Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 8d. 10:12

Lupant „Vilko vaikų“ svogūną. Rytprūsių krašto vokiečių vaikų likimas ir atmintis Lietuvoje

Kadras iš filmo „Vilko vaikai“
KKKC nuotr. / Parodos „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945 –1948“ pristatymas

„Nepalaužiamas pamirštos tragedijos portretas“ – taip „The Times“ apibūdino Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“, paskelbtą geriausiu birželio mėnesio romanu Jungtinėje Karalystėje. Vos pasirodžiusi (2012) pokario vokiečių vaikų istorija pelnė simpatijas ir pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.

Daugiau nei pusę amžiaus buvusi nepageidaujama ir nutylėta tema apie karą išgyvenusius Rytprūsių krašto vokiečių vaikus šiandien įgauna įvairias meno ir edukacijos formas. Apie „vilko vaikus“ kuriami spektakliai, rašomi romanai, rengiamos parodos. Formuojamas kultūrinės atminties naratyvas tarsi ir nebereikalauja platesnio paaiškinimo, kas yra vadinama „vilkovaikais“.

Atminties ir užslopintų prisiminimų sugrįžimą galėtume iliustruoti svogūno lupimo metafora, kurią yra aprašęs Günteris Grassas. Svogūno metafora perteikia sudėtingus atminties klodus, kuriuose atgyja po lukštais paslėpti prisiminimai, tačiau juos atveriant patiriami ir nemalonūs pojūčiai – ašarojimas, dirglumas. Pačiam rašytojui ši metafora padėjo papasakoti apie įsitraukimą į nacistinę veiklą, priklausymą kariuomenei, tačiau bent dalies visuomenės jis liko nesuprastas. Po romano Svogūno lupimas pasirodymo Grassas sulaukė kaltinimų, siūlymų atimti Nobelio premiją.

Šio straipsnio autorės santykis su tema prasidėjo nuo artimo giminystės ryšio su vienu iš „vilko vaikų“ bend­ruomenės narių, kuris atvėrė lyg po svogūno lukštais tūnančią skaudžią vaikystės istoriją apie karą, alkį, paslėptą tapatybę ir mažamečio vaiko bandymą išgyventi ir prisitaikyti jam priešiškoje erdvėje. Tekste aptariama nuolatinė įtampa, sukurta priešiško atminties ir užmaršties santykio, kurio rezultatas – atsiradusios atminties spragos.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Parodos „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945 –1948“ pristatymas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Parodos „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945 –1948“ pristatymas

Iš karo verpetų į pokario zoną

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Raudonajai armijai įžengus į Rytprūsių teritoriją, prasidėjo žudynės, smurtas, represijos, prievartavimai, turto grobimas. Tai buvo pirma vokiečių teritorija, į kurią įžengė raudonarmiečiai, vietos gyventojus laikę priešais, tiesiogiai atsakingais dėl nacistinės Vokietijos veiksmų Sovietų Sąjungoje. Pirmuosius pokario metus Rytprūsių krašto gyventojai išgyveno itin sunkiai, 1945–1947 m. laikotarpis buvo paženklintas badmečiu ir šiltinės pro­t­rūkiu1. Vaikų gyvenimas priminė nuolatinę kovą dėl būvio, kai kiekvieną dieną teko grumtis dėl išlikimo, jų kasdienybė panašėjo į pirmykščių rankiotojų, kai gamta teikė ir maistą, ir prieglobstį. Sovietų Sąjungai suformavus krašto administraciją, civilių gyventojų situacija esmingiau nepasikeitė, jie ir toliau buvo priversti ieškoti įvairių išgyvenimo strategijų. Pasklidus gandams, kad Lietuvoje yra maisto, duonos, vokiečių vaikai ėmė masiškai bėgti į Lietuvos teritoriją, bandydami šalį pasiekti prekiniais traukiniais, vežimais, laivais ar tiesiog pėsčiomis. Apie tai rašė ir Sigitas Geda eilėraštyje „1946“: „Mūkia karvės Europoj / Šalto spalio vakarais, / O po kaimus vokietukai / su terbom ir skudurais“2.

