Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 3d. 22:58

Mao Zedongas: Didysis vairininkas sulopytu pasturgaliu

Mao Zedongo portretas Tiananmenio aikštėje
„Scanpix“/AP nuotr. / Mao Zedongo portretas Tiananmenio aikštėje

Kinijos diktatorius, draugas Mao Zedongas buvo įdomi asmenybė. Tuo pat metu jis buvo ir ugningas revoliucionierius, į kurio kraują buvo įaugusios bolševikinės kultūros tezės, ir sąmoningas tradicijų puoselėtojas. Pavyzdžiui, jis rašė klasikinio kiniško stiliaus poeziją, buvo gerai susipažinęs su istoriniais kiniškais tekstais, domėjosi kaligrafija.

Iš Mao gydytojo, vėliau emigravusio į JAV, memuarų taip pat žinoma, kad net alinančiomis karo lauko sąlygomis jis visada būdavo apsuptas merginų. Tai aiškinama tuo, kad europiečiams karas ir žygiai – tai dideli sunkumai ir išbandymai, kurių metu ne moterys rūpi, nes joms tiesiog nepakanka fizinių jėgų. O kinui, priešingai, tokiais atvejais moterys pagal tradicijas ypač reikalingos – kaip energijos šaltinis. Merginomis draugas Mao save supo iki pat gyvenimo pabaigos: jos jį masažavo ir teikė gyvybinę energiją, rašo lenta.ru.

„Jis aistringai mėgo skaityti, skaitydavo iki užsimiršimo. Bibliotekoje, kabinete, miegamajame – visur buvo knygos. Kai jis kur nors vykdavo, bagažo būdavo nedaug, bet medinėse dėžėse jis veždavosi daugybę knygų. Jis niekad nesiskirdavo su knygomis ir nuolat sėdėdavo su jomis. Kai jis valgydavo, kai jį kirpdavo ar skusdavo, kai jis guldavosi miegoti – jis niekada nepaleisdavo knygos iš rankų. Jis nepakankamai judėdavo. Daugiausia, tai dešimt minučių trunkantys pasivaikščiojimai po kiemą, na dar šokiai šeštadienį. Jis rūkė, praktiškai neištraukdavo cigaretės iš burnos, dienas ir naktis praleisdavo dūmų debesyse. Jis nesustodamas gurkšnodavo stiprią tirštą arbatą. Miegodavo jis stulbinamai mažai – apie jokį reguliarų gyvenimo režimą nė kalbos nebuvo. Maitinosi jis chaotiškai – čia irgi nebuvo jokios tvarkos. Dažnai jis valgydavo tik kartą kas septynias ar aštuonias valandas ar dar rečiau – kas dešimt valandų“, – taip Kinijos lyderį apibūdino jo asmeninis gydytojas.

Kam stalas tualete?

Ant tvenkinio kranto stovi paprastutė prakutusio valstiečio sodyba iš kelių vienaaukščių pastatų. Sienos iš molio, stogas iš čerpių ir šiaudų – taip ir dabar atrodo turistų traukos objektu virtę Mao Zedongo vaikystės namai Šaošano kaime Hunano provincijoje.

Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongo vaikystės namai
Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongo vaikystės namai

Tokiomis sąlygomis užaugęs Mao nuo vaikystės iki gyvenimo pabaigos buities atžvilgiu liko nepretenzingu žmogumi. Pirmąją gyvenimo dalį– nuo gimimo iki Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949-aisiais – jis pragyveno provincijoje ir tik paskutinius 26 gyvenimo metus – mieste.

Tapęs valstybės vadovu Mao apsirūpino vasaros rezidencijomis. Iš pradžių jis vos neįsikūrė imperatoriaus Vasaros rūmuose Pekino pakraštyje, bet vėliau apsistojo Pekino priemiestyje Sianšanyje esančioje Šuancino viloje. Tačiau labiausiai jis mėgo gyventi viloje, pastatytoje ant Vakarinio ežero pakrantės Hangdžou mieste. Ten jis iš viso praleido net kelerius metus.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Mao persikraustė į buvusių imperatoriaus rūmų – Uždraustojo miesto – teritoriją, čia apsigyveno ir pradėjo dirbti visa Kinijos Liaudies Respublikos aukščiausioji valdžia.

