Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Valdžia, pinigai ir arijonų tikyba – anykštėnų kilmės Vilniaus burmistro Luko Markovičiaus „Mundijaus“ byla

Taip galėjo atrodyti Vilnius burmistro Luko Markovičiaus laikais XVI amžiuje
Taip galėjo atrodyti Vilnius burmistro Luko Markovičiaus laikais XVI amžiuje
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Prieštaringas Vilniaus burmistras, su arijonizmu (krikščionybės srove, atsiradusia IV a. Romos imperijoje, neigusia Trejybės dogmą, Kristaus dieviškumą) siejamas Lukas Markovičius „Mundijus“ (XVI a. pr. – apie 1584 m.) neblogai žinomas XVI a. LDK radikaliosios reformacijos ir Vilniaus miesto istorijos tyrėjams. Jis yra dažniausiai istoriografijoje minimas XVI a. Vilniaus miestietis. Dėmesio vilnietis nusipelnė dėl aktyvios protestantiškos veiklos ir jam pražūtingai pasibaigusio konflikto su Vilniaus miesto taryba.

Luko Markovičiaus konfliktas su giminaičiais kilo dėl palikimo, o su kitais asmenimis – dėl degtinės varymo monopolio teisės. 1551 metais ekonominis ginčas virto politiniu konfliktu. Į Luko Markovičiaus bylą buvo įtrauktos įtakingos  XVI a. II pusės LDK asmenybės: Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas Meleskis, Vilniaus vaivados Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, Prūsijos didysis kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas ir net Šv. Romos imperijos imperatorius Ferdinandas I.

Daugiau kaip 30 metų trukusi byla istoriografijoje paprastai siejama su karšto reformato L.Markovičiaus „Mundijaus“ ir karšto kataliko Vilniaus vaito Augusto Rotundo Meleskio konfliktu.

Daugiau kaip 30 metų trukusi byla istoriografijoje paprastai siejama su karšto reformato L.Markovičiaus „Mundijaus“ ir karšto kataliko Vilniaus vaito Augusto Rotundo Meleskio konfliktu. Labiau pagrįsta ekonominė konflikto, peraugusio į politinį, genezės versija. Religinio faktoriaus įtakos atmesti irgi negalima.

Vilniaus pirklių šeima

Bylininko gimtinė – Anykščiai. Jo tėvas Markas Petravičius († prieš 1540 m.) buvo smulkus Anykščių bajoras, sūnui Anykščiuose palikęs namą ir 1564 m. valakais išmatuotą dvarą. XV amžiaus pab. Markas, kaip nemaža dalis to meto smulkiosios bajorijos, atsikėlė į Vilnių ir padarė municipalinę karjerą.

Nuo 1513 m. tėvas minimas kaip Vilniaus tarėjas. Pasinaudojęs didėjančia Vilniaus – prekybinio centro kelyje Vilnius–Varšuva–Vroclavas reikšme, pradėjo verstis prekyba. Prekiavo brangiais kailiais, odomis, audiniais, kanapių pluoštu ir kt. prekėmis, buvo mėsos parduotuvių Vilniaus rotušės aikštėje savininkas.

Pajamas iš jų testamentu 1520 m. užrašė Vilniaus Šv. Jono bažnyčiai. Nors didžiausiems Vilniaus pirkliams M.Petravičius nepriklausė, tačiau sukaupė nemenką kapitalą. Tarp vaikams paliktų daiktų minimi aukso ir sidabro dirbiniai, perlai, brangenybės, pinigai, įvairios prekės, prabangūs drabužiai. M.Petravičius Vilniuje turėjo namą, išlaikė valdą Anykščiuose, o nuo 1513 m. turėjo valdą dar Paberžėje, pirko nelaisvus valstiečius.

M.Petravičius Vilniuje turėjo namą, išlaikė valdą Anykščiuose, o nuo 1513 m. turėjo valdą dar Paberžėje, pirko nelaisvus valstiečius.

Kartu su žmona Dorota († apie 1546 m.) augino Luką ir pilnametystės sulaukusias dukras Kotryną ir Mortą. Pastaroji tapo Jono Andrejevičiaus žmona. Kotryna († prieš 1551 XII) ištekėjo už iš Dubingių atvykusio Jono Dubingio.

Dubingiai turėjo dukras Sofiją ir Barborą bei sūnų Stanislovą. Tikėtina, jog Stanislovas Dubingis galėjo iš lotynų į lenkų kalbą išversti Andriaus Volano 1572 m. publikuotą darbą „Apie politinę ir pilietinę laisvę“, 1606 m. išleistą Jono Karcano spaustuvėje.

Konfliktas dėl degtinės monopolio

Matyt, po tėvo mirties Lukas Markovičius pateko į Vilniaus miesto tarybą. 1545 metais buvo išrinktas metiniu tarėju. Prieš tai turėjo eiti suolininko pareigas. Lukas pratęsė ir tėvo prekybinę veiklą. Jo kontaktai, kaip aiškėja iš 1547–1549 m. bylos su miesto tarėju Petru Soloku, rytuose siekė Maskvą, o vakaruose – Gdanską.