Knyga „Vilko vaikai“
Knyga „Vilko vaikai“

„Vilko vaikai“ prieš patekdami į šią erdvę nežinojo, kad pokariu Lietuvoje susiklostė sudėtinga situacija dėl vykstančio ginkluoto pasipriešinimo sovietų valdžiai ir vykdomų masinių gyventojų trėmimų, todėl patekimas į Lietuvą anaiptol neužtikrino saugumo, neteikė jokių garantijų. Vis dėlto vieniems Rytų Prūsijoje gyvenusiems vokiečiams LSSR tapo laikino sustojimo vieta, o likusiems – netgi namais. Lietuvos kaimai virto beglobių vokiečių vaikų traukos centru. „Nušašę, utėlėti, nuo alkio ištinę, skudurais apsivynioję pamėlynijusias kojas“3 vokiečių vaikai užplūdo Lietuvos kaimus ir miestelius. Verta pastebėti, kad miesto vaidmuo vokiečių vaikų istorijoje paprastai yra menkas, tai labiau tarpinė ir laikina sustojimo vieta. Skaičiuojama, kad Lietuvoje stalinizmo laikotarpiu galėjo būti iki 30 000 vokiečių (daugiausia vaikų).

Nuo 1950 m. sovietinė administracija pradėjo ruoštis jų iškeldinimui, Lietuvos teritorijoje (Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje, Pagėgiuose ir Tauragėje4) įsteigti vokiečių surinkimo punktai. Tai aiškiai rodo, kad Karaliaučiaus vokiečiai buvo pasklidę nemažoje Lietuvos teritorijos dalyje. Scenarijus, kad vokiečiai bus grąžinti į savo tėvynę, daugeliui atrodė tiesiog neįtikimas. Nepasitikėjimą nauja sovietine administracija skatino tiek karo metu patirtos žudynės ir prievartavimai, tiek ir vėliau priverstiniai vokiečių darbai Sovietų Sąjungoje. Dalis „vilko vaikų“, bandydami laimę, nusprendė grįžti atgal į Vokietiją, kita dalis vis dėlto liko Sovietų Sąjungoje. Koks likimas laukė tų, kurie pasiliko Lietuvoje?

Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr./Alvydas Šlepikas „In the shadow of wolves“
Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr./Alvydas Šlepikas „In the shadow of wolves“

7 pagrindiniai „vilko vaikų“ biografijų naratyvai

Iki šiol „vilko vaikų“ atmintį fiksavę žurnalistai, mokslininkai, fotografai pabrėžė kiekvieno žmogaus likimo unikalumą, išskirtinumą, tačiau bendro, visą kartą jungiančio naratyvo nebuvo. Atlikus 25 individualius interviu su „vilko vaikais“ (g. 1934–1942 m.), pastebėta, kad jiems vienodai svarbūs ir reikšmingi tie patys įvykiai ir epizodai. Pagrindiniai skirtumai kyla tik dėl tam tikrų įvykių vertinimo ir interpretavimo. Taigi galima išskirti septynis siužetus, kuriuos „vilko vaikai“ savo pasakojimuose išskiria kaip turėjusius ypatingos reikšmės jų gyvenimui. Verta paminėti, kad „vilko vaikai“ patirtą traumą traktuoja kaip tęstinumą, t. y. vaikystėje patirti įvykiai jiems nėra užbaigtas praeities etapas – tai yra esminis jų tapatybės bruožas.

Pažymėtina, kad kaip atskiras laikotarpis nebuvo išskirtas gyvenimas Rytų Prūsijoje iki 1944 m., kai kraštą pasiekė Raudonosios armijos daliniai. Vaikai, kurie gimė 1939 m., jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pradėdami pasakoti savo gyvenimo istoriją, nemini laiko iki 1944 m. Šios grupės atstovai Lietuvoje buvo įvaikinti, jų santykis su gimtąją kalba visiškai nutrūko: „Brolis juokiasi, sako, grynai vokiškai šnekėti nemokėjai ir lietuviškai sunkiai“5. Prisiminimų nebuvimas apie laiką iki Raudonosios armijos įsiveržimo 1944 m. paveikė vėlesnį tapatybės vaizdą. Kalba kaip svarbus tapatybės elementas turėjo įtakos ir jų savivertei: „Jautiesi toks bevertis žmogus, kai savo kalbos nemoki“6.

