TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Nevidonas Traidenis

Didysis kunigaikštis Traidenis su žmona Anna Mazowiecka
Didysis kunigaikštis Traidenis su žmona Anna Mazowiecka
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Traidenio įsiviešpatavimo soste (1268 m.) išvakarėse Lietuvos monarcho valdžiai, kaip institucijai, iškilo pavojus. 1264 metais užvaldydamas nužudyto tėvo sostą ir įtvirtindamas savo valdžią krašte, trejiems metams nusimetęs stačiatikių vienuolio drapanas Vaišelga Mindaugaitis nuosekliai rėmėsi Haličo–Voluinės kunigaikščių karinėmis pajėgomis.

Stačiatikiška Lietuva

Dėl to su jais turėjo pasidalyti valdžia Lietuvoje: jį įsisūnijusį Voluinės kunigaikštį Vasilko pavertė aukščiausiu Lietuvos valdovu (suverenu), o Haličo kunigaikščiui, svainiui Švarnui, perdavė valdyti Naugarduką su priklausomomis žemėmis.

Tiesa, realios valdžios valstybėje visgi pasiekė Vaišelga. Tačiau stačiatikio lietuvio valdymas, ypač remiant rusų stačiatikiams kunigaikščiams, to meto Europoje buvo laikomas stačiatikiškos Lietuvos atsiradimu.

Į katalikiškos Mindaugo Lietuvos karalystės palikimą, nepaisant stačiatikių kunigaikščių planų, pretendavo kelios Europos politinės jėgos: Vokiečių ordinas, popiežius ir jų raginamas Čekijos karalius Pšemislas Otakaras II.

Nesėkmingas krikščioniškosios, anot popiežiaus, „šviesios atminties“ karaliaus Mindaugo Lietuvos karalystės vadavimas iš pagonių vyko 1264–1268 metais. Tų metų sausį Čekijos karalius patraukė į kryžiaus žygį prieš Galindos, Jotuvos ir Lietuvos pagonis, tačiau dėl nesutarimų su Vokiečių ordinu ir popiežiumi visus vadavimo darbus nutraukė Prūsijoje.

1267 m. Vaišelgos, Švarno ir Vasilko stačiatikiškasis Lietuvos valdžios triumviratas ėmė byrėti, kai Vaišelgai pasirengus sugrįžti į vienuolyną, iškilo jo įpėdinio klausimas.

Iš Mindaugo šeimos kilusių kandidatų į sostą Lietuvoje nebuvo. Galimi Vaišelgos įpėdiniai (susiję su Mindaugo gimine) lūkuriavo Haličo–Voluinės žemių valdovų Romanovičių namuose: karaliaus Mindaugo žentas Švarnas ir Mindaugo brolio Dausprungo anūkas Mstislavas (II) Danilovičius.

Todėl Vaišelga svarbiausius politinius sprendimus Lietuvoje visada darė Romanovičių šeimos naudai. Visi Vaišelgos politiniai sprendimai vis glaudžiau siejo jį su Romanovičiais. Tiesa, tarp jų irgi būta nesutarimo, ypač dėl Danilo vyriausio sūnaus Levo, nustumto į politines paraštes, nepasitenkinimo.

Istorinė mįslė: kas soste pakeitė Vaišelgą?

Atskleisti tikruosius politinius Vaišelgos ketinimus nėra paprasta, nes istorijos šaltiniuose jo paveikslas tapomas prieštaringai – nuo romaus vienuolio iki kerštingo pasauliečio kunigaikščio.

Pridėjus tai, kad pagrindinė informacija pateikiama kelis redagavimus patyrusiame Haličo–Voluinės metraštyje, kurio paskutiniai skyriai buvo rašomi siauroje labiau „filosofo“ (intelektualo) nei karvedžio kunigaikščio Vladimiro aplinkoje, gaunamas dviprasmiškas Mindaugaičio portretas.

Vaišelgos politinės veiklos Lietuvoje, aprašytos Haličo–Voluinės metraštyje, interpretacija visada leisdavo daryti vieną išvadą: 1267 m. Mindaugaitis valdžią perdavė svainiui Švarnui, o pats sugrįžo į vienuolyną.

Kartu būdavo nepastebima, kad šiuo sprendimu savo teisių Lietuvoje neteko Vaišelgos „tėvas“ Vasilko.[Unknown A1]  Jis jas saugojo, nes kariavo prieš naująjį lietuvių valdovą Traidenį. Šiomis aplinkybėmis į svarbiausią klausimą, kaip Traidenis pašalino Švarną iš Lietuvos, kodėl šis nekovojo dėl valdžios, metraštis (t. y. Voluinės kunigaikštis Vladimiras) neketino gilintis.

