Pravdoje“ buvo publikuotas straipsnis apie buvusį Leningrado srities lektoriumo darbuotoją, kuris skaitydavo paskaitas tarptautinėmis temomis. Vieną dieną jis tiesiog metė savo darbą ir ėmė klajoti po šalį. Atvažiuodavo į kokį nors provincijos miestelį, pranešdavo, kad dirba Leningrade, kad jis yra mokslų kandidatas ir docentas; kalbėdavo, kad yra komandiruotas arba atostogauja, ir pasisiūlydavo už atitinkamą mokestį perskaityti kelias paskaitas. Kai kada jis pasiimdavo avansą ir išvykdavo, kai kada vis dėlto surengdavo paskaitas ir kimšdavo į klausytojų galvas kokius nors savo samprotavimus apie padėtį Europoje, „net įvardydavo datas, kada reikėtų laukti vienos ar kitos valstybės įsitraukimo į karą“. Straipsnio autorius tvirtino, kad „taip atrodo tipinis gastrolierius, propagandinį darbą pavertęs chaltūra ir lengvu uždarbiu“. Vadinasi, buvo kalbama apie paplitusį reiškinį.

Kas tikėdavo propaganda

– Kiek efektyvi buvo sovietinė propaganda? Kaip ją vertino SSRS gyventojai?

Buvo nuoširdžiai sovietų valdžiai atsidavusių propagandistų, kurie iš tiesų tikėjo komunistiniais idealais. Bet pakako ir principų neturinčių ciniškų prisitaikėlių.

– Sunku pasakyti, kaip vertino visi gyventojai. Šalis buvo labai marga. Daug kas priklausė nuo amžiaus ir socialinės padėties, nuo gyvenimiškos patirties. Pavyzdžiui, jaunimas buvo labiau linkęs tikėti propaganda, nes jis juk buvo formuojamas nuo pat vaikystės. Įvairiuose prisiminimuose, taip pat interviu, kuriuos surinko Artiomas Drabkinas, nuolat sutinkamas motyvas: aš ir mano bendraamžiai nuoširdžiai tikėjome Raudonosios armijos galia ir manėme, kad būsimas karas bus trumpas – svetimoje žemėje ir mažu krauju; kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, daugelis bijojo pavėluoti į karą.

O vyresni žmonės, pergyvenę Rusijos ir Japonijos karą, Pirmąjį pasaulinį ir Pilietinį karus, skeptiškai vertino bravūrišką „mes juos užmėtysime kepurėmis“ retoriką. Iš NKVD suvestinių apie gyventojų nuotaikas galime sužinoti, kad kai kada pagyvenę žmonės matė paraleles tarp sovietinės propagandos ir Rusijos–Japonijos karo laikotarpio laikraščių, neva tada irgi žadėjo, kad mes greitai sutriuškinsime priešus, o po to viskas pasisuko kitaip – taip bus ir dabar. Tad gyventojų nuotaikos buvo labai skirtingos. NKVD suvestinėse galima rasti platų vertinimų spektrą: vieni pritarė valdžios veiksmams ir laikėsi su oficialia ideologija sutampančių pozicijų, o kai kas buvo nusiteikęs akivaizdžiai antikomunistiškai.

Bet net jeigu SSRS gyventojai netikėjo oficialia propaganda, tai smalsiai jos klausėsi, ypač jei ji buvo apie tarptautinę politiką. Daugelyje žodinės propagandos atstovų ataskaitų 1939–1941 metais buvo rašoma, kad didžiausio susidomėjimo sulaukia būtent tarptautinės padėties ir karo Europoje temos. Net jeigu paskaitos būdavo mokamos, šios temos sutraukdavo pilnas sales.

– Kaip savo veiklą vertino patys ideologinio fronto veikėjai? Ar jie patys tikėjo tuo, apie ką rašė ir kalbėjo?

– Sunku daryti kokius nors apibendrinimus. Buvo nuoširdžiai sovietų valdžiai atsidavusių propagandistų, kurie iš tiesų tikėjo komunistiniais idealais. Bet pakako ir principų neturinčių ciniškų prisitaikėlių. Žinomas faktas, kai laikraščio „Pskovskij kolchoznik“ darbuotojai, 1941-aisiais metais atsidūrę okupuotoje teritorijoje, nuėjo dirbti į vokiškus propagandinius leidinius, pavyzdžiui, į kolaborantų laikraštį „Za rodinu“.