Pirmasis siužetas

„Vilko vaikams“ lūžinis momentas yra 1944 m., Raudonosios armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją. Nors karo pradžia laikomi 1939 m., tačiau vaikų suvokimu, karas prasidėjo tik su Karaliaučiaus bombardavimu ir Raudonajai armijai peržengus sieną. Galimos baimės ir grėsmės dėl Raudonosios armijos veiksmų gyventojų nekankino, nes dauguma jų nesitikėjo, kad Rytų Prūsija bus padalinta, o gyventojai nukentės tokiu mastu.

Patys kareiviai vertinami ir diferencijuojami skirtingai, pagal išorinius (antropologinius) bruožus. Iš visų raudonarmiečių išskiriami turėję azijietiškų bruožų: „Siauraakiai mongolai, šitie buvo ypač žiaurūs ir negailestingi“7. Nors Raudonosios armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją 1944 m. ir užima centrinę pasakojimo vietą, tačiau detalės, susijusios su patirta prievarta, yra nutylimos. „Vilko vaikai“ prisimindami brutalų kareivių elgesį, kuris tiesiogiai lietė juos ir jų šeimą, neišreiškia pasakojimo verbaline kalba, o parodo emocijomis: ašaromis, tyla, kintančiomis balso intonacijomis. Jų pasąmonės lygmenyje įstrigę vaizdiniai yra susiję su metų laikais ar gamtovaizdžiais: sniegu ar pūgomis, pavasarį pražystančiomis žibutėmis.

Traukimasis ir klajojimas po Rytprūsius – vokiečių vaikus vienijantis siužetas: „Mus varė ir varė, rusai ant arklių, o mes pėsti“8. Šiam epizodui teikiama ypatinga reikšmė pabrėžiant, kad „vilko vaikai“ buvo priversti palikti gimtuosius namus, nes jie jau buvo užimti karių ar sunaikinti karo mašinos.

Antrasis siužetas

Raudonosios armijos įsiveržimo padariniu „vilko vaikai“ laiko badą ir nepriteklių visame krašte. Šiam siužetui teikiamas ypatingas dėmesys, pabrėžiant abejingą sovietų valdžios požiūrį į krašto gyventojus. Jeigu iki tol pasakojimuose kareiviai turėjo išskirtinai neigiamą atspalvį, šiame etape dalis jų pristatomi kaip pasigailintys našlaičių: „Eidavom vis prie kareivinių žiūrėti, kada iškratys bulvių žieves, kad tik greičiau šviežias susirinkti“9. Tačiau artimesnio kontakto su raudonarmiečiais vis dar bijota ir stengtasi išvengti tiesioginio susidūrimo, prisimenant ankstesnes karo patirtis. Gyvenimas pasibaigus karui „vilko vaikams“ tapo užmaršties vieta. Trauminiai išgyvenimai, matytos mirtys, patirtos šeimos narių netektys, alkis neleido reflektuoti patirtų išgyvenimų. Aiškiai suprasta, kad alkis pakeitė jų savivoką ir tam tikra prasme pirmiausia iškėlė egzistencinį norą išgyventi: „Karas ir badas žmogų padaro nenormalų, kai negauni valgyt ne savaitėms, o metus kitus“10.

Ypatingą vietą atmintyje užima badas ir bandymas rasti alternatyvių būdų išgyventi. Pastebėtina, kad apie maisto paieškas linkę pasakoti vyresnio amžiaus „vilko vaikai“. Jie jautriau ir detaliau pasakoja apie maisto ieškojimą, ypač išryškindami gamtinę aplinką – miškus. Lietuva jų atmintyje įsivaizduojama kaip erdvė ir galimybė rasti maisto. Vaikystė tuo metu jiems reiškė slampinėjimą po Lietuvos kaimus, tikintis gailesčio ir pagalbos. Daliai vokiečių vaikų Lietuvos kaimas ir miškas tapo amžinojo poilsio vieta.

Trečiasis siužetas

Patekus į Lietuvos teritoriją, keičiasi „vilko vaikų“ erdvės suvokimas. Jeigu iki tol karo erdvė jiems atrodė abstrakti, tai šiuo laikotarpiu leidžiamasi į aplinkos detales: prisimenami kaimų pavadinimai, žmonių pavardės. Be to, atvykę į Lietuvą, „vilko vaikai“ susidūrė su realybe: „Po karo Lietuva, neįsivaizduoji kaip skurdžiai gyvena, tie žmonės tiek ir teturėjo, varginga buvo Lietuva“11. Šalia pasakojimo figūruoja ir asmenys, kurie padėjo patekti į Lietuvą. Taip pat stengiamasi išryškinti viltį, tikėjimą, kad Lietuvoje situacija esmingiau pasikeis ir nebeteks elgetauti.

