Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: XVIII amžiaus kankinių kūno relikvijos

Šv. Viktoro altoriaus pavidalo relikvijorius
eparodos.mb.vu.lt nuotr. / Šv. Viktoro altoriaus pavidalo relikvijorius
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šventųjų relikvijos – bažnytinio paveldo dalis, susijusi su šventųjų vizualinėmis ir fizinėmis reprezentacijomis, rašytinių šaltinių liudijamomis šventųjų relikvijų įnešimo iškilmėmis, altorių įranga. Relikvijos relikvijoriuose, kaip ir atvaizdai, reprezentuoja šventuosius. Reliktas, kaip dalis vietoj visumos, yra šventojo kūnas, kuris, tikima, gali būti dieviškos malonės tarpininkas.

Relikvijos pranoksta atvaizdus autentiškumu, tikrumu, tačiau savo kūnišką esatį turi nurodyti kultūrinės prigimties fenomenų (atvaizdų, raštų, apipavidalinančių formų) pagalba. Tai palikimo rūšis, kuri nėra tokia iškalbinga kaip paveikslai ar knygos, todėl reikalauja daugiau atminties ir ją „sulaikančių“ bei įprasminančių veiksmų negu bet kuris grynosios kultūros (meno, literatūros) reiškinys.

Tai palikimo rūšis, kuri nėra tokia iškalbinga kaip paveikslai ar knygos, todėl reikalauja daugiau atminties ir ją „sulaikančių“ bei įprasminančių veiksmų negu bet kuris grynosios kultūros (meno, literatūros) reiškinys.

Tik apipavidalinanti relikvijoriaus forma, jo ikonografija, inskripcijos ir kitos kultūrinių kodų rūšys relikviją identifikuoja, nusako jos priklausomybę asmeniui, susieja skirtingas vietas ir laiko momentus. Be kultūrinio apipavidalinimo (vaizdo, rašto) dekonstruotas kūnas, kaip religinės tikrovės reiškinys, negali gyvuoti.

Relikvijorius – dvasinis ir meninis paveldas

Išblaškytame LDK bažnytinės kultūros palikime relikvijas eksponuojantys ir jų reikšmę liudijantys paminklai yra reti. Dar retesnės šventųjų relikvijų kultą, jų patekimo į bažnyčias aplinkybių, privilegijų ir malones fiksuojančių tekstų ir šventųjų relikvijų relikvijoriuose, altoriuose ir bažnyčiose akistatos.

Krikščionybei įsigalint, šventųjų relikvijos įvairiais keliais keliavo į LDK bažnyčias. Nuo XVI a. pr. gerbti karalaičio Kazimiero palaikai, o nuo XVII a. viešam gerbimui išstatytos kitų vietos palamintųjų (tarp jų – Polocko arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus) relikvijos.

Tačiau daugiausia fiksuojamos iš Romos gabentos katakombų kankinių relikvijos (jų gabenimas ypač suaktyvėjo XVII a.). Maskvos karo ir kitų negandų metu daug jų žuvo. Iš XVII a. išliko Joniškio bažnyčios šv. Martinijono relikvijorius ir šventajam Romos kankiniui puoselėtą kultą liudijantis altoriaus paveikslas.

Meniniu požiūriu vienas vertingiausių Šv. Jono bažnyčioje esantis, pranciškonų bažnyčiai priklausęs, šv. Viktoro altoriaus pavidalo relikvijorius.

Į Vilniaus Šv. Jono bažnyčią jis pateko iš 1864 m. uždarytos Vilniaus pranciškonų bažnyčios. Jį sudaro karstelis su šv. Viktoro (III a. Marselyje nukankinto krikščionių kario) kūno relikvijomis ir iš jo tarsi „išaugantis“ į vynuogienojų kryžius su nukryžiuoto Jėzaus figūra.

Į Vilniaus Šv. Jono bažnyčią jis pateko iš 1864 m. uždarytos Vilniaus pranciškonų bažnyčios. Jį sudaro karstelis su šv. Viktoro (III a. Marselyje nukankinto krikščionių kario) kūno relikvijomis ir iš jo tarsi „išaugantis“ į vynuogienojų kryžius su nukryžiuoto Jėzaus figūra.