Gandai ir priešo įvaizdis

– O kokią įtaką sovietinė propaganda darė įvairių gandų atsiradimui?

– Tiesioginę. Pirmiausia, spausdintinės ir žodinės propagandos skirtumai patys savaime jau skatino skirtingų valdžios veiksmų traktuočių atsiradimą. Antra, gandus paskatinti galėjo oficialios informacijos stoka. Pavyzdžiui, pirmosiomis karo su Suomija savaitėmis sovietinė spauda detaliai nušvietė karinių veiksmų eigą, leisdama suprasti, kad jie greitai baigsis pergale. Bet vėliau Raudonoji armija įsirėmė į Mannerheimo liniją ir publikacijų iš fronto srautas smarkiai sumenko. Atmetus užsienio spaudos publikacijų paneigimus, liko tik kuklios suvestinės, dažnai sutilpdavusios į dvi ar tris eilutes.

Wikipedia.org nuotr./Mannerheimo linijos įtvirtinimai
Wikipedia.org nuotr./Mannerheimo linijos įtvirtinimai

Dėl to Leningrade pasipylė įvairiausių gandų srautas. Kalbėdavo apie Suomijos įtvirtinimus, apie aukščiausios karinės vadovybės kenkėjiškus veiksmus. Kai kada imdavo plisti tiesiog fantastiniai siužetai. Tarkime, tvirtindavo, kad visa elektros energija (mieste nuolat įvykdavo elektros energijos tiekimo pertrūkių) nukreipiama į frontą, kur kažkokiais mechanizmais sovietinė kariuomenė kasa tunelį po Vyborgu. Žmonės ieškodavo alternatyvių informacijos šaltinių, net klausydavosi Suomijos radijo laidų rusų kalba, beje, kartais taip elgdavosi ir kariškiai. Istorikas Dmitrijus Žuravliovas kalba apie vieną vyresnįjį geležinkelininkų kariuomenės politinį vadovą, kuris savo kariams organizuodavo kolektyvinę tokių suomiškų laidų perklausą. Kitas politrukas, tarnavęs Hoglando saloje, konspektuodavo šias laidas, o vėliau jų turinį perpasakodavo savo dalinio vadams.

– Kokį vaidmenį sovietinėje propagandoje vaidino priešo įvaizdis?

– Priešo įvaizdis būdavo kuriamas naudojant vadinamąjį klasinį požiūrį. Nepriklausomai nuo to, apie kokią valstybę (Vokietiją, Lenkiją, Suomiją) buvo kalbama, ta valstybė visada būdavo silpna dėl vidinio susiskaldymo. Joje buvo išnaudojami darbininkai, pasirengę akimirksniu pereiti į Sovietų Sąjungos pusę (jeigu jie dar ne SSRS pusėje, tai pakaks jiems išgirsti sovietinius vadus ir politrukus, raudonarmiečius, kai iš karto supras, kieno pusėje yra tiesa, ir stos į revoliucines pozicijas). Jiems būdavo priešpastatomi išnaudotojai eksploatatoriai – buržuazija, žemvaldžiai, karininkai, fašistai.

Kodėl aš pasakiau „vadinamąjį“? Klasinis požiūris gali būti įvairus. Tai gali būti visiškai rimtas ir mokslinis visuomenės tyrinėjimo įrankis (o juk sovietinė propaganda pretendavo į tai, kad platina mokslinį pasaulio paveikslą). Tačiau vietoje realios visuomenės su realiomis klasėmis, tikra jų padėtimi ir savimone galima pakišti abstrakčią schemą. Būtent tokią schemą ir siūlė propagandistai. Nesvarbu, koks iš tiesų gyvenimas potencialaus priešo šalyje, ką tos šalies darbininkai ir valstiečiai žino apie Sovietų Sąjungą – jie visada yra potencialūs sovietų sąjungininkai. Net jeigu jie visiškai nieko nežino apie SSRS, vis tiek kokiu nors būdu turi jausti, kad privalo būti sovietų pusėje.

Sovietinės propagandos kūlversčiai

– Kaip 1936–1941 metais keitėsi sovietinės spaudos retorika nacistinės Vokietijos atžvilgiu?

