Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kovo 11-osios išvakarėse Sąjūdį skaldė tarpusavio rietenos

Sąjūdžio suvažiavimas
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / Sąjūdis stebino neregėta vienybe, bet jo viršūnes graužė nesutarimai.
Šaltinis: 15min
0
A A

Šiandien mažai kas prisimena, kad sovietinę omertą – nerašytą tylos įžadą slėpti tiesą – sulaužiusi Sąjūdžio spauda turėjo ir kitą, visuomenei nematomą, pusę. Ne tokią įspūdingą, laisvą, begaline drąsa ir ryžtu, pagaliau – vienybe alsuojančią pusę.

Sovietinės propagandos mašinos dantračius trupinę „Atgimimas“, „Sąjūdžio žinios“, „Respublika“, „Kauno aidas“ ir daugelis kitų Sąjūdžio leidinių artėjant 1990-ųjų Kovo 11-ajai tapo intrigų, vidinių nesutarimų ir asmeninių ambicijų susikirtimo terpe.

Prieštaros Sąjūdžio viduje reiškėsi skirtingu požiūriu į laisvėjimo proceso eigą, tempą, kryptis ir santykius su Lietuvos komunistų partija (LKP). Nesutarimai tarp sąjūdiečių neretai peraugdavo į atvirus konfliktus, apie kuriuos kartais sužinodavo ir visuomenė.

Nemažai Sąjūdžio žiniasklaidoje dirbusių žmonių tvirtina, kad Sąjūdžio spauda iš esmės nebuvo absoliučiai demokratinė. Kalbinti pašnekovai argumentuoja tuo, kad spaudą kontroliavo Sąjūdžio vadovybė, todėl reikėjo laikytis vieningos linijos, nebuvo galima kritikuoti sąjūdiečių ir pan. Nutikdavo ir taip, kad bandymai nukrypti nuo vieningos linijos baigdavosi Sąjūdžio leidinių redaktorių nušalinimu.

Vilniaus ir Kauno trintis

Trintis tarp nuosaikiųjų ir radikaliųjų sąjūdiečių ypač paaštrėjo 1989 metų vasarą, kai buvo vis garsiau kalbama apie nepriklausomybės siekį. Vieni sąjūdiečiai palaikė savarankišką kryptį ir aiškią nepriklausomybės idėją, kiti buvo linkę bendradarbiauti su LKP ir nepykdyti Maskvos. Bene radikaliausiai Sąjūdžio pusei visuomet buvo priskiriami kauniečiai. 1989 metų rugpjūtį jie tiesiai reikalavo pagrindiniu tikslu įvardyti nepriklausomybės atkūrimą.

Kauno sąjūdiečių laikraščiui „Kauno aidas“ vadovavęs Vidmantas Valiušaitis kritiškai vertina tuo metu vyravusį sąjūdiečių supratimą apie spaudą.

Tarp Vilniaus ir Kauno sąjūdiečių visą laiką tvyrojo priešprieša, kurią žinomas britų istorikas ir žurnalistas Anatolis Lievenas sieja su socialinio statuso savybėmis. Baltijos šalių Atgimimo istoriją išsamiai nagrinėjęs A.Lievenas Vilniaus sąjūdiečius įvardija kaip aukštą statusą turėjusius akademinio intelektualinio sluoksnio atstovus, kur kas atviresnius ir lankstesnius. O kauniečiai įvardijami kaip neturintys ką prarasti, mažai visuomenei žinomi tarnautojai ir technokratai, nusiteikę tautiškai ir nacionalistiškai. Būtent šių charakterio savybių priešprieša ilgainiui sukiršino ambicingas asmenybes, tapusias tautos vedliais ir numylėtiniais.

Kauno sąjūdiečių laikraščiui „Kauno aidas“ vadovavęs Vidmantas Valiušaitis kritiškai vertina tuo metu vyravusį sąjūdiečių supratimą apie spaudą. Sąjūdžio vadovybės požiūrį jis lygina su kompartijos taikytais metodais, t. y. norą viską kontroliuoti ir žinoti, ką daro žurnalistai.

„Daug kas iš Sąjūdžio vadovybės manė, kad užtenka kažką pasakyti ir visi apie tai kažkaip sužinos. Tai Sąjūdžio vadovybės nesupratimo, kas yra spauda, ypač laisva, ir kaip ją sunku sukurti, rezultatas. Nesupratimo, koks svarbus tai yra instrumentas“, – aiškina V.Valiušaitis.

Tačiau nors nedidelės grupės „iš viršaus“ vadovaujama Sąjūdžio spauda iš esmės negalėjo būti kokybiška laisvumo prasme, trūko pliuralizmo, ji vis dėlto turėjo atlikti vieningos pozicijos funkciją ir negalėjo būti besąlygiškas įvairių minčių kratinys. Tai pripažįsta ir Sąjūdžio žiniasklaidoje dirbę žmonės, ypač kalbant apie 1988 metus ir pirmąją 1989-ųjų pusę, kai viskas dar kybojo ant labai plonos virvelės.

