Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Valdovų ir bajorų portretai XVI-XVII amžiuje

Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis (1467-1548)
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis (1467-1548)
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Portretai LDK ankstyvuoju laikotarpiu nebuvo populiarūs. Yra žinoma, kad sieninėje tapyboje buvo įamžinti Chodkevičių portretai Supraslio cerkvėje, statytoje XV a. pabaigoje. XVI amžiaus I pusėje minima buvusi Vytauto vėliava, kaip manoma, su raito Vytauto portretu, pakabinta jo palaidojimo vietoje, Vilniaus katedroje. Tačiau ankstyvieji pavyzdžiai neišliko. Jie galėjo būti panašūs į XV a. pradžioje tapytą, kaip manoma, raito Jogailos atvaizdą Liublino koplyčioje.

Valdovų portretai – vaizduotės kūriniai

Tas pats Jogailos atvaizdo tipas įvairiuose XV–XVI a. portretuose vaizduojamas įvairiai: nuo lieso, senyvo, beplaukio iki barzdoto galiūno.

XVI amžiuje Lenkijoje pradėjus leisti knygas su valdovų portretais, ankstesni valdovai vaizduoti įvairiai, tas pats portretas taikytas keliems valdovams, skirtinguose leidiniuose jie painioti. Iki XVI a. I pusės portretas, kaip asmens atvaizdo įamžinimas, nebuvo paplitęs, o sužinoti, kaip atrodė senieji valdovai, buvo sudėtinga.

Žygimantas Senasis – bene pirmas valdovas, kurio istoriniu atvaizdu portretuose netenka abejoti. Jis vaizduojamas tvirto sudėjimo, plačių pečių, su vešlia barzda, mėsingo veido.

XVI amžiaus viduryje portretai paplito ir LDK. Išlikę, kaip manoma, Vilniuje tapyti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretai.

XVI amžiaus viduryje portretai paplito ir LDK. Išlikę, kaip manoma, Vilniuje tapyti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretai. Portreto žanro įsitvirtinimui įtakos turėjo ir XVI a. vid. pradėję plisti antkapiai – juose vaizduojamo asmens portretiniai panašumai neturėjo kelti abejonių.

Portretas – būdas įamžinti asmens nuopelnus

Portreto žanras LDK plačiai paplito XVII amžiuje. Būtent tada susiformavo įvairūs portretų tipai, asmenų vaizdavimo būdai, imtos formuoti portretų galerijos. Dažniausiai tapomi pilnafigūriai portretai arba vaizduojami asmenys iki pusės.

Portretuose asmenys vaizduoti su jų pareigas atspindinčiomis insignijomis: kancleriai su antspaudais, etmonai su buožėmis. Bažnyčių ir vienuolynų fundatorius pažymi rankoje laikomas fundacinis aktas, bažnyčios projektas arba tolumoje nutapyta bažnyčia.

Neretai pagrindinius asmens nuopelnus, pareigas arba įvykdytus geradarystės aktus liudija įrašai. Portretuose nutapomas jo herbas, simbolizuojantis kilmę, asmenį siejantis su konkrečia gimine. Giminė ir giminystė buvo svarbi, todėl kurti portretų rinkiniai, vaizduojantys giminaičius ir susigiminiavusius asmenis.

Apie tokias portretų galerijas žinoma jau XVII a. pradžioje, o didžiausia sukaupta Nesvyžiaus Radvilų rūmuose – čia 1671 m. surašyti 968 portretai. Kartais portretų galerijos įrengiamos ir bažnyčiose. 1706 metais Kodenio Šv. Onos bažnyčioje įrengta 76 portretų galerija, vaizduojanti Sapiegas ir su jais susigiminiavusius asmenis. XVII amžiaus vid. buvo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų portretų galerijos.

XVIII a. portreto žanras iš esmės nesikeitė. Portretai tapo „turtingesni“ – juose daugiau įvairių detalių, portretų fonas ir aplinka – iškalbingesnis ir dekoratyvesnis. Tačiau beveik nesutinkama detalių, kurios nebūtų panaudotos anksčiau.

Imaginaciniai portretai – savotiškos laiko mašinos

Pažvelkime atidžiau į vieną ankstyvesnį portretą. Štai Pašušvio maršalo Mikalojaus Šuškevičiaus, gyvenusio XVI a. viduryje, portretas. Tapyba realistinė ir primityvoka. Tapytojas nebuvo aukšto lygio, tačiau pagrindines mintis perteikė. Bajoras vaizduojamas pagyvenęs, šiam įspūdžiui sustiprinti dailininkas nutapo žilą jo barzdą, ūsus, žilų plaukų sruogą galvoje.

Šuškevičius pavaizduotas kiek įsitempęs, tarsi pozuojantis, tačiau dailininkas perteikė pagrindinius portretuojamojo veido bruožus: aukštyn šukuojami plaukai, didelė ausis, aukštai pakelti antakiai, smulki nosis ir didelės akys, kruopščiai prižiūrėti ūsai ir barzda.

Portretas tapytas tikriausiai XVII a. I pusėje, tai „išduoda“ tuometė apranga, šukuosena. Tokie portretai, kai anksčiau gyvenę portretuojami asmenys „aprengiami“ vėlesnės epochos drabužiais, aplinka, vadinami imaginaciniais.

Šie asmeniniai veido bruožai portretuojamąjį išskiria iš kitų. Bajoro turtingumą išduoda aprangos detalės: raudona delija susegta puošniomis, paauksuotomis kriaušės formos sagėmis; po delija esantys marškiniai susegti paauksuotų sagų tankia eilute; puošnus dekoratyvinis ir diržas. Dešinėje rankoje bajoras laiko maršalo lazdą – savo pareigų simbolį, kairėje – kalavijo rankeną.

Portretas tapytas tikriausiai XVII a. I pusėje, tai „išduoda“ tuometė apranga, šukuosena. Tokie portretai, kai anksčiau gyvenę portretuojami asmenys „aprengiami“ vėlesnės epochos drabužiais, aplinka, vadinami imaginaciniais.

Šiuo atveju tapytojas (greičiausiai) naudojosi anksčiau tapytu bajoro portretu, o gal jam smulkiai papasakota, kaip Šuškevičius atrodė – drąsiai ir konkrečiai perteikiami portretuojamojo išvaizdos bruožai.

Įrašas viršutiniame kampe primena jo pareigas, mirties datą (1563 m. balandžio 16 d.) ir tai, kad jis buvo Pašušvio katalikų bažnyčios fundatorius. Tai leidžia numanyti ir portreto užsakymo priežastį: dailės kūrinį užsakė vėlesni giminaičiai ir pakabino jį Pašušvio bažnyčioje, kad būtų prisimenamas jos įkūrėjas ir meldžiamasi už jo išganymą (ypač jo mirties dieną).

LDKistorija.lt

Parašykite atsiliepimą apie 15min