Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Nuo keliaujančio Vytauto dvaro – prie rezidencinio Aleksandro valdymo

Vytautas Didysis buvo nuolat keliaujantis Lietuvos valdovas
Vytautas Didysis buvo nuolat keliaujantis Lietuvos valdovas
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

1429 m. pradžioje, grįžęs iš Lucko suvažiavimo, didysis kunigaikštis Vytautas eilinį sykį kartojo įprastą viduramžių valdovui kelionę po savo šalį: vasario 13 d. jis buvo Eišiškėse, vasario 17 d. – Trakuose, kovo 16 d. praleido Berštuose, gegužės 3 d. vėl pasirodė Trakuose, gegužės 8 d. jis jau Kaune, gegužės 24 d. – Medininkuose, birželio pradžioje – Molodečne, birželio 18 d. – Šalčininkuose, birželio 25 d. – Naugarduke.

Viduramžių valdovas yra rex ambulans – keliaujantis karalius. Jo neįmanoma įsivaizduoti gyvenančio pastovioje rezidencijoje – sostinėje ir iš jos valdančio visą kraštą. Ankstyvųjų laikų valdymo struktūra ir valdovo kasdienybė – nuolatinės valdovo bei jo dvaro kelionės iš vienos šalies vietos į kitą, iš vieno dvaro ar pilies – į kitą.

Šiais pasirodymais valdovas kaskart toliau esančioms visuomenėms primindavo apie savo

„Vienu įkvėpimu“/Andrej Beschmelnov nuotr./Trakų pilis
Andrejaus Beschmelnovo nuotr./Trakų pilis

valdžią, o kartais iš naujo ją įtvirtindavo. Juo didesnė buvo šalis, tuo kelionės buvo svarbesnės, o jų organizacija sudėtingesnė. Kartu šie apsilankymai turėjo ekonominę paskirtį, kuri Lietuvoje išliko aktuali ir XV amžiuje. Dvaruose didysis kunigaikštis su savo aplinka suvartodavo sukauptus maisto produktus.

Valdymas „pakeliui“

Tokį didžiojo kunigaikščio ir jo dvaro gyvenimo pobūdį žinojo aplinkiniai valdovai. Jų pasiuntiniai valdovo ieškodavo pasitelkę „informacinę sistemą“: nuo garantinių raštų (vadinamųjų gleitų) pasiuntiniams – iki vietoje esančių palydovų, kurie padėdavo orientuotis krašto geografijoje.

Kaip liudija Vytauto korespondencija, neretai didysis kunigaikštis iš anksto pranešdavo, kurioje pilyje ar dvare jį vieną ar kitą dieną bus galima rasti. Valdovų kelionių maršrutą paįvairindavo medžioklės, demonstratyvios ekspedicijos į tolimus Rusios pakraščius.

Štai dukart Vytauto dvare apsilankęs burgundų riteris Ghuillbert‘as de Lannoy 1413 m. Vytautą rado medžiojantį Punios apylinkėse, o 1421 metais – tolimoje pasienio pilyje Kremenece.

Štai dukart Vytauto dvare apsilankęs burgundų riteris Ghuillbert‘as de Lannoy 1413 m. Vytautą rado medžiojantį Punios apylinkėse, o 1421 metais – tolimoje pasienio pilyje Kremenece.

Egzistavo specifinės, keliaujančiam dvarui pritaikytos realijos, pvz., iš popiežiaus gaunamos specialios privilegijos naudoti kilnojamą altorių. Neturint svarbių duomenų (dvaro iždo sąskaitų knygų), sunku tiksliau apibūdinti keliaujančio dvaro dydį.

Nėra aišku, kaip dvariškiai buvo pasiskirstę po pagrindines rezidencijas, kokia jų dalis lydėdavo kunigaikštį nuolatinėse kelionėse po šalį. Kai kuriose kelionėse palyda būdavo turbūt nedidelė, o įvairių iškilmių, suvažiavimų, susitikimų su didikais ir bajorais metu keliaujančiųjų skaičius galėdavo išaugti. 

Tačiau Vytauto valdymo metu archainį viešpatavimą keliaujant pamažu keitė rezidencinis valdymas. Vytautas valdė dar intensyviai keliaudamas, kaip ir Jogaila, kuris Lenkijoje atnaujino mobilaus valdovo praktikas.