Vilniuje prekiavo iš P.Soloko išsinuomotame name. Greičiausiai buvo vedęs vilnietę, tačiau žmonos vardas nežinomas. Tais metais ji savo vyro vardu (reta to meto teismų praktika) Vilniaus miesto taryboje išdėstė jo pretenzijas. Su žmona turėjo kelis vaikus.

„Ir mano berniukus, mano dukters pagimdytus, todėl teisėtus mano palikuonis, per Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę su ašaromis akyse pristačiau ir patikėjau miesto tarybos globai“, – teigė L.Markovičius viename 1584 m. laiške. Luko Markovičiaus žmonai teko dalytis visais vyrą užgulusiais vargais. Anot Luko, 1572 m. jam pabėgus iš Vilniaus ir mieste palikus žmoną bei vaikus, šiems teko kęsti didžiulį skurdą.

Bėdos L.Markovičiui prasidėjo 1551 m., bylinėjantis su svainiu J.Dubingiu dėl nemažos pinigų sumos ir namo Vilniuje. Valdovo teisme jis pralaimėjo bylą, o 1553 m. dar prarado ir gautą degtinės varymo Vilniuje privilegiją.

1553 metais jis skundėsi miesto vaitui ir tarybos nariams, kad pažeista jam suteikta išimtinė degtinės varymo Vilniuje teisė, o miesto valdžia nevykdo su juo sudarytos ir valdovo patvirtintos sutarties, neleidžia jam atimti nelegaliai varomos degtinės. Dėl to jis patyręs net 2 000 kapų grašių nuostolių. Tačiau L.Markovičius bylą pralaimėjo, o miesto valdžia siekė pašalinti jį iš pareigų.

Tačiau L.Markovičius bylą pralaimėjo, o miesto valdžia siekė pašalinti jį iš pareigų.

Konfesinė alyva į kovos dėl turto ugnį

Taip dėl šeiminių ir ekonominių nesutarimų prasidėjusi byla pamažu virto byla dėl L.Markovičiaus municipalinės karjeros. Jis apkaltino kolegas, kad šie nevyko teisingumo, nepriima jo raštų, siekė sustabdyti tarybos įgaliojimus. Bylinėdamasis susikirto su nemaža grupe miesto tarybos narių, o galiausiai – su Vilniaus vaitu Augustinu Rotundu, kaltino jį elgiantis ne pagal magdeburginę teisę.

1553 metais L.Markovičius dar buvo išrinktas metiniu burmistru ir juo titulavosi vėliau, tačiau miesto taryba dėl konflikto jį ignoravo, nešaukė į posėdžius, o nuo 1556 m. faktiškai pašalino iš iki gyvos galvos einamų miesto pareigų.

Taip elgtasi turint valdovo Žygimanto Augusto pritarimą. Lukas Markovičius buvo apkaltintas nepaklusnumu karaliui bei išdavyste ir įkalintas. Jo turtas turėjo būti nusavintas. Tik reformatų lyderiui Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam užtarus L.Markovičius buvo paleistas iš kalėjimo, tačiau jam teko ieškotis prieglobsčio Prūsijos kunigaikštystėje.

Nėra aišku, kada L.Markovičius pasuko į Reformaciją. Dėl turtinių ir politinių netekčių (pašalintas iš miesto tarybos) jo pažiūros galbūt jau savanoriškoje tremtyje ėmė radikalėti. Buvo nuvykęs į arijonų centrus Rakovą ir Miunsterį. Tačiau viename arijoniškame šaltinyje yra prieštaringai apibūdintas kaip „Homo levissimus“, t. y. lengvabūdiškiausias, niekingiausias žmogus.

Matyt, jis priklausė nuosaikiesiems arijonams, o gal net apskritai pasitraukė iš šio judėjimo.

Galbūt tai galėtų reikšti jo nenuoseklumą? Juk turtas ar valdžia, dėl kurių jis kovojo visą gyvenimą, nesiderino su arijonybe, bent kraštutine. Matyt, jis priklausė nuosaikiesiems arijonams, o gal net apskritai pasitraukė iš šio judėjimo.

L.Markovičius iki gyvenimo pabaigos atkakliai siekė „užimti turėtą burmistro vietą“. 1571 metais grįžęs į Vilnių eiti metinio tarėjo pareigas, Žygimanto Augusto bei senatorių teismų sprendimais jis buvo pripažintas kaltu ir vėl uždarytas į kalėjimą.

Nepaisant pastangų, daugelio raštų ir užtarimų L.Markovičiui nepavyko nieko pasiekti ir Stepono Batoro laikais, grįžęs į Vilnių, jis vėl buvo uždarytas į kalėjimą. Kada ir kur jis mirė, kur palaidotas, žinių nėra.

LDKistorija.lt

 

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min