– Sovietinė spauda buvo priešiškai nusiteikusi Vokietijos atžvilgiu iki pat nepuolimo sutarties pasirašymo. Dar 1939-ųjų rugpjūtį sovietinėje spaudoje matomi antinacistiniai straipsniai. Pavyzdžiui, rugpjūčio 15 dieną „Pravda“ išspausdino feljetoną „Kanibalų žodynas“ apie vokiečių ir lenkų kalbų pasikalbėjimo žodyną vermachto kariams.

Iš karto po Molotovo ir Ribbentropo pakto pasirašymo sovietinės spaudos tonas kardinaliai pasikeitė. Laikraščiai ėmė mirgėti frazėmis apie dviejų didžių valstybių draugystę ir bendradarbiavimą.

Tačiau iš karto po Molotovo ir Ribbentropo pakto pasirašymo sovietinės spaudos tonas kardinaliai pasikeitė. Laikraščiai ėmė mirgėti frazėmis apie dviejų didžių valstybių draugystę ir bendradarbiavimą. Vis dėlto, kai vokiečiai užpuolė Lenkiją, iš pradžių kariniai veiksmai būdavo nušviečiami neutraliu tonu.

Tačiau kažkuriuo momentu prasidėjo antilenkiška kampanija. Rugsėjo 14 dieną „Pravdoje“ pasirodė vedamasis straipsnis „Apie vidines Lenkijos pralaimėjimo priežastis“. Jis nepasirašytas, tačiau žinoma, kad jo autorius – tuometinis SSRS komunistų partijos centro komiteto propagandos ir agitacijos valdybos viršininkas Andrejus Ždanovas, o redagavo jį pats J.Stalinas.

Kai rugsėjo 17-ąją prasidėjo Raudonosios armijos intervencija į Lenkiją, V.Molotovas savo kalboje per radiją nieko nepasakė apie Vokietiją. Porą dienų sovietiniai žmonės buvo visiškai sutrikę, nesuvokdami, ką Raudonoji armija veikia Lenkijoje: ar padeda vokiečiams, ar, priešingai, eina kariauti su jais. Situacija paaiškėjo tik po bendro sovietų ir nacių komunikato, paskelbto rugsėjo 19 dieną, apie tai, kad abiejų kariuomenių veiksmai „nepažeidžia sutarties raidės ir dvasios“, kad abi pusės siekia „atstatyti taiką ir tvarką, kuri buvo sutrikdyta žlugus Lenkijos valstybei“.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Generolas majoras Heinzas Guderianas ir brigados vadas Semionas Krivošejinas priima bendrą Vokietijos ir SSRS kariuomenių paradą Breste po Lenkijos sutriuškinimo.
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Generolas majoras Heinzas Guderianas ir brigados vadas Semionas Krivošejinas priima bendrą Vokietijos ir SSRS kariuomenių paradą Breste po Lenkijos sutriuškinimo.

– Kaip sovietinė propaganda paaiškino tokius netikėtus SSRS užsienio politikos kūlversčius?

– Šią užduotį iš esmės vykdė žodinė propaganda. Jau minėjau P.Wiedeno pavyzdį. Jis mėgino sutartį su A.Hitleriu paaiškinti iš sovietiniams žmonėms įprastų klasinių pozicijų. Tačiau tokių kardinalių posūkių kaip Molotovo ir Ribbentropo pakto ar taikos sutarties su Suomija pasirašymo atveju propagandistai iš anksto negaudavo jokių instrukcijų ir būdavo sutrikę. Kai kurie iš jų, atsakinėdami į klausytojų klausimus, remdavosi laikraščiais ir kalbėdavo, kad nieko daugiau patys nežino. Šie propagandistai į viršų siuntė nevilties kupinus prašymus operatyviai išaiškinti, ką ir kaip jiems derėtų kalbėti.

– Ar toks draugiškas tonas hitlerinės Vokietijos atžvilgiu sovietinėje propagandoje išsilaikė iki pat 1941 metų birželio?

– Ne, tai tęsėsi tik maždaug iki antrosios 1940 metų pusės. Tuo pačiu metu sovietinė spauda už „darbininkų teisių varžymą“ ir komunistų persekiojimą aršiai kritikavo Angliją ir Prancūziją. 1939 metų lapkritį J.Stalinas „Pravdos“ puslapiuose pareiškė, kad „ne Vokietija užpuolė Prancūziją ir Angliją, bet Prancūzija ir Anglija užpuolė Vokietiją, prisiimdamos atsakomybę už dabartinį karą“.

