Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Tarpkonfesinė polemika – kam reikalingi šventųjų atvaizdai?

Liuteronų bažnyčia atmetė šventųjų paveikslų garbinimą ir perdėtą bažnyčių puošybą
Liuteronų bažnyčia atmetė šventųjų paveikslų garbinimą ir perdėtą bažnyčių puošybą
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Protestantiška šventųjų atvaizdų kritika ir katalikiška jų gynyba didžiausią poleminį įkarštį pasiekė XVI a. pabaigoje. Kalvinistas Grigalius iš Žarnovieco 1580–1582 m. paskelbė „Pamokslą [...] apie atvaizdus ir stabus”, o jėzuitas Jakobas Vujekas jam atsakė 1584 m. išspausdintu pamokslu „Apie atvaizdus”.

A.Volanas – prieš stabmeldystę

Evangelikų reformatų veikėjas, literatas  ir karališkasis sekretorius Andrius Volanas 1583 m. Vilniuje išleistoje lotyniškoje knygelėje „Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas, taip pat atsakymas į naujus jų priekaištus, dabar pirmąsyk į dienos šviesą išleistas“ reagavo į neįvardinto jėzuito pasisakymą ir kalvinistų teologo Stanislovo Sudrovijaus bei „garsaus daktaro“ Ruperto atsakymą jam.

A.Volanui vėl atsakė jėzuitas, filosofijos magistras Emanuelis Vega ir Vilniaus katedros kanauninkas Andrius Jurgevičius.

Nors anie ir visas savo proto jėgas panaudotų, stengdamiesi pagrįsti teiginį, kad krikščionims leidžiama garbinti paveikslus [cultum imaginem], ir įrodinėtų, jog taip nurodyta apaštalų, tačiau kad tai yra nepaprasta ir kupina netiesos žmonių tuštybė.

A.Volanas suvokė šią polemiką kaip ginčą dėl autentiško dvasinio krikščionybės palikimo: „Nors anie ir visas savo proto jėgas panaudotų, stengdamiesi pagrįsti teiginį, kad krikščionims leidžiama garbinti paveikslus [cultum imaginem], ir įrodinėtų, jog taip nurodyta apaštalų, tačiau kad tai yra nepaprasta ir kupina netiesos žmonių tuštybė, kurią parodo kai kurių labai žymių rašytojų pasisakymai ir šventos, visuotinės senovės autoritetas.“

A.Volanas pasitelkia bizantiškus ir vakarietiškus ginčus dėl šventųjų atvaizdų ir pritaria bizantiškajai bei Karolio Didžiojo ikonoklastikai, smerkdamas II Nikėjos susirinkimą ir popiežių Grigalių III už paveikslų garbinimo pripažinimą.

Taip ši krikščioniškų konfesijų konfrontacija iš dalies kartojo ir reflektavo bizantinį ikonodulų – ikonoklastų ginčo turinį.

Katalikų atkirtis – kodėl atvaizdas netolygus stabui?

XVI a. pab. diskusijos tęsinys – 1629 m. Krokuvoje pasirodęs dominikonų pamokslininko Fabijono Birkovskio „Pamokslas apie šventuosius atvaizdus, kaip jie turi būti gerbiami“, kur išsakoma išplėtota šventųjų atvaizdų ir bažnytinės dailės, kaip svarbaus religinės patirties komponento, teorija.

Pamokslas buvo žinomas LDK, Vilniuje jo egzempliorių būta jėzuitų, bazilijonų, basųjų karmelitų ir dominikonų vienuolynų bibliotekose.

F.Birkovskis deramo santykio su šventųjų atvaizdais apibrėžtį pradeda formuluoti nuo atvaizdo draudimo Senajame Testamente: „Nedirbsi sau drožinio, nei jokios panašybės“ (Iš 20).

Pamokslininkas siekia įrodyti, kad šventojo atvaizdas nėra stabas, o jo gerbimas nėra stabo garbinimas, kaip teigia „eretikai cenzoriai“ arba kritikai protestantai. Todėl Kristaus ir šventųjų atvaizdai nėra stabai, nes jie – „tikrų dalykų atvaizdai“.

Paveikslų tikrumą pamokslininkas tapatina su jų turiniu. Nesamo dalyko atvaizdas yra be turinio, o esamo – turiningas. Jei Dievas yra esamas, tikras, tai ir jo atvaizdas  tikras, o jei – ne, tai jo atvaizdas – tuščias.

Šią Senojo ir Naujojo Testamento skirtį F.Birkovskis plėtoja sekdamas šv. Jonu Damaskiečiu, anot kurio, gali būti pavaizduotas tik  įsikūnijęs Naujojo Testamento Dievas – Kristus, nes Jis, skirtingai negu Senojo Testamento Dievas, gyveno tarp žmonių ir buvo regimas. 

