TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Kapų paieška – nepasotinto didvyrių kulto apraiška

Gedimino kapas Veliuonoje
Gedimino kapas Veliuonoje
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Didvyriais laikomi ypatingais darbais pasižymėję žmonės. Didvyriškumo pasireiškimu ir įrodymu dažniausiai būna kariniai žygdarbiai, rečiau – nepaprasti kultūriniai laimėjimai. Pagrindiniai didvyrių bruožai artikuliuoti senovės civilizacijose. Labiausiai didvyrių kultą puoselėjo antikos laikų Graikija.

Homero epuose herojais vadinti itin narsūs kariai, tuo tarpu vėlesnėje graikų kultūroje imta manyti, jog didvyris (herojus) ne tik savo darbais, bet ir kilme pranoksta eilinius mirtinguosius: vienas iš jo tėvų būdavo dievas arba deivė. Taip didvyris užėmė tarpinę vietą tarp žmonių ir dievų pasaulio: joks dievas nebuvo herojus, joks herojus netapo dievu, tačiau abu – ir dievas, ir herojus – priklausė bendrai sakralumo sferai. Tokius didvyrius galima vadinti pusdieviais.

Nutrūktgalvius antikos herojus nurungė šventieji kankiniai

Gyvi būdami herojai dėl savo miesto, tėvynės ir žmonių, jei tik reikėdavo kautis su priešais, atlikdavo beprotiškai drąsius žygdarbius. Dažno Graikijos miesto herojus būdavo ir to miesto įkūrėjas. Šią kultūrinio herojaus veiklą įprasminančios legendos galiodavo kaip „amžinas“ įstatymas. Didvyrio žygdarbio puoselėjimas būdavo ne tik duoklė praeičiai, bet ir ateičiai. Tikėta, kad puoselėjant didvyrio kultą šviesi ateitis bus garantuota. Didvyris veikė kaip sektinas pavyzdys.

Paprastai išskirtiniu didvyrio gyvenimo momentu būdavo jo nepaprasta (ypač smurtinė) mirtis. Ji tapdavo dar vienu didvyriškumo įrodymu. Tikėta, kad ir po mirties didvyrio galia toliau reiškiasi. Todėl jo kapas tapdavo didvyrio kulto židiniu.

Miesto įkūrėjo kapas žymėdavo simbolinį miesto centrą, jis būdavo įrengiamas pagrindinėje turgaus aikštėje. Jei didvyrio kapo nebūdavo, jis būdavo „atrandamas“, o jei herojus iš pradžių būdavo palaidotas „ne toje“ vietoje, jį stengdavosi perlaidoti.

Įsigalėjus krikščionybei didvyrių kultas buvo nustumtas į šalį, o jo vietą užėmė šventųjų kultas. Abiejų kultų panašumai jau antikiniais laikais krito į akis. Todėl tyrėjai kalba apie jų „struktūrinę giminystę“ ir net apie paraleles bei analogijas.

Esminis skirtumas tarp senųjų herojų ir naujųjų šventųjų buvo tas, kad pirmųjų galia buvo „nuosava“, o krikščionių šventųjų – Dievo dovana.

Didvyriškos kautynės – tiesus kelias į nemirtingumą

Pamatiniai įsivaizdavimai apie didvyrius būdingi ir kitoms tautoms. Kiekvienoje kultūroje didvyrių kultas įgauna specifinių bruožų, jo intensyvumą lemia laikas ir vieta.

1249 metų Christburgo sutartyje tarp kryžiuočių ir prūsų rašoma, kad pastarųjų žyniai per šermenis aukštindavo velionį – kariaunos vadą, skelbdami mitą, kaip jis skrieja „ant žirgo per vidurį dangaus“, pasipuošęs žvilgančiais ginklais neša rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos eina į kitą pasaulį.

Dėl istorinių žinių skurdumo sunku apibūdinti, koks buvo didvyrių kultas pagoniškoje Lietuvoje. Tuo metu lietuviai buvo karių tauta. 1249 metų Christburgo sutartyje tarp kryžiuočių ir prūsų rašoma, kad pastarųjų žyniai per šermenis aukštindavo velionį – kariaunos vadą, skelbdami mitą, kaip jis skrieja „ant žirgo per vidurį dangaus“, pasipuošęs žvilgančiais ginklais neša rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos eina į kitą pasaulį.

Svajonės apie amžinos medžioklės plotus ir nesibaigiančias puotas lietuviams taip pat turėjo būti savos. Lietuvių kariams aštriai reikšdavęsis garbės ir gėdos jausmo dichotomiškumas, įspūdingai vokiečių kronikose aprašyti XIII a. mūšiai rodo, kad stimulą didvyriškai kautis jie turėjo.

XIV amžiaus trečiajame dešimtmetyje kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas Vokiečių ordino pralaimėjimą Durbės mūšyje (1260 m.), paminėjo, kad pagonys dėl šios pergalės dar ir dabar „puikuojasi savo narsumu“.