Kompartijos kritika patikdavo ne visiems

Pirmieji signalai, kad Sąjūdžio spauda bus nuolatinė skirtingų nuomonių ir valdingų asmenybių susikirtimo vieta, pasirodė jau 1988 metų liepą, kai nuo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės įsikūrimo dar nebuvo praėjęs nė mėnuo. Maskvoje vykstant SSKP konferencijai, vienas pirmojo ir tuomet dar vienintelio Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorių Artūras Skučas išspausdino straipsnį „Ar turime kitą alternatyvą?“.

Straipsnyje aštriai pareikalauta atsikratyti kompartijos veikėjų stagnatorių. Be abejo, straipsnis kaip reikiant supykdė LKP viršūnes. Maža to, rašinys įskėlė žiežirbą ir Iniciatyvinėje grupėje. Įtakingas sąjūdininkas, rašytojas Vytautas Petkevičius pareikalavo A.Skučą nušalinti nuo „Sąjūdžio žinių“ leidimo. Po ilgų diskusiją ir svarstymų Iniciatyvinė grupė atsiribojo nuo minėto straipsnio. Daugumos sprendimu A.Skučas buvo nušalintas nuo „Sąjūdžio žinių“, o redaktoriumi patvirtintas filosofas Arvydas Juozaitis.

Tačiau A.Juozaičio paskyrimas toli gražu nereiškė, kad konfrontacija tarp radikaliau nusiteikusių jaunesnių Iniciatyvinės grupės narių ir nuosaikesnių sąjūdiečių baigėsi. Tas pats V.Petkevičius ir kiti konservatyvesni sąjūdiečiai ne kartą kritikavo naująjį „Sąjūdžio žinių“ redaktorių už nesivaldymą per mitingus ir tariamai nesantūrų pagrindinio Sąjūdžio laikraščio toną.

Liepto galas buvo prieitas 1989-ųjų gegužę, kai Sąjūdžio Seimo Tarybos sprendimu „Sąjūdžio žinios“ nustotos leisti. Netikėtas sprendimas motyvuotas tuo, kad leidinyje atspausdintas antirusiško pobūdžio pašaipus eilėraštukas neva padidinęs įtampą tarp lietuvių ir rusakalbių, o tariamas redakcijos nenoras pripažinti klaidą verčia imtis drastiškų priemonių.

Vienas pagrindinių Sąjūdžio idėjinių vadovų Romualdas Ozolas pabrėžia, kad šis žingsnis buvo užprogramuotas iš anksto: „Jau nuo pat pradžių leidiniui įtaką norėjo daryti ne vienas asmuo. Be to, gana stipri buvo ir ideologinių nuostatų konjunktūra. Anksti išryškėjo takoskyra tarp drąsesnių ir nuosaikesnių sąjūdiečių. Vieni norėjo bendradarbiauti su kompartija, kiti akivaizdžiai tam priešinosi. Tai jautėsi ir ruošiant medžiagą laikraščiui.“

Kadangi Sąjūdžio spauda dalį pelno atiduodavo judėjimo vadovybei, noras atsiskirti ir veikti savarankiškai daug kam nepatiko.

Panaši situacija susiklostė ir Kaune. 1989 metų birželį Kauno Sąjūdžio Taryba iš pareigų pašalino „Kauno aido“ vyriausiąjį redaktorių V.Valiušaitį. Nuo pat pirmojo numerio laikraštį leidęs V.Valiušaitis buvo apkaltintas Tarybos nuomonės ignoravimu. Iš tiesų šiandien daug kas sako, kad „Kauno aidas“ buvo nuosaikesnis už daugumos Kauno sąjūdiečių nuostatas, pasižymėjo ramiu tonu ir nuomonių įvairove. Būtent dėl šios priežasties daug kam užkliūdavo, kad „Kauno aidas“ nesilaiko vienos neginčijamos pozicijos ir skatina diskusijas.

Akino didžiuliai pinigai

Pajutusi, kad sava spauda slysta iš rankų, Sąjūdžio vadovybė ėmėsi veiksmų. Nuspręsta sureguliuoti santykius tarp Sąjūdžio, kaip įgalioto leidėjo, ir spaudos leidinių. Netgi buvo sudaryta speciali komisiją tiems santykiams kontroliuoti. Jie turėjo būti grindžiami sutartimis, kurias reikėjo sudaryti iki 1990 metų sausio 1 d. Atsisakiusios tai padaryti redakcijos rizikavo prarasti teisę naudoti „Sąjūdžio“ vardą. Be to, nurodyta, kad visos Sąjūdžio leidinių redakcijos privalo laikytis nustatytos programos ir politinės linijos.