Ketvirtasis siužetas

Apsigyvenę lietuvių šeimose, „vilko vaikai“ ima jausti tam tikrą kaltę, kad sovietams išsiaiškinus apie priglaustą vokiečių vaiką, šeima gali būti ištremta į Sibirą. Baimė dar labiau sustiprėja, kai sovietinė administracija paskelbia įsaką registruoti Lietuvoje gyvenančius Rytprūsių krašto vokiečių vaikus. Lietuvių šeimos, bandydamos save apsaugoti, vaikams liepia nekalbėti vokiškai, pakeičia vokiškus vardus ar juos pakrikštija. „Drausdavo todėl, kad, žinok, vokiečių vaikus ten rinko ir norėjo išvežti, ir kur išvežti, kokia kryptimi, niekas nežino“12. Retrospektyviai žvelgdami iš dabarties pozicijų, tokį lietuvių žingsnį jie vertina kaip prievartą, tačiau pabrėžia, kad tuo metu svarbiausi buvo tik du dalykai – maistas ir saugumas.

Penktasis siužetas

Naujo etapo pradžia „vilko vaikams“ beveik sutampa su stalinizmo epochos pabaiga. Šiame etape lietuviai įsivaikina „vilko vaikus“, kurie iš milicijos gauna pasą, taip legalizuodami savo padėtį, mat nuo 1952 m. vokiečiams SSRS atsirado galimybė įgyti pilietybę. Tačiau įsivaikinimas jiems negarantavo lygių teisių su lietuvių šeimos vaikais, dėl šios priežasties dažnas jų nesijautė lygiavertis. Gyvenimas lietuvių šeimose dažnai priminė samdomo darbininko gyvenimą, jiems teko ganyti gyvulius, prižiūrėti mažamečius vaikus ir padėti tvarkytis buityje. „Vilko vaikai“ su tam tikru atsargumu pasakoja apie lietuvių elgesį šeimoje, savo santykį labiau apibendrindami: „visaip dirbau, kad neduok Dieve“13. Tik nedaugelis jų linkę detalizuoti gyvenimo kasdienybę lietuvių šeimose. Verbalinė kalba papildoma neverbaline: balsinėmis intonacijomis, pritildytu balsu, ašaromis, pasakojant apie pasitaikančias fizines bausmes už blogai atliktus buities darbus.

Šeštasis siužetas

Sukūrę šeimas ir įsitvirtinę Lietuvoje, dalis „vilko vaikų“ per Raudonąjį kryžių pradėjo ieškoti šeimos narių ir artimųjų. Bandydami pasinaudoti galimybe išvažiuoti iš SSRS atšilimo laikotarpiu, kai kurie „vilko vaikai“ išdrįso šeimai papasakoti savo kilmės istoriją. Pavykus surasti šeimos narį Vokietijoje, dažnas „vilko vaikas“ susidurdavo su sovietinės biurokratijos problemomis, o tai trukdė šeimoms bendrauti ir palaikyti glaudesnį ryšį. Pavykus surasti artimuosius, „vilko vaikai“ suvokdavo, kad savo tapatybe skiriasi nuo giminaičių, gyvenančių kitapus „geležinės uždangos“. „Vilko vaikai“ ėmė jausti nepilnavertiškumo jausmą dėl pamirštos gimtosios kalbos ir menko išsilavinimo, todėl daugeliu atveju giminystės ryšiai nutrūkdavo, vos jiems užsimezgus.