Tai simbolinis Lignum Crucuis (kryžiaus medis – lot.) arba „Gyvybės medis“, kai Kristus vaizduojamas nukryžiuotas ant vynmedžio, tarp kurio šakų matyti dvylika vynuogių kekių – relikvijorių, primenančių dvylika apaštalų, simbolizuojančių apaštalų Bažnyčią, kaip mistinį Kristaus kūną.

Ant mensos, tarp  kolonų, stovi keturios medinės sidabruotos ir auksuotos natūralaus didumo šventųjų kankinių figūros: iš vienos pusės karių – šv. Jurgio ir šv. Florijono, o iš kitos dvasiškių –  šv. Stepono ir šv. Lauryno. Virš kolonų įkomponuoti keturi evangelistai, o tarp centrinę nišą gaubiančių debesų keterų ir spindulių – Dievo Tėvo figūra.

Pranciškonų gvardijonas Antanas Gžybovskis knygoje apie Vilniaus pranciškonų vienuolyno istoriją rašo, kad 1737 m. gaisras sunaikino Pranciškonų bažnyčią, bet 1740 m. buvo atstatytas šv. Viktoro altorius. Herbai jo papėdėje primena, kad jo įrengimą rėmė Livonijos vaivada Jonas Liudvikas Pliateris ir Trakų kašteliono dukra Rozalija iš Bžostovskių.

Švietėjų kritika nesustabdė relikvijų kulto

Daugiausia istoriografinės ir ikonografinės medžiagos apie iš Romos gabentus šventųjų kankinių kūnus ir jų kultą mus pasiekė iš XVIII a. II pusės. Paradoksalu, nes tai jau Apšvietos laikai, kai relikvijų kultas kritikuojamas, o daugelyje bažnyčių sąmoningai primirštamas.

Tačiau XVIII a. II p. LDK bažnytinis gyvenimas pasižymėjo naujų bažnyčių fundacijomis, senųjų rekonstrukcijomis, aktyviu vienuolijų ir pasaulietiškos bajorijos dalyvavimu steigiant naujas kulto vietas, vežant ir įkurdinant šventųjų (dažniausiai Romos katakombų kankinių) kūnus.

Taip 1765 m. Valkininkų pranciškonai iš Romos atsivežė šv. Bonifaco kūno relikvijas, kurias 1765 m. lapkričio 29 d. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis leido viešai tikinčiųjų pagarbai išstatyti

Taip 1765 m. Valkininkų pranciškonai iš Romos atsivežė šv. Bonifaco kūno relikvijas, kurias 1765 m. lapkričio 29 d. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis leido viešai tikinčiųjų pagarbai išstatyti, o. 1766 m.  birželio 28 d. „šventojo maloningo kūno dalys tam tikra tvarka su dideliu atidumu buvo sudėtos ir pagarbiai prabangiame karste maloningos Ponios Viktorijos iš Potockių Pociejienės, didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sargybininkės rūpesčiu patalpintos“.

1761 m. trys Romos augustinjonų kankiniai buvo iškilmingai įnešti į Vilniaus katedrą. 1763–1765 metais į Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią atlydėtos  šv. Vincento kankinio kūno relikvijos. Vilniaus Šv. Jurgio karmelitų bažnyčioje 1749 m. balandžio 19 d. buvo švenčiamas šv. Feliciano kankinio kūno įnešimas, o Vilniaus Trinitorių bažnyčią 1766 m. praturtino šv. Valentino vyskupo ir kankinio kūno relikvijos.

Nuo 1767 m.  rašytiniuose šaltiniuose minimos Pažaislio šv. Fausto viso kūno relikvijos, o nuo 1772 m. Sienos pranciškonų bažnyčioje fiksuojamas Šv. Fortunato kūnas.

1780 metų leidinys liudija apie Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje buvusį šv. Teofilio kankinio kūną, taip pačiais metais Senojo Medilo bažnyčiai jos fundatorius Antanas Koščicas parūpino šv. Justino kankinio kūną. Altorių papėdėje stovėję karsteliai žadindavo pamaldumą ir keliauninkų smalsumą.

Tad dar XIX a. buvo tradicija keliauti po Vilnių ir miesto bažnyčiose lankyti kankinių relikvijas.

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min