Rouzė kniedytoja buvo to laikmečio kultūrinė ikona, kurios šūkis „Mes tai galime!“ tapo feministinio judėjimo įkvėpimo šaltiniu.
Geraldine Doyle mirė sekmadienį, nurodė slaugos ligoninės Centriniame Mičigane atstovas spaudai.
 |
| wikimedia.org nuotr./Garsusis plakatas „Mes tai galime!“ |
Kaip laikraščiui „The New York Times“ pasakojo G.Doyle dukra, jos motina ilgą laiką nė nenutuokė, jog tapo plakato modeliu. Ji tai suprato tik 1982-aisiais, kai vartydama kažkokį žurnalą jame išvydo garsiojo plakato kopiją.
Plakate G.Doyle iš karto atpažino savo veidą, tačiau tvirta ranka su į kumštį sugniaužta plaštaka tikrai buvo ne jos.
„Jos rankos nebuvo didelės ir raumeningos, – sakė Geraldine dukra. – Ji buvo 5 pėdų ir 10 colių (apie 178 cm) ūgio, labai liekna. Ji buvo efektinga mergina. Lenkti antakiai, dailios lūpos, veido forma – visa tai jos.“
G.Doyle tebuvo septyniolika, kai ji 1942 metais įsidarbino metalo apdirbimo gamykloje netoli An Arboro Mičigane.
Tačiau maždaug po dviejų savaičių ji nusprendė išeiti iš darbo, kai sužinojo, kad viena moteris dirbdama gamykloje smarkiai susižalojo ranką. Pasak G.Doyle dukters, jos motina išsigando, kad nutikus panašiai nelaimei ji nebegalėtų groti violončele.
Geraldine dar dirbant fabrike, į jį atvyko naujienų agentūros „United Press International“ (UPI) fotografas, kuris rinko medžiagą apie tai, kaip moterys padeda kariauti.
Vėliau jo daryta G.Doyle nuotrauka pasinaudojo dailininkas J.Howardas Milleris iš kompanijos „Westinghouse“, kai piešė plakatą, skirtą atgrasyti nuo streikų ir pravaikštų.
Plačiajai auditorijai plakatas beveik nebuvo žinomas iki devintojo dešimtmečio, kai tapo vienu iš feministinio judėjimo simbolių.
Vėliau Rouzė kniedytoja buvo įamžinta pašto ženkle, o jos atvaizdas ir šūkis puošė įvairiausias prekes, pradedant dėžutėmis priešpiečiams, prijuostėmis, puodukais ir baigiant marškinėliais bei statulėlėmis.
Žodžių junginys „Rouzė kniedytoja“ paimtas iš 1942 metų dainos, šlovinančios moteris, nuėjusias dirbti į gamyklas, kai vyrai išėjo kariauti.