Septintasis siužetas

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, „vilko vaikai“, kaip ir kitos iki tol marginalizuotomis laikytos grupės – tremtiniai, partizanai, disidentai, – viešai prabilo apie savo kilmę ir istoriją. Pradedama kurti bendruomenė, kurios tikslas – sujungti panašią patirtį išgyvenusius žmones. Tačiau „vilko vaikams“ nepavyksta susigrąžinti prarastos tapatybės. Iki tol Lietuvoje vadinti „vokietukais“, Rytprūsių krašto vokiečių vaikai pradedami vadinti „vilko vaikais“. Sau paaiškindami šios sąvokos taikymą, jie ją susieja su mitologijos motyvais arba su gamtine vilko samprata. Pirmuoju atveju pabrėžiamas liaudyje žinomas Mauglio motyvas, kai miško gyvūnai užaugina žmonių vaikus. Kitu atveju išskiriama gamta ir jos artumas – vaikams ilgą laiką teko gyventi miškuose ir laukuose, laukinė gamta teikė tiek prieglobstį, tiek maistą. Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas: kaip svogūno lupimo procese atmintis ir užmarštis veikia viena kitą?

Atminties ir užmaršties sankirta

Teoriniame atminties studijų lauke užmaršties reiškinys ir sąvoka turi įvairialypę reikšmę. Pavyzdžiui, vieni autoriai užmarštį suvokia kaip žingsnį link „praeities gaisrų gesinimo“, atleidžiant ir susigyvenant su praeityje nutikusiu įvykiu14, kuris dažnai būna trauminis ir turintis įtakos individų likimui, trukdantis atleisti ir taip išgyventi galutinį traumos etapą. Kiti, pavyzdžiui, Paulas Connertonas, išskiria net 7 užmaršties tipus. „Vilko vaikų“ atveju svarbiausias yra pirmasis užmaršties tipas – represyvus ištrynimas, dažniausiai vykdomas totalitarinių režimų, siekiant ištrinti nepalankius istorijos ir atminties siužetus. Ši užmarštis pasireiškia tada, kai senieji šalies simboliai yra ištrinami, panaikinama ir perinterpretuojama istorija bei sukuriama režimui palanki versija15. Rytų Prūsiją norėta paversti užmaršties zona, kai SSRS perėmus krašto valdymą, buvo sukurtas naujas darinys – Kaliningradas. Senąją krašto atmintį liudiję ženklai buvo trinami, tačiau „vilko vaikų“ atmintyje Rytprūsiai tebebuvo suprantami kaip atminties vieta. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, užmarštis sunkiai įveikia nostalgijos jausmą. Pavyzdžiui, griūvant Sovietų Sąjungai ir po jos subyrėjimo, atsirado simbolika ir užrašai su Kionigsbergo pavadinimu16.

Taip tikėtasi vokiečių kilmės asmenims sukelti nostalgiją Rytprūsiams ir pritraukti turistų iš Vakarų. Svarbus motyvas buvo ir tai, kad nors vokiečių istorijos siužetas ir buvo viena iš nutylėtų temų, žmonės itin aktyviai domėjosi ir norėjo sužinoti apie šio krašto praeitį. Vokietijos vidaus politikoje esmingai pasikeitus teritorijų priklausomumui ir erdviniam gyventojų suvokimui, t. y. kai vokiečiai pasitraukė iš Rytprūsių krašto ir buvo galutinai išvietinti likę gyventojai, Vokietijoje pradėti telkti sambūriai, siekę nepamiršti vokiečiams priklausiusių erdvių17. 1950 m. buvo sukurta mokslininkų organizacija, turėjusi vykdyti projektus, susijusius su Rytais ir Rytų Prūsija18. Tačiau iki šių dienų lieka atviras klausimas, ar dabartinei Vokietijai Rytprūsiai yra tapę užmaršties zona, ar jie suvokiami kaip prarastos žemės ir nostalgijos vieta. Tuo tarpu „vilko vaikų“ atmintyje yra įsitvirtinęs vokiečio kaip „kalto dėl karo“ naratyvas, kuris išryškėjo atlikus 25 individualius interviu. Viešojoje erdvėje vokiškas tapatumas yra ideologizuotas ir nepalaikomas. Išgyvendama traumą ir netektis, Europa dėl įvykusio pasaulinio karo paniro į užmaršties procesą, o tai lėmė, kad „vilko vaikų“ kaip karo aukų pasakojimui vietos nebuvo iki pat 1990 m.