Tačiau nepaisant egzistuojančio valdymo keliaujant papročio, vis didesnę reikšmę įgijo rezidencinės pilys. Galima kalbėti apie tam tikrą pereinamą valdymo formą – „rezidencinį valdymą pakeliui“.

Vytautas turėjo kelias pagrindines rezidencijas – Vilniaus, Trakų, Gardino, Kauno ir Lucko pilis. Visos jos jo laikais buvo perstatytos arba naujai pastatytos. Pilyse jis praleisdavo didesnę laiko dalį, o tėvoniniuose Trakuose (apie 1408 m. ten iškilo nauja salos pilis) reziduodavo dažniau ir ilgiau nei Vilniuje.

Vytautas turėjo kelias pagrindines rezidencijas – Vilniaus, Trakų, Gardino, Kauno ir Lucko pilis.

Aleksandro sostinė

Esminiai pokyčiai valdovo rezidavimo sistemoje įvyko XV a. pabaigoje. Tuo metu visoje Europoje keitėsi rezidavimo įpročiai, išaugo karalių ir kunigaikščių dvaro apimtys ir išsiskyrė pagrindinės valdovų rezidencijos („sostinės“).

Lietuvoje šie pokyčiai prasidėjo po 1492 m., kai į didžiojo kunigaikščio sostą įžengė Aleksandras Jogailaitis. Po pusę šimtmečio trukusio jo tėvo Kazimiero, kuris derino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas, valdymo, Lietuvoje vėl atsirado atskiras valdovas. Didžiojo kunigaikščio dvaras pradėjo gyventi visavertį gyvenimą.

Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1461-1506)
Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1461-1506)

Aleksandro Jogailaičio apsilankymo vietų tyrimas (itinerarijus) leidžia aiškiai atpažinti naujovę – skirtingai nei pirmtakai, jis jau nebuvo keliaujantis valdovas. Kartu su savo aplinka jis praktiškai nuolat reziduodavo šalies sostine galutinai virtusiame Vilniuje.

Čia Aleksandras spręsdavo daug valstybinio gyvenimo reikalų – skelbdavo dokumentus, priimdavo užsienio pasiuntinybes, tardavosi su didikais. Pagrindinę rezidenciją palikdavo tik susiklosčius nenumatytoms politinėms aplinkybėms (karinės ekspedicijos prieš Maskvą, 1501 m. kelionė prie Lenkijos sienų, kandidatavimas į karaliaus sostą) arba prasidėjus medžioklės sezonui.

Per visą valdymo Lietuvoje laikotarpį iki 1501 m. Aleksandras, neskaitant vieno trumpo epizodo, neišvyko už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų. Tokiu būdu nuo XV a. pab. Lietuvoje įsitvirtino valdymo iš pastovaus centro sistema.

Per visą valdymo Lietuvoje laikotarpį iki 1501 m. Aleksandras, neskaitant vieno trumpo epizodo, neišvyko už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų.

Toks valdovo ir jo dvaro „sėslumas“ leido gerokai padidinti dvaro gyventojų skaičių. XV amžiaus pab. didžiojo kunigaikščio dvaro personalą galėjo sudaryti apie 1 000 asmenų. Tiesa, kai Aleksandras Jogailaitis 1501 m. tapo ir Lenkijos karaliumi, daugiau atskiro Lietuvos didžiojo kunigaikščio niekada nebuvo.

Vilnius, kaip rezidencinis miestas, dar kartą atgijo tik 1544–1548 m., kai senstančio tėvo Žygimanto Senojo į Didžiąją Kunigaikštystę atsiųstas Žygimantas Augustas pavertė miestą tikra valdovų sostine – sutelkė dvariškių organizaciją, perstatė Žemutinę pilį, pagal to meto madą pastatė užmiesčio rezidenciją Viršupyje.

Taigi vėl buvo sukurta erdvė turiningam ir spalvingam dvaro gyvenimui. Žygimantas Augustas čia mėgo reziduoti ir vėliau. 1561 metais Šv. Romos imperatoriaus pasiuntinys Valentinas Saurmanas rašė, kad „karaliaus dvarionys, kurie anksčiau čia gausiai suplaukė, užvakar per jų surašymą maždaug tūkstantis rinktinių raitelių, prašmatniausiai išrengtų, pasirodė karaliui jo užmiesčio dvare Viršupyje“.

Tokių tvirtų pilių kaip Lucko pilis LDK buvo nedaug
Tokių tvirtų pilių kaip Lucko pilis LDK buvo nedaug

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min