Tačiau ir tuo metu kai kada pasirodydavo tekstų su lengvu antihitleriniu poskoniu. Pavyzdžiui, 1939 metų gruodį, prasidėjus Žiemos karui, sovietiniai laikraščiai išspausdino trumpą žinelę, kurioje Vokietija buvo kaltinama ginklų tiekimu Suomijai.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Viačeslavas Molotovas sveikinasi su Joachimu von Ribbentropu Berlyne.
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Viačeslavas Molotovas sveikinasi su Joachimu von Ribbentropu Berlyne.

Sovietinės spaudos tonas pastebimai pasikeitė antrojoje 1940 metų pusėje. Nors kai kada vis dar pasirodydavo Vokietijos atžvilgiu pozityvūs straipsniai – pavyzdžiui, trumpas pranešimas apie V.Molotovo kelionę į Berlyną 1940 metų lapkritį. Tada „Pravda“ pirmame puslapyje išspausdino A.Hitlerio, prilaikančio už alkūnės V.Molotovą, nuotrauką. Bet apskritai požiūris į Vokietiją sovietiniuose laikraščiuose jau buvo gerokai vėsesnis. Kai Berlynas su Roma ir Tokijumi pasirašė Trilypės sąjungos paktą, „Pravdoje“ šis įvykis buvo traktuotas kaip „tolimesnio karo kurstymo ir išplėtimo“ ženklas, tačiau tuo pačiu metu buvo pabrėžiamas SSRS neutralitetas. 1941 metų pradžioje Vokietijos ir Anglijos karinė priešprieša jau buvo nušviečiama neutraliai, o balandį sustiprėjo antivokiškas kursas.

„Taip jiems, fašistams!“

– Su kuo tai susiję?

– 1941 metų balandžio 5-ąją (iš tiesų oficiali data – balandžio 6-osios naktis) SSRS ir Jugoslavija pasirašė draugystės ir nepuolimo sutartį. Ir tuo pat metu į Jugoslaviją įsiveržė A.Hitleris. Sovietiniams laikraščiams apie abu įvykius teko pranešti vienu metu. Ir nors karinius veiksmus jie aprašinėjo gana neutraliai (buvo publikuojamos abiejų kariaujančių pusių suvestinės), tačiau kai kada atsirasdavo frazių apie Jugoslavijos karių drąsą ir narsą. Taip pat buvo išspausdintas oficialus Užsienio reikalų liaudies komisariato pareiškimas, kuriuo pasmerktas Vengrijos prisijungimas prie karo Jugoslavijoje Vokietijos pusėje. Kitaip tariant, pačios Vokietijos dėl agresijos kol kas nesiryžo kritikuoti, tačiau smerkė jos sąjungininkę.

1941 metų balandžio 30 dieną Raudonosios armijos vyriausioji politinė valdyba į dalinius išsiuntinėjo direktyvinį laišką. Jame buvo kalbama, kad „raudonarmiečiams ir jaunesniesiems karininkams nepakankamai išaiškinama, jog Antrajame pasauliniame kare abi kariaujančios pusės kovoja dėl naujo pasaulio perdalijimo“ ir dabar Vokietija „perėjo prie užkariavimų ir grobimų“. Gegužės 1-ąją „Pravdoje“ išspausdintas vedamasis „Didžioji tarptautinio proletarinio solidarumo šventė“, kuriame paminima, kad Sovietų Sąjungoje „į istorijos šiukšlyną išmesta mirusi žmonių dalijimo į „aukštesnes“ ir „žemesnes“ rases ideologija“.

Antrame gegužės mėnesio žurnalo „Bolševik“ numeryje, straipsnyje „Vardan tėvynės šlovės“, buvo panašus pasažas: „Pasaulinis karas jau demaskavo negyvybingos buržuazinės ideologijos, pagal kurią vienos tautos, vienos „rasės“ pašauktos valdyti kitas, „žemesnes“, supuvimą. Ši mirusi ideologija priklauso atgyvenusioms klasėms.“ Suprantama, į ką čia buvo daromos užuominos. O vėliau buvo J.Stalino kalba karo akademijos absolventams 1941 metų gegužės 5-ąją, kurioje jis palygino A.Hitlerį su Napoleonu, katras iš pradžių vedė teisingus karus, o vėliau pradėjo grobti svetimas teritorijas ir galiausiai pralaimėjo.