Bandymai telktis užmaršties akivaizdoje – „Edelweiss-Wolfskinder“ bendrija

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėjo telktis įvairios tautinės bendrijos, tarp jų ir vokiečius vienijančios bendrijos, kurios turėjo savo skyrius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šilutėje, Marijampolėje, Šiauliuose ir Tauragėje. „Vilko vaikai“ nuo pat 1991 m., t. y. tautinių bendrijų steigimosi pradžios, deklaravo savo išskirtinumą tarp kitų vokiečių tautybės asmenis vienijančių darinių, dėl to vokiečių bendruomenėje kilo tam tikrų įtampų. Impulsas sukurti Rytprūsių krašto vaikų bendruomenę kilo Klaipėdoje. Tačiau į bendrijos sudėtį bandė patekti asmenys, kurie, pasak „vilko vaikų“, negalėjo priklausyti šiai organizacijai.

Todėl bendrijai iškilo poreikis apsibrėžti savo tapatybės rėmus: asmuo, norintis stoti į bendriją, turėjo atitikti keletą sąlygų. Visų pirma, jis turėjo būti kilęs iš buvusios Rytprūsių teritorijos (dab. Kaliningrado sritis), tuo tarpu asmenys, kilę iš atskirto Klaipėdos krašto, neturėjo teisės tapti „Edelweiss-Wolfskinder“ nariais. „Vilko vaikai“ pirmiausia save susiejo su konkrečia teritorija, kuri tik Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo atskirta nuo Rytprūsių. Kitas svarbus argumentas – išskirtinė trauminė patirtis, susijusi su Raudonosios armijos įžengimu į Rytų Prūsijos kraštą. Akcentuojama unikali trauminė patirtis, kai vaikams likus našlaičiais, teko keliauti į Lietuvos teritoriją ieškoti maisto ir išsigelbėjimo.

Ne visi Rytprūsių krašto vokiečių vaikai, kurie atitinka bendrijos apsibrėžtus kriterijus, nori jai priklausyti ir save priskiria „vilko vaikams“. Priežastys yra įvairios: vieni kaip priežastį nurodo tai, kad prarastos gyvenimo dalies neatitaisysi, todėl nemato prasmės save priskirti bendrijai. Kitai bendruomenės daliai sunku pripažinti savo vokiškas šaknis, nes iki šiol jaučiamas sumišusių jausmų, gėdos ir kaltės, derinys.

Susikūrus „vilko vaikus“ vienijančiai bendrijai, jų iniciatyva Mikytų kaime, Pagėgių savivaldybėje, buvo pastatytas paminklas, skirtas jų atminties įprasminimui. Vieta simboliui pasirinkta neatsitiktinai, kadangi 1949–1951 m. netoli paminklo stovėjo namas, kuriame glaudėsi nemaža grupė Rytprūsių krašto vokiečių vaikų. Pasirinktas paminklo simbolis – kryžius, kuris išreiškia „vilko vaikų“ kančią ir netektis, verčia susimąstyti apie „vilko vaikus“ kaip karo aukas. Šalia paminklo yra atminimo lentelė, skirta Mažosios Lietuvos žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjo nuo Raudonosios armijos. Nors „vilko vaikai“ ir jaučia tam tikrą „atminčių konkurenciją“, tačiau jų patirtis padeda solidarizuotis su kitais panašaus likimo žmonėmis.

Pasitaikė atvejų, kai gyvenimas Vokietijoje padėjo apmąstyti savo patirtį ir ją užrašyti popieriuje. Siegfriedas Gronau, iš Lietuvos išvykęs dar sovietmečiu, jautė pa­reigą išsaugoti savo prisiminimus ne tik šeimai, bet ir visuomenei. „Vilko vaikas“ pripažįsta, kad jis pirmiausia rašė vokiečių kalba, kuri jam lengviau padėjo apmąstyti savo išgyvenimus, o knygos adresatas pirmiausia buvo Vokietijos žmonės, kurie mažai ką žinojo apie „vilko vaiko“ dalią patyrusius ir Lietuvoje užaugusius Rytų Prūsijos vokiečių vaikus19. Vėliau, praėjus keleriems metams po knygos pasirodymo Vokietijoje, jis nusprendė prisiminimus išleisti Lietuvoje20. Tai, kad „vilko vaikas“ savo patirtį apmąsto popieriuje – itin retas atvejis šioje bendruomenėje.