Tuo metu dar egzistavo tam tikra žodinė tradicija, kurią galima vertinti kaip didvyrių kulto apraišką. Bet pagonys lietuviai nemokėjo rašyti, todėl tradicija nebuvo užfiksuota ir be pėdsakų pranyko.

Vytautas – lietuviško „olimpo“ viršūnėje

Didvyrių kulto žydėjimo metas prasidėjo XVI amžiuje. Pagrindiniu herojumi tapo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jo laikai jau nuo XV a. pab. imti vertinti kaip Lietuvos „aukso amžius“. XVI amžiaus Lietuvos metraščių kūrėjai neužmiršo ir iškilių pagoniškos Lietuvos valdovų – Gedimino, Algirdo ir Kęstučio. Visuose pasakojimuose šie valdovai iškyla kaip kariai – tėvynės gynėjai. O Gediminas vaizduojamas ir kaip kultūrinis herojus – Lietuvos sostinės Vilniaus įkūrėjas.

Jau tada egzistavo gili properša tarp pagoniškos ir XVI a. Lietuvos. Prabėgo kiek daugiau kaip šimtas metų nuo laiko, kai užgeso paskutiniai aukurai, o atmintis apie tuo laikus beveik išdilo, todėl ją užpildė tuo metu sukurtos legendos. Nors buvo rašoma, kad pagoniškos Lietuvos valdovai deginti Vilniaus Šventaragio slėnyje, tačiau niekas nežinojo nei Gedimino, nei Kęstučio ir Algirdo kapo vietos. Niekas ir neieškojo.

Iki 1655 m. Vilniaus katedroje dar žinota, kur buvo Vytauto kapas, bet, gresiant rusų okupacijai, jis taip gerai paslėptas, kad visos naujausiais laikais kylančios pastangos rasti kapą neduoda rezultatų.

Vienas didvyris – du kapai

Didvyrių kultas ir bandymai jį sukurti ypač stipriai Lietuvoje reiškėsi XIX a. II p., prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui. Prie jo ištakų stovėjo ne istorikai, bet lakios vaizduotės rašytojai, taigi nenuostabu, kad didvyrių kulto vietų ėmė rastis ten, kur istorikai jų niekaip nerastų.

Gedimino kapo kalnas Vilniuje
Gedimino kapo kalnas Vilniuje

Štai klaidingai supratus Vygando Marburgiečio kronikos žinią apie Trakų kunigaikščio žūtį ties Bajerburgu 1337 m., padaryta neteisinga išvada esą prie Veliuonos žuvęs pats Gediminas. Netrukus imta įsivaizduoti, kad jis turi būti palaidotas Gedimino kapo kalne. T

odėl nenuostabu, kad kai Veliuonos piliakalnius kasinėjęs Liudvikas Kšivickis kai kuriuos radinius išvežė į Lenkiją, kilo triukšmas, kad jis rado ir išgabeno Gedimino palaikus.

Versija apie Gedimino kapo kalną Veliuonoje dera su Gedimino kapo kalno versija Vilniuje. Nors mintis nebuvo originali, prie jos sklaidos ir populiarinimo labiausiai prisidėjo didis Vilniaus mylėtojas, bet romantizuoti mėgęs architektas Sigitas Lasavickas.

Tad šiuo metu vienai Vilniaus Kreivosios pilies kalvyno kalvai yra tvirtai prigijęs Gedimino kapo vardas. Taip XX a. pasitvirtino dar antikos graikams žinoma taisyklė: jei kapo nėra, jį reikia surasti.

Šventvietė ties 30-uoju greitkelio Vilnius-Panevėžys kilometru

Ryškiu bandymu surasti Lietuvos valdovo Algirdo kapą tapo pastaraisiais metais iškilusi archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teorija. Pasak jo, Algirdo kapas turi būti kažkur prie Maišiagalos, netoli Turlojiškių kapinyno.

Nors istorijos šaltiniai neleidžia daryti vienareikšmių išvadų, tikėjimas apie Algirdo kapą būtent šiose apylinkėse jau atsirado.

Nors istorijos šaltiniai neleidžia daryti vienareikšmių išvadų, tikėjimas apie Algirdo kapą būtent šiose apylinkėse jau atsirado. Ilgus amžius niekas nieko negirdėjo apie tariamai šventas vietas ties 30-uoju magistralės Vilnius–Panevėžys kilometru, ten buvo paprasta žemė, kur vietiniai žmonės arė ir akėjo. Kai kas bandė net ir namus statytis.

Toks sumanymas buvo pavaizduotas kaip pasikėsinimas į šventenybę. Kilo pasipiktinimas ir vietinė valdžia, išgirdusi liaudies balsą, sustabdė planuotas statybas, apribojo vietinių žemdirbių ūkinę veiklą.

Čia suveikė mitinio mąstymo principas, jog šventoje vietoje draudžiama statyti. Tai tik vienas pavyzdys, rodantis mitinio/mitologinio mąstymo galią šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.

LDKistorija.lt

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min