Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Juvelyrikos technologijos XIV amžiuje

Kernavės muziejuje eksponuojama juvelyrika
Kernavės muziejuje eksponuojama juvelyrika
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

XIII–XIV a. LDK kultūroje amatai žengė į naują lygį. Ankstesniais laikais amatininkai dažniausiai tenkindavo vietos bendruomenės poreikius. Istorinėje Lietuvoje specializuotų amatininkų sodybos jau kūrėsi prie kunigaikščių rezidencijų, pagaminta produkcija turėjo atitikti to meto diduomenės ir rinkos poreikius. Šie procesai ryškūs juvelyrikoje. XIII amžiuje prie LDK prijungiami jotvingių žemėse buvę slaviški miestai, tarp jų ir Naugardukas.

Šio miesto juvelyrai ir auksakaliai paveldėjo Kijevo Rusios amatininkystės tradicijas, išugdytas skandinavų vikingų ir bizantiškosios kultūrų. Taigi nuo karaliaus Mindaugo laikų platų sudėtingų technologijų spektrą išmanę slavų amatininkai tenkino ir lietuviško kunigaikštiško dvaro interesus.

Baltų estetika ir slavų technologijos

Apie to meto juvelyro amato specifiką Lietuvoje daug duomenų suteikė Kernavėje archeologų tyrinėtos amatininkų sodybos. Jų šeimininkų amatas buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis; jose nerasta nei žemės ūkio padargų, nei gyvulių tvartų.

Amatininkai specializavosi siauroje srityje, vienos sodybos šeimininkas buvo juvelyras, kitos – kauladirbis. Gyvenamieji pastatai ir dirbtuvėlės naudotos dešimtmečiais, kartais toje pačioje vietoje perstatytos. Jose archeologai aptiko daug įrankių, spalvotųjų metalų atraižų, kaulo, rago žaliavos. Tai rodo, jog tam tikroje srityje specializuoti amatai bei jų technologinės paslaptys buvo paveldimos, perduodamos iš kartos į kartą.

IV a. baltiški papuošalai stebina juvelyrų naudotų technikų gausa ir sudėtingumu. Priešistorinių baltiškųjų kultūrų papuošalų gamyboje dominavo paprastas dirbinių liejimas akmeninėse arba molinėse formelėse.

XIV a. baltiški papuošalai stebina juvelyrų naudotų technikų gausa ir sudėtingumu. Priešistorinių baltiškųjų kultūrų papuošalų gamyboje dominavo paprastas dirbinių liejimas akmeninėse arba molinėse formelėse.

Vikingų epochoje plačiau taikytos sudėtingesnės technologijos, vieno papuošalo gamyboje kombinuoti įvairūs metalai ir lydmetaliai. Juvelyras turėjo būti ne tik nagingas meistras, bet ir išmanus chemikas.

Aukštą to meto juvelyrikos meno lygį iliustruoja Lietuvoje aptikti XIV a. papuošalų lobiai. Surastuose papuošaluose persipina archajiškos baltiškų dirbinių formo[Unknown A1] s sudėtingos, iš slavų amatininkų perimtos ir vikingų laikus menančios technologijos.

Vienoje segėje – net aštuonios gamybos technikos

Tam, kad pagamintų vieną sidabrinę pasaginę segę, aptiktą Stakliškių lobyje, juvelyras turėjo išmanyti mažiausiai aštuonias gamybos technikas. Jis turėjo mokėti rankomis išsitempti bent kelis metrus įvairaus skersmens ir itin plonos sidabrinės vielos. Ploniausių vielučių storis nesiekdavo ir milimetro.

Iš keliolikos tokių tarpusavyje suvytų vielų meistras tik jam žinomu būdu išpindavo segės lankelį. Prie jo kniedžių pagalba buvo tvirtinamos įspūdingos, žirgelių galvas primenančios, liejimo būdu pagamintos segės galvutės.

Žirgeliai ir segės liežuvėlis dekoruoti dar bent trijų technologijų būdu: juos puošia prabangių akmenų inkrustacijos; lydmetalio pagalba prilituotos itin plonos, virvutę primenančios vielutės suformuoti raštai (filigrano technika) ir mažyčiai sidabriniai spurgeliai (granuliacijos technika).

Segės lankelį baigiantys galai kalinėjimo būdu papuošti trikampėlių ornamentu. Net smulkiausi dekoro elementai pagaminti be šiandien juvelyrų naudojamų sudėtingų elektrinių prietaisų, neturint elementaraus padidinamojo stiklo ir tik dienos arba balanų šviesoje.

Juvelyrikoje susipynė menas, mokslas ir meistriškumas

Stakliškių lobyje buvusios baltiškos apskritos plokštelinės segės puoštos prilituotomis sidabrinėmis vielutėmis ir dar viena nauja technologija – juodalu. Sieros ir kitų cheminių elementų pagrindu gauta juoda arba rusva mase būdavo užpildomos gilesnės reljefinio piešinio vietos.

Stakliškių lobyje buvusios baltiškos apskritos plokštelinės segės puoštos prilituotomis sidabrinėmis vielutėmis ir dar viena nauja technologija – juodalu.

Tokiu būdu spalvotieji metalai sužibėdavo ryškesnėmis spalvomis. Juodalu dekoruoti ir Kernavėje rasti XIV a. žiedai su svastikomis. Jų gamybos technologijos kol kas neturi analogų, tyrinėtų to meto miestų medžiagoje.

Žiedai sudaro masyvių papuošalų įspūdį, tačiau yra tuščiaviduriai, pagaminti iš plonos sidabrinės skardelės, naudojant tam reikalui pagamintas matricas.

Matricos leido juvelyrui identiškus dirbinius gaminti masiškai. Kernavėje aptikta sidabrinių paauksuotų apgalvių plokštelių ir joms gaminti skirtų matricų. Tai rodo, jog šiuos įspūdingus papuošalus kūrė vietos juvelyrai. Daugelis Kernavės apgalvių plokštelių – paauksuotos. Aukso amalgama, kuria juvelyras auksuodavo papuošalus, buvo cheminis junginys.

Gyvsidabris – viena jo sudedamųjų dalių. Nuostabą kelia to meto juvelyrų gebėjimai ir išmonė. Visus spalvotuosius metalus ir daugelį cheminių elementų tuomet reikėdavo atsivežti iš svetur.

Didelė dalis Kernavėje ir Viliaus senamiestyje aptiktų juvelyrinių dirbinių subtiliomis formomis bei naudotų juvelyrinių technikų spektru neturi sau lygių tarp kitų to meto miestų radinių. Taigi ankstyviausiuose LDK miestuose buvo savita juvelyrikos mokykla, kurią įtakojo archajiškos, baltiškos metaloplastinių formų sampratos ir naujos iš svetur atkeliavusios technologijos.              

 LDKistorija.lt

VIDEO: Užkariaujanti vaizduotę
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min