– O kitose sovietinės propagandos srityse tuo metu taip pat ėmė jaustis antivokiška linija?

– Galima prisiminti filmą „Aleksandras Nevskis“. Kino teatruose jis pasirodė 1938-aisiais, kai SSRS ir Vokietijos santykiai buvo, švelniai tariant, įtempti. Po Molotovo ir Ribbentropo pakto pasirašymo juosta iš karto buvo padėta ant lentynos, o 1941 metų balandį ją ir vėl pradėjo rodyti.

Maršalo Ivano Bagramiano memuaruose yra įdomus epizodas. Jis, tada dar pulkininkas, nuėjo į kino seansą ir taip aprašė salės reakciją: „Kai Čiudo ežero ledas sutreškėjo po šunų-riterių kojomis ir vanduo ėmė ryti juos, salėje pasigirdo ne tik garsūs pasitenkinimo šūksniai, bet ir įniršio kupina frazė: „Taip jiems, fašistams!“ Į šį iš širdies išsiveržusį šauksmą salė atsakė aplodismentų audra.“ Tai nutiko dar 1941 metų pavasarį, kaip rašė I.Bagramianas, „vieną iš balandžio vakarų“.

Propagandos žala

– Kaip atsirado liūdnai pagarsėjęs 1941 metų birželio 14-osios TASS pranešimas, kad Vokietija neketina pulti Sovietų Sąjungos?

– Manau, kad tai buvo diplomatinis sovietų manevras, mėginimas patyrinėti Vokietijos vadovų ketinimus. Berlynas, kaip žinome, niekaip nesureagavo į TASS pranešimą, tačiau sovietinius propagandistus jis dezorientavo. Vis dėlto nereikia pervertinti jo neigiamos įtakos ir su tuo susieti būsimas Raudonosios armijos nesėkmes, kurios turėjo kitas priežastis.

– Kaip, jūsų manymu, tokios manipuliacijos visuomenės sąmone naudojant sovietinę propagandą veikė žmonių nuotaikas Didžiojo tėvynės karo išvakarėse? Ar galima teigti, kad propagandos nenuoseklumas dezorientavo SSRS gyventojus?

– Manau, kad žalą darė ne tai, jog propaganda kaitaliojo puolimo objektą, ne tai, kad jos ašmenys buvo nukreipiamos tai prieš Vokietiją, tai prieš Lenkiją, Suomiją ar Angliją su Prancūzija, o po to vėl prieš Vokietiją. Didžiausią žalą padarė būtent jos nuoseklumas. Sovietinė propaganda į masių sąmonę įskiepijo neteisingą būsimo karo įvaizdį.

– Ką turite galvoje?

– Kalbu apie jau minėtą klasiškai susiskaldžiusio ir silpno priešo įvaizdį. Toks metodas kūrė „užmėtysime juos kepurėmis“ nuotaikas, kėlė greito ir lengvo karo viltis. Tai aiškiai pasireiškė jau kare prieš Suomiją, kai laikraščiai pasakojo apie išnaudojamus Suomijos darbininkus, besidžiaugiančius raudonarmiečių išlaisvintojų atėjimu. Kaip žinoma, realybė pasirodė esanti visiškai kitokia. Tie, kas vadovavo propagandai, suprato: kažką reikia keisti. Raudonosios armijos politinės valdybos vadovas Levas Mechlis prakalbo apie „žalingą prietarą, kad neva gyventojai šalių, įsitraukiančių į karą su SSRS, neišvengiamai ir vos ne visi sukils ir pereis į Raudonosios armijos pusę“. Laikraščiuose pasirodė tokių frazių kaip „karas – sunkus reikalas, kuriam reikia gero pasirengimo ir didelių pastangų“, tačiau jokių rimtų lūžių, jokių rimtų pokyčių neįvyko.

Ir ši nuostata, kad karas bus lengvas ir greitas, o potencialus priešas susiskaldęs ir silpnas, pirmuoju Didžiojo tėvynės karo etapu išties dezorientavo daugelį sovietinių žmonių tiek armijoje, tiek ir užnugaryje. Tarp to įvaizdžio ir to, kaip iš tiesų prasidėjo karas, matomas milžiniškas kontrastas. Reikėjo daugybės laiko, kad būtų nugalėtas sutrikimas ir susitaikyta su mintimi, kad karas bus ilgas, sunkus ir pareikalaus daugybės kraujo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min