Vasaromis Didysis vairininkas dažnai persikraustydavo į Beidaihe kurortą Geltonosios jūros pakrantėje. Ten iškilo visas atskiras miestelis iš vilų, skirtų komunistų partijos viršūnėlėms. Mao apsistodavo specialiai jam skirtoje, aptvertoje ir akylai saugojamoje teritorijoje su vienaaukščiu nameliu.

Mao namais buvo galima laikyti ir specialųjį traukinį, kuriuo jis keliaudavo po šalį. Šiame ypatingame traukinyje buvo ir vagonai aptarnaujančiajam personalui: sekretoriams, apsaugai, tarnams. Vagonai buvo pagaminti Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Kaip vėliau prisiminė liudininkai, kinai labai kruopščiai rinkosi vagonų vidaus apdailą ir duodavo vokiečiams daugybę nurodymų. Vado salono sienas būtinai turėjo puošti apmušalai, išmarginti geltonomis chrizantemomis – pagarbos simboliu. Pagal Mao įpročius buvo įrengtas ir tualetas. Pagrindinis baldas jame buvo stalas, nes šalies vadovas stengėsi niekur neišsiskirti su knygomis ir dokumentais.

Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas (1953 m.)
Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas (1953 m.)

Vado automobiliai

Vadas mėgo keliauti ne tik traukiniu, bet ir automobiliais. Dabar pirmieji Kinijos limuzinai „Hongqi“ (liet. – „Raudonoji vėliava“), kuriais buvo vežiojami Mao ir kiti aukščiausi partiniai vadovai, pagarbiai stovi viename privačiame Pekino muziejuje. Pats pirmasis „Hongqi“ limuzinas pagamintas 1958-aisiais ir buvo beveik neatskiriamas pagal išvaizdą nuo amerikietiškojo „Chrysler“.

Mao automobilyje buvo įrengtas sudėtingas keleivio sėdynės pakėlimo mechanizmas, kad per paradus būtų galima matyti valstybės vadovą, mojuojantį džiūgaujančiai miniai.

„Hongqi“ markės limuzinais buvo vežiojami ir svečiai iš užsienio. Vienas iš pirmųjų tokį automobilį išmėgino amerikiečių prezidentas Richardas Nixonas per istorinį vizitą į Pekiną 1972-aisiais.

Mao meniu

Sklandė gandai, kad Mao pakakdavo penkių ar vos keturių valandų miego per parą. O ir tas kelias jis miegodavo prastai, neretai jam tekdavo griebtis migdomųjų. Kaip prisiminė jo asmeninis gydytojas Li Zhisui, vadas galėdavo iš viso nemiegoti kelias paras, o po to giliai įmigdavo 10–12 valandų. Mao dienotvarkė buvo visiškas jovalas: jis dažnai dirbdavo naktimis, o ilsėdavosi dienomis.

Kai kuriuose memuaruose apie Didįjį vairininką rašoma, kad maitindavosi jis pripuolamai ir tik tada, kai pajusdavo alkį. Jo racionas buvo gana paprastas. Šviežios daržovės, ryžiai. Mėgstamiausiais vado patiekalais buvo kiauliena savo sultyse, šviežias karpis ir ant ugnies džiovinti pipirai.

Jis dažniausiai valgydavo vienas, gana greitai prarydavo patiektą maistą ir net valgio metu neatsitraukdavo nuo knygos. Valgyti jis galėjo bet kur – tam nereikėjo nei valgomojo, nei stalo įrankių – Mao tam neteikė reikšmės. Iš alkoholinių gėrimų jis labiausiai mėgo vynuogių vyną ir brendį.

Wikipedia.org nuotr./Propagandinis praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio plakatas: „Šlovė Kinijos komunistų partijai ir Kinijos Liaudies Respublikai!“
Wikipedia.org nuotr./Propagandinis praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio plakatas: „Šlovė Kinijos komunistų partijai ir Kinijos Liaudies Respublikai!“

Tačiau kituose šaltiniuose tvirtinama, kad Didžiojo šuolio, per kurį nuo bado įvairiais paskaičiavimais mirė iki 50 milijonų kinų, sumanytojas turėjo buržua būdingų gastronominių užmojų. Neva gyvas žuvis specialiuose paketuose, pripildytuose upės vandens, jam į sostinę gabendavo iš Uhano miesto, esančio už 600 kilometrų. Specialus asmuo kelionės metu buvo atsakingas už deguonies tiekimą žuvims. Tuo metu žuvis ir mėsa eiliniams kinams buvo retai ragaujamas delikatesas. Mao, prisiekęs su liaudimi bado metu dalytis paskutiniais duonos trupiniais, tuo metu savo meniu rinkdavosi iš pieno produktų, vištienos, kiaulienos, avienos ir jautienos.