„Vilko vaikų“ pasakojimai iš regionų perspektyvos

Rytprūsių vokiečių vaikų tema buvo pradėta domėtis tik po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Istoriografija, minėjimai, grožinė literatūra – visa tai turėjo įtakos „vilko vaikų“ gyvenimo ir istorijos sklaidai ir padėjo bendruomenei įveikti įvairiopą užmaršties procesų įtaką. Todėl galima išskirti tris svarbiausius etapus, kurie parodo, kaip regioninėje spaudoje keitėsi siužetai ir turinys, susijęs su vokiečių vaikų tema.

Pirmasis etapas galėtų būti datuojamas 2000 m., kai Lietuvoje pasirodė pirmoji knyga, skirta „vilko vaikų“ temai21. Šiame etape regionų spaudoje skelbtos individualios gyvenimo istorijos. Publikuotuose interviu bandyta visuomenei parodyti patirtą vaikystės traumą: „[t]ačiau ne visi rusų kareiviai buvo tokie žmoniški, neduok Dieve prisiminti jų piktadarybes“22. Panašiai trauminę patirtį išreiškė ir kitas „vilko vaikas“, savo gyvenimą suprasdamas kaip trauminio įvykio tęstinumą: „[t]ada ji ir pasakė, kad karas jos gyvenimą padarė beprasmiu: augo be tėvų, seserų, brolio, be giminaičių, savo gimtinės, tėvynės, negalėjo lankyti mokyklos, susižalojo koją, o sulaukusi keturiasdešimties dėl to tapo invalide“23. Analogiškų pasisakymų galime rasti ir kituose šiuo laikotarpiu publikuotuose interviu, o rekonstruojant atminties bendruomenės portretą reikia pabrėžti, kad šiame etape „vilko vaikai“ save suprato kaip grupę, kuri savo traumą išsakė viešoje erdvėje, ir tikėjosi, kad už patirtą žalą bus atlyginta.

Nuo 2006 m. galima žymėti naujo etapo pradžią, nes „vilko vaikų“ istorija pradėta atskleisti kitais aspektais, įtraukiant ir politinę areną. Šiame etape ieškota atsakomybės, t. y. kaltųjų. Atsakomybė priskirta ideologiniam režimui – fašizmui: „„Vilko vaikų“ namuose turėtų būti pradėta rinkti ir kaupti medžiaga apie likimo išblaškytus pokario vaikus, čia tikimasi padėti jiems grįžti į praeitį ir tapti tuo, kuo buvo iki didžiosios nelaimės – fašizmo ir karo“24. Svarbiu įvykiu tapo 2006 m. LR Seimo sprendimas spalio 16 d. paskelbti Mažosios Lietuvos genocido diena. Institucinėje aplinkoje gimė pasakojimas apie sistemingą Klaipėdos ir Rytprūsių kraštų žmonių naikinimą. Stengtasi prisiminti „vilko vaikus“ gelbėjusius asmenis kaip rizikavusius nukentėti nuo sovietinės valdžios: „Ričardas Savickas, save pusiau juokais vadinantis „vilko vaiku“, būdamas dėkingas mamą priglaudusiems žmonėms ir Lietuvai, siekia, kad lietuviai, priglaudę „vilko vaikus“, būtų žinomi ir pagerbti bei turėtų tokį patį statusą, kaip ir gelbėjusieji žydus per Antrąjį pasaulinį karą“25. Tuo metu nebebuvo skelbiami interviu su „vilko vaikais“, o visas dėmesys nukreiptas į institucines arenas, kuriose stengtasi aktualizuoti ir įtvirtinti „vilko vaikų“ kaip aukų tapatybę.

Paskutiniame etape bendruomenė pradėjo rengti viešus minėjimus prie jai svarbios atminties vietos – „vilko vaikams“ atminti skirto kryžiaus. Taip per simbolius ir praktikas buvo kuriama sakralinė erdvė. Viešo minėjimo metu išryškėjo ir kiti su bendrija susiję asmenys – politikai, verslininkai. Kad bendriją finansiškai remiantys asmenys yra jai svarbūs, parodė šalia naujo kryžiaus atsiradę atminimo ženklai: „Buvo pasodinti du medeliai – ąžuoliukas ir vyšnaitė, skirti nuolatiniams bendrijos rėmėjams“26. Santykį su atminties vieta viešo minėjimo metu išreiškė ir bendrijos nariai: „Dauguma mūsų bendrijos narių neturi savo artimųjų kapų, šis kryžius yra kaip artimųjų įamžinimas“27.