Pasigėręs su Vaišelga ir įsikarščiavęs Levas jį nužudė už tai, kad, anot Haličo–Voluinės metraščio, ne jam, bet Švarnui davė valdyti Lietuvą. Bet iš tikrųjų jokios Švarno valdžios Lietuvoje jau negalėjo būti: Vaišelgą pakeitė lietuvių kunigaikštis iš Kernavės – Traidenis.

1267 metų pabaigoje Švarnas jau buvo „pasitraukęs“ iš politinės veiklos – pasiligojęs arba miręs. Todėl Voluinės žemėje, Vladimire, įvyko Vaišelgos, jo „tėvo“ Vasilko, Haličo kunigaikščio Levo susitikimas, kuriame jie svarstė valdžios Lietuvoje klausimus.

Pasigėręs su Vaišelga ir įsikarščiavęs Levas jį nužudė už tai, kad, anot Haličo–Voluinės metraščio, ne jam, bet Švarnui davė valdyti Lietuvą. Bet iš tikrųjų jokios Švarno valdžios Lietuvoje jau negalėjo būti: Vaišelgą pakeitė lietuvių kunigaikštis iš Kernavės – Traidenis.

Traidenis su šalininkais įvertino kraštui kilusią grėsmę. Didžiausią išvydo Haličo-Voluinėje, kur rezidavo Lietuvos suverenas Vasilko ir jo įsūnis Vaišelga. Ten jis pasirinko draugą – pastarųjų priešą – iš politinio užribio sugrįžtantį kunigaikštį Levą.

Traidenis su juo sudarė politinę sąjungą. Tarėsi jie dėl Vaišelgos pašalinimo ar ne, sunku pasakyti. Bet po Mindaugaičio žūties 1268 m. pradžioje Traidenis jau buvo valdžioje ir kovojo prieš Vaišelgos šalininkus Lietuvoje.

Kovose dėl sosto nedalyvaujant Švarnui, pašalinus Vaišelgą, liko Vasilko. Jis visus 1268 metus vienas kariavo su Traideniu dėl valdžios Lietuvoje. Levas jo nepalaikė.

Karas buvo sunkus, jame žuvo trys Traidenio broliai: Barza, Liesis ir Svalkenis. Vasilko pralaimėjo ir netrukus mirė (vėliausiai iki 1269 m. pavasario).

Pasiutęs ir nedoras pagonis Traidenis

Traidenis atkūrė labiau už Mindaugo suvienytą Lietuvos valstybę su stipria monarcho valdžia, integruotu etninių žemių branduoliu, prie kurio vis stipriau buvo rišamos kaimynų rusėnų žemės, Polockas ir Naugardukas, sudavė skaudžių smūgių Haličo ir Voluinės žemėms, Livonijos ir Vokiečių ordinams. Ši Lietuva pateko į Gediminaičių rankas ir toliau įspūdingai stiprėjo.

Traidenio įsigalėjimas Lietuvoje grąžino Levui lyderio pozicijas Haličo–Voluinės Romanovičių dinastijoje, sukėlė jo pusbrolio, kunigaikščio Vladimiro ir stačiatikių dvasininkijos įniršį dėl Lietuvos nuslydimo iš stačiatikiškos ateities kelio.

Pyktį ant nevidono pagonio Traidenio galvos jie išliejo Haličo–Voluinės metraštyje: „…Lietuvoje pradėjo kunigaikščiauti pasiutęs ir nedoras, prakeiktas, negailestingas Traidenis, kurio nedorybių negaliu aprašyti iš gėdos, nes buvo toks nedoras kaip Sirijos Antiochas, Jeruzalės Erodas, Romos Neronas ir už šį dar daugiau blogesnių nedorybių pridarė, o gyveno nedorėlis 12 metų ir pasimirė …“.

Voluinės metraštininkas daugiau sužinoti apie nevidoną Traidenį tarp eilučių pasiūlė iš antikinės istorijos kūrinio, vadinamo 1262 m. Judėjos chronografo. Ypač žiaurios jame eilutės apie pagonio (graiko) Sirijos Antiocho Epifano priespaudą Tikrojo Dievo tautai – žydams: apiplėšiama Jeruzalės Šventykla, žydai persekiojami, Judėjoje prievarta įvedama graikiška bedievybė (pagonybė).

Antiochas žydams bruka pagoniškas apeigas: verčia garbinti stabus, atnašauti kiaulių aukas, ragina žudyti žydus, jei šie atsisako valgyti aukojamą kiaulieną.

Toks pagonio Traidenio įvaizdis Haličo–Voluinės metraštyje sukuriamas pagal Šventajam Raštui artimos literatūros helenistinio pagonio Antiocho modelį, panaudojant pastarajam taikytas moralines charakteristikas ir net 12 metų valdymo laikotarpį.

Voluinėje XIII a. antroje pusėje atsirado krikščioniui nesunkiai atpažįstamas pagoniško blogio modelio lietuviškas variantas – Traidenis.

LDKISTORIJA.LT

VIDEO: LDK istorija
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min