Atvaizdas – vargšų knyga

F.Birkovskis iškelia penkias šventųjų atvaizdų naudas: pamokymo, uždegimo, gerbimo, sekimo tuo, ką atvaizde regime, ir bažnyčių puošimo.

Tai ir atvaizdų savybės, ir paskirtys, ir santykio su šventuoju atvaizdu būdai, o taip pat – atvaizdų reikalingumą grindžiantys argumentai polemikoje su amžininkais protestantais.

F.Birkovskis primena ir komentuoja popiežiaus Grigaliaus Didžiojo tezę: „Žiūrėdami į jį [atvaizdą] mato, kuo reikia sekti; jį skaito, kurie skaityti nemoka“. (...) „Kai prasčiokas žvelgia į tapytą Viešpaties Gimimo istoriją ar kitus tapytus Atpirkimo slėpinius, tai atstoja jam ir Daktarą, ir knygą.

Šios naudos siejosi su trimis svarbiausiomis retorikos paskirtimis: mokymo, džiuginimo ir jaudinimo. Pirmasis Gabriele Paleotti 1582 m. savo atvaizdams skirtame veikale sulygino tapybos teikiamą malonumą su iškalbos meno malonumu. Tapybos plastinė kalba, kaip ir oratorių žodžiai, siekia įtikinti; jei paskirtis – ta pati, tai ir būdai, kaip ją įgyvendinti, yra panašūs.

Bene plačiausiai argumentuota ir iliustruota įvairių istorijų pasakojimais – topais yra pirmoji nauda „Atvaizdas – vargšų knyga“.

F.Birkovskis primena ir komentuoja popiežiaus Grigaliaus Didžiojo tezę: „Žiūrėdami į jį [atvaizdą] mato, kuo reikia sekti; jį skaito, kurie skaityti nemoka“. (...) „Kai prasčiokas žvelgia į tapytą Viešpaties Gimimo istoriją ar kitus tapytus Atpirkimo slėpinius, tai atstoja jam ir Daktarą, ir knygą, ir ta gyva reprezentacija jį daugiau moko ir jaudina, nei pamokslininko žodžiai. Viešpaties Kristaus ant Mergelės rankų atvaizdas tučtuojau pažadina tikėjimą Įsikūnijimu.

O kas pažvelgia į ant kryžiaus nukryžiuotą Kristų, tas skaito savo atpirkimo kainą; kas žvelgia į šv. Lauryną ant grotų ar į šv. Petrą su raktais, ar į šv. Paulių su kalaviju, ar į šv. Kotryną su ratu, ar į šv. Steponą tarp akmenų, ar į šv. Magdaleną prie kryžiaus, ar į Dievo Motiną, kalaviju persmeigtą, suvokia, kiek daug iškentėjo tie šventieji, kad amžiną garbę pasiektų.“

Dvasinis puošnumo aspektas

Grįsdamas pavyzdžiais minėtas šventųjų atvaizdų naudas, pamokslininkas paliečia svarbiausias bažnytinio (ir religinio) meno temas: Jėzaus originalių atvaizdų – atspaudų drobulėse prigimtį, metaforinius arba simbolinius vaizdus, galinčius išreikšti dieviškumo savybes, šventųjų vaizdavimą pasitelkiant atributus, atvaizdų stebuklingumą, bažnyčių dekoravimo arba puošybos fenomeną.

Bažnyčios puošnumo argumentas buvo aktualus konfesinėje polemikoje su protestantais. Albertas Vijūkas-Kojalavičius knygos „Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“ skyriuje „Erezijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje atsiradimas ir paplitimas” cituoja Stanislovą Ožechovskį: „Klebonai išvaryti, altoriai nuvartyti, šventovės paverstos kiaulidėmis.“

Kalvinistų bažnyčias tvartais savo pamoksle vadina ir F.Birkovskis: „[jos] palyginti su mūsiškėmis yra tarsi tvartai ar arklidės, arba daržinės.“

Puošnumas F.Birkovskiui, kaip ir kitiems katalikams, būtina šventovės savybė, nes ji – tarsi dangiškos Jeruzalės atspindys ar būsimo Rojaus pažadas. Puošnumas čia asocijuojamas su šventumu su anapusine tikrove. Dievo namai turi įkūnyti grožį, trokštamą amžinybę, o visi šventųjų atvaizdai reikalingi kaip „regimos kopėčios“, „kuriomis turime širdis iki neregimo Dievo pakylėti“.

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min