Tėvas apsaugininkams

Mao ypatingai rūpinosi savo saugumu. Jį kiaurą parą supo akyli sargybiniai. Greta visą laiką budėjo asmeniniai gydytojai, slaugės ir virėjai.

Tiesioginę Mao apsaugą vykdė per 100 žmonių. Apsaugininkus jis rinkosi pagal tokius kriterijus: tarp jų neturėjo būti net dviejų kraštiečių, jauni žmonės turėjo būti tvirti, puikios sveikatos ir ryžtingi. Dažniausiai tai būdavo neraštingi ar mažaraščiai kaimo jaunuoliai. Vėliau vadas nusprendė suteikti jiems išsilavinimą, bent jau išmokyti rašyti ir skaityti. Specialiai jiems jis įkūrė atskirą vakarinę mokyklą. Taip kariai baigdavo pradinės ir nepilnos vidurinės mokyklos kursą, o keli iš jų net įstojo į universitetus.

Kinijos lyderis neretai leisdavosi su jais į pašnekesius. Jie kalbėdavosi ir apie širdies reikalus. Mao dalydavo jiems seksualinio gyvenimo patarimus, rašė gydytojas Li. Tačiau padiskutuoti apie tai, ką Mao mėgo labiausiai – Kinijos istoriją ir poeziją, – jis su jais negalėjo.

Savo apsaugininkus Mao išnaudodavo ir kaip informatorius apie tikrąją padėtį šalyje. Jiems periodiškai būdavo suteikiamos trumpos atostogos, kad jie galėtų apsilankyti tėviškėse ir pasimatyti su artimaisiais. Grįžę į tarnybos vietą sargybiniai šalies vadovui turėdavo pateikti ataskaitą raštu ar žodžiu apie tai, kokia situacija jų kraštuose, ką kalba žmonės.

Mao apsaugininkai buvo atrenkami labai kruopščiai. Jie vadui turėdavo patikti ir savo išore, ir vidumi. Be to, visi jie turėjo būti jauni. Tapę vyresni apsaugininkai užleisdavo savo vietą kitiems kariams, o patys būdavo perkeliami į kitus postus Viešojo saugumo ministerijoje. Vado aplinkos žmonės pasakojo, kad Mao savo sargams tapdavo it tėvu. Pavyzdžiui, jis mėgdavo jiems parinkti būsimas žmonas.

Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas (1969 m.)
Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas (1969 m.)

Į laidotuves – su pižama

Mao labai prisirišdavo prie senų daiktų. Kalbama, kad jis turėjo dvi pižamas, o ant kiekvienos iš jų buvo galima suskaičiuoti iki pusšimčio lopų. Be to, jis negalėjo pakęsti naujos avalynės. Iš pradžių jam skirtus naujus batus duodavo pranešioti asmens sargybiniams, o po to jau pats vadas juos nešiodavo iki tokio lygio, kad joks batsiuvys nebesugebėdavo jų sutaisyti.

Suplyšę Mao rūbai būdavo siunčiami taisyti geriausiems Šanchajaus siuvėjams. Tai kainuodavo gerokai daugiau nei nauji rūbai. Pasakojama, kad kartą į savo maršalo laidotuves jis atėjo apsirengęs pižama, o 1954-aisiais su Didžiosios Britanijos ekspremjeru ir leiboristų lyderiu Clementu Attlee susitiko apsimovęs kelnes, ant kurių užpakalio buvo didžiulis lopas. Paklaustas, kodėl neapsimovė kitų kelnių, Mao atsakė: „Koks skirtumas? Kas gi žiūrės į mano pasturgalį.“

Savo lovą jis vadino darbo vieta, nors gulėti ant jos nebuvo patogu – ji buvo labai kieta. Pagal daktaro Li prisiminimus, ji buvo labai didelė, o pusė jos užversta knygomis. Guolyje jis be perstojo rūkė ir gėrė žalią arbatą. Mao stalas irgi buvo milžiniškas. Jis tarnavo ir kaip valgymo, ir kaip darbo vieta.

Ilgaamžiškumo paslaptys

Pasak Mao gydytojo, Kinijos vadas svajojo apie ilgaamžiškumą. Kiekvieną rytą Kinijos liaudis pabusdavo su šūkiu: „Linkime dešimt tūkstančių metų Pirmininkui Mao!“ Jis tikėjo, kad prailgins savo gyvenimą meilės žaidimais su nekaltomis merginomis, todėl jo guolyje dažnai keisdavosi meilužės.