Taigi svogūnas jau beveik nuluptas. Arčiau išorės esantys paviršiniai lukštų klodai atsivėrė praėjus tam tikram laikotarpiui ir sugijus po lukštu esančioms žaizdoms, kiti giluminiai sluoksniai, nors ir pradėti atverti, taip ir nesileido visiškai nulupami. Atminties aikštelė neturi aiškių ir nustatytų žaidimo taisyklių, pagal kurias žaistų jos dalyviai. Tai, ką šiandien įvardijame kaip prisiminimus, po truputį traukiasi į erdvę, kurioje vyksta akistata tarp atminties ir užmaršties. Ne visada šių jėgų dvikova aikštelėje baigiasi vienos ar kitos pusės pralaimėjimu. „Vilko vaikų“ atveju laikas kažkuria prasme leido užmiršti tai, ką būtų galima iš naujo prisiminti ir liudyti savo gyvenimą.

1 Ruth Kibelka, Vilko vaikai: Kelias per Nemuną, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Savickaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 32.

2 Sigitas Geda, Pėdos: Eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1966, p. 27.

3 Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome: Biografiniai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 87.

4 Arūnė Liucija Arbušauskaitė, „Kaliningrado vokiečių klausimo išsprendimas (?): Lietuva, 1951-ieji metai“, in: Acta Historica Universitatis Klaipedensis, Klaipėda, 2009, t. XVIII: Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: Faktai ir istorinės įžvalgos, sudarė Arūnė Liucija Arbušauskaitė, p. 213.

5 Interviu su dalyviu Nr. 1, 2017-01-18, in: Asmeninis autorės archyvas. Atsižvelgiant į tai, kad pasakojimai liečia itin jautrius asmeninius išgyvenimus, tikrieji interviu dalyvių vardai ir pavardės yra nepateikiami.

6 Interviu su dalyviu Nr. 8, 2017-01-21, in: Asmeninis autorės archyvas.

7 Interviu su dalyviu Nr. 3, 2017-01-20, in: Asmeninis autorės archyvas.

8 Interviu su dalyviu Nr. 23, 2018-03-06, in: Asmeninis autorės archyvas.

9 Interviu su dalyviu Nr. 3, 2017-01-20, in: Asmeninis autorės archyvas.

10 Interviu su dalyviu Nr. 23, 2018-03-06, in: Asmeninis autorės archyvas.

11 Interviu su dalyviu Nr. 4, 2017-01-20, in: Asmeninis autorės archyvas.

12 Interviu su dalyviu Nr. 12, 2017-01-28, in: Asmeninis autorės archyvas.

13 Interviu su dalyviu Nr. 10, 2017-01-28, in: Asmeninis autorės archyvas.

14 Paul Ricouer, Memory, History, Forgetting, translated by Kathleen Blamey & David Pellauer, University of Chicago Press, 2004, p. 412.

15 Paul Connerton, „Seven Types of Forgetting“, in: Memory Studies, 2008, t. 1, Nr. 1, p. 60.

16 Raimundas Lopata, Įkaito anatomija: Kaliningrado jubiliejaus byla, Vilnius: Eugrimas, Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2006, p. 35.

17 Vasilijus Safronovas, Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriame regione: Prūsijos Lietuvos atvejis, Vilnius: Baltijos kopija, Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 223.

18 Ibid., p. 224.

19 Interviu su dalyviu Nr. 21, 2018-03-06, in: Asmeninis autorės archyvas.

20 Siegfried Gronau, Klyksmas vaiduoklių mieste: Vilko vaikai: Atsiminimai, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo cent­ras, 2017.

21 Ruth Kibelka, op. cit.

22 „Karas mano gyvenimą padarė beprasmį“, in: Tauragės kurjeris, 2002-06-14, p. 6.

23 Ibid., p. 7.

24 „Eik, dukrele, į Lietuvą, ten išgyvensi“, in: Vakarų ekspresas, 2006-08-03, p. 3.

25 „Pasirašyta sutartis tarp Bad Iburgo ir Pagėgių miestų“, in: Tauragės kurjeris, 2008-03-14, p. 1.

26 „Vilko vaikų atminimui – naujas ąžuolinis kryžius“, in: Šilokarčema, 2014-06-12, p. 9.

27 Ibid., p. 10.

Šis tekstas publikuotas „Naujasis Židinys-Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min