Vienas tokių žingsnių šalininkų savo memuaruose pripažįsta buvęs Virgilijus Čepaitis, vadintas dešiniąja Vytauto Landsbergio ranka.

V.Čepaitis savo prisiminimuose rašo kur kas didesnį pavojų regėjęs komercializacijos procese, pradėjusiame veikti populiariausius leidinius. Kadangi Sąjūdžio spauda dalį pelno atiduodavo judėjimo vadovybei, noras atsiskirti ir veikti savarankiškai daug kam nepatiko. Taigi atsiribojimas nuo Sąjūdžio vadovybės turėjo reikšti ne tik absoliučios leidinių kontrolės „iš viršaus“ praradimą, bet ir sumažėjusius finansinius srautus.

Apie tai, kokie pinigai sukdavosi Sąjūdžio viduje, kalba ir dabartinis Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas. Prieš daugiau nei dvidešimt metų jis buvo atsakingas už nelegalios Sąjūdžio spaudos dauginimą. Jo ir kitų tuomečio Fizikos instituto entuziastų dėka Vilnius buvo tapęs visos SSRS demokratinių judėjimų spaudos centru.

P.Vaitiekūnas ir dabar dažnai susimąsto, kodėl KGB nenutraukė masinio antisovietinių leidinių spausdinimo, nors puikiai žinojo, kad tai vyksta čia pat, kone Vilniaus centre.

„Manau, kad labai dideli pinigai buvo viena tų objektyvių priežasčių, kodėl saugumas ir sovietinė valdžia užmerkdavo akis. Suveikė visiškai logiškas ir paaiškinamas žmogiškasis siekio pasipelnyti faktorius“, – svarsto P.Vaitiekūnas.

Tarp Vilniaus ir Kauno sąjūdiečių visą laiką tvyrojo priešprieša, kurią žinomas britų istorikas ir žurnalistas A.Lievenas sieja su socialinio statuso savybėmis.

Spausdinant nelegalią spaudą diplomatui talkindavo ir Rimantas Grainys. Jau gerokai vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prieštaringai vertintas verslininkas buvo nužudytas pačiame Vilniaus centre, Vyriausybės rūmų pašonėje. R.Grainys Sąjūdžio laikais disponuodavo nemenkais pinigais ir buvo atsidūręs KGB akiratyje.

„KGB R.Grainį vis periodiškai pas save nusiveždavo. Paskui jis pas mane ateidavo ir sakydavo, kad saugumas viską žino. Liepdavau suversti kaltę ant manęs ir darbas toliau buvo tęsiamas, nenutrūkdavo. Reikia manyti, kad saugumas tiesiog iš jo paimdavo dalį pinigų“, – apie ideologiškai smukusios KGB struktūros neryžtingumą imtis priemonių prieš Sąjūdį samprotauja P.Vaitiekūnas.

Konfliktai prasiveržė į viešumą

Ypatingu ryškėjančio Sąjūdžio dvigubo požiūrio susikirtimo vieta R.Ozolas laiko žiūrimiausią tų laikų televizijos laidą „Atgimimo banga“: „Ruošiant laidą Sąjūdžio vadovybė norėjo kontroliuoti visus, kalbančius „Sąjūdžio vardu“. Ypač daug priekaištų pasisakiusiems visuomet turėdavo V.Landsbergis, taip pat režisierius Arūnas Žebriūnas“, – prisimena R.Ozolas.

1989-ųjų rudenį įtampą Sąjūdžio viduje didino artėjantys rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. Neilgai trukus tarpusavio nesutarimai prasiveržė į viešumą.

1989-ųjų lapkritį „Komjaunimo tiesa“ išspausdino A.Juozaičio straipsnį, kuriame autorius Sąjūdžio vadovybę apkaltino demokratinių vertybių stoka. Kritikos apie totalitarizmo apraiškas Sąjūdyje per „Amerikos balsą“ pažėrė ir kitas sąjūdietis filosofas Vytautas Radžvilas. Tai buvo pirmieji signalai Lietuvos visuomenei ir išeivijai, kad Sąjūdis stokoja vienybės.

Dar ryškesnis pavyzdys – 1990 metų kovo pradžioje įvykęs incidentas, kai iš Sąjūdžio deputatų klubo buvo išprašyta „Panoramos“ žurnalistų grupė. Motyvuota tuo, kad ji neva veda „probrazauskinę agitaciją“.

Tačiau simboliniu vidinės konfrontacijos ženklu vis dėlto galima laikyti 1990 metų kovo 15 dienos „Lietuvos ryte“ – buvusioje „Komjaunimo tiesoje“ – 560 tūkst. tiražu paskelbtą dar vieną A.Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“. Jame A.Juozaitis apgailestavo, kad Aukščiausios Tarybos pirmininku išrinktas V.Landsbergis. Taip pat akcentuotas dirbtinis žmonių supriešinimas Lietuvoje ir nepelnytas kompartijos lyderio Algirdo Brazausko menkinimas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min