Dažniausiai tai būdavo merginos iš paprastų valstiečių šeimų. Jos dievindavo savo vadą, todėl kartu su juo praleistas laikas joms atrodė it stebuklas. Atrinkdavo jas iš specialių kultūrinių grupių, sukurtų prie karinių būrių. Pirminė tokių merginų užduotis būdavo paįvairinti karių ir jų vadų laisvalaikį: dainuoti ir šokti. Iš jų vadai rinkdavosi sau suguloves.

Pasakojama, kad visos merginos tvirtindavo, jog Mao buvo puikus meilužis, labai valdingas ir stiprus vyras. Tačiau didelis seksualinių santykių skaičius tapo užsikrėtimo venerinėmis ligomis priežastimi. Merginos buvo įsitikinusios, kad užsikrėsti nuo pirmininko – didelė garbė.

VIDEO: Mao Zedongas ir minia

Pats Mao gydytis atsisakė. Kadangi daugelis ligų, nors ir kėlė pavojų sveikatai, praeidavo be simptomų, jis kalbėdavo savo gydytojui: „Jeigu man nieko neskauda, vadinasi tai nieko rimto.“

Pasak gydytojo, kai politinėje arenoje iškildavo sunkumų, Mao skųsdavosi erekcijos sutrikimais, tačiau vyriškoji jėga sugrįždavo, vos tik situacija normalizuodavosi. Į gyvenimo pabaigą Mao vis dažniau ėmė skųstis problemomis lovoje. „Ar aš tapau eunuchu?“ – vieną kartą jis paklausė Li Zhisui. Tas nesiryžo vadui aiškinti, kad dėl to kaltas tik jo gyvenimo būdas. Jis apskritai retai sakydavo savo pacientui tai, ko tas nenorėdavo girdėti, nes bijojo patekti į nemalonę. Tiesą sakant, antroje gyvenimo pusėje Mao tapo nevaisingas, tačiau Li nusprendė jam to nesakyti.

Greta sunkiai suskaičiuojamų meilužių, kurių jauniausiajai buvo vos keturiolika metų, Mao gyvenime oficialiai buvo vedęs keturis kartus ir susilaukė mažiausiai dešimties vaikų.

Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas su ketvirtąja žmona Jiang Qing ir jųdviejų dukra Li Na
Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas su ketvirtąja žmona Jiang Qing ir jųdviejų dukra Li Na

Nepaisant to, kad Mao Zedongas atkakliai mėgino pratęsti savo gyvenimą, pasinaudodamas moterų energija, jis mirė sulaukęs 82-ejų. Jis turėjo sveikatos problemų, daugiausia susijusių su higiena. Jis niekada nesiprausdavo, vietoje to patarnaujantis personalas jį apšluostydavo karštais šlapiais rankšluosčiais. Didysis vairininkas nesivalydavo ir dantų. Rytais jis skalaudavo burną žalia arbata ir kramtydavo jos tirščius. Dėl to ant jo dantų susidarė žalios apnašos. Kai daktaras įspėjo jį apie būtinybę prisilaikyti higienos, tas atsakė: „Tigrai dantų nevalo.“

Dvi vado portreto pusės

Mao Zedongas laikomas vienu iš iškiliausių kinų tautos atstovų per visą istoriją. Tėvynainių akimis žiūrint, jis buvo geras ir jautrus, sugebantis išklausyti ir laiku ištarti reikiamus žodžius, duoti patarimą. Jis kinų gynėjas, atidavęs savo gyvenimą kovai už jų laisvę ir garbę.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mao Zedongo statula
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mao Zedongo statula

Iš tiesų tie, kurie buvo artimoje vado aplinkoje, vadino jį veidmainiu, kuriam nebuvo nieko švento. Aršus komunistinių idealų šalininkas, antiimperialistas ir revoliucionierius, jis nejautė simpatijos valstiečiams, o jo gyvenimo būdo nebuvo galima pavadinti asketišku. Niekas jam nekėlė užuojautos, jis nežinojo, kas yra meilė ar draugystė. Kaip prisimena Li Zhisui, Mao niekuo nepasitikėjo, o vienintelė sąlyga, su kuria jis prisileisdavo prie savęs žmones, buvo beribė ištikimybė ir pagarba jam.

Temos: 